Kauno apygardos teismas (KAT) neseniai paskelbė nuosprendį Liutaurui Brusokui (38 m.). Bausmė paskirta už nusikaltimą, kuris buvo įvykdytas dar 2005 metais. Per tą laiką Kauno Daktarų grupuotės smogikams priskiriamas L. Brusokas suspėjo atlikti bausmę už kitus įvykdytus nusikaltimus.

Liko gyvas

Tų 2005 metų balandžio 27-osios naktį, apie trečią valandą, Kaune, Islandijos plente, nugriaudėjo sprogimas.

Pro išdaužtą tuomet neseniai pastatyto namo langą įmestas sprogmuo sprogo kambaryje, kuriame miegojo namo šeimininkas Piotras K. (43 m.). Verslininkas iš Ramučių gyvenvietės į naująjį būstą buvo persikėlęs maždaug prieš porą metų, jo galutinai dar neįrengęs. Nusikaltėliai metaliniu strypu išdaužė kambario langą ir sumetė sprogmenis. Nuo dūžtančio stiklo garsų pabudęs Piotras K. bandė išbėgti iš kambario, tačiau nesuspėjo ir buvo sužeistas skeveldrų.

Bylos duomenimis, granatos Piotrui K. padarė žaizdų krūtinėje, dešinėje kojoje, sulaužė šeivikaulį, sunkiai sužalojo pilvą, kliudė skrandį, kepenis, dėl to kraujo prisikaupė nelaimėlio pilvaplėvės ertmėje. Skubiai nuvežtas į Kauno medicinos universiteto klinikas, verslininkas buvo operuotas ir po to jau pranešta, kad jo gyvybei pavojus nebegresia. Kiti Piotro K. šeimos nariai – dvi mažametės dukros ir žmona, miegojusios kituose kambariuose, – sužeidimų išvengė.Įvykio vietoje antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ specialistai rado ne tik skeveldrų suvarpytas sienas, bet ir metalinį granatos saugiklio ištraukimo žiedą, kuris vėliau ir suvaidino lemiamą vaidmenį surandant sprogdinimo kaltininką. Ekspertai nustatė, kad į namą buvo įmestos dvi kovinės granatos F1.

Motyvai nepaaiškėjo

Dūžtančių stiklų pažadinti kaimynai pastebėjo du iš kiemo išbėgančius jaunuolius, kurie ir galėjo įvykdyti šį nusikaltimą. Tuomet buvo spėliojama, kad Piotrą K. mėginta tik pagąsdinti, nes nusikaltėliai savo taikiniu pasirinko ne miegamąjį, o kambarį, kuriame verslininkas nakvojo atsitiktinai. Į tą kambarį jis atėjo miegoti, nes miegamajame jam trukdė šviečiančios neoninės automobilių serviso reklamos atspindžiai.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo nužudyti kitų žmonių gyvybėms pavojingu būdu. Buvo tiriamos įvairiausios versijos. Buvo tiriama, ar sprogimas negali būti susijęs su Piotro K. verslo reikalais. Jis turėjo apie 17 procentų, o tai daugiau nei milijonas eurų, vienos stambios mineralinio vandens įmonės Ukrainoje akcijų. Verslininkas taip pat buvo investavęs apie milijoną į Vilniaus rajone statomą hidroelektrinę. Buvo ieškoma informacijos, ar negalėjo verslininką reketuoti Kauno nusikalstamos grupuotės.

Piotro K. bičiuliai Kaune vienu balsu tikino, kad jis neturėjo priešų ir versle stengėsi niekam nelikti skolingas, o apie reketą irgi nieko nežinojo. Pats verslininkas irgi nelabai suprato, už ką buvo susprogdintas. Jis net įtarė, kad tai galėjo padaryti jo pirmosios žmonos motinos pasamdyti nusikaltėliai, nes ši moteris nuolat jam turėjo turtinių pretenzijų.

Galų gale nė viena versija nepasitvirtino ir tyrimas įstrigo ilgiems metams. Net ir dabar, pasibaigus teismui, to sprogimo motyvai taip ir nepaaiškėjo.

Sprogimas nepraėjo be pasekmių. Piotras K., sulaukęs vos 52 metų, mirė. Nors vyras mirė po 9 metų, tačiau artimieji nė kiek neabejoja, kad tai sprogimo pasekmės. Iki tol sveikata nesiskundęs vyras po sprogimo nuolat gydėsi. Skeveldrų buvo tiek daug, kad medikai nesugebėjo jų visų išrinkti iš sužeistojo kūno.

Paslaptingasis A. Kaupas

Bylos tyrimas vėl pajudėjo tik pernai vasarą, kai kriminalistai nustatė, kad ant į namą įmestos granatos žiedo rastas DNR sutapo su L. Brusoko biologiniais pėdsakais. O tuos L. Brusoko pėdsakus į Lietuvą atsiuntė Šveicarijos teisėsaugininkai. Šioje šalyje lietuvis buvo įtariamas padaręs nusikaltimą. Tuomet ir paaiškėjo, kieno rankose pabuvojo Piotro K. namuose sprogusi granata. Buvo nuspręsta įtariamąjį sulaikyti. Tai buvo padaryta, kai L. Brusokas atvyko į Kelių policiją susimokėti baudos. Vėliau pareigūnai sužinojo, kad suskubta pačiu laiku, nes buvęs daktarinis jau buvo susiruošęs išvykti dirbti į Daniją.

Brusokas ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė. Tačiau teisme jis sukurpė tokią, galima sakyti, fantastinę versiją, kurią jis iš lapo perskaitė per vieną iš paskutiniųjų posėdžių. L. Brusokas iš dalies pripažino savo kaltę, nes nusikaltime dalyvavo „neįsigilinęs į visas aplinkybes“. Jis kaip užsakovą įvardijo kažkokį Almantą Kaupą, kuris atvykdavo pas L. Brusoko motiną, kuri dirbo buhaltere, pasikonsultuoti finansiniais klausimais. „Tuo metu jam buvo virš 40 metų ir gyveno tai Kaune, tai Panevėžyje, tai Žiežmariuose, – iš lapo savo prisiminimus skaitė L. Brusokas. – Pas mano motiną jis atvažiuodavo konsultuotis dėl savo įmonės buhalterinių reikalų, nes ji buvo puiki šios srities specialistė. O aš bendravau su juo, nes turėjau vilčių, kad jis man gali duoti darbo“.

Taip ir atsitiko. Vieno susitikimo metu A. Kaupas paprašė L. Brusoko padaryti jam paslaugą – pagąsdinti vieną kaunietį verslininką. Lemtingąjį vakarą L. Brusokas prie tuometinio prekybos centro „Vitebskas“ susitiko su iki tol nematytu vyru. „Jis buvo šiek tiek vyresnis ir neturėjo jokių išskirtinių bruožų. Atsimenu tik tiek, kad buvo su kepure ir barzda. Susitikę mes sėdome į automobilį ir nuvažiavome prie netoliese, Islandijos plente, esančio dviaukščio namo. Nepažįstamasis padavė man laužtuvą ir aš juo išdaužiau langą. Tuomet, turbūt, ir susižalojau ranką, jeigu mano DNR buvo aptiktas įvykio vietoje. Tada tas vyras padavė man granatą. Tamsoje iš pradžių aš nesusigaudžiau, ką jis man padavė, todėl ir paėmiau. Tačiau, kai pamačiau, kad gavau granatą, tai sutrikau ir pasakęs: „Ką čia darai?“ atidaviau ją atgal. Tuomet, tas vyras, kurį aš mačiau pirmą kartą ir jo nepažįstu, įmetė granatą į namą. Kai ji sprogo, aš labai išsigandau ir sprukau nuo to namo kuo toliau“, – tokius parodymus teisme davė L. Brusokas.

Mažiau nei vidurkis

Teismui L. Brusokas tvirtino, kad daugiau nematė nei A. Kaupo, nei vyro, įmetusio granatą į namą, nes po dviejų savaičių buvo areštuotas dėl kito nusikaltimo. Pareigūnai nei vyro, įmetusio granatą, nei to mistinio A. Kaupo taip ir nesurado. Tad kaltinimai tuo, kad neteisėtai įgijo, gabeno didelės sprogstamosios galios sprogmenų ir pasikėsino nužudyti žmogų buvo pateikti tik L. Brusokui. Teismo nuomone, nusikaltimo vyras nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusiajam Piotrui K. buvo suteikta skubi bei kvalifikuota medicinos pagalba. Teismas nepatikėjo ir tuo, kad granatas įmetė kažkoks kitas vyras. „Granatos sprogimo uždelsimo laikas siekia vos 2 ar 3 sekundes, todėl vienam žmogui laikyti jas rankose, ištraukti žiedus ir įmesti vienu metu į vidų nelabai įmanoma. Tad nuteistojo versija, jog granatas įmetė ne jis, o bendrininkas, neįtikina“, – skelbdamas nuosprendį, teigė teisėjas Viktoras Preikšas. Prokuroras prašė nuteisti L. Brusoką kalėti 15 metų. Teismas, pripažinęs jį kaltu, skyrė 10 metų subendrintą laisvės atėmimo bausmę. „Skirdama bausmę kolegija įvertino, kad nusikalstamos veikos padarytos beveik prieš 12 metų. Atsižvelgusi į šią ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes už atskiras nusikalstamas veikas, teisėjų kolegija skyrė kaltinamajam mažesnes už vidurkį sankcijose įstatymo nustatytas bausmes“, – rašoma KAT pranešime.

Nukentėjusiojo žmona prašė teismo šioje byloje priteisti 18 000 eurų turtinės bei 20 000 neturtinės žalos atlyginimą. Teismas priteisė dvigubai mažesnės neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat pripažino teisę į ieškinio dalies dėl turtinės žalos patenkinimą, tačiau perdavė tai nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes nukentėjusioji nepateikė teismui pakankamai patikimų įrodymų apie ieškinyje nurodytų daiktų buvimo patalpose, kur įvyko sprogimas, faktą, taip pat patikimų įrodymų apie ieškinyje nurodytų daiktų vertę, dėl ko nėra galimybės tiksliau apskaičiuoti padarytos žalos dydį.

Šaudė į kojas

Brusokas jau kartą buvo teistas už tai, kad tų pačių 2005 metų gegužės pradžioje, nepraėjus nė mėnesiui nuo tos dienos, kai įmetė granatą į verslininko namus, kartu su kitais Daktariniais apšaudė kaunietį Gintarą Kučį, pravarde Kapucinas.

Kapucinas buvo užpultas gegužės šeštosios popietę Vilijampolėje, greta Sąjungos aikštės, kai BMW automobiliu atvežė savo žmoną į vaistinę. Netrukus prie G. Kučio vairuojamo sidabrinės spalvos BMW privažiavo du automobiliai, o iš jų išlipę du vyrai panoro pasikalbėti su mašinoje sėdėjusiu G. Kučiu. Tačiau, kai šis neatidarė durelių, įniršę užpuolikai iš pistoleto pro priekinių durelių stiklą paleido tris šūvius.

Sunkiai sužalotas G. Kučys po minėto incidento neteko galimybės vaikščioti be ramentų. Vyriškis ir jo sutuoktinė Jurgita netrukus tapo valstybės saugomais liudytojais ir sistemingai teikė parodymus prieš patį Henriką Daktarą. Per vieną pirmųjų apklausų Kauno klinikų palatoje G. Kučys prokurorams pareiškė, kad H. Daktaras siekia paveržti jo turtą. Todėl iš pradžių šis apšaudymas sietas su Henyte, bet dėl to jis vis dėlto nebuvo apkaltintas, o tik apklaustas kaip liudytojas. Teisme taip ir liko neatsakyta į pagrindinį klausimą: kas siekė pagąsdinti ar nužudyti Kapuciną.

Įžūlių banditų pašiurpintas G. Kučys ir jo žmona net per teismo posėdžių pertraukas nenorėdavo nusiimti kaukių. Teismo procese kaltinamieji siekė apjuodinti G. Kučį, teigdami, kad kadaise autoritetą tarp banditų išsikovojęs Kapucinas esąs jau nebe „bachūras“ ir su juo aiškintis nėra prasmės. Teisme nukentėjusysis teigė, kad vyrai apsupo jo automobilį ir, nieko nesakę, pradėjo šaudyti per vairuotojo durelių stiklą. Tuo tarpu teisiamieji pareigūnams aiškino tik norėję pamokyti G. Kučį, kadangi jis vieną jų viešai įžeidė. Esą, kai G. Kučys sustabdė savo automobilį, jie pareikalavo jo išlipti ir pasiaiškinti dėl savo kalbų. Tačiau G. Kučys išlipti atsisakė ir užsirakino mašinoje. Tuomet vienas vyrų alkūne išdaužė langą. Sudužus stiklui, G. Kučys į juos nukreipė savo pistoletą. Tačiau iššauti nesuspėjo – vyrai atėmė pistoletą ir keliskart šovė jam į kojas.

Bausmes sumažino

2006 birželio 14 dieną Vilniaus apygardos teismo (VAT) nuosprendžiu Deivydas Kanys (26 m.), L. Brusokas ir Darius Mačianskas (34 m.) buvo nuteisti 8 metams laisvės atėmimo. Kartu su jais už chuliganizmą ir nepranešimą apie nusikaltimą pusantrų metų laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas Ričardas Ščiukas (23 m.), o Renaldas Kanys (33 m.) išteisintas. Nuteistieji ir prokurorai nuosprendį apskundė.

Lietuvos Apeliacinis teismas (LApT) perkvalifikavo D. Kanio, D. Mačiansko ir L. Brusoko veikas, kadangi nustatė, jog kai kurios pirmosios instancijos teismo išvados buvo ydingos. VAT buvo konstatavęs, kad šie trys asmenys šaudė į nukentėjusįjį G. Kučį pavojingu vienas kitam (t.y. patiems nuteistiesiems) būdu, tačiau, Apeliacinio teismo manymu, negalima teigti, jog šis būdas buvo pavojingas dar ir kitiems asmenims. LApT konstatavo, jog nuteistieji šaudė nukreiptais iš viršaus į apačią ginklais ir kėlė pavojų tik nukentėjusiojo, tačiau ne kitų asmenų gyvybėms.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš kaltinimo pašalino kvalifikuojantį sunkaus kūno sužalojimo požymį ir nustatė, jog nuteistieji veikė ne organizuotoje grupėje, o kaip paprasti spontaniškai susibūrę bendrininkai, be to, neturėjo chuliganiškų paskatų. Atsižvelgęs į tai, teismas sumažino minėtiems nuteistiesiems paskirtas subendrintas laisvės atėmimo bausmes nuo 8 iki 6 su puse metų. R. Ščiukas, kuris, anot jo paties ir kitų nuteistųjų parodymų, susišaudymo metu net nebuvo išlipęs iš automobilio, išteisintas nesant įrodymų, jog padarė nusikalstamą veiką. Teismas pabrėžė, jog jis negali būti nuteistas už nepranešimą apie nusikaltimą, kadangi įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę tik už nepranešimą apie labai sunkų nusikaltimą, tuo tarpu šioje byloje nuteistųjų D. Kanio, D. Mačiansko ir L. Brusoko veikos laikomos sunkiu, bet ne labai sunkiu nusikaltimu.

„Kapucino niekšybė“

Nors nebuvo įrodyta, kad prie G. Kucio apšaudymo prisidėjęs H. Daktaras, tačiau kaip tik pagal Kapucino parodymus buvo nuteista Daktarų šeima. G. Kučys pareigūnams pranešė, jog H. Daktaras spaudė jį parduoti namą ir atiduoti dalį gautų pinigų jam.

Generalinė prokuratūra dėl 100 000 litų vertės turto prievartavimo iš buvusio šeimos draugo ir poveikio duoti palankius parodymus įtarimus pareiškė H. Daktarui , jo žmonai Ramutei Daktarienei ir motinai Jadvygai Daktarienei. Ketvirtas kaltinamasis toje byloje buvo kaunietis Vidmantas Antanas Glinskas. Visi jie stojo prieš Vilniaus apygardos teismą. Duodamas parodymus teismui H. Daktaras pasakojo, kad G. Kučį pažįsta nuo 1991-1992 metų. Jų santykiai buvę draugiški – žaisdavę futbolą, bendravę šeimomis. „Nuoširdus, draugiškas. Internate užaugęs, tėvų neturi. Aš jam padėjau, jis man padėjo“, – apie bendravimą su G. Kučiu kalbėjo H. Daktaras.

Tuo tarpu pareigūnų operatyviniais duomenimis, prieš kelerius metus H. Daktaras, sutikęs savo seną draugą, pareiškė, kad šis gerai gyvena. Teismui buvo pateiktas per kratą iš H. Daktaro paimtas raudonos spalvos sąsiuvinys, kuriame įrašytos politikų pavardės, taip pat frazė „Kapucino niekšybė“. Kaltinamasis teigė, kad ruošiasi rašyti savo antrąją knygą ir pasižymi svarbesnius įvykius, o paklaustas apie frazę su Kapucinu, H. Daktaras ėmė išsisukinėti, sakydamas, kad mokykloje iš gramatikos teturėjo trejetą.

Poveikio G. Kučiui darymu kaltinama H. Daktaro žmona R. Daktarienė teigė, kad ji sužinojo, jog G. Kučys jos vyrui turi kažkokių pretenzijų ir dėl to įvyks apklausa prokuratūroje. Automobiliu kartu su H. Daktaru ir kažkokiu draugu ji nuvyko prie G. Kučio namų. Tuo metu G. Kučys jau buvo saugomas ir jo namuose visą parą budėjo pareigūnai. R. Daktarienė teigė, kad pokalbis truko 3 minutes ir ji raginusi vyrus pasikalbėti.

Daktaro motina J. Daktarienė teismui teigė buvusi nustebusi, kai sužinojo, kad G. Kučys turi pretenzijų jos sūnui. Birštono picerijoje įvykusiame jos, G. Kučio ir V. Glinsko bendrame susitikime kaltinamoji teigė sužinojusi, kad pareigūnams pareiškimą parašė G. Kučio žmona. J. Daktarienė labai nusistebėjo, kad vyras nežino, ką ir kodėl policijai rašo žmona.

Bylą išnagrinėjusiam VAT nepavyko įrodyti, kad byloje nukentėjusiaisiais pripažintų buvusių šeimos draugų, kauniečių Gintaro ir Jurgitos Kučių turtas buvo prievartautas stambiu mastu, todėl H. Daktarui kaltinimai buvo perkvalifikuoti į švelnesnius. Teismas nustatė, kad H. Daktaras prievartavo G. Kučio turtą, o vėliau jis ir jo artimieji reikalavo Kučius keisti parodymus dėl 2005 metais įvykusio apšaudymo, kurio metu G. Kučys buvo sunkiai sužalotas.

Už tai teismas H. Daktarui skyrė 2 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei skyrė baudą. Jo žmona Ramutė buvo išteisinta, o motinai J. Daktarienei bei H. Daktaro bendrui A. Glinskui dėl poveikio nukentėjusiajam buvo skirtos atitinkamai – 5 000  ir 12 500 litų (1449 ir 3623 eurų) baudos. H. Daktaras ir prokurorai tokį teismo sprendimą apskundė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti VAT nuosprendį.

Petras KURMELIS