Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Slaugos administratorei B.Krištopaitienei svarbus ir skyriaus, ir ligoninės gyvenimas

Prieš 8 metus tapusi Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) Medicinos etikos komisijos nare, skyriaus slaugos administratorė Birutė Krištopaitienė suprato, kad iki tol ligoninės gyvenimo net ir nepažino. Dirbant Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninėje, kol ji nebuvo RŠL sudėtyje, teko rūpintis tuberkulioze sergančiais vaikais ir suaugusiaisiais bei gyventi šios ligoninės rūpesčių burbule. Dabar, kai tenka dalyvauti Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) veikloje, ligoninės renginiuose, padirbėti Psichiatrijos klinikoje, į kurią per koronaviruso pandemiją buvo perkeltas Tuberkuliozės skyrius, tapo žinomas visos ligoninės gyvenimas.

Pažintis su ligonine – betarpiška

Nepamirštamos tos dvi kadencijos, kai RŠL Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos Tuberkuliozės skyriaus slaugos administratorei Birutei Krištopaitienei teko dalyvauti ligoninės Medicinos etikos komisijos darbe. Ilgiau ir negalima, tad šių metų pavasarį šias pareigas perdavė kolegei Laurai Grigaitienei. Negalima buvo ne tik dėl to, kad numatytos dvi darbo šioje komisijoje kadencijos.

„Daugiau ir nebūčiau norėjusiu, nes daug kitų žmonių problemų tenka prisiimti, slegia ir sprendimų atsakomybė“, – sako medikė, narpliojusi ne vieną gydymo įstaigoje kilusį konfliktą tarp medikų ir tuo pačiu pažinusi kolegų, dirbančių kituose ligoninės padaliniuose, rūpesčius.

Netrukus su kolege Indre Misiūniene buvo pakviestos ir į LSSO veiklą. „Pakvietė mus į šią organizaciją ir nusprendėme eiti“, – apie pasirinkimo motyvus kalbėdama Birutė akcentuoja, kad svarbu ne tik dalyvauti profesinėje veikloje, bet ir tapti žinomomis ligoninėje, pačioms žinoti ligoninės gyvenimą, veiklą, problemas.

Medikės įsitikinusios, jog labiausiai apie Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos veiklą sužinojo ligoninės bendruomenė, kai tris kartus per COVID-19 pandemijos metus teko keltis į Psichiatrijos kliniką. Tam, kad įveiktų sudėtingas sąlygas, skyriaus kolektyvas dirbo vieningai ir iki šiol dėkoja ligoninės Ūkio skyriaus darbuotojams, labai daug padėjusiems įveikti sudėtingas sąlygas.

Moka suburti komandą

Patyrusi slaugos specialistė ir administratorė B.Krištopaitienė už savo patirtį ir gebėjimus labiausiai dėkinga gydytojai Vitai Globytei, buvusiai Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos vadovei, išmokiusiai visus ne tik šios klastingos ligos gydymo, bet ir pasitikėjimo savimi ir didžiulės atsakomybės, empatijos, kurios labai reikia šiame darbe.

Gydytoja V.Globytė buvo ir tas žmogus, kuris prišnekino Birutę imtis atsakingų skyriaus slaugos administratorės pareigų. Birutė labai nenorėjo imtis tų pareigų. „Ar nori, kad kokia kvailė ateitų vadovauti skyriui?“ – spaudė anuometinė klinikos vadovė bendrosios praktikos slaugytoją, nes vertino už mokėjimą suburti komandą, atsakomybę ne tik už savo, bet ir už kitų darbą.

RŠL Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos Tuberkuliozės skyriaus slaugos administratorei B.Krištopaitienei darbas Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikoje tapo pirma ir vienintele darboviete.

Birutė atvira: kartais būna taip skaudu, nes rūpi skyriaus darbas, norisi, kad viskas būtų gerai. Slaugos administratorė negali likti abejinga, kai žino, kad skyriuje sumažintas lovų skaičius, tačiau sergančiųjų daugėja – pacientai nebetelpa skyriuje, todėl gydomi kaip galima trumpiau, vos sulaukus neigiamo pasėlio išleidžiami namo. Tik porą mėnesių ligonis guli ligoninėje, vietoje įprastų 3–4 mėnesių. „Galėtume dar vieną skyrių kurti, bet nėra gydytojų, o dirbantiems jau dabar krūviai labai dideli“, – su neslepiamu rūpesčiu kalba medikė, ne kartą kovojusi ir dėl etatų išsaugojimo.

Už rūpinimąsi kolektyvu, jo telkimą Birutė pelnė net nominaciją „Kolektyvo siela“, kuri buvo įteikta Medicinos darbuotojų dienos šventės metu. Gavusi statulėlę Birutė net ašarą nubraukė. Bet ji, pasak kolegių, verkia ne iš liūdesio, o iš džiaugsmo, kurio nestinga, kai rengiamos kolektyvo šventės, kuriose dalyvauja ne tik darbuotojai, bet ir šeimų nariai.

„Mes ir esame šeima, ne tik bendradarbiai, ne tik kolegos, kurie ateina į darbą ir išeina“, – sako skyriaus slaugos administratorė B.Krištopaitienė, nepamirštanti ne tik šiuo metu skyriuje dirbančių kolegų, bet ir prieš daugelį metų išėjusių iš kolektyvo.

Slaugos administratorė – burtų keliu

Darbas Vaikų tuberkuliozės skyriuje Birutei patiko, bet sukūrus šeimą Birutę gydytoja pulmonologė Daiva Šemeklienė pakvietė į Tuberkuliozės ir plaučių ligų dispanserio polikliniką dirbti slaugytoja pulmonologo kabinete. Aptarnauti teko viso Šiaulių krašto apylinkes, tekdavo vykti į ligonių priežiūrą kaimuose: slaugytoja žmones kviesdavo patikrai, tekdavo po įvairiausius būstus eiti, kur gyveno sergantys tuberkulioze. Darbas buvo nelengvas ir, išėjusi į dekretines, į šį darbą nebegrįžo.

Birutę pakvietė dirbti į Tuberkuliozės skyrių. Eiti į šį skyrių buvo sunku, slėgė ir baimė. Tačiau sutiko žinodama, kad šiame skyriuje dirba nedidelis, bet labai draugiškas kolektyvas.

Susiklostė taip, kad buvusi slaugos administratorė išėjo į dekretines atostogas ir reikėjo ją pakeiti. Niekas tų pareigų nenorėjo, nes darbo ir atsakomybės labai daug, o atlygis – mažesnis nei naktinės slaugytojos. „Traukėm burtus, kuriai eiti, ir burtai lėmė šias pareigas man“, – prisimena Birutė.

Medikė nepajuto, o jau šešeri metai, kai ji dirba skyriaus slaugos administratore. Pagrindinis slaugos administratorės rūpestis – etatai, vadavimai. Problemų kyla dėl žmonių trūkumo, neramina amžiaus vidurkis, kuris siekia 60 metų. Skyriuje dirba aštuonios slaugytojos, keturios slaugytojų padėjėjos ir dvi pagalbinės darbuotojos. Reiktų trylikos darbuotojų, todėl ypač sunku, kai kas suserga ar išeina atostogų – nėra kam pavaduoti.

Didelė darbo dienos dalis praeina prie kompiuterio, pildant grafikus, atliekant vaistų užsakymus ir nurašymus, vaistų galiojimų tikrinimus. Vyko skyriaus remontas – daug rūpesčių teko slaugos administratorei, prižiūrinčiai ir statybininkų darbo kokybę.

Neretai patyrusios slaugytojos pagalbos paprašo ir kolegės. Ypač patirties prireikia, kai į skyrių patenka pacientas, kuriam reikia paimti kraujo, o venos silpnos. Birutė niekada neatsisako padėti, nes pasiilgsta slaugytojos darbo.

Būti slaugytoja – vaikystė svajonė

Šiauliuose gimusi ir užaugusi Birutė dar mokydamasi Ragainės pagrindinėje mokykloje žinojo, kad bus medicinos sesuo (taip anksčiau vadinta bendrosios praktikos slaugytoja). Mokykloje buvo vykdoma profesinio orientavimo programa. Vieni moksleiviai eidavo dirbti į dviračių gamyklą, kiti – į siuvyklą. „Aš su drauge visada eidavau į RŠL, kur domėjomės medicina: dezinfekcijos priemonėmis, ligonių slaugymu“, – labai įdomią veiklą ligoninėje prisimena Birutė.

Gal pasirinkimą lėmė ir artimieji, nes giminėje buvo gydytojų, slaugytojų ir felčerių. O dėdė – mamos brolis, buvo kunigas, su kuriuo vaikystėje teko daug bendrauti būnant šv. Jurgio klebonijoje, kur tėtis dirbo daug ūkio darbų.

Baigusi pagrindinę mokyklą, Birutė įstojo į anuometinės Šiaulių medicinos mokyklos Vaikų bendrosios praktikos slaugytojų kursą. Gavusi vaikų medicinos sesers diplomą Birutė nežinojo, kur su juo eiti. Tai buvo tie metai, kai studentai nebegavo paskyrimų ir patys turėjo susirasti darbą. Padėjo pažintys. Tetos dėka Birutė gavo darbą buvusiame Tuberkuliozės ir plaučių ligų dispanserio Vaikų tuberkuliozės skyriuje, kuriam vadovavo gydytoja Stasė Acienė.

„Dirbti stengėmės labai gerai. Skatino ir vedėja, ir buvusi vadovė gydytoja V.Globytė, kiekvienu atveju primindama, kad už ligoninės tvoros laukia eilė seselių, neturinčių darbo“, – Birutė prisimena griežtą, reiklią, bet teisingą vadovę, nelaikančią pykčio, neskirstančią darbuotojų į labiau ar mažiau mylimus. Gydytoja V.Globytė buvo Tuberkuliozės skyriaus vedėja, kai klinikos vairą perėmė gydytojas radiologas Algirdas Gauronskis.

Darbas Vaikų tuberkuliozės skyriuje, į kurį Birutė atėjo iš Medicinos mokyklos auditorijos, buvo lemtingas. Pirma darbovietė tapo ir paskutinė: „Pastovumas man patinka: nekeisčiau nei į kirpėjos, nei į šeimos gydytojos.“ Didelė vertybė Birutei ir šeima. Su vyru Egidijumi užaugino tris dukrytes: Aušrinę, Austėją ir Augustę.

Aušrinei 25-eri. Ji baigė anglų, prancūzų kalbas ir politikos mokslus. Dirba Vilniuje Inovacijų agentūroje. Ketveriais metais jaunesnė Austėja antrame kurse studijuoja kūrybos komunikacijas. Trylikametė Augustė – aktyvi ir sportiška mergaitė, ne tik gerai mokosi, bet ir šoka, žaidžia lauko tenisą.

Aktyvus gyvenimas patinka ir Birutei. Ji po darbo dar skubėdavo į repeticijas, dainavo ligoninės darbuotojų chore „Musica Vitae“, bet norus pakoregavo paauglė dukra, kuriai reikia daugiau laiko, priežiūros. Pati užaugusi didelėje šeimoje supranta, kad aukotis dėl vaikų reikia.

Birutės tėvai Antanas ir Zofija Vaičiuliai susilaukė penkių vaikų, iš kurių užaugo trys. Neseniai Birutė palaidojo vyresnįjį brolį, tad dabar liko dviese. Pavasarį 50 metų jubiliejų atšventusi medikė savo vaikystę prisimena kaip gražų ir laimingą gyvenimą. Jauniausią šeimoje dukrą ir sesutę Birutę visi mylėjo, lepino, tad tokį gyvenimą ji su vyru kuria ir savo vaikams.

Parengta pagal RŠL

Rekomenduojami video