Visgi, kaip sako Seimo konservatoriai, vyriausybė veiksmų nesiėmė. Opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis įregistravo įstatymo projektą, kuriuo siūloma LKP paskelbti nusikalstama organizacija.

– Seime dar prieš metus buvo priimta rezoliucija, kad LKP veikla sovietų okupacijos metais turėjo nusikalstamos veiklos požymių. Kodėl dabar prireikė teikti tokį įstatymo projektą?

A. Ažubalis: Metai prabėgo, bet vyriausybė nieko nepadarė, ignoravo Seimo politinę valią. Tad jeigu vyriausybė nedaro, mes bandome tai padaryti už ją. Tai yra teisėta, teisinga ir reikalinga.

L. Kasčiūnas: Rezoliucija yra politinę valią išreiškiantis dokumentas, bet jis nėra politiškai įpareigojantis. O įstatymas, jo reglamentavimas turi savyje tam tikrą įpareigojantį krūvį, siūlo priemones, ribojančius dalykus, kurie, tam tikra prasme, sukuria tą krūvį, kai paskelbi Lietuvos komunistų partiją nusikalstama organizacija.

A. Ažubalis: Tai yra kaip ir tradicija. 1999 metais Seimas priėmė rezoliuciją dėl NKVD, NKGB, MGB, KGB ir kitų represinių struktūrų paskelbimo nusikalstamomis organizacijomis ir įpareigojo vyriausybę parengti įstatymą. Vyriausybė tą padarė. Mes dabar turime įstatymą, kuris pasako, kas buvo vykdytojai, bet kas organizatoriai – kol kas visi turėtų gūžčioti pečiais ir sakyti: „Mes nežinome, kas tai padarė.“

– Šių metų vasarį jūs kreipėtės į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį su prašymu imtis veiksmų, kurie paskatintų vyriausybę kuo skubiau parengti įstatymą. Bet matome, kad situacija kol kas nesikeičia. Kaip manote, kodėl taip yra?

A. Ažubalis: Matyt, V. Pranckietis nejaukiai jaučiasi šiuose vandenyse ir, ko gero, pats nėra asmeniškai apsisprendęs ir išsprendęs savo santykių su okupaciniu režimu. Kitokio paaiškinimo aš neturiu. Seimo pirmininkas vadovauja Seimui. Seimas išreiškia politinę valią, tad Seimo pirmininkas turi kreiptis į vyriausybę.

L. Kasčiūnas: Dar gali būti viena priežastis, kad mes žinome, jog tai yra margaspalvė valdančioji koalicija, joje yra buvusių Lietuvos demokratinės darbo partijos, buvusių LKP narių. Nežinau, netikrinau biografijų, bet galbūt gali būti tokia situacija, kad kai kurie LVŽS koalicijos partneriai darė viską, kad tas įstatymas neatsirastų.

– Kuo konkrečiai siekiama įstatymo projektu?

A. Ažubalis: Buvę aukšto rango LKP CK pareigūnai ir pareigūnai, kurie dirbo Maskvoje centriniuose organuose, nes ir tokių lietuvaičių buvo, privalėtų siekdami užimti tam tikras pareigas valstybėje, pavyzdžiui, diplomatinėje tarnyboje, jei toks įstatymas bus priimtas, įrašyti konkrečiai, ką jis darė LKP tam tikru metu, pavyzdžiui buvo X rajono partijos komiteto pirmasis sekretorius.

Audronius Ažubalis, E. Genio/LRT.lt nuotr.

L. Kasčiūnas: Iš esmės yra trys dalykai. Pirma, dalyvaujant rinkimuose į keturias pozicijas – prezidento, Europos Parlamento nario, Seimo nario ir mero – turi savo anketoje labai detaliai nurodyti, ką tu tuo metu darei Lietuvos komunistų partijoje.

Taip pat, jei tu nori eiti į valstybės tarnybą, dalyvauti konkursuose, būti pakeltas pareigose, lygiai taip pat diplomatinėje tarnyboje, tavo anketoje, turi irgi būti aiškiai nurodoma. Jei to nenurodai, turi būti pašalintas iš konkurso.

– Prieš metus svarstant rezoliuciją Povilas Urbšys sakė pasigendantis buvusių LKP narių atgailos. Ką apie tai manote jūs?

A. Ažubalis: Manau, kad atgailos nuoširdžios nebuvo. Prisimenu du atvejus, kada, tuo metu veikiantys du politikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės viešai atsiprašė Seimo tribūnoje. Du atvejai, kai mes žinome, kiek buvo komunistų, kurie dirbo represinėse struktūrose.

Kitas dalykas, kad kai kam pavyko įteikti visuomenei nuomonę, kad jie ir tada dirbo Lietuvai, kad jie buvo geri, bet buvo bloga Maskva tai jie buvo labai geri ir tada dirbo Lietuvai.

Aš manau, kad tai yra istorijos prievartavimas, nes sakyti, kad koloborantai, kurie koloboravo su komunistiniu režimu, palaikė jį, diegė atitinkamą ideologiją, slopino žiniasklaidą, pasisakė ir veikė aktyviai prieš tikėjimą, bažnyčią, žmogaus laisves ir tada dirbo Lietuvai, niekaip neišeina.

L. Kasčiūnas: Šiuo įstatymu mes parodytume pavyzdį ir kitoms Europos šalims. Nacizmo atveju įvyko Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas, ten nacių partija buvo paskelbta nusikalstama organizacija, buvo įvardintos sankcijos, kaltieji buvo nuteisti.

Deja, komunizmo tribunolo realaus nebuvo ir tai yra priežastis, kodėl įvairiuose Vakarų Europos kairiųjų intelektualų sluoksniuose mes dar neturime aiškaus suvokimo, kas buvo komunizmas ir kokią žalą ir kokį terorą tai atnešė Vidurio Europos tautoms.

Laurynas Kasčiūnas, E. Genio/LRT.lt nuotr. 

A. Ažubalis: Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo sprendimuose labai aiškiai įvardijo, kad Lietuvos ir Latvijos atveju, LKP ir latviškas atitikmuo, buvo tas įrankis, kuris dirbo represinių, okupacinių struktūrų naudai ir vykdė tuos nusikaltimus.

– Jei įstatymas būtų priimtas, buvę LKP nariai turėtų nurodyti, kokias pareigas joje ėjo. Ką be to įstatymas duotų dabartinei Lietuvai?

A. Ažubalis: Tai yra moralinis įvertinimas. Kiekvieno iš tų buvusiųjų santykio su dabartimi išryškinimas. Jei žmogus turi sveiko proto, savistabą, atgailos jausmą, jis jaus individualiai, kad jis priklausė organizacijai, švelniai tariant, nelabai garbingai.

Mes nenustatome kažkokių ribojančių priemonių. Mes primename visuomenei, kad tokie režimai, tokios ideologijos turi pasekmes. Tai yra moralinis apsivalymas mūsų, kaip tautos, bei parodymas, kas buvo kas. Istorijoje blogai yra nutylėti net ir mažiausią faktą, nes vienas nutylėjimas veda prie kito nutylėjimo.

– Lietuva laisva jau 28-erius metus. Kaip manote, kodėl iki šiol nepavyko priimti tokio teisės akto?

A. Ažubalis: Buvo bandyta ne kartą. Pirmą kartą 1991 metų pabaigoje ir baigėsi tai niekuo. Todėl, kad tikriausiai pačioje visuomenėje komunistų ir organizacijos įtaką buvo pakankamai didelė. Jie buvo per daug stiprūs. Net rezoliuciją pavyko priimti tik iš antro karto ir tam prireikė dešimties metų.

Taip pat reikia atsiminti, kad  18 metų atsikūrusiai Lietuvai vadovavo pokomunistinė nomenklatūra. Tikėtis, kad tai būtų nutikę iš karto, būtų naivu. Nors aš to norėjau.

– Ar tikitės valdančiųjų palaikymo?

A. Ažubalis: Pirmą kartą, po dviejų ankstesnių bandymų, pavyko priimti rezoliuciją. Tai jau didelis žingsnis, prisimenant, kas buvo anksčiau. Reikia dirbti, kalbėtis su kitais Seimo nariais ir parodyti, kad tai yra apsivalymo, o ne susidorojimo įrankis.

– Kokia situacija dėl to yra kitose šalyse, tarkime Latvijoje ar Estijoje?

L. Kasčiūnas: Jos labai įvertins mūsų žingsnį, manau, kad tapsime pavyzdžiu. Latvijoje ir Estijoje yra kitos problemos, susijusios su ne latvių ir ne estų tautybių žmonėmis. Turime skirtingas, unikalias situacijas, bet aš manau, kad mūsų iniciatyva sulauktų pozityvaus atgarsio ir Latvijoje, ir Estijoje.