Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Spaustuvo užkalbėjimas

Infliacijos spaustuvas vis stipriau veržia ekonomiką ir traiško įmonių ir šeimų biudžetus, santaupas, įprastinį gyvenimo būdą, planus ir geresnės ateities viltis. Atėjus rudeniui valdžia pagaliau ėmėsi priemonių: pasigirdo politiniai užkeikimai.

Pakeliui į viršūnę

Ūkininkams nepalankūs vasaros orai neabejotinai atsiliepė ir makroekonominiams Lietuvos rodikliams: rudeniop rekordinį derlių subrandino infliacija. Statistikos departamentas pranešė, kad rugpjūtį metinė infliacija Lietuvoje išstypo iki 22,4 proc. Kitaip tariant, iš 100 eurų, prieš metus atidėtų į kojinę juodesnei dienai, šiandien teliko 77 eurai ir 60 centų. Jei viskas taip tęsis ir toliau, dar po metų kojinėje liks tik 55 eurai su trupučiu, o galimybė į ją ką nors papildomai įdėti daug kam gali virsti nepasiekiama prabanga. Todėl, kad viskas sparčiai brangsta: skelbiama, kad vartojimo prekių kainos per metus padidėjo 26,5 proc., paslaugų – 12,5 proc. Valstybės ir savivaldybių institucijų administruojamos kainos per metus išaugo 32 proc., rinkos – 20,8 proc.

Didžiausią poveikį metinės infliacijos augimui, pasak statistikų, turėjo kietojo kuro, degalų ir tepalų, pieno ir jo produktų, sūrio ir kiaušinių, šilumos energijos, elektros energijos, duonos ir grūdų produktų, mėsos ir jos produktų, dujų, viešojo maitinimo paslaugų, aliejaus ir riebalų, daržovių ir kai kurių kitų prekių bei paslaugų kainų padidėjimas. O infliacijos spaustuvo sraigtas nepaliauja suktis: rugpjūtį, palyginti su liepa, vartojimo prekių ir paslaugų kainos išaugo 1 proc. Daugiausia įtakos tam esą turėjo kietojo kuro, pieno ir jo produktų, sūrio ir kiaušinių, elektros energijos, duonos ir grūdų produktų, šilumos energijos kainų padidėjimas bei degalų, daržovių kainų sumažėjimas. Suskaičiuota, kad vartojimo prekių kainos per mėnesį padidėjo 1,2 proc. (maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai pabrango 0,9 proc.), paslaugų – 0,6 proc.

Infliacijos veržiamų ir išgyventi nebeišgalinčių gyventojų bei verslų šauksmus pagaliau išgirdusi Vyriausybė – gali būti, kad socialinės jos klausos jautrumą smarkiai paveikė į biudžetą pasipylusių papildomų pinigų srautų žvangėjimas, šiuo požiūriu infliacija bet kuriai valdžiai yra labai naudinga – suskubo šaukiančiuosius raminti gerųjų lūkesčių kompresu. Štai premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė mananti, kad kainų didėjimo tempas Lietuvoje jau pasiekė savo viršūnę. „Vyriausybė vertina, kad infliacijos piką greičiausiai pasiekėme ir kainų augimo pagreitis išsikvėps, o vėlesniais metais ji turėtų grįžti į labiau įprastą lygį“, – sakė ji pirmajame Seimo rudens sesijos posėdyje. Premjerė taip pat priminė, kad šiais metais atlyginimai didėjo dviženkliu tempu, ir vylėsi, kad kainų augimas neturėtų būti spartesnis nei pastarųjų metų gyventojų pajamų didėjimo tempai.

O tuos, kuriems atlyginimai ar kitos pajamos šiemet nedidėjo „dviženkliu tempu“, matyt, turėtų paguosti finansų ministrės Gintarės Skaistės žodžiai: jos teigimu, infliacijos lygis šiuo metu yra pasiekęs piką ir rudenį pradės mažėti. „Rizika išlieka, bet pagrindinis scenarijus toks, kad vis dėlto rugsėjį turėtume matyti infliacijos lygio mažėjimą“, – žurnalistams sakė ministrė.

Ramina ir tai, kad Vyriausybė dėl šalies ekonomikos perspektyvų yra nusiteikusi gana optimistiškai: pirmadienį Finansų ministerijos pristatytame atnaujintame ekonominės raidos scenarijuje 2022–2025 metams teigiama, kad, nepaisant lėtesnio ekonomikos augimo antroje metų pusėje, šiemet ūkio plėtra sieks 1,6 proc., o 2023 m. numatomas 1,4 proc. augimas. Numatoma, kad vidutinė metinė infliacija 2022 m. sudarys 17,8 proc., t. y. 2 procentiniais punktais daugiau, nei projektuota birželį, o 2023 m. infliacijos tempas sulėtės iki 6 proc.

Suprantama, kad žinia, jog viršūnė čia pat, už vieno kito žingsnio, į kalną kopiančiam išsekusiam, sušalusiam ir viltį beprarandančiam alpinistui turėtų suteikti daugiau jėgų. Tereikia dar truputį pakentėti, šiek tiek pasistengti ir bus galima leistis žemyn. Tačiau toks optimizmas gali būti apgaulingas.

Neįžvelgia kainų detektyvo

Ekonomistas Aleksandras Izgorodinas, atnaujintame Lietuvos ekonomikos raidos scenarijuje atsispindinčius valdžios lūkesčius palyginęs su rašymu šakėmis ant vandens, mano, kad kainų augimo tempo sulėtėjimo tikėtis dar per anksti. Jo teigimu, esminis veiksnys, lemiantis tokią didelę infliaciją, yra ne aukštas vartojimo lygis, o išaugusios verslo sąnaudos.

„Infliacijos rezultatas, kurį matome dabar Lietuvoje, atspindi tai, kad energetikos kainų augimas vis labiau transformuojasi į įvairių prekių ir paslaugų kainų augimą. Sakyčiau, tai ir yra esminė priežastis, kodėl Lietuvoje dar nematome infliacijos piko. Priežastis ta, kad valdžia nuo kainų augimo labai gerai apsaugo vartotojus, bet verslas yra praktiškai neapsaugotas“, – naujienų agentūrai ELTA sakė A.Izgorodinas. Pasak jo, kylant energetikos kainoms rinkose ir įmonių sąnaudoms, verslas automatiškai sąnaudas perkelia vartotojams. Dėl to visose pagrindinėse infliacijos kategorijose matomas labai spartus tolesnis augimas.

Jei artimiausiais mėnesiais paaiškėtų, kad infliacijos viršūnę išvydusi Vyriausybė vis dėlto suklydo, ir kainų kilimas tęstųsi toliau, gali būti, kad didelės infliacijos blogybes nustelbs prasidedanti stagfliacija, kai toliau kylant kainoms smunka ekonomika, bankrutuoja įmonės, didėja nedarbas. O ženklų, kad ekonomika jau stoja, nepaisant jos augimą šiais metais prognozuojančio Finansų ministerijos scenarijaus, matyti vis daugiau.

Lietuvą ištikusi viena didžiausių euro zonoje infliacija kelia ne vieną klausimą. Tarkime, kaip atsitiko, kad rinkos kainos per metus pas mus išaugo beveik 21 proc., o viešojo sektoriaus administruojamos kainos – net 32 proc.? Išeitų, kad infliaciją labiausiai augina valstybės institucijos? „Visą tą šuolį paaiškina vienas dalykas: elektros ir dujų kainos, – teigė ekonomistas Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ analitikas. – Jos reguliuojamos galutiniam vartotojui, bet iš esmės jas lėmė rinkos kainų šuolis. Elektra ir dujos rinkose dabar kainuoja 15 kartų brangiau nei prieš metus. Čia vienintelis veiksnys, visų kitų valstybės teikiamų paslaugų kainų šuolio nebuvo – ar kalbėtume apie švietimo, ar sveikatos apsaugos paslaugas. Šis skaičius atspindi tik energijos krizę.“

Pasak N.Mačiulio, dabar elektros ir dujų kainos yra pakilusios, todėl metinė energijos išteklių kainų infliacija išaugo 30 proc. „Lygiai taip pat ir maisto produktai 30 proc. per metus pabrango. Tad nėra jokio kainų detektyvo, viskas susiję tik su energijos ištekliais. Elektros ir dujų kainos priklauso ne nuo mūsų Vyriausybės. Ji tik sprendžia, kokią dalį tų energijos kainų kompensuoti, perkelti į valstybės biudžetą, nes vartotojai nemoka rinkos kainos. Jeigu už dujas ir elektrą mokėtume rinkos kainą, tai kas antras lietuvis dabar būtų ant bankroto ribos“, – sakė pašnekovas.

Laukia kainų karai?

Su lietuviška infliacija siejami ir kiti intriguojantys dalykai. Antai ilgoką laiką euro zonoje rekordine infliacija pirmavusi Lietuva šiuo metu antilyderės vaidmenį užleido Estijai: rugpjūtį šioje šalyje užfiksuota 24,8 proc. metinė infliacija, Lietuva su 22,4 proc. yra antroje vietoje, Latvija – trečioje (21,5 proc.). Beje, infliacija kariaujančioje Ukrainoje rugpjūtį mažai tesiskyrė nuo Lietuvos rodiklio – 23,8 proc. Kokios priežastys lėmė, kad Lietuva tapo infliacijos rekordininke?

Banko „Luminor“ ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, pagrindinės priežastys – energijos ir maisto kainų šuolis. „Kartu šie segmentai pakėlė infliaciją beveik 16 procentinių punktų. Kadangi išankstinė infliacija rugpjūtį buvo 21,1 proc., be maisto ir energetikos infliacija būtų padidėjusi gal 6 proc. Tad daugiausia tai lėmė maistas ir energetika. Energijos kainos Lietuvoje kilo gana sparčiai, nors jų augimas ir nebuvo sparčiausias ES, bet vis dėlto vienas iš spartesnių“, – sakė pašnekovas.

Ž.Mauricas atkreipė dėmesį, kad Vyriausybė, skirtingai nuo kitų ES šalių, pasirinko kitokią strategiją – ne riboti kainų augimą, o didinti gyventojų pajamas. Pasak ekonomisto, šių metų pradžioje kilo ir minimalus atlyginimas, ir pensijos. „Apskritai atlyginimai Lietuvoje gan sparčiai kyla – šiemet prognozuojamas 12 proc. didėjimas. Liepos 1 d. buvo padidintos pensijos ir vaiko pinigai. Tad rinkomės pajamų didinimo kelią, o dalis ES valstybių, pavyzdžiui, Prancūzija, Vengrija, Lenkija, pasirinko riboti kainas. Pirmiausia šildymo, dujų, elektros ar degalų. Tarkime, Vengrija riboja jas visas. Taigi čia viena iš priežasčių – pasirinkome kitą strategiją. Tiesa, išimtis – elektros kaina pirmojoje metų pusėje: ji buvo nustatyta labai nedidelė, nes elektros pabrangimą planuota išdėlioti per 7 metų laikotarpį. Bet to paskui buvo atsisakyta dėl elektros rinkos liberalizacijos, buvo kompensuota atgaline data visuomeniniam tiekėjui „Igničiui“. Todėl elektros kainų šuolis Lietuvoje jaučiamas nuo liepos“, – sakė Ž.Mauricas.

Pašnekovas priminė, kad šiek tiek buvo ribojama ir dujų kaina, bet ne taip smarkiai. Buvo praplėstos galimybės gauti kompensacijas dėl pabrangusio šildymo, dėl jų kreipėsi gerokai daugiau žmonių. O degalų kainos išvis nebuvo ribojamos, todėl benzino kaina Lietuvoje dabar yra šiek tiek didesnė už ES kainų vidurkį, nors paprastai būdavo apie 10 proc. mažesnė dėl mažesnių akcizų.

„O dėl maisto kainų yra tam tikros specifikos. Maisto kainos Lietuvoje kilo smarkiau nei kitose šalyse pirmiausia dėl to, kad vartojame daugiau tų produktų, kurių kainos augo sparčiau. Didėjo grūdų, pieno produktų, mėsos kainos. O mes labai daug tokių produktų vartojame, pavyzdžiui, prancūzai, graikai, ispanai vartoja daugiau kitokių. Tarkime, britai daugiau vartoja ilgalaikio naudojimo maisto prekių, pusgaminių, o jų kainos taip nekilo kaip duonos gaminių, pieno, mėsos. Čia viena priežastis. Kita – labai greitai sąnaudų kilimą permetėme galutiniam vartotojui, nes pajamų augimas buvo stiprus. Prisiminkime: metų pradžioje buvo labai geri lūkesčiai, buvo panaikinti įvairūs pandemijos meto ribojimai, tikėtasi, kad ekonomika kils labai sparčiai. Vasario pradžioje atsisveikinome su galimybių pasu, buvo daug optimizmo. Ir vartotojų lūkesčiai buvo geri, išlaidos smarkiai augo, tad prekybininkai ir iš dalies gamintojai tuo pasinaudojo iškart permetę sąnaudų augimą galutiniam vartotojui. Prancūzijoje toks procesas stringa dėl didesnės konkurencijos, o Lietuvoje susiformavo požiūris, kad visos kainos kyla – tad kodėl ir mums jų nepakėlus? Ir tos kainos pakilo“, – sakė ekonomistas.

Tačiau, anot Ž.Maurico, tai nėra vienareikšmiškai bloga žinia, nes dabar turime šiek tiek daugiau erdvės sumažinti kainas artėjant recesijai, kuri, jo manymu, nebeišvengiama. „Mažėjant paklausai ir pirkimo apimtims, manau, sulauksime tam tikrų kainų karų tarp prekybos tinklų, ir kainos tikrai sumažės – nepaisant elektros ir gamtinių dujų kainų šuolio. Ir pagaliau trečias dalykas: paslaugų kainos Lietuvoje taip pat augo sparčiausiai visoje euro zonoje, ir jau ne vienus metus. Juk augo ekonomika, sparčiai didėjo atlyginimai. Paslaugų teikėjai automatiškai jas pabrangindavo, prie to prisidėjo ir pandemijos metu įvesti ribojimai. Daug verslų turi sukaupę tam tikrą skolų „kuprą“: reikia susimokėti atidėtus mokesčius. Tad jeigu jie mato, kad paslaugų paklausa didelė, veiklos ribojimų nebėra, nori ne tik užsidirbti, bet dar ir sukaupti rezervą, kurį galėtų skirti atidėtiems mokesčiams sumokėti“, – pridūrė pašnekovas.

Galiausiai, anot Ž.Maurico, reikia pasakyti, kad biudžeto išlaidos Lietuvoje nuo 2019 m. augo sparčiausiai visoje euro zonoje. „Šliūkštelėjome daug pinigų į viešąjį sektorių – buvo didinami atlyginimai ir taip toliau, o tai irgi prisidėjo prie infliacijos augimo. Nereikia tikėtis stebuklų“, – apibendrino ekonomistas.

Turi valdyti pasekmes

Ekonomisto, politiko, buvusio ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus pasiteiravome, kiek, jo manymu, teisingi priekaištai Vyriausybei, kad ši nesiėmė aktyvesnių rinkos reguliavimo priemonių stabdydama kainų augimą Lietuvoje, pavyzdžiui, ribodama galimus kartelinius susitarimus, vykdydama griežtesnę prekybos tinklų konkurencijos priežiūrą?

„Tie, kurie vadovaujasi ekonomikos taisyklėmis, puikiai supranta, kad Vyriausybė praktiškai neturi jokių svertų infliacijai valdyti, nes nereguliuoja pinigų kiekio. Lietuvos centrinis bankas neturi nacionalinės valiutos, neturime jokios galimybės vykdyti monetarinės politikos. Aišku, galime šiek tiek laikinai sumažinti infliaciją, tarkime, dvigubai sumažinę PVM. Tuo momentu infliacija sumažės, bet kitame ekonomikos raidos periode ji taps tokia, kokia buvo. Todėl tai būtų tik apgaulė“, – sakė ekspremjeras.

G.Vagnoriaus teigimu, Vyriausybė kiekvienu laikotarpiu, net jei ir nėra infliacijos, privalo kovoti su monopoliniais susitarimais, rinkos diktatu ir nesąžininga konkurencija. Tačiau sakyti, kad prekybos sektoriuje nėra konkurencijos, kad susidarė monopoliniai dariniai, jo manymu, visiškas svaičiojimas ir populizmas. „Remiantis statistikos rodikliais, vadinamoji marža, arba pelnas, kuris gali likti prekybininkų kišenėje, prekyboje svyruoja tarp 4–5 proc. Net ir sumažinus ją iki 1 proc., jeigu kas nors galėtų surasti kokių pažeidimų, infliaciją tai paveiktų gal 0,05 proc. ar panašiai. Kadangi žmonės kainas mato prekybos centro lentynose, natūralu, kad savo nepasitenkinimą jie nukreipia ten, kur palieka savo pinigus. Bet prekybininkai turi mažiausiai galimybių kaip nors diktuoti prekių kainas ir palaikyti infliaciją“, – sakė pašnekovas.

Ekspremjeras pastebėjo, kad Vyriausybė gali šiek tiek veikti energetinių išteklių kainas, kurios daro poveikį  nacionaliniams infliacijos rodikliams. Esą vienintelė sritis, kur Lietuvos valstybė dar turi galimybę veikti elektros energijos kainas, yra didinti elektros gamybą naudojant turimus generavimo pajėgumus. „Buvo atvejų, kai elektros biržoje atsisakyta pirkti pigesnę Lietuvoje pagamintą elektros energiją. Čia galima įžvelgti tam tikrus elektros biržos veiklos trūkumus. Tačiau bendrai vertinant Vyriausybės veiksmus valdant infliaciją ypatingų priekaištų nesugebėčiau rasti, nes Vyriausybė nelabai turi ir funkcijų. Vyriausybės funkcija šiuo atveju – kontroliuoti infliacijos pasekmes. Pačios infliacijos Vyriausybė veikti negali, bet gali ir privalo reguliuoti pasekmes“, – teigė G.Vagnorius.

Pašnekovas pabrėžė, kad pagrindinė Vyriausybės funkcija – atkurti pažeistas socialines proporcijas. „Mūsų atveju tai reikštų, kad visi socialiniai rodikliai, įskaitant minimaliąją algą, bazinį pareiginės algos, socialinių pašalpų ir pensijos dydį, vykstant infliacijai turėtų būti automatiškai peržiūrimi kiekvieną metų ketvirtį. To reikalauja ekonomikos teorija ir praktika. Ir jei didėjant infliacijai kiekvieną ketvirtį Vyriausybė automatiškai peržiūrėtų visus pagrindinius socialinius rodiklius, ji efektyviai naikintų neigiamas infliacijos pasekmes. Bet mes nebemokame to daryti. Pavyzdžiui, jeigu kas nors atsiverstų 1991–1992 m. Vyriausybės nutarimus, pamatytų, kad kiekvieną ketvirtį tie rodikliai būdavo automatiškai indeksuojami pagal faktinį infliacijos rodiklį. Tai atkurdavo pažeistus atlyginimus, pensijas, pašalpas. Taip vyksta pasaulinėje praktikoje, nes tai ekonomiškai teisinga. Tuo metu savo pinigų neturėjome, buvo naudojamas rublis, ir infliacija buvo didelė. Mes tik šiuo vieninteliu būdu galėjome valdyti infliacijos pasekmes. Šiuo atveju Europa yra užmiršusi, kaip reikia valdyti pasekmes, nes bent keliasdešimt metų nėra mačiusi tokių infliacijos rodiklių. Todėl šiandien matome, taip pat ir Lietuvoje, tuos epizodinius kompensavimus – ar energijos išteklių kainų, ar pensijų, nors iš tikrųjų Vyriausybė turėtų grįžti prie įprastų taisyklių ir tiesiog mechaniškai kiekvieną ketvirtį indeksuoti rodiklius pagal faktinę infliaciją, kad nenukentėtų ir gyventojai, ir rinkos perkamoji galia, o tai yra svarbiausia. Sumažėjusi rinkos perkamoji galia stabdo ekonominius procesus“, – sakė G.Vagnorius.

Rekomenduojami video