Stebuklas neįvyko: nepaisant garsiai kartotų politinių užkeikimų, Lietuvos pašonėje pradėjo veikti Astravo atominė elektrinė, kone iškart kelioms savaitėms sustabdyta dėl sprogusių įtampos transformatorių. Kaip gyvensime matydami į lietuvišką peizažą tolumoje įsiterpusius garuojančius Astravo AE aušinimo bokštus? Gal jau laikas baigti politinio šamanizmo šokius aplink ją ir pažvelgti tikrovei į akis? Apie tai kalbamės su nepriklausomu energetikos ekspertu – energetikos ekonomistu, habilituotu technologijos mokslų daktaru, profesoriumi Vidmantu Jankausku.

Atsiribokime nuo politinio konteksto – kokia Astravo AE paleidimo reikšmė? Kokį poveikį tai turės – jei turės – Lietuvos energetikai ir ekonomikai?

Pažiūrėkime, kas įvyko. Na, mūsų kaimynai pasistatė didelę elektrinę, ir tiek. Ir dėl to neturėtų būti didelės problemos, išskyrus tai, kad ši elektrinė labai arti Vilniaus. Būtent dėl to mums taip nemalonu. Bet ne mes pirmi su tuo susidūrėme, tą yra patyrę ir mūsų šiauriniai kaimynai: švedai pasistatė AE Malmėje, už 20 kilometrų nuo Danijos sostinės Kopenhagos. Danija visada buvo griežtai nusistačiusi prieš atominę energetiką, danai labai piktinosi ir reikalavo, kad ta elektrinė nebūtų paleista. Švedai to nepadarė, paleido ir uždarė ją tik po 30 metų. Austrai irgi labai nepatenkinti, kad Slovakijoje plečiama atominė elektrinė. ES labai didelė diferenciacija: vienos šalys mato, kad ateityje neišsiversime be atominės energetikos, ir netgi į Europos Komisijos planus įrašyta, kad ateities energetika gali būti ir atominė, o kitos kategoriškai nusistačiusios prieš. Lietuva nėra tarp kategoriškai nusistačiusių, visa bėda – kad baltarusių elektrinė labai netoli mūsų.

Dabar apie ekonominį Astravo AE poveikį mums. Didelės įtakos ji neturi, nes ne kažin kiek elektros pirkdavome iš Baltarusijos. Galime puikiausiai apsieiti be jos. Taip pat ateityje, nes 2025 metais, jei viskas klostysis sėkmingai, Baltijos šalys atsijungs nuo Rusijos energetinės sistemos ir prisijungs prie Vakarų Europos tinklų. Tada būtų galima nukirpti ir visus laidus į Baltarusiją, kaip jau dabar siūloma padaryti. O tai, kad Astravo AE veikia mūsų pašonėje, rūpės ne tik mums ir mūsų vaikams, bet ir anūkams bei proanūkiams, nes garantinis jos veikimo laikotarpis – 60 metų.

Nors šaukštai po pietų, turbūt dar ilgai aidės politikų tarpusavio kaltinimai laiku neužkirtus kelio Astravo AE statyboms. Ką manote apie argumentus, kad ji neva nebūtų iškilusi, jei 2012 m. referendume rinkėjai būtų pasisakę už naujos AE statybą Lietuvoje?

Daug kas dabar svarsto: va, jeigu būtume pradėję statyti savo AE, baltarusiai nebūtų statę Astrave. Tačiau vertėtų pasidomėti, kada būtent Baltarusijoje buvo priimtas galutinis sprendimas dėl AE statybos. Tai įvyko 2008 m. O referendumas dėl atominės elektrinės pas mus buvo tik 2012 metais. Taigi, tuo metu jie tikrai jau buvo apsisprendę. Jei pamenate, net buvo pasirašytas Lietuvos ir Baltarusijos memorandumas dėl keitimosi informacija bei patyrimu atominės energetikos plėtros srityje. Atseit jūs statote, ir mes statysime, tad turėtume keistis informacija. Tada santykiai buvo truputį geresni, tuometinis premjeras A.Kubilius buvo dviračiu nuvažiavęs į Astravą pasižiūrėti statybos vietos. Aišku, po to, kai Baltarusija, anksčiau kalbėjusi apie kelias galimas AE statybos vietas, pasirinko esančią šalia Astravo, Lietuvoje kilo didelis nepasitenkinimas. Baltarusiai savo ruožtu atkirsdavo: jūs taip pat statote prie mūsų sienos – Visaginas juk pačiame pasienyje. Bet po apsikeitimų tokiais argumentais ilgą laiką mūsų valdžia nereiškė susirūpinimo, tuometinis premjeras sakydavo, kad gal jie ten nieko nepastatys ir t. t. Žodžiu, viskas taip lengvai ir nušlamėjo.

Kas būtų buvę, jei nauja AE būtų pastatyta Lietuvoje? Atominių elektrinių elektra yra labai brangi, ir statyti AE šalyje, kurioje veikia konkurencinga elektros rinka, ekonomiškai neapsimoka. Visos Baltijos šalys tėra dešimtoji, jei ne dar mažesnė, Skandinavijos elektros rinkos dalis. Vadinasi, šioje rinkoje parduoti brangios elektros mes tikrai negalėtume, nes Skandinavijos rinkoje elektra visada yra pigesnė. Be to, dar kartą priminsiu, kad naujos AE statybos Lietuvoje planai neturėjo jokios įtakos Baltarusijos sprendimui statyti savąją.

Ar politikų argumentai dėl tariamo Astravo AE nesaugumo iš tiesų yra pagrįsti? Dažniausiai kalbama apie geologiniu požiūriu blogai parinktą statybos vietą ir naujus, neišbandytus ir todėl nepatikimus VVER-1200 tipo branduolinius reaktorius. Kiek čia tiesos?

Tai, kad Astravo AE vieta seisminiu požiūriu yra nelabai gera, galima patvirtinti, nes lygiai ant to paties geologinio pamato buvo pastatyta ir Ignalinos AE. Kai pradėta kalbėti apie naujos AE statybą Visagine su „Hitachi“, buvo prisimintas ir Zigmas Vaišvila, kadaise garsiai kėlęs argumentus dėl Ignalinos AE pavojingumo. Seisminė grėsmė buvo vienas iš jų. Nežinau, kiek jis iš tikrųjų realus, bet šis argumentas kartojamas ir vėl.

Dabar dėl pačios elektrinės. Rusiški VVER-1200 reaktoriai yra patobulinta VVER-1000 reaktorių atmaina. Rusija pirmauja pasaulyje pagal užsienyje statomų atominių reaktorių skaičių, jų stato daugiau nei Kinija, ES ir Jungtinės Valstijos kartu paėmus. Jų technologija, kaip bebūtų, laikoma geriausia, nes Rusijos rangovai laimi tarptautinius konkursus ir stato atomines elektrines su VVER-1000 reaktoriais Kinijoje, Indijoje, Irane, Egipte, Turkijoje, Vengrijoje, Čekijoje ir kitur. VVER-1200 yra vadinamieji „3+ kartos“ reaktoriai, jie veikia jau dviejose AE Rusijoje, planuojami statyti Suomijoje. „3+ kartos“ reaktoriai buvo kuriami įvertinus visas Fukušimos AE avarijos pamokas, jie atitinka žymiai aukštesnius saugumo parametrus.

Po avarijos Fukušimoje ES priėmė sprendimą patikrinti visus joje veikiančius reaktorius vadinamaisiais „streso testais“, įvertinti jų veikimą ekstremaliomis sąlygomis. Kas būtų, jei visiškai nutrūktų elektros tiekimas, jei įvyktų didžiulis potvynis, kiltų žemės drebėjimas ir t. t. Baltarusija visus tuos „streso testus“ atliko, nors jie jai ir nebuvo privalomi. ES ekspertai patikrino, kaip jie buvo atlikti, ir juos patvirtino, pateikę keletą pastabų. Mūsų politikai aiškina, kad į kai kurias nebuvo atsižvelgta, rekomendacijos neįgyvendintos. Viena iš tokių pastabų – kad atominės energetikos reguliavimo institucija Baltarusijoje „Goskomatomnadzor“ būtų nepriklausoma. Turint galvoje politinį režimą šioje šalyje, galima svarstyti, kiek realus tokio nepriklausomybės reikalavimo įgyvendinimas...

Nuo Astravo AE elektros Seimas atsitvėrė „anti-Astravo“ įstatymu, kuris draudžia patekti į Lietuvos rinką „elektros energijai iš trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios branduolinės elektrinės“. Tai kodėl tada perkame „nesaugią“ elektrą iš Rusijos? Kodėl jai Lietuvoje „vietos yra“? Juk Smolensko, Leningrado ir Kursko AE vis dar veikia senieji RBMK reaktoriai, kurių palaipsniui atsisakoma dėl potencialaus nesaugumo...

Kai buvo priimtas įstatymas dėl elektros iš nesaugių atominių elektrinių, buvo logiška apsidairyti, o kurios gi čia nesaugios. Po to, ką pasakiau, turbūt aišku, kad reaktoriai, naudojami Astravo AE, yra ko gero saugiausi iš tų, kurie dabar veikia bet kurioje aplinkinėje šalyje. Saugesni nei Ukrainoje, Suomijoje, Rusijoje. Antai Leningrado AE – tokia pati, kaip Ignalinos AE, tik dar senesnė. Taigi praktiškai Lietuva, pirkdama elektrą iš Rusijos, garantuotai dalį jos gauna iš tų sąlyginai nesaugių elektrinių. Mūsų politikai priima sprendimus neklausydami ekspertų, o kažkam reikia juos įgyvendinti. Neįsileiskite elektronų iš Baltarusijos! O kaip jų neįsileisti, jeigu jie su visu importuojamos elektros srautu plaukia ten, kur mažiausias pasipriešinimas?

Mūsų politikams jau reikėtų baigti gąsdinti žmones. Štai ūkininkai Vilniaus krašte baiminasi, kad dėl radiacijos negalės dirbti žemės, girdėjau žmones kalbant, kad tuoj Vilniuje vandens nebus galima gerti, nes Astravo AE aušinama Neries vandeniu, kiti klausinėja, ar jau pradėti vartoti tas jodo tabletes, nes elektrinė už sienos jau paleista... Labai blogai, kad politikai toliau kelia bereikalingą paniką.

Raginantieji Lietuvos valdžią neprarasti sveiko proto ir be isterijos priimti tikrovę, kokia ji yra, teigia, kad turėtume pasistengti gauti naudos iš Astravo AE. Tai esą būtų gerokai pigesnė elektros energija, kuri stiprintų mūsų ekonomiką.

Labai sunku tikėtis, kad politikai pakeis nuomonę, nes visi šaukia, kad „anti-Astravo“ įstatymas turi būti šventai įgyvendintas. Per toli nueita, kad būtų galima sugrįžti. O ta tariamai pigi elektra, kaip sakiau, tikrai nepigi. Atominės elektrinės dirba pastoviu režimu, gamina energiją ir dieną, ir naktį. Bet elektros reikia dieną, naktį jos poreikis labai nedidelis. Naktį elektra gali būti tokia pigi, kad tik imk ir semk pusvelčiui ar dar pigiau. Taigi, jei būtume kalbėję su kaimynais, būtų galima labai gerai išnaudoti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę. Nusipirkti labai pigios elektros naktį ir užkrauti Kruonį, o dieną paleisti ir pardavinėti dienos kaina. Bet tai, kaip sakiau, dabar tik teorinis variantas, kuris galėtų būti įgyvendintas kažkur kitur, bet ne mūsų tikrovėje.

Ko, jūsų manymu, tikisi Lietuvos valdžia, tęsdama „elektros karą“ su Baltarusija? Ar Vilnius turi galimybių užblokuoti Astravo AE gaminamos elektros eksportą į ES ir taip finansiškai „užsmaugti“ jėgainę?

Kaip sakiau, tikrai nedaug elektros perkame iš Baltarusijos, galėtų, aišku, ir Latvija apsieiti be jos, pirkti iš Rusijos, bet tada atsiranda galimybė, kad ta rusiška elektra iš tikrųjų bus pagaminta Baltarusijoje. Finansiškai Astravo AE mes tikrai nepasmaugsime, nes ši elektrinė dirba ir dirbs ne kažkokioj saloj, o didžiulėje Rusijos elektros energijos sistemoje. Baltarusija dabar taip pat ruošiasi prekiauti toje didelėje rinkoje. Jiems nėra bėdos, kur realizuoti. Aišku, jie būtų galėję papildomai užsidirbti pardavinėdami elektrą Latvijai ir Lietuvai, bet ką padarysi. Baltarusiai statė atominę ne dėl to, kad galėtų eksportuoti elektrą į Europą. Statė tam, kad strategiškai sumažintų savo priklausomybę nuo vieno energijos šaltinio – rusiškų dujų, ir gautų daugiau energetinės nepriklausomybės.

Skelbiama, kad Lietuva, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, iki šiol nepatvirtino naujos trišalės prekybos elektra metodikos. Neatmetama galimybė, kad Estija ir Latvija gali pradėti prekiauti elektra per Latvijos–Rusijos jungtį. Ar tai reikštų, kad mūsų kaimynės faktiškai atsisako Astravo AE elektros boikoto?

Visos trys Baltijos šalys susitarė dėl prekybos metodikos, dėl to, kad nepirks elektros iš Baltarusijos, o jei pirks iš Rusijos, bus prašoma pateikti kilmės sertifikatus, patvirtinančius, kad ši elektra pagaminta „labai geroje“ AE kur nors Smolenske ar Kurske, o ne „labai blogoje“ Astravo AE Baltarusijoje. Beliko, kad Lietuva pasirašytų šį susitarimą, bet staiga Valstybinė energetikos reguliavimo taryba pareiškė su tuo nesutinkanti. Beje, Latvija jau pranešė pradėjusi prekiauti elektra su Rusija, o mes savo ruožtu perkame rusišką elektrą iš Latvijos. Be to, jau pasigirdo perspėjimų iš Briuselio, kad Lietuva nebesupranta, ką daro – esą kaip galima drausti prekybą elektra su kitomis šalimis, laužyti tarptautinės prekybos sutartis. Visai įmanoma, kad dalyvaudami „elektros kare“ su Astravo AE patys vartosime joje gaminamą energiją, bent jau iki 2025 m. planuojamo Baltijos šalių atsijungimo nuo Rusijos elektros tinklų. Juk esame bendroje energetinėje sistemoje, turime po 4 jungtis su Baltarusija bei Latvija, ir nėra jokių garantijų, kad tie „blogieji“ elektronai neatitekės pas mus kažkokiais jungčių žiedais.