Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šokiai su kardais ant bėgių

Vienas per kitą plūsdami kruvinąjį mėsininką, miestelio aikštėje susirinkę vaikėzai ir mergiotės drąsinosi skanduotėmis, grūmojo kumščiais, o paskui prišokę lentomis užkalė mėsininko namo duris. Tas sustūgęs griebėsi šautuvo ir iškišo vamzdį pro antrojo aukšto langą. Tuo metu į aikštę atklibinkščiavo šlubas vokietis, stvėrė lazdą ir visus išvaikė. Taip pasibaigė 2022 m. Kaliningrado tranzito krizė.

Mūšis krūmuose

Reikia pripažinti, kad tokia šios istorijos atomazga dar netapo istoriniu faktu, bet, kaip rodo lietuviška politinė praktika, svarbu ne faktas, o noro paversti tai, ko nebuvo, tuo, kas turėjo būti, stiprumas ir galimybė jį išpildyti esamuoju laiku. Išrastas ir specialus terminas: galėtume tai pavadinti faktiniu istoriniu įvykiu. Tuo labiau, kad iš pažiūros reikalai krypsta būtent tokio siužeto linkme. Karu nugriaudėjusiais Kremliaus grasinimais Lietuvai prasidėjusi Kaliningrado tranzito krizė nuščiuvo. Ar tai tyla prieš audrą, parodys laikas. Nematyti nei tankų abipus Suvalkų koridoriaus, nei valdančiųjų šokių su kardais ant geležinkelio bėgių, atostogauti susiruošė užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrai. Panašu, kad politinio cirko trupė ardo palapinę: artėja vidurvasaris, nebeliko žiūrovų. Ir ko gi spoksoti, jeigu pati valdžia netiki krizės paūmėjimu? Bebaimiai fakyrai su kardais dabar Lietuvos publikai rūpi mažiausiai.

Kad Kaliningrado tranzito krizės raidoje bent iki liepos 10 dienos, kai Lietuva uždraus rusams įsivežti cementą, alkoholį ir kai kurias kitas prekes, padaryta pauzė, rodo lūkuriuojanti Rusijos laikysena dėl galutinio Europos Komisijos sprendimo, kaip reikėtų taikyti sankcijų režimą tranzitui į Kaliningradą. Tą rodo ir ypatingai keistas pagrindinių mūsų politinių figūrų, siejamų su galima šios krizės eskalacija ar deeskalacija, sprukimas iš situacijos valdymo lauko į krūmus. Jei Lietuva iš tikrųjų yra susidūrusi su pačia rimčiausia krize santykiuose su Rusija per visą nepriklausomybės laikotarpį, jei antraštės užsienio spaudoje skelbia, kad Lietuva bando įtraukti Vakarus į Trečiąjį pasaulinį karą, jei viešai svarstoma apie tai, kad Suvalkų koridorius dabar turbūt yra pavojingiausia vieta pasaulyje, tai kokią žinią mūsų sąjungininkams ir Rusijai siunčia dviejų ministrų sprendimas krizės metu išeiti atostogų? Po jų įvardytos egzistencinės grėsmės, po karingų kalbų, po demonstruotos narsos, principingumo, pasiryžimo nenusileisti Kremliui? Kaip tokioje situacijoje sąjungininkų akyse atrodo Lietuva? Ir kaip žmonių akyse atrodo valdžia, iš pradžių karingais pareiškimais dėl Kaliningrado tranzito išgąsdinusi galimu karu, o netrukus išleidusi du krizės kontekste svarbiausius ministrus pailsėti? Jeigu pavojaus nėra, kam reikėjo tų šokių su kardais ant bėgių, vedančių į Kaliningradą?

„Visuomenė nėra tokia kvaila“

Politologė Lidija Šabajevaitė, paklausta, ar ši situacija nevirsta valdančiųjų politiniu pralaimėjimu, nes Europos Komisija, kaip neoficialiai teigiama, ieško būdų, kaip padėti Lietuvos valdžiai išsaugoti veidą prieš paskelbiant savo sprendimą dėl Kaliningrado tranzito ribojimų, atsakė, kad tai greičiau ne pralaimėjimas, o savotiškas stumdymasis. Pasak jos, tai vis dėlto sudėtingas dalykas.

 „Vokietijos kancleris iš esmės yra teisus: juk Rusija tas prekes veža ne į kokią nors trečiąją šalį, o iš vieno savo regiono į kitą. O tarptautinė bendrija juk palaimino tokią situaciją, ir senokai, dar 1945 metais. Dabar ji taip įtvirtinta, kad niekur nepabėgsi, Kaliningrado srities Rusija juk niekam neatiduos. Kažkada sudėtingas reikalas buvo Dancigo koridorius, o dabar – Kaliningrado tranzitas. Vis dėlto Rusija juk turėtų turėti teisę susisiekti su savo regionais. O kai dėl Lietuvos politikų... Politikoje yra taip: kuo garsiau šauksi, tuo būsi populiaresnis. Ir kai dar išauga įtampa tarp Seimo daugumos ir opozicijos, kartais peržengiama blaivaus proto riba. Pripažinti Vokietijos kanclerio nuomonę lyg ir nepatogu, nes buvo dievagotasi, kad šventai laikomės principų. Kaip sakiau, sudėtingas reikalas, bet aš visgi būčiau linkusi palaikyti kanclerio Olafo Scholzo poziciją“, – sakė L.Šabajevaitė.

Kokią žinią mūsų sąjungininkams ir Rusijai siunčia dviejų ministrų sprendimas krizės metu išeiti atostogų? Po jų įvardytos egzistencinės grėsmės, po karingų kalbų, po demonstruotos narsos, principingumo, pasiryžimo nenusileisti Kremliui?

Politologė skeptiškai įvertino prielaidą, neva ES sankcijų taikymas Kaliningrado tranzitui ekonomiškai silpnintų Rusiją. „Karas Ukrainoje vyksta jau penktą mėnesį. Ar labai jau tos sankcijos susilpnino Rusiją? Manau, kad ją reikėtų žymiai labiau ekonomiškai apriboti, kaip nors paveikti tą baisų jos elgesį. Bet šiuo konkrečiu atveju, kai kalbame apie Kaliningrado tranzitą, nereikia persistengti. Dažnu atveju mes esame šventesni net už popiežių. Yra ir kitų būdų“, – svarstė pašnekovė.

L.Šabajevaitė sakė sutinkanti su manančiais, kad tranzito krizė gali nepalankiai atsiliepti tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui, pelnyti jai nuolatinės išsišokėlės reputaciją, pasėti tarp mūsų partnerių abejonių dėl mūsų užsienio politikos adekvatumo. „Taip, ši krizė tikrai gali atsiliepti Lietuvos tarptautinei reputacijai. Viena vertus, mes visą laiką prašome, kad ir Vokietija, ir kitos ES bei NATO šalys mums padėtų. Suprantama, kad ta pagalba reikalinga. Neduok Dieve, jei sunkiai prognozuojami du mūsų kaimynai sugalvotų... Patys suprantame. Bet, kita vertus, norime būti tokie, kad apie mus visi kalbėtų. Tačiau kaip kalbėtų? Ar kaip apie blaivaus proto žmones, kurie retkarčiais sugeba nusileisti? Juo labiau, kad šiuo atveju nėra jokio nusileidimo Rusijai. Jei Lietuva trukdytų Rusijai vežti prekes geležinkeliais, sakykime, į Daniją, kitas dalykas. Bet dabar Rusija juk jas veža iš vienos savo teritorijos į kitą. Nepripažinti tokių realijų neįmanoma. Aš sunkiai suprantu, ar tokia mūsų politikų laikysena yra noras parodyti, kokie mes principingi, sąžiningi? Gal jie mano, kad tai padarys visuomenei įspūdį? Aš tuo labai abejoju. Visuomenė vis dėlto nėra tokia kvaila“, – sakė L.Šabajevaitė.

Nelaiko krize

Politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, nelaiko susidariusios situacijos dėl tranzito į Kaliningradą nei krizine, nei netgi prieškrizine. „Išties tas sprendimas, kurį padarė Lietuva, yra formaliai aiškus ir suprantamas. Dviprasmybių, dėl kurių dabar diskutuojama, ištakos yra biurokratizuotoje Briuselio kalboje, kuri ne iki galo apibrėžia tam tikras sąlygas. Lietuvos pozicija politine prasme yra labai aiški, ir manau, kad ja tiesiog galime didžiuotis. Tokios pozicijos raiška demonstruoja ir politinę valią, ir valstybės pasiryžimą vykdyti savo įsipareigojimus bei laikytis principų. Na o tie svarstymai, kurie dabar vyksta ES, ir įvairios politinės pozicijos, kurias išsako ES valstybių vadovai, iš tiesų yra diskusija, kuri tikrai nepasibaigs šiandien“, – teigė profesorius.

Jo manymu, ši diskusija duosianti keletą rezultatų: pirma, bus sukonkretintos tam tikros detalės, susijusios su tranzitu, aiškiau suvoktos subtilybės, dėl kurių dabar bandoma diskutuoti. Antra, visas triukšmas esą iš esmės jau baigiasi. „Turime suvokti, kad didžiąją jo dalį sukėlė ne vadinamoji klaida – aš tikrai to nelaikyčiau klaida, tai aiškus principinis žingsnis, – o Rusijos propagandinė ataka. Tai įprastas veikimo būdas siekiant vienaip ar kitaip išbalansuoti ES ir NATO bloke susiformavusią sistemą. Dabar vyksta ir daugiau labai panašių dalykų – štai Norvegija dėl sankcijų atsisakė leisti Rusijai nugabenti krovinius į Špicbergeno salą. Matysime, kad tokie niuansai visada bus iškeliami, ir tai bus medžiaga Rusijos propagandinei mašinai maitinti. Manau, kad Lietuvos prezidento, Vyriausybės, užsienio reikalų ministerijos pozicija yra aiškiai suprantama, ir ją turime vertinti blaiviai, suvokdami, kas vyksta propagandiniame lauke“, – sakė L.Bielinis.

Jis sutiko su nuomone, kad Kaliningrado tranzito sankcionavimo problemą Lietuvoje bandoma panaudoti vidaus politinei kovai. „Visiškai teisingai. Mes kalbėjome apie politines batalijas užsienio lauke, bet viduje vyksta lygiai tas pats. Kiekvieną žingsnį politinės jėgos naudoja tam, kad sustiprintų save ir susilpnintų oponentą. Matome, kaip politinės partijos Seime ima kaltinti, gąsdinti viena kitą, bet tai normalus politinio gyvenimo procesas. Priimkime tai ramiai. Šiandien politikai vieni kitus kaltina, o rytoj jau pamirš, apie ką kalbėjo ir dėl ko ginčijosi“, – pridūrė L.Bielinis.

Reikia diplomatijos, ne propagandos

„Man pirmiausia atrodo, kad kalbant apie užsienio politiką reikėtų kuo mažiau vartoti sąvokas „pralaimėjimas“ ar „pergalė“, – pabrėžė ekspremjeras Gediminas Kirkilas. Pasak jo, tranzito į Kaliningradą problemos kontekste esama ir visokių įstatyminių dalykų, ir tam tikros logikos, nes prekės sankcionuojamos dėl to, kad Rusija jų neeksportuotų. „Tačiau ji jas veža tranzitu į savo teritoriją, turi susitarimą dėl to su Lietuva ir Europos Sąjunga. Dabartinėje situacijoje yra visokių interpretacijų, laukiame Europos Komisijos išaiškinimų, kuriuos reikės vykdyti. Kai dėl Vokietijos pozicijos, tai, mano požiūriu, pats blogiausias rezultatas mūsų politikams šioje istorijoje būtų ne kokie nors Kaliningrado tranzito reikalai, o santykių su Vokietija sugadinimas. Ji yra pagrindinė mūsų partnerė, taip pat ir saugumo srityje. Todėl čia reikia tikros diplomatijos, tikros politikos, o ne vien tik propagandinių pareiškimų“, – sakė G.Kirkilas.

Jo manymu, dabartinė valdančiųjų retorika Europos Komisijos atžvilgiu nelabai diplomatiška. Esą diplomatijos čia reikia žymiai daugiau. „Susitarimas dėl Kaliningrado tranzito yra trišalis: jį sudarė Lietuva, Rusija ir Europos Sąjunga. Ne vien tik mes čia viską sprendžiame. Mūsų didžiausias indėlis tas, kad leidžiame vykdyti per savo teritoriją ne tik krovinių, bet ir keleivių tranzitą. Ir kartu su ES esame už tai atsakingi. ES pasakys savo poziciją, ir jos reikės laikytis. Bet per tą laiką, kol ginčijamasi dėl to, kas nebuvo iki galo išaiškinta, reikia laikytis diplomatiškai. Šį konfliktą su Rusija reikia sureguliuoti be ypatingų emocijų. Mano požiūriu, jų dabar per daug“, – teigė ekspremjeras.

Pasak G.Kirkilo, šioje situacijoje jį labai stebina, kad per visą laiką nuo karo Ukrainoje pradžios aukščiausi mūsų šalies vadovai tik du kartus susitiko pasitarti dėl tranzito krizės: pirmą kartą prieš kelis mėnesius, o kitą – neseniai. „Tai nėra bendradarbiavimas, tai kažkokie konkuruojančių institucijų susitikimai. Prezidentas, premjeras, Seimo pirmininkas turi visą laiką bendradarbiauti, kai kyla įvairūs konfliktai. Ir ypač šioje situacijoje. Aš to bendradarbiavimo nematau, ir čia didžiausia problema“, – pabrėžė pašnekovas.

Jei taip, tai kieno rankose tokiu atveju yra Lietuvos užsienio politikos vairas? Konstitucijoje nurodyta, kad prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, o kaip yra realiame gyvenime? „Politika yra politika: matyt, valdančioji dauguma mano, kad prezidentas jiems neatstovauja, tą iškart parodė ir konfliktas dėl dalyvavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT). Dėl to prezidentas dabar ir kritikuojamas. Štai Dalios Grybauskaitės jis buvo kritikuotas, kad dėl Kaliningrado tranzito jis neva nepasisakęs EVT, nors iš tikrųjų pasisakė. Aš pats ne kartą su prezidentu Valdu Adamkumi esu dalyvavęs EVT susitikimuose ir žinau, kad yra daug neformalių pokalbių, apie kuriuos mes ne visada žinome, todėl buvusiai prezidentei tokių pareiškimų daryti nederėtų. Apskritai reikėtų imti pavyzdį iš Algirdo Brazausko, kuris, baigęs eiti prezidento pareigas, pasakė, kad laikosi taisyklės nekomentuoti kitų prezidentų darbo. Tai labai teisinga“, – pridūrė G.Kirkilas.

Silpnoji grandis

„Mes visą laiką didžiuojamės, kad esame ES ir NATO nariai, jaučiamės dėl to saugūs. Manau, turėtume ten kelti savo interesus, diskutuoti apie juos, bet kai sprendimai būna priimti aukščiausiu lygiu, kai dėl jų yra susitarusios ES ir NATO šalys, tiesiog turėtume juos vykdyti“, – sakė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Giedrius Surplys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos šešėlinės Vyriausybės užsienio reikalų ministras. Jo manymu, Kaliningrado tranzito atveju būtų išmintinga pernelyg nekvestionuoti jau priimtų sprendimų. „Jeigu mes nesugebame apginti savo interesų Briuselio koridoriuose, tada tai mūsų užsienio politikos ir diplomatijos silpnybė. Bet ginčytis viešojoje erdvėje ar kaltinti, pavyzdžiui, Vokietiją, kurios kariai, jei kiltų karinis konfliktas, pirmieji iš NATO pajėgų gintų Lietuvą, ne visiškai sąžininga“, – sakė politikas.

G.Surplio manymu, pagrindinė klaida yra ta, kad patys nesugebame susitarti ir laikyti liežuvio už dantų. Mūsų valdžios institucijos esą neturėtų viešai ginčytis tarpusavyje, nereikėtų ir viešai ginčytis su sprendimų priėmėjais Briuselyje. Jo teigimu, sprendimus formuluoja nebūtinai politikai – paprastai dokumentų projektus rengia valstybės tarnautojai. „Sakyčiau, kad dabar mums reikėtų tyliai ir ramiai sulaukti Europos Komisijos išaiškinimo, kaip įmanoma prisidėti prie jo rengimo, bet kai jis bus pateiktas, mes jau tiesiog turėsime jį vykdyti“, – sakė G.Surplys.

Svarstydamas, ar Vyriausybės veiksmai Kaliningrado tranzito krizės metu galėtų būti laikomi dar viena užsienio politikos nesėkme, Seimo narys sakė, kad pralaimėjimų valdančiųjų užsienio politikoje tikrai buvo ne vienas. „Manau, kad tai viena silpniausių grandžių šitos Vyriausybės darbe. Nenoriu kalbėti apie moralines ar ideologines nuostatas arba tvirtus pareiškimus, kalbu apie kompetenciją. Iš to, ką matome viešojoje erdvėje, manau, galima teigti, kad mes įteikėme Rusijai dar vieną progą parodyti, jog Lietuvos užsienio politika yra ne visai kompetentinga ir profesionali“, – apibendrino G.Surplys.

Ne užsienio politika, o vaidyba

Politologas, istorikas, filosofas dr. Kęstutis Girnius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, paklaustas, ar dėl Vyriausybės veiksmų bandant suvaldyti Kaliningrado tranzito krizę Lietuva nepatirs dar vienos užsienio politikos nesėkmės, atsakė taip nemanantis. „Jeigu būtų atsižvelgta į Vokietijos kanclerio O.Scholzo pasiūlymą tranzitą į Kaliningradą vertinti kaip krovinių gabenimą iš vienos Rusijos dalies į kitą, tai kokia čia galėtų būti tragedija, koks nuostolis? Juk mes sakome, kad tvarkome reikalus pagal ES nurodymus, ir jei Europos Komisija buvo įtikinta, kad jos pirminis reglamentas buvo šiek tiek netikslus ir jį reikėtų patikslinti, tai nematau nieko baisaus“, – sakė politologas.

K.Girnius sakė nesuprantantis viešojoje erdvėje skambančios kai kurių esamų ir buvusių politikų karingos retorikos, neva Vokietijos kancleris neturi teisės taip elgtis, kad tai būtų Lietuvos kapituliavimas ir t.t. „Man svetima kai kurių mūsų politikų, viską vertinančių karo terminais, mąstysena. Neva mes kovojame su Rusija, ir bet kokia ES nuolaida yra pasidavimas, pataikavimas rusams, Ukrainos išdavimas ir taip toliau. Nieko panašaus nėra, reikia galvoti racionaliai. Mano nuomone, tokia retorika yra pavojinga. Tai jokia išdavystė, o nuomonių skirtumas. Jeigu pagrindinės ES sankcijos Rusijai išliktų, o Lietuva galėtų reikalauti, kad iš Rusijos į Kaliningrado sritį vežamos prekės turėtų ten ir likti, kad jos negalėtų būti siunčiamos kitur, tai koks čia nuostolis? O jei Lietuva, pavyzdžiui, pastebėtų, kad tranzitu į Kaliningradą pervežtos prekės eksportuojamos kažkur kitur, tada galėtų vėl nutraukti tų prekių tiekimą pareiškusi, kad Rusija nevykdo savo įsipareigojimų“, – pridūrė pašnekovas.

Kas būtų, jei tokio pobūdžio retorika nesiliautų? Kaip ji galėtų atsiliepti Lietuvos įvaizdžiui ES ir NATO šalyse? Turint mintyje buvusios prezidentės D.Grybauskaitės užsipuolimą priekaištaujant prezidentui G.Nausėdai, kad jis neva buvęs neveiklus, per mažai dėjęs pastangų Europos Vadovų Taryboje, atrodo, kad tokia tendencija dar tik įsibėgėja...

„Manau, kad nėra vieningos reakcijos į Lietuvos retoriką. Amerika yra labai griežtai nusiteikusi Rusijos atžvilgiu. Ir kuo kovingiau pasisako prezidentas, premjerė, užsienio reikalų ministras – tuo geriau. Tačiau Europos Sąjunga žiūri į tai gerokai santūriau. Man rūpi, ką galvoja ES, ir ar po kurio laiko jai nenusibos klausytis Lietuvos pamokymų. Lietuva faktiškai visus moko, ką jie turi daryti, nors pati labai kukliai prisideda prie paramos Ukrainai. Lyginant pagal valstybių BVP, ji šiuo požiūriu yra vienuolikta. Taip, ji siunčia ukrainiečiams kai kurios ginkluotės, yra ir už Ukrainą fronte kovojančių lietuvių, bet iš esmės Lietuva nedaug kuo išsiskiria iš kitų valstybių, išskyrus savo retoriką ir polinkį visus kitus kritikuoti. Vyksta amžina vaidyba: mes neva esame mažasis Dovydas, šauniai kovojantis su milžinu Galijotu, o visi kiti to neįvertina. Čia yra ne užsienio politika, bet vaidyba“, – sakė K.Girnius.

Pasak politologo, D.Grybauskaitė visą laiką kritikuoja Europos politiką Ukrainos atžvilgiu. Ji esą galėtų sakyti, kad turėtume tvirčiau palaikyti Ukrainą, kad jai reikia ginklų, ne žodžių ir taip toliau. „Bet iš jos žodžių susidaro įspūdis, kad Vakarai neturi lyderių, kad jie yra mėmės, prisitaikėliai. Įžeidinėjant žmones bandoma kurti savo kaip vienintelės Europos drąsuolės įvaizdį. Tokia retorika nieko neduoda. Juk galima viską pasakyti mandagiai. Lietuva kritikuoja Vokietiją jau nuo 2007 metų, pirmiausia dėl „Nord Stream“ dujotiekio. Buvo sakoma, kad Vokietija renkasi vamzdynus, o ne vertybes. Bet jeigu per Baltijos šalis ir Lenkiją iš Rusijos būtų buvęs statomas dujotiekis „Amber“, jis būtų pasirodęs visiškai tinkamas. Prisimenu, kaip Vokietijos žaliųjų partijos politikas Jürgenas Trittinas, buvęs aplinkos ministras, paklausė tuometinio Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio, kaip vokiečiams reikėtų paaiškinti, kad dujų kaina jiems bus didesnė dėl to, kad Lietuva nori užsidirbti iš jų tranzito. Ir aiškaus atsakymo nesulaukė. Vokietija dabar yra padariusi svarbių žingsnių, skyrė 100 milijardų eurų gynybai, įsipareigojo Lietuvoje dislokuoti karinę brigadą, bet iš Lietuvos sklinda politinė retorika, kad vokiečiai vėl išduoda, kad jie nėra tokie patikimi ir dori, kaip mes, lietuviai“, – teigė K.Girnius.

Rekomenduojami video