Didėjančią vienišų, senų, ligotų žmonių atskirtį sumažino metų pabaigoje Marijampolėje duris atvėręs dienos centras „Židinys“. Tai jau nebe pirma tokia įstaiga Lietuvoje, sulaukianti gausaus būrio lankytojų. Daugiau kaip metus vadinamasis senjorų darželis veikia Alytuje, ketverius metus – Kalvarijoje, o Vilniuje jis gyvuoja jau porą dešimtmečių.
Lankytojų daugėja
Gruodžio 4 dieną Marijampolėje oficialiai duris atvėrė dienos centras senjorams „Židinys“. Vos pradėjusi veiklą, ši viešoji įstaiga tapo rimtu traukos centru ir pateisino visus lūkesčius. Centro įkūrėja marijampolietė Lina Bijūnaitienė „Valstiečių laikraščiui“ džiaugėsi, kad lankytojų tiek, kad patalpos greitai bus per ankštos. Šiuo metu užuovėją nuo vienatvės čia randa 25 žmonės.
Pirmas savaites žmonės noriai centre praleisdavo po 4–5 valandas. Patys iš namų atsinešdavo užvalgyti, o arbatos gaudavo „Židinyje“. Kitais metais buvimo laiką centro vadovė planuoja ilginti, nes plėsis veiklų mastas.
Lietuvoje tokie centrai, kitaip vadinami senjorų darželiais, dar nedrąsiai skinasi kelią, bet marijampoliečiai tam ryžosi. „Atsirado bendraminčių moterų, kurios mane užvedė ant kelio. Šitą idėją brandinome nuo birželio mėnesio. Po truputėlį skynėmės kelią. Didelio palaikymo sulaukėme iš Marijampolės savivaldybės administracijos. Jie pamėtėjo gerų idėjų“, – pasakojo L.Bijūnaitienė.
Katinas laukia namuose
Pasak į centrą ateinančių žmonių, tokios užimtumo įstaigos jiems labai trūko. „Gyvenu su katinu“, – nelinksmai šyptelėjo viena centro lankytoja. Iš tiesų garbaus amžiaus moteris gyvena su vaikais ir anūkais, tačiau kai visi šeimos nariai išsiskirsto į darbus, išeina į darželius ir mokyklas, ji lieka viena ir žiūri su katinu pro langą. Tad duris atvėręs „Židinys“ jai – atgaiva.
Marijampolės senjorų darželį daugiausia lanko miesto gyventojai, tačiau viena moteris atvyksta ir iš Mokolų kaimo. Senjorų teigimu, žiemą veiklos lauke nėra, o nuolatinis sėdėjimas namuose tarp keturių sienų vargina. Dienos ir vakarai tampa dar ilgesni.
Į Marijampolės dienos centrą ateina įdomių, kūrybingų žmonių, kiekvienas vis su kitokia gyvenimiška patirtimi. Anot L.Bijūnaitienės, vienas gali pamokyti floristikos, kitas eiles rašo, trečias gražiai dainuoja, ketvirta tapo paveikslus, ne viena moteris gražiai mezga, siuva. „Kiekvienas lankytojas – spalvingas, įdomus, individualus“, – suburtu kolektyvu džiaugėsi vadovė.
Senjorų darželis nesistengia durų atverti labai anksti, kad neprimintų žmonėms rytinio skubėjimo į darbą. Išsimiegoję senjorai čia renkasi nuo 9 iki 10 valandos. Jie čia užsiima įvairia veikla tik iki pietų. Jei lankytojams ir toliau bus smagu, įdomu, ši įstaiga senjorus ruošiasi užimti ilgiau – dirbs ir po pietų.
Centro įkūrėja įsitikino, kad žmonės nori ištrūkti iš namų, susitikti su bendraminčiais, užsiimti širdžiai miela veikla ar tiesiog pabendrauti prie arbatos puodelio. 43 kvadratinių metrų ploto centre tam sudarytos palankios sąlygos.
Žmonės džiaugiasi kiekvienu prieššventiniu susiėjimu. Asmeninio archyvo nuotr.
Veiklą plės
Prieškalėdinį laikotarpį senjorai skyrė namų puošybai: gamino kalėdinius vainikus, žaisliukus, atvirukus. „Vyksta įvairūs meno užsiėmimai. Tai maloni, paprasta, lengva, bet, manau, nuo kasdienių minčių atitraukianti veikla“, – teigė L.Bijūnaitienė.
Kitais metais centras kviesis lektorius, rengs susitikimus su įdomiais žmonėmis. Pasitelkę Marijampolės visuomenės sveikatos biuro darbuotojus, prisimins sportą, mankštinsis. Centro veikla siekiama didinti senų ir neįgalių žmonių užimtumą, mažinti jų socialinę atskirtį, gerinti sveikatą.
Daugumai senjorų sunkiausias darbas – namuose pasigaminti valgyti. Kai vaikai užauga ir namai ištuštėja, gyvenimas keičiasi: nuo šeimininkavimo virtuvėje nutolstama, vienam nesmagu nei gaminti, nei valgyti. Tad jeigu šis senjorų darželis išaugtų į daugiafunkcinį senjorų ir neįgaliųjų centrą, žmonės jame būtų dar ir maitinami. Tačiau tai kol kas – tik „Židinio“ sumanytojų kalėdinė svajonė ateičiai.
Puoselėjama mintis teikti ir daugiau socialinių paslaugų – centrą lankantiems senjorams pagelbėti nusipirkti maisto produktų, drabužių, vaistų, o prireikus padėti namuose, juos konsultuoti. Yra sunkiai vaikštančių senjorų, todėl su Marijampolės savivaldybės vadovais ketinama tartis dėl tokių žmonių pavėžėjimo. Vadovė tikisi, kad, turėdami transportą, sunkiai judantį žmogų galės atsivežti į centrą ir paskui parvežti į namus.
Pasak L.Bijūnaitienės, taip jau yra daroma Alytuje. Jai lankantis pas kaimynus, alytiškės tuo labai džiaugėsi. Gerąją patirtį iš kaimynų norėtų perimti ir marijampoliečiai.
Visiems reikia šilumos
Centro įkūrėja pasakojo, kad jų įstaigai pavadinimą geriant arbatą pasiūlė daug idėjų generuojanti socialinė darbuotoja – anot jos, židinys traukia, šildo, vienija. Nors iš tikro židinio centras kol kas neturi, stengsis jį sukurti širdyje – kad degtų ir šildytų. Žmonės per kiekvieną priešventinį susiėjimą džiaugiasi, kad nereikia vieniems sėdėti prie televizoriaus ar žiūrėti pro langą.
L.Bijūnaitienė, prieš įkurdama centrą dirbo masažuotoja. Dėl stuburo problemų turėjo atsisakyti šio darbo. Dirbti su žmonėmis Linai labai patiko, todėl pradėjo galvoti, kaip galėtų būti naudinga. Bendravimui su senjorais ją tarytum kažkas vedė. Moteris turi dar ir buhalterės išsilavinimą, o šią vasarą kartu su kitomis dviem bendramintėmis baigė socialinio darbuotojo padėjėjo kursus.
„Intuityviai viskas išėjo. Aplinkoje atsirado žmonių su savo idėjomis, pasiūlymais. Jautėme, kad toks poreikis Marijampolėje yra. Žmonėms reikia susitikti, pabėgti nuo vienatvės, ištrūkti iš keturių sienų nelaisvės, pabėgti iš savos aplinkos“, – teigė marijampolietė.
Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Svajonė Rainienė teigiamai vertina sumanymą įkurti dienos centrą senjorams, nes tokių paslaugų savivaldybės gyventojams poreikis yra didelis ir kasmet didėja. Anot jos, senyvo amžiaus ir mažiau judėti galintiems žmonėms reikia sudaryti kuo daugiau galimybių bendrauti ar užsiimti įvairia veikla.
Pavyzdys – alytiškiai
Aktyvios marijampolietės neslepia, kad kurti darželį senjorams jas įkvėpė Alytaus pavyzdys.
Jau antrus metus šiame mieste, Lelijų gatvėje, veikia VšĮ „Gerumo skraistė“, į kurią susirenka per kelios dešimtys garbaus amžiaus alytiškių. Pasak šios įmonės vadovės Gitos Mickevičiūtės, daugiausia problemų kyla tiems, kurie jau sunkiai vaikšto ar iš viso tik ratukuose sėdi – jiems labai trūksta savirealizacijos, pasitikėjimo savimi, bendravimo.
Todėl garbaus amžiaus alytiškius iš namų į dienos centrą šios įstaigos darbuotojai atsiveža turimu nedideliu autobusiuku. Senjorų laukia įvairūs užsiėmimai – susėdę prie bendro stalo vieni atvirukus gamina, treti vilną velia, kiti užsiima kitomis veiklomis.
Statistikos departamento duomenimis, šalyje veikia per 100 savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų dienos centrų, skirtų senyvo amžiaus ir neįgaliems asmenims, dažniausiai tiems, kurių dar nekamuoja judėjimo problemos ir kurie dar gali vaikščioti – patys ateiti į tokias įstaigas. Būtent toks senjorų dienos centras „Atgaiva“ yra įkurtas Vilniaus miesto socialinės paramos centre ir gyvuoja jau beveik du dešimtmečius.
Jau ketverius metus veikia Kalvarijos globos ir užimtumo centro atskiras padalinys – senjorų dienos centras. Jis turi apie 30 nuolatinių lankytojų.