Šia virusine infekcija, kuria užsikrečiama per išmatas bei liečiantis prie daiktų, šuo gali užsikrėsti išvedus pasivaikščioti, o vienintelis būdas jos išvengti – skiepai.

Veterinarijos klinikos „Akeso“ veterinarijos gydytojas Paulius Klibavičius pasakojo, kad pastaruoju metu į kliniką kas savaitę atvedama po kelis šia liga užsikrėtusius šunis.

Anksčiau tokių atvejų būdavo gerokai rečiau, kartais nepasitaikydavo net kelis mėnesius.

Veterinarijos gydytojas pasakojo, kad gydymo nuo paties viruso nėra – gydomi tik ligos simptomai. Deja, ne visada sėkmingai – neretai augintiniai nugaišta nuo ligos sukeltos dehidratacijos.

Daug skysčių jie praranda viduriuodami ir vemdami.

Jei liga yra laiku diagnozuojama ir tinkamai gydoma, mirties tikimybė sumažėja, tačiau grėsmė gyvybei – jauniems šuniukams.

Parvovirusas pavojingiausias šuniukams iki vienų metų. Norint išvengti šio viruso, labai svarbu juos laiku vakcinuoti. Pirmą kartą – sulaukus 2 mėnesių, antrą – trijų, paskui – po metų. Vakcinaciją nuo šio viruso būtina kartoti kasmet.

Infekcijų atsiradimą paprastai lemia šuns amžius, veislė, stresas, bendra šuns sveikata.

Nors tiesioginės sąsajos tarp veislės ir šio viruso nėra, pastebima, kad dažnesnė ji tarp mišrūnų.

Ši liga neretai įsisuka į gyvūnų prieglaudas. Viena iš priežasčių yra ta, kad čia patenka nemažai reguliariai nevakcinuotų ir neatsparių šiai infekcijai šunelių. Pašnekovas pažymi, kad labai svarbu įsigijus jauną augintinį neskubėti su juo keliauti į lauką pasivaikščioti. O šito neretai šeimininkai labai nori, tačiau šiuo atveju ir tyko didžiausia grėsmė.

***

Šunys, sergantys sunkia parvoviruso forma, gali nugaišti po 48–72 valandų, jei jiems nėra taikoma skysčių terapija ir gydymas antibiotikais. Virusas gali išlikti pavojingas metų metus. Jis atsparus labai didelei ar žemai temperatūroms.

***

Parvoviruso simptomai: vėmimas ir viduriavimas, energijos stoka, karščiavimas, apetito netekimas.

***

Veterinarijos gydytojas gali atlikti keletą tyrimų, kurie padės nustatyti, ar simptomai yra būtent parvoviruso. Vienas dažniausių būdų – išmatų testas.

Jei norima įsitikinti, kad priimta diagnozė yra teisinga, daromas morfologinis kraujo tyrimas ir tikrinamas baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) skaičius. Tai gali padėti nustatyti tikslią ir galutinę diagnozę.

***

Kartais diagnozė gali būti supainiojama su korona virusu ar kitokia enterito forma. Parvovirusas paprastai pasireiškia stipriu viduriavimu, sumažėjusiu baltųjų kraujo kūnelių kiekiu, žarnyno gleivinės nekroze, tai taip pat gana būdinga neskiepytiems šunims.

***

Išnaikinti parvovirusą yra labai sunku. Parvovirusu šunys gali užsikrėsti bet kur: jis gali gyvuoti dirvožemyje, žolėje, yra atsparus karščiui bei šalčiui. Šis virusas gali būti pernešamas į namus, nes jis gali būti ant batų, drabužių ir kitų paviršių. Taip pat jis gali būti „nusėdęs“ ant dubenėlio paviršiaus, dėžių, patalynės bei rankšluosčių.

***

Po vakcinacijos šunys neturėtų kontaktuoti su kitais šunimis ir turėtų būti karantine 3 savaites. Taip pat svarbu būti užtikrintiems, kad šunys, su kuriais kontaktuoja jūsų šuo, taip pat yra paskiepyti.