Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Skinsiu raudoną rožę... Tik kurią?

Laukinėje lietuviškos politikos gamtoje pavasarėjant aptikta nauja rūšis: Lietuvos socialdemokratų darbo partija. Ar dabar pavyks atskirti abi socialdemokratų rožes iš spalvos, kvapo ar spyglių?

Pardavinėjo kaktusą, ne rožę

Po steigiamojo Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) suvažiavimo ir jos įregistravimo „socdarbiečių“ lyderis Gediminas Kirkilas pareiškė, kad socialdemokratijos monopolis Lietuvoje pasibaigė. Naujos socialdemokratų partijos poreikis esą buvo akivaizdus – Gintauto Palucko vadovaujama Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) netenkina dalies rinkėjų, balsuojančių už kairiuosius.

Teiginys apie pasibaigusį socialdemokratijos monopolį kelia visokių minčių. Jeigu socialdemokratų monopolio sąlygomis, šalį valdant jų vyriausybėms ar jų vadovaujamoms koalicijoms, Lietuva pagal socialinės atskirties, skurdo, mažų atlyginimų ir masinės emigracijos rodiklius buvo nugramzdinta į Europos Sąjungos dugną, tai kas mūsų laukia sugriuvus monopoliui? Ar socialdemokratų rožės pakvips karu, badu ir maru? O gal kairiųjų valdymo rezultatai rodo, kad jie buvo visai ne kairieji? Gal simboline socialdemokratų rože apsimetinėjo raudonai pražydęs kaktusas, kuriuo grožėtis saugiau iš didelio atstumo, kokios Airijos, Norvegijos ar kitos darbo nebijantiems lietuviams draugiškesnės šalies?

R. Dovydėno pieš.

Spaudimas iš šalies

Algis Krupavičius, politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, nesistebi, kad tikrą socialdemokratą, kaip politinės rūšies atstovą, mūsų dienomis atpažinti nelengva. „Socialdemokratų tapatybė neoliberalizmo vandenyne yra gerokai pritemdyta dėl to, kad kelis dešimtmečius naujos Rytų ir Vidurio Europos demokratijos vykdė neoliberalią politiką. Galbūt šiek tiek skyrėsi tos tik jos intensyvumas. Lietuva nėra jokia išimtis. Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) laikais politikos darbotvarkė daugiausia buvo liberali arba neoliberali – joje buvo ir privatizacija, ir rūpinimasis pirmiausia verslo, o ne visuomenės gyvenimo sąlygomis bei kokybe, ir konkurencingumas, ir kiti panašūs dalykai. Sakyčiau, kad posūkis į socialinius dalykus vyksta tik pastarąjį dešimtmetį, Lietuvai įstojus į ES“, – sakė politologas.

Pasak A.Krupavičiaus, nors socialinės politikos klausimai nėra derinami ES, bet galioja Europos socialinė chartija, Europos Komisija atlieka šalių narių socialinės ir ekonominės padėties analizę. Jis priminė, kad pastaraisiais metais ES išties turėjo nemažai priekaištų Lietuvai dėl didžiulės pajamų nelygybės, socialinės atskirties, didelio skurdo. „Spaudimas vykdyti socialdemokratinę politiką, kurios svorio centras turėtų būti didesnė socialinė lygybė, solidarumas ir socialinis teisingumas, neretai ateina į Lietuvą iš šalies“, – pabrėžė pašnekovas.

Politologas atkreipė dėmesį, kad nuoseklios kairiosios politikos Lietuvoje nėra. Nors dabartinė Vyriausybė, skirdama didesnį dėmesį socialiniams reikalams, irgi stengiasi, kad kairiosios politikos elementai nebūtų visiškai nustumti į šalį, vienas iš Lietuvos išskirtinumų yra tas, kad finansų politika pastaraisiais dešimtmečiais yra išimtinai neoliberali. „Tai vienas iš esminių kliuvinių, kad kairioji politika Lietuvoje būtų veiksminga“, – sakė A.Krupavičius.

Dėl paukščiuko

Tikrų socialdemokratų dėmesio centre turėtų būti dirbantis žmogus, teigė Aleksandras Posochovas, Trišalės tarybos narys, Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas. „Aš tikrai nemanau, kad Gedimino Kirkilo partija yra socialdemokratų, nes ten, kaip žinote, yra ir Irena Šiaulienė, ir Kęstutis Daukšys, tai yra tie, kurie stūmė labai liberalų ir darbuotojams neparankų Darbo kodeksą. Visa ta chebra ten suėjo“, – sakė pašnekovas. Nors, pasak jo, dabar visos politinės partijos yra supanašėjusios, visos prieš rinkimus kalba apie žmogaus, o ne verslo problemas, tačiau socialdemokratai turėtų kelti labai konkrečius politinius tikslus: labiau apmokestinti pajamas iš kapitalo, įmonių pelnus, turtą, didinti dirbančiųjų pajamas.

„Kol nebuvo suskilę, sakyčiau, jie buvo nelabai socialdemokratiški. Tas žodis buvo tik jų partijos pavadinime. Jie buvo linkę į ekonominį liberalizmą. O iš tikrųjų siektinas socialdemokratinis modelis turėtų būti skandinaviškas, reikalingas ir didesnis socialinio dialogo vaidmuo. Dabar vadinamosios darbo tarybos įmonėse tėra priedanga ar net pasityčiojimas, jų tereikia padėti paukščiukui ataskaitose Europos Komisijai, neva pas mus vyksta socialinis dialogas“, – pabrėžė A.Posochovas.

A. Posochovas

Vestuvės ir skyrybos

Dabartinės socialdemokratų skyrybos buvo užprogramuotos kone prieš 20 metų, kai įvyko politinės LDDP ir atkurtos LSDP politinės jungtuvės, mano Rimantas Dagys, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys. Nesutikdamas su buvusių komunistų ir naujųjų socialdemokratų vestuvėmis, jis su savo šalininkais socialdemokratais pasitraukė iš LSDP ir 1999 m. įsteigė naują socialdemokratinę partiją „Socialdemokratija 2000“. Nors ją daugelis turbūt seniai pamiršo, o politinės veiklos keliai jos lyderį po poros metų atvedė į konservatorių stovyklą, R.Dagys šiandien mano, kad tie argumentai, kurie buvo išsakyti atsiskyrimo nuo LSDP metu, patvirtina, jog ilgalaikėje perspektyvoje „atskalūnai“ iš tikrųjų buvo teisūs.

„Mes manėme, kad pokomunistinės Lietuvos demokratinės darbo partijos santuoka su Socialdemokratų partija neduos nieko gero Lietuvai. Tą iš esmės ir parodė tolesnė įvykių eiga. Dabartinės socialdemokratų politinės skyrybos iš dalies nulemtos tos negeros santuokos, kuri anksčiau ar vėliau turėjo iširti. Tai buvo dėsninga, juo labiau kad kokių nors socialdemokratinių principų tas naujasis darinys, Lietuvos socialdemokratų partija, taip ir nepademonstravo. O dabar atsirado dar vienas veiksnys – siekis išlikti valdžioje. Bet kokia forma. Tikrai neverta kalbėti apie kokias nors vertybes“, – svarstė politikas.

R. Dagys

Paklaustas, ar Lietuvoje dabar būtų mažiau skurstančių šeimų, jei prieš 20 metų, svarstant apie dviejų kairiųjų partijų jungimąsi, socialdemokratai vis dėlto būtų išlikę savarankiški, R.Dagys sakė, kad būtų galima daryti tokią prielaidą. Pasak jo, tie žmonės, kurie būrėsi tuometinėje socialdemokratų partijoje, nebuvo nomenklatūros atstovai, nedalyvavo senosios valdžios perskirstymo mechanizmuose, turėjo kitokią gyvenimo patirtį. „Jie buvo iš kitos socialinės terpės ir, matyt, būtų galėję priimti žmonėms reikalingesnius sprendimus, nes jų rūpesčiai jiems buvo geriau suprantami. Visos Lietuvos politinės partijos dabar turi daug ką permąstyti, nes skiriamosios juostos gali būti visiškai kitokios. Požiūris į ekonomiką, socialinę politiką tampa labai panašus, paprastam žmogui skirtumo praktiškai nėra, ar čia kairiosios pusės, ar dešiniosios politika, ir tai yra vienas iš partijų silpnumo požymių“, – sakė R.Dagys.

Kuo kvepia?

Ar kairiųjų pažiūrų rinkėjai mokės atskirti „tikrus“ socialdemokratus nuo „netikrų“? Gaila, bet LSDP lyderio G.Palucko nuomonės apie dviejų partijų tapatumo problemas nesužinojome, nes, pasak Seimo LSDP frakcijos atstovės spaudai Irminos Frolovos-Milašienės, jis to nekomentuoja. Jei partijos lyderis neturi ką pasakyti apie savo politinės jėgos idėjinį tapatumą, daugiau klausimų kaip ir nebekyla. Užtat Gediminas Kirkilas, LSDDP pirmininkas, niekada nesibaidęs žurnalistų, mielai atsakė į „Valstiečių laikraščio“ klausimus.

Tos pačios socialdemokratų rožės partijų emblemose, ta pati politinė ideologija, panašios programos, tie patys puikiai pažįstami veidai artimiausioje vadovų aplinkoje... Kaip ir pagal ką rinkėjas galėtų atskirti vienus socialdemokratus nuo kitų?

„Čia iš tikrųjų geras klausimas. Kiek žinau, rinkėjai dažniausiai orientuojasi pagal lyderius. Programos, aišku, remiasi socialdemokratinėmis vertybėmis, tai jos ir bus panašios. O šiandien skirtumas gana akivaizdus: mes dirbame kairiojo centro koalicijoje su „valstiečiais“, kurie vis dėlto yra kairioji partija, o Gintauto Palucko socialdemokratai yra opozicijoje su konservatoriais ir liberalais. Neįsivaizduoju, ką galima nuveikti būnant opozicijoje prieš kairiojo centro Vyriausybę. Tas klausimas mane visą laiką trikdė, todėl ir nesutikau pereiti į opoziciją. Nes ten vis tiek tektų vienaip ar kitaip remti konservatorių ir liberalų iniciatyvas, kaip dabar ir atsitiko. Manau, kol kas nėra labai sunku mus atskirti: mes vykdome Vyriausybės programą, ji iš tikrųjų yra kairioji, nauji pasiūlymai skirti mažiau uždirbančių žmonių pajamoms didinti, kaip ir visos kitos reformos. Aš manau, kad žmonės atskirs“, – sakė G.Kirkilas.

G. Kirkilas

Jis sutinka, kad Lietuvoje jaučiamas didelis socialdemokratinės politikos poreikis, ir situacija, kai socialdemokratų partija suskilo į dvi, yra paradoksali. „Žinoma, tai paradoksas. Jis kilo dėl to, kad, atėjus naujam lyderiui, socialdemokratai staiga nusprendė trauktis į opoziciją. Nori jie to ar nenori, bet jie atsidūrė dešinėje pusėje“, – pridūrė pašnekovas.

Tačiau intriga išlieka: kaip atskirti dvi politinio teatro scenoje, kurioje verda aistros, kunkuliuoja meilė ir neapykanta, spendžiamos klastos, pamerktas dvi rožes? „Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ – klausė vienas Šekspyro dramos „Romeo ir Džiuljeta“ veikėjas. Tai irgi geras klausimas. Politikos teatre rožės gali ne tik mažiau kvepėti, bet ir atsiduoti jazminais ar lavongėlėmis. Arba išvis būti bekvapės. Kad pinigai nekvepia, eksperimento būdu patvirtino pagaliau prasidėjęs „MG Baltic“ politinės korupcijos procesas.

Atskilo dėl postų

A.Sakalas

Aloyzas Sakalas, Nepriklausomybės Akto signataras, LSDP garbės pirmininkas

Iš ko būtų galima atpažinti tikrą socialdemokratą? Čia galima būtų svarstyti taip: jeigu valdo socialdemokratai, socialinė atskirtis tik mažėja. Jei valdo kiti, atskirtis gali didėti. Kitas rodiklis – solidarumas. Jis irgi yra susijęs su socialine atskirtimi. Jeigu tauta solidari, jeigu politika skirta tautos solidarumui stiprinti, tokia politika yra socialdemokratinė. Tuo metu pas mus solidarumu net nekvepia.

Naujoji partija atskilo visiškai ne dėl kokių nors socialdemokratinių vertybių, o grynai dėl postų valdžioje. Todėl jos perspektyvos, mano nuomone, labai abejotinos. Tarp tų žmonių daug buvusių LDDP narių. O ji niekada nebuvo socialdemokratinė partija, daugiau propagavo neoliberalizmą. Ir praėjusios Seimo kadencijos socialdemokratai vykdė neoliberalią politiką, kuri nuvylė rinkėjus. Aš LDDP ir socialdemokratų susijungimui nepritariau, manau, buvo padaryta klaida. Ar ją dar įmanoma ištaisyti? Jeigu žmonės patikės socialdemokratais, jeigu jie pasirodys esą tikri socialdemokratai, klaida bus ištaisyta. Iš dalies ji ištaisyta jau dabar, nes tie pagrindiniai LDDP veikėjai atskilo nuo partijos ir sukūrė kitą.

Rekomenduojami video