Karingos politikų kalbos apie Lietuvos karių siuntimą į Ukrainą artėjant rinkimams smarkiai pritilo. Į hamletišką klausimą „Siųsti ar nesiųsti?“ atsakė patys rinkėjai. Ir jie, ir politikai supranta, kad tas atsakymas kai kam gali kainuoti triuškinamai pralaimėtus prezidento ir Seimo rinkimus.

Lemtingasis pusmetis

Politinė krašto apsaugos ministro rokiruotė populiariausią konservatorių politiką Arvydą Anušauską, ne kartą raminusį visuomenę, kad karo su Rusija grėsmė išlieka nepakitusi, nors jo partijos vadovas ir bendražygiai garsiai skelbė priešingai, nustūmė į partinės šachmatų lentos užkaborį. Jo vietą užėmusi kita politinė figūra, regis, laikosi kitokio požiūrio – ir į grėsmę, ir į būdus, ką nedelsiant reikia daryti, kad prieš Seimo rinkimus bent iš dalies būtų galima atremti politinių priešininkų argumentus, neva konservatoriai per dvejus Rusijos ir Ukrainos karo metus nieko nepadarė ruošdami Lietuvą galimam užpuolimui.

Pasienyje nėra nei minų laukų, nei prieštankinių užtvarų, nei įtvirtinimų. SMS pranešimų apie pavojų sistemą ir kai kur patylomis kaukiančias sirenas atkakliai testuojanti valdžia tik informavo, kad miestuose slėptuvių nėra, o reikalavimus atitinkančios priedangos atsiras po kelerių metų, kartu su naujomis statybomis. Kai kuriems artėjančio karo grėsme patikėjusiems medikams, viešai besipiktinantiems, kad medicinos sistema visiškai neparengta tokiai krizei, kad lėšų kaupti vaistų ir kitokiems rezervams neskiriama, o turimų atsargų užtektų tik mėnesiui, valdantieji atkirto, kad sveikatos apsaugos sistema yra pasirengusi dirbti karo sąlygomis. Televizoriaus kasdien rodomi vaizdai iš karo siaubiamos Ukrainos, bombomis ir raketomis griaunama jos energetinė infrastruktūra palieka nedaug vietos fantazijai, kaip su visu tuo dorotųsi mūsų energetikai, visos už civilinę infrastruktūrą atsakingos tarnybos.

Akistata su netoliese vykstančiu karu tokia sunki, o neatitikimas tarp valdančiųjų kalbų apie karo grėsmę ir jų veiksmų jai ruošiantis toks šokiruojantis, kad energingo politiko paskyrimas į krašto apsaugos ministrus kai kuriems atrodo ne kaip partinės vadovybės bandymas prieš rinkimus kabintis už paskutinio savo rinkėjų pasitikėjimo šiaudo, o kaip seniai subrendusio kitokio politinio veikimo stiprinant Lietuvos gynybą išraiška. Atrodo, kad į Lauryną Kasčiūną dedamos nemažos viltys artėjant Seimo rinkimams: matyt, tikimasi, kad jis per pusę metų padarys tai, ko nebuvo padaryta per pusketvirtų, ir bent iš dalies atstatys partinę reputaciją konservatoriams tokioje svarbioje – bent jau žodžiais – krašto gynybos srityje.

Dauguma – prieš

Bėda tik ta, kad būtent politikų žodžiais, o ne jų gerais norais, kaip rodo gyvenimo patirtis, išgrįstas pragaras politikos pasaulyje. Dar kartą į tai dėmesį atkreipė Lietuvos politikų reakcija į Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimą, kad jis neatmeta galimybės siųsti savo šalies karines pajėgas į Ukrainą. E.Macronas pridūrė, kad kiekviena šalis ateityje galėtų priimti savarankiškus sprendimus dėl karių dislokavimo Ukrainoje. Nors NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas po tokių Prancūzijos lyderio žodžių patikino, kad aljansas siųsti karių į Ukrainą neketina, kai kurie Lietuvos politikai iškart pasveikino tokią E.Macrono iniciatyvą, pabrėžę, kad kalbama tik apie mokomąsias misijas.

Buvęs krašto apsaugos ministras A.Anušauskas, komentavęs E.Macrono iniciatyvą, sakė, kad diskusijos apie Vakarų šalių karių siuntimą į Ukrainą nėra naujos, bet esą jie būtų siunčiami ne į tiesiogines kovas. Premjerė Ingrida Šimonytė neatmetė galimybės, kad Lietuvos kariai instruktoriai galėtų apmokyti ukrainiečius ir pačios Ukrainos teritorijoje. „Mokome karius, tarkime, Lietuvoje ar kitose valstybėse. Ar jie galėtų būti mokomi Ukrainoje? Su tinkama oro gynyba, manau, tikrai tas rizikas galima suvaldyti“, – sakė I.Šimonytė po dvišalio susitikimo su Ukrainos premjeru Denysu Šmyhaliu.

E.Macrono idėją pasveikino ir prezidentas Gitanas Nausėda. „Aš ir dabar laikausi nuomonės, kad šią idėją turime svarstyti. Tik reikalas tas, kad geriausia būtų, jog mes visi vieningai sutartume dėl jos reikalingumo ir įvertintume labai gerai žvalgybines ir kitokias informacijas, kurias turime“, – sakė neseniai Prancūzijoje lankęsis Lietuvos vadovas. Žiniasklaidoje taip pat skelbta, kad apie ukrainiečių karių rengimo perkėlimą į Ukrainą buvo svarstyta ir Valstybės gynimo taryboje. Apie tai informavo prezidentūros atstovai, pabrėžę, kad Lietuva tą darytų ne viena.

Vis dėlto valstybės vadovų ir kai kurių politikų pozicija dėl galimo Lietuvos karių siuntimo į mokomąją misiją Ukrainoje, kaip atskleidė naujienų agentūros BNS užsakymu bendrovės „Vilmorus“ atliktas sociologinis tyrimas, neatitinka daugumos Lietuvos visuomenės nuomonės. Į klausimą, ar Prancūzijos prezidentui pareiškus, kad Vakarų šalys turėtų siųsti savo karių į Ukrainą, Lietuva turėtų tai daryti, 3,5 proc. apklaustųjų atsakė, kad Lietuva turėtų siųsti savo karius į Ukrainą kariauti. 14,9 proc. mano, kad Lietuva turėtų siųsti karius į Ukrainą, bet tik mokomosioms misijoms, 14,5 proc. – kad turėtų siųsti, bet tik jeigu tai darys kitos Vakarų šalys. 55,6 proc. mano, kad Lietuva neturėtų siųsti savo karių į Ukrainą, o 11,5 proc. neturėjo dėl to nuomonės.

Skelbiama, kad labiausiai karių siuntimą į Ukrainą palaiko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos rinkėjai. Už karių siuntimą drauge su sąjungininkais pasisako 32,4 proc. už konservatorius balsuojančių apklaustųjų, o karių siuntimui priešinasi 25,7 proc. šios partijos rinkėjų.

Taigi, už karių siuntimą į Ukrainą vienomis ar kitomis sąlygomis pasisako beveik trečdalis apklaustųjų, o tam be jokių išlygų priešinasi daugiau nei 55 proc. Artėjančių rinkimų kontekste tai turbūt reiškia, kad vieši politikų pasisakymai šia tema prilygtų vaikščiojimui po minų lauką: tiesus atsakymas į klausimą „Ar reikia siųsti mūsų karius į Ukrainą?“ politiškai gali būti mirtinai pavojingas, nepriklausomai nuo visų išlygų ir sąlygų. Matyt, kandidatai ir į prezidentus, ir į Europos Parlamento bei Seimo narius kaip įmanydami vengs šitos temos. Tačiau rinkimai ateina ir praeina, o problemos lieka, ir išrinktiems politikams teks jas vienaip ar kitaip spręsti. Ar rinkėjų daugumos valia šiuo konkrečiu atveju turėtų nulemti politikų sprendimus?

Troba iš krašto nepadės

Krašto apsaugos ministras L.Kasčiūnas mano, kad apklausos rezultatai vis dėlto neturėtų daryti įtakos politiniam sprendimui dėl karių siuntimo į Ukrainą. Komentuodamas visuomenės nuomonės tyrimo išvadas, ministras pabrėžė, kad tokie sprendimai turi būti priimami ne dėl populiarumo, o dėl to, kad padėtų Ukrainai laimėti karą. Nes esą jei neatsilaikytų ukrainiečiai, ateitų ir mūsų eilė.

Iš dalies tam pritaria ir Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius, pirmasis krašto apsaugos ministras. „Pradėkime nuo to, kad jei esame demokratinė valstybė, tai visuomenės nuomonė yra labai svarbus ženklas, ką reikia ir ko nereikia daryti. Deja, visuomenė dažniausiai vadovaujasi ne strateginiais dalykais, o baime. Žmonės mano, kad jeigu sėdėsime ramiai, jei, kaip sako ukrainiečiai, mano troba iš krašto, tai mūsų nelies. Žmonės galvoja, kad jeigu nepasakysiu banditui, kad jis – banditas, vagiui – kad jis vagis, viskas praeis ramiai. Deja, ši labai buitinė strategija politikoje neveikia. Europos šalys yra skaudžiai nukentėjusios dėl tokio požiūrio ir Pirmojo pasaulinio karo, ir ypač Antrojo pasaulinio karo metais“, – sakė signataras.

A.Butkevičius prisiminė savo studijas Didžiojoje Britanijoje. „Tuo metu man pasakojo, kad po Pirmojo pasaulinio karo Didžioji Britanija kasmet peržiūrinėdavo savo gynybos strategiją. Reikėdavo priimti sprendimą, ar viskas vyksta pagal iš anksto suplanuotus variantus. Britų kariniai ekspertai nuo 1918 metų pabaigos iki 1937 metų šalies politinei vadovybei patvirtindavo gynybos strategijos pagrįstumą: esą viskas yra gerai. Ir tik 1937 metais jie suvokė, kad pramiegojo visą tą laiką. Jie miegojo, kai Vokietija atkūrinėjo kariuomenę, stiprino savo pajėgas, ignoravo Versalio susitarimus. Ir britams nebeliko nieko daugiau, kaip tik artintis prie to, kas vėliau buvo pavadinta Miuncheno suokalbiu. Jis buvo sudarytas 1938 metais, Čekoslovakija buvo atiduota Hitleriui sudraskyti. Taip nutiko dėl to, kad tiek britų politikai, tiek britų visuomenė ignoravo daugybę ženklų, kurie rodė, kad artėja pavojus. O ignoravo todėl, kad buvo labai patogu gyventi šia minute: viskas gerai! Kaip viename rusiškame filmuke vaikams: viskas gerai, puikioji markize! Tačiau nuostabioji markizė, kiek įsiklausiusi, gali išgirsti, kad ir Kijevas, ir Odesa, ir Charkovas yra bombarduojami kiekvieną dieną. Gali išgirsti, kad sproginėja ir Maskvoje, ir Peterburge, ir daugelyje tolimesnių Rusijos vietų. Kitaip tariant, markizė, kuri gyvena Lietuvoje, t.y. mūsų visuomenė, vos šiek tiek pamąsčiusi galėtų suprasti, kad jeigu nieko nebus daroma, tai mes turėsime tokį karą, kokio pasaulis dar nematė“, – sakė pašnekovas.

Signataro teigimu, yra ir kitas dalykas. „Jeigu Lietuva nedalyvaus tarptautiniuose projektuose, tai kai išmuš mūsų valanda ir ateis problemų metas, niekas taip pat nepadės Lietuvai jų spręsti. Dar 1993 metais buvau suformulavęs pagrindinę Lietuvos gynybos ir saugumo politikos kryptį: maksimaliai intensyviai dalyvauti visuose tarptautiniuose gynybiniuose projektuose, tegul ir nedidelėmis mūsų pajėgomis. Taip būtų rodomas rimtas mūsų požiūris į tarptautinius įsipareigojimus, taip būtų siekiama įpratinti pasaulį prie minties, kad esame svarbus tarptautinių procesų dalyvis. Taigi, jeigu šito nebus daroma dabar, tai, atėjus mūsų eilei, bus keblu prisišaukti pagalbos. Todėl pasakysiu labai aiškiai: žinoma, Lietuva viena neturi užsiimti jokiomis avantiūromis, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio lygmens bandymais atakuoti Kiniją ir panašiais dalykais. Tačiau Lietuva turi dalyvauti įvairiuose NATO ir ES politiniuose sprendimuose, kuriais būtų uždėtas apynasris Rusijos ambicijoms ir kurie padėtų užbaigti karą Ukrainoje, vedantį visą Europą į katastrofą“, – sakė A.Butkevičius.

Parodė vykdomos politikos rezultatą

Seimo pirmininko pavaduotojas Andrius Mazuronis, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys, priklausantis Darbo partijos frakcijai, sakė, kad dėl galimo Lietuvos karių siuntimo į mokymo misiją Ukrainoje komitete jau buvo diskutuojama. Esą buvo pareikšta skirtingų nuomonių, jos išsiskyrė pagal partinę priklausomybę. „Visos partijos laikosi skirtingų požiūrių. Tačiau dėl to NSGK neturime priiminėti kokio nors sprendimo. Seimas kol kas jokio sprendimo dėl galimo karių siuntimo nėra priėmęs, tad mes diskutuojame“, – pridūrė Seimo pirmininko pavaduotojas.

Paklaustas, ar politikai iš tikrųjų neturėtų kreipti didesnio dėmesio į apklausas dėl galimo Lietuvos karių siuntimo į Ukrainą, nes karo baimės apimta visuomenė neva negali racionaliai įvertinti situacijos, A.Mazuronis atsakė, jog reikėtų pradėti nuo to, kad patys valdantieji visuomenę ir įbaugino.

„Turiu mintyje krašto apsaugos ministrą, jo partijos pirmininką ir Ministrę Pirmininkę. Jie pastaruoju metu nedaro nieko, tik priešrinkimine retorika baugina visuomenę. Kad karo grėsmę jie naudoja kaip rinkimų temą – tai faktas. Ta apklausa, matyt, fiksuoja tam tikrą jų vykdomos politikos rezultatą. Konservatoriai dabar yra karo partija, naudojanti karinę retoriką ir karinę tematiką išskirtinai artėjantiems rinkimams. Akivaizdu, kad kitose srityse – ar tai būtų žemės ūkis, ar švietimas, ar sveikatos sektorius, kuris faktiškai jau yra privatizuojamas, nes valstybinių paslaugų žmonės tiesiog negauna, jos jiems jau neprieinamos – po trejų su puse valdymo metų jie tiesiog neturi ką parodyti. Todėl renkasi tą temą, kuri jų elektoratui turbūt yra priimtiniausia ir aktualiausia. Kas antrą dieną gąsdina beprasidėsiančiu karu, o paskui susiduria su tokio gąsdinimo pasekmėmis“, – svarstė politikas.

Pasak A.Mazuronio, akivaizdu, kad žmonės nenori, jog mūsų kariai būtų siunčiami į Ukrainą. „Nežinau, ar žmonių nuomonė turi būti lemiama, bet ji, be jokių abejonių, turi būti svarbi. Žinoma, kad į ją turi būti įsiklausoma. Galiu pakartoti savo poziciją: sprendimai dėl karinių misijų turi būti bendrai priimti visų NATO valstybių. Todėl, kad pasekmės, kurių gali kilti po tokio sprendimo priėmimo, atsilieptų visam NATO aljansui. Jeigu netyčia Rusija sugalvotų simetriškai atsakyti ar kažką padaryti, akivaizdu, kad NATO organizacija būtų priversta reaguoti. O kadangi pasekmės liečia NATO, tai ir sprendimą, mano nuomone, turėtų priimti visos NATO valstybės bendru sutarimu, o ne kažkokiais dvišaliais pagrindais. Kad, tarkime, Lietuva, Latvija ir Estija nuspręstų pasiųsti į Ukrainą savo karių. Kelios dešimtys nusiųstų karių karo eigos nepakreips į jokią pusę, o pasekmių galima prisidaryti gana rimtų. Jos paliestų ne tik mūsų šalį ir kitas tokį sprendimą priėmusias valstybes, bet ir visą NATO bloką“, – sakė Seimo pirmininko pavaduotojas.

„Tai panašu į pamišėlių kalbas“

„Lietuva NATO mandato siųsti kareivių į Ukrainą neturi. Ir akivaizdu, kad neturės, nes tų kelių šalių politikai ir lyderiai, kurie daro tokius pareiškimus, remiasi kažkokiais rinkimų motyvais“, – teigė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Anot jo, galimų pasekmių nei sau patiems, nei tiems žmonėms, kurie būtų išsiųsti, jie nevertina, apie tai negalvoja.

„Kitaip tariant, grėsmė, kad Lietuvos kariai bus siunčiami į Ukrainą, mano manymu, yra visiškai nulinė. Todėl, kad tai būtų prieš NATO valią. E.Macrono ir kelių kitų politikų, tarp jų – ir G.Landsbergio, pareiškimų laikyti rimtais nereikėtų. Tai pirmas dalykas. Antras – visuomenės nuomonė. Artėjant rinkimams politikai, nori jie to ar nenori, į ją kreipia daugiau dėmesio. Manęs nenustebino šios apklausos atskleisti skaičiai. Aiški dauguma apklaustųjų pasisako prieš, todėl politikai, kurie įkyriai bandys toliau plėtoti karių siuntimo į Ukrainą temą, geriausiu atveju liks nesuprasti. Visas tas šnekėjimas apie tai, kad karas su Rusija neišvengiamas, kad siųsime karius į Ukrainą ir panašiai, politiškai jau yra bankrutavęs. Kaip valdantieji visą tą jų keliamą įtampą išlaikys iki spalio mėnesio, iki Seimo rinkimų? Nes jeigu karas Lietuvoje iki to laiko nebus prasidėjęs, spalio mėnesį visa tai jau atrodys juokingai“, – sakė R.Karbauskis.

Jis pridūrė esantis tikras, kad ukrainiečiai ir toliau sėkmingai ginsis. „Rimti Jungtinių Valstijų analitikai teigia, kad Ukraina trumpuoju laikotarpiu negali pralaimėti karo. O ilguoju, jei negautų reikiamos paramos, teoriškai gali. Tad dabartinėje situacijoje norėčiau pasiūlyti nustoti šnekėjus nesąmones apie tai, kad siųsime į Ukrainą savo karius, nes jų net ir pati Ukraina neprašė. Paprasčiausiai rūpinkimės tuo, kuo reikia rūpintis: kad Ukrainai būtų padedama ginklais, šaudmenimis ir viskuo, ko jai reikia. Kad mes plėtotume savo karinę pramonę, įskaitant dronų gamybą, kad tą darytų visos NATO šalys, kurios susitelktų dėl Ukrainos, padėtų jai laimėti karą“, – teigė LVŽS pirmininkas.

R.Karbauskio manymu, šiame kontekste reikėtų paminėti vieno iš Seimo konservatorių siūlymą pakeisti kelio ženklus Lietuvoje. „Tai panašu į pamišėlių kalbas. Jei važinėjate po Europą, turbūt pripažinsite, kad visur kelio ženklai yra daugmaž panašūs. Bet štai staiga konservatoriai pareiškia, kad jiems kelio ženklai primena, jog Lietuva tarytum tebėra kažkokioje Rusijos erdvėje. Vienas kelio ženklas kainuoja apie 200 eurų. Įsivaizduokite, kiek kainuotų valstybei juos visus pakeisti. Tačiau kada tavo partijos vadovas aiškina, kad po kurio laiko prasidės karas, kai kiti šaukia, jog nėra pakankamai pinigų krašto gynybai, norom nenorom kyla klausimas, o kaip pakeisti kelio ženklai sustiprins nacionalinį saugumą? Ir atsakymas į jį, matyt, paaiškintų, kas vyksta iš tikrųjų.

Apie tai kalbama dėl to, kad tokios kalbos patiktų tam tikroms rinkėjų grupėms. Ir tas nedidelis procentas apklausoje su išlygomis pritarusių mūsų karių siuntimui į Ukrainą – tai pačių konservatorių rinkėjai, kuriuos bandoma įtikinti, kad kalbantys apie tai yra tikrieji patriotai. Tik jie nėra patriotai, jie pamišėliai. Jie kalba apie neišvengiamą karą, bet tuo pačiu matome, kad Vilniuje nėra jokių galimybių apsisaugoti nuo bombardavimų, ir dėl to iki šiol nieko nedaroma. Absoliučiai nieko. Ir apskritai per tuos pusketvirtų metų šia prasme nieko nepadaryta“, – sakė R.Karbauskis.

Siūlo atvėsinti karštas galvas

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas, Socialdemokratų partijos frakcijos narys Gintautas Paluckas pripažino, kad klausimas, ar visuomenės nuomonė turėtų lemti politikų sprendimus, labai įdomus. „Juk ne politikai važiuos į frontą, o visuomenės nariai, mūsų vyrai ir moterys. Aš visiškai neabejoju, kad visuomenės nuomonė politikoje yra labai svarbi. Jeigu politikai visuomenės neįtikina, kad vienas ar kitas sprendimas jai plačiąja prasme yra naudingas, tai demokratijos principai liepia atsižvelgti į pačių piliečių nuomonę. Jei krašto apsaugos ministras taip nemano, tai galbūt belieka pajuokauti: ar mes pastaruoju metu turime krašto apsaugos, ar karo ministrus? Šis skirtumas yra labai rimtas. Net ir NATO aljansas gynybinis, jis nėra skirtas tam, kad, pavyzdžiui, dėl kokių nors mums ar kurioms kitoms NATO šalims svarbių priežasčių imtųsi prevencinių puolamųjų veiksmų. Juk įsitraukimas į kitoje šalyje vykstančius karo veiksmus iš esmės nėra gynybinis žingsnis. NATO dėl to turėtų priimti politinį sprendimą, kurio, mano įsitikinimu, nepriimtų dėl daugelio priežasčių“, – sakė politikas.

Jo teigimu, tai, ką darome padėdami Ukrainai pinigais ir ginkluote, įtikinėdami vadinamosios Ukrainos rėmėjų koalicijos partnerius padėti jai laimėti šį karą, yra teisingi žingsniai. „Bet kalbėjimas apie vienašalį mūsų arba kelių dėl to susitarusių šalių, prisidengusių NATO, karių siuntimą į Ukrainą iš tikrųjų yra didžiulė grėsmė nacionaliniam saugumui, nes tai pirmiausia būtų NATO skaldymas. Kilus realiai grėsmei – tikiuosi, Dievas duos, kad to niekada nebus – mes susidurtume su didele politine diskusija NATO aljanse. Gali būti sakoma, kad čia kažkas ėmė veikti savarankiškai ir prisidarė papildomų grėsmių, tai kodėl mes turėtume pulti juos gelbėti, kažkuo padėti? Kodėl turėtume savo vaikinus ir merginas siųsti į tuos frontus? Kitaip tariant, tas karštas galvas reikia šiek tiek atvėsinti, ir toliau daryti tai, ką jau darome. Dėl Ukrainos stengiamės iš tikrųjų daugiau, nei leistų tikėtis mūsų šalies jėga ir dydis, nes mums tai svarbu. Padedame jai, bet nekreipti dėmesio į visuomenės nuomonę, į kitas rizikas nacionaliniam saugumui, jeigu būtų priimtas toks sprendimas, tiesiog neturime teisės. Tos emocijos, kurios kartais užgožia sveiką protą, yra per didelė prabanga, kad ją šiuo metu galėtume sau leisti“, – tvirtino G.Paluckas.

Paklaustas, gal tas karštas galvas įkaitino rinkimų kampanija, o po rinkimų jos savaime atvės, politikas atsakė, kad visada minioje būna kelios šaltos galvos, kurios gerai žino, ką daro, ir sugeba įkaitinti kitas galvas, manipuliuodamos baime ir nerimu. „Šiandien, matydamas visą tą vajų dėl gynybos finansavimo, kai nuo 3 proc. BVP šokama prie 4 proc. šaukiant „Pirmyn! Pirmyn!“, lyg varant arklius, norėčiau paklausti: o iš kur mes tuos pinigus paimsime? Manau, kad tai tiesiog rinkiminės kampanijos dalis norint dėl karo baimės mobilizuoti kuo didesnę visuomenės dalį, kad ji paremtų tolimesnį konservatorių buvimą valdžioje. Ir visas tas įdomias jų politines iniciatyvas, tokias kaip kelio ženklų keitimas už 50 mln. eurų per 10 metų. Tai yra absurdas. Įtemptai ieškoma papildomo finansavimo šalies gynybai, o valdantieji staiga ima ir pasako: mums kelio ženklai negražūs, pakeiskim! Kai maskuojamos viešojo valdymo spragos, jas mėginama kamšyti įvairiausiais pseudopatriotiniais pašūkavimais“, – pridūrė pašnekovas.