Mo­ti­nos die­ną aly­tiš­kė Jad­vy­ga Min­ke­lie­nė pa­skęs­ta gė­lė­se ir juo­kau­ja, kad ku­rį lai­ką gy­ve­na tar­si šilt­na­my­je. Ir vi­sų vai­kų pa­lin­kė­ji­mai tie pa­tys: „Ma­ma, tik ne­pa­si­keisk. Ma­ma, tik gy­venk, tik Tu ne­iš­eik.“

Še­še­tu­ko var­dai pra­si­de­da E 

Ei­man­tas, Er­lan­das, El­vi­nas, Ei­na­ras, Er­nes­tas ir Eme­ri­ta – tiek vai­kų Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je už­au­gi­no že­mai­tė nuo pa­jū­rio. „Jie grei­tai man at­si­ras­da­vo. Pir­mą­jį gim­džiau bū­da­ma 22-ejų, duk­rą, ku­ri at­ėjo šeš­to­ji, – 38-erių.  Iš li­go­ni­nės su­grį­žu­si ap­si­vilk­da­vau 44 dy­džio „mi­nia­kus“ ir dar­buo­da­vau­si lyg nie­kur nie­ko. Jei šian­dien  man bū­tų 30 me­tų, aš au­gin­čiau pen­kio­li­ka vai­kų. To­kios ge­ros są­ly­gos jiems aug­ti. O sa­vus vai­kus au­gin­ti nė­ra sun­ku, nes juos šir­di­mi jau­ti. Jei nak­tį ku­ris krus­te­li, nors esi ki­ta­me kam­ba­ry­je, sku­bi pa­žiū­rė­ti, ar vis­kas ge­rai. Vie­nas iš sū­nų gu­lė­jo li­go­ni­nė­je, nak­tį pa­ju­tau ne­ge­rą jaus­mą, šauks­mą, kad tu­riu lėk­ti ten. Anks­tų ry­tą jau bu­vau ša­lia jo pa­la­tos, o gy­dy­to­ja nu­ste­bu­si klau­sia, kas man pa­sa­kė. Ką pa­sa­kė?  Pa­si­ro­do, kad per grei­tai lei­džiant vais­tus su­sto­jo ma­žy­lio šir­de­lė. Bū­da­vo, kad spau­džia dū­šią, ne­ran­di sau vie­tos, o vai­kas ne­sa­ko, kas ne­ge­rai. Vė­liau su­ži­nai, kas bu­vo“, – apie sa­vą­jį še­še­tu­ką šil­tai kal­ba ma­ma.

Ko­dėl vi­siems var­dus pa­rin­ko iš E rai­dės? Pa­si­ro­do, me­niš­kos sie­los mo­te­riai ji – grakš­čiau­sia ir sma­giau­siai ra­šo­si. Jad­vy­ga at­vi­rai kal­ba, kad ne­įpras­ti var­dai ir su­maiš­ties įneš­da­vo, kol tiks­lų at­si­rink­da­vo, tek­da­vo iš­tar­ti tik – E... 

„Ei­man­to, ma­no už­va­dė­lio, var­dą ne­sun­ku bu­vo iš­rink­ti, Er­lan­do  – vy­ras už­si­ra­šęs ant po­pie­rė­lio ki­še­nė­je par­si­ne­šė. Gi­mus duk­rai, ke­ti­no­me Ele­na ar Ele­o­no­ra pa­va­din­ti, bet ma­no ma­ma per­kal­bė­jo, sa­ko, vie­na mer­gai­tė ir bet ko­kiu var­du pa­va­din­sit. Var­dy­nas pa­dė­jo, prieš­pas­ku­ti­nis var­das iš E rai­dės ir bu­vo Eme­ri­ta. Pa­ti­ko, juk trum­pin­ti ga­li­ma Ema, Er­ta, net Ri­ta pa­va­din­ti“, – nuo­tai­kin­gai dės­to pa­šne­ko­vė.

Ne­leng­vi gau­siai šei­mai bu­vo so­vie­ti­niai lai­kai. Mais­to ra­cio­nas ne­si­sky­rė nuo dau­ge­lio šei­mų – pa­tie­ka­lai iš mil­tų, bul­vių, kruo­pų, pie­no.

„Kai par­duo­tu­vė­se at­si­ra­do sa­vi­tar­nos sky­riai, ne­ri­ma­vau, kad vai­kai ne­pra­dė­tų va­gi­liau­ti. Juk pir­miau­sia kal­tins gau­sias šei­mas... To­dėl steng­da­vau­si ry­tais pa­da­lin­ti smul­kių mo­ne­tų, kad kaž­ką nu­si­pirk­tų, o na­muo­se kiek­vie­no lauk­da­vo sal­dai­nis, kad ne­kil­tų pa­gun­dų kaž­kur šmi­ri­nė­ti“, – pa­sa­ko­ja gau­sios šei­mos ma­ma, vi­są lai­ką dir­bu­si ir val­diš­ką dar­bą. Il­giau­siai – bui­ti­nia­me gy­ven­to­jų ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­te. Pa­šne­ko­vė me­na, kad jai, kaip dau­gia­vai­kei, kom­bi­na­to di­rek­to­rius Sigitas Ka­ra­le­vi­čius leis­da­vo megz­ti na­muo­se, net mez­gi­mo ma­ši­ną da­vė.

Sve­ti­mi pa­šau­kė ma­mą

Pa­pra­šy­ta pri­si­min­ti, ko­kia bu­vo jos pa­čios jau­nys­tė, Jad­vy­ga kal­bė­jo: „Gi­miau, kur da­bar sto­vi Bū­tin­gės naf­tos ter­mi­na­las, prie Lie­tu­vos–Lat­vi­jos sie­nos. Po­ka­riu tė­tis rė­mė par­ti­za­nus, tad su ma­ma bu­vo iš­trem­ti. Aš li­kau be­vai­kė­je tė­vo se­sers šei­mo­je. Iki šian­dien me­nu, kaip skaus­min­ga bu­vo ra­šy­ti ma­mai į Si­bi­rą laiš­kus, ku­riuos dik­ta­vo dė­die­nė, apie tai, ko­kia aš ne­ge­ra, ne­klau­sau, kaip jai sun­ku su ma­ni­mi. Daž­nai bu­vau mu­ša­ma. Įžval­gūs kai­my­nai ėmė ka­man­ti­nė­ti, ar ma­ma man ra­šo laiš­kus, ar gra­žiai ra­šo? At­ne­šiau jiems pa­ro­dy­ti ma­mos laiš­ką ir tik vė­liau su­pra­tau, kad jiems rei­kė­jo ad­re­so. „Kaip tu ga­li gy­ven­ti ten kaž­kur, au­gin­ti ki­tus vai­kus, kai ta­vo pir­ma­gi­mį bai­gia už­muš­ti?“ – taip jie pa­ra­šė ma­no ma­mai. Su­lau­ku­si to­kio laiš­ko, ma­ma su nau­ja šei­ma, ku­rio­je au­go ber­niu­kas ir mer­gy­tė, par­va­žia­vo į Lie­tu­vą. O aš ne­bė­gu prie jos, sto­viu su­ak­me­nė­ju­si. Man tė­ve­lio se­sers bu­vo įkal­ta, kad pa­tė­viai – bai­sūs žmo­nės. 

Jad­vy­ga pri­si­me­na ne­įsi­vaiz­da­vu­si ki­to­kio gy­ve­ni­mo. Jai atrodė nor­ma­lu, kad ne­tu­ri mo­kyk­li­nės uni­for­mos, kū­no kul­tū­ros pa­mo­koms rei­ka­lin­gos ap­ran­gos, dra­bu­žio, ku­riuo pa­si­puo­šu­si ga­lė­tų nu­ei­ti į ne­to­lie­se vyks­tan­čius jau­ni­mo šo­kius. Glo­bė­jai daug dir­bo, bu­vo la­bai darbš­tūs, na­mą pa­si­sta­tė, bet pri­glaus­tos mer­gai­tės ne­my­lė­jo. 

„Tuo­met bu­vo ma­din­ga vy­rams vyk­ti į dar­bus šach­to­se. Su­grį­žęs kraš­tie­tis pa­si­gy­rė, kad su ma­no tė­čiu vie­no­je šach­to­je dir­bo, net pa­siū­lė jam laiš­ką pa­ra­šy­ti. Ga­vęs ma­no laiš­ką, tė­vas kaip­mat par­vy­ko. Jį pri­tren­kė ma­no gy­ve­ni­mas“, – sun­kius pa­aug­lys­tės me­tus me­na Jad­vy­ga.

Uoš­vis pa­dė­ko­jo, kad re­tą pa­var­dę iš­plė­tė

Kiek­vie­no žmo­gaus jau­nys­tė sa­vaip ža­vi. Jad­vy­ga bai­gė re­ži­sū­rą kul­tū­ros tech­ni­ku­me, o di­plo­mi­nei prak­ti­kai bu­vo pa­skir­ta į Aly­taus kul­tū­ros na­mus, ku­riuo­se dir­bo Do­mas Dab­riš­ka, Va­len­ti­nas ir Ja­ni­na Kir­liai. „Ma­no bū­si­ma­sis vy­ras bu­vo pir­mas, ku­ris at­ėjo į Kir­lie­nės ku­ria­mą pir­mą­jį ša­ly­je pra­mo­gi­nių šo­kių ko­lek­ty­vą. Va­ka­re jie re­pe­tuo­ja, o mus, prak­ti­kan­tes, nu­siun­čia pa­žiū­rė­ti. Žiū­riu į vie­no vai­ki­no mik­liai šo­kan­čias ko­jas, pa­ke­liu akis – la­bai gra­ži no­sis. Drau­gei ir sa­kau, aiš­ku, juo­kais, kad ši­tas bus ma­no“, – drau­gys­tės su bū­si­mu vy­ru Vy­tau­tu Min­ke­liu pra­džią links­mai pri­si­me­na Jad­vy­ga.

Bet Jad­vy­gą grįž­ti trau­kė ir sa­vas kraš­tas – Vyd­man­tų šilt­na­mių ūkis tu­rė­jo pui­kius kul­tū­ros na­mus, vi­lio­jo va­do­vės pa­rei­go­mis, įreng­tu dvie­jų kam­ba­rių bu­tu. Vis­gi Jad­vy­ga li­ko Aly­tu­je, ga­na pra­sto­je bui­ty­je, ma­žy­čia­me na­me­ly­je.

„Vy­ro tė­tis bu­vo siu­vė­jas. Kar­tą, kai jau au­gi­no­me du sū­nus, jis ta­rė: „Ne­ga­liu žiū­rė­ti, kaip gy­ve­na­te.“ Už­lei­do mums  sa­vo kam­ba­rį. Dar du sū­nūs ten gi­mė. Gy­dy­to­ja Lilija Bar­ti­nin­kie­nė per pa­žin­tis mums su­vei­kė dvie­jų kam­ba­rių bu­tą. Tą pa­čią die­ną per­si­kė­lė­me. Vė­liau  ša­lia vy­ro tė­vų, gy­ve­nu­sių Mer­ki­nės gat­vė­je, var­ga­nai, po tru­pu­tį pa­si­sta­tė­me na­mus. Tė­tu­kas mėg­da­vo pirk­ti tuo­me­ti­nius „Sport­lo­to“ bi­lie­tus, jis mums pa­do­va­no­jo iš­loš­tuo­sius 5 tūks­tan­čius rub­lių. Any­ta sa­vo ven­zliu­kus at­ri­šo.

Taip ir...