Nuo šiol vie­ni­ši Aly­taus se­no­liai tu­ri ga­li­my­bę sa­vo kas­die­ny­bę, min­tis pra­skaid­rin­ti ben­dra­min­čių bū­ry­je už­si­im­da­mi mėgs­ta­mo­mis veik­lo­mis ar jų at­ras­da­mi, pa­si­da­ly­ti sa­vo rū­pes­čiais, džiaugs­mais, min­ti­mis šie­met du­ris at­vė­ru­sia­me die­nos už­im­tu­mo cen­tre se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms (se­ne­lių dar­že­ly­je). Gi­ta Mic­ke­vi­čiū­tė, se­ne­lių dar­že­lio va­do­vė, VšĮ „Ge­ru­mo skrais­tė“ di­rek­to­rė, įsi­ti­ki­nu­si, kad dė­me­sys, už­im­tu­mas, nuo­šir­dus po­kal­bis su se­no­liu ga­li iš es­mės pa­keis­ti jo gy­ve­ni­mą.

Po­ky­čiai – vos per mė­ne­sį

Ap­si­lan­kius se­ne­lių die­nos už­im­tu­mo cen­tre, at­mo­sfe­ra ten – iš­ties jau­ki: gar­baus am­žiaus mo­te­rys ne­nu­sto­ja šyp­so­tis, kal­ba­si, mez­ga, ga­mi­na at­vi­ru­kus, kvie­ti­mus, ki­tus rank­dar­bius, o dar­bi­nę nuo­tai­ką su­šil­do ir juo­ke­liai.

„Dar nė vie­nais lai­kais taip ge­rai ne­gy­ve­nau“, – džiau­gia­si Aly­tu­je šie­met ati­da­ry­to se­ne­lių dar­že­lio lan­ky­to­ja Da­nu­tė.

Šiuo me­tu die­nos už­im­tu­mo cen­trą se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms nuo­lat lan­ko dvy­li­ka se­ne­lių, tarp ku­rių – ir trys vy­rai. Vi­sai ne­se­niai duk­ros at­ly­dė­ta pri­si­jun­gė vy­riau­sia cen­tro lan­ky­to­ja, šie­met šven­tu­si 95 me­tų gim­ta­die­nį ir sa­vo dai­no­mis ap­lin­ki­nius džiu­gi­nan­ti Aly­taus gy­ven­to­ja.

Pa­sak G.Mic­ke­vi­čiū­tės, mie­lai į drau­gi­ją bu­ria­si ir vy­rai, no­rin­tys pa­į­vai­rin­ti sa­vo die­ną, pa­žais­ti sta­lo žai­di­mus, jiems, kaip ir mo­te­rims, trūks­ta gy­vo ben­dra­vi­mo su žmo­gu­mi, ku­rių bu­vi­mas kom­pa­ni­jo­je ver­čia cen­tro lan­ky­to­jas pa­si­temp­ti. „Gra­žu ste­bė­ti, kai jos flir­tuo­ja“, – sa­kė G.Mic­ke­vi­čiū­tė.

Di­rek­to­rė pa­sa­ko­jo, kad cen­trą lan­ky­ti pra­dė­ju­sių se­no­lių vei­duo­se iš pra­džių at­si­spin­dė­jo liū­de­sys, iš­blė­sęs no­ras džiaug­tis gy­ve­ni­mu, ta­čiau vos po mė­ne­sio liūd­nos akys nu­švin­ta, jo­se vėl su­spin­di džiaugs­mo ug­ne­lės.

Taip at­si­ti­ko ir su vi­sai čia pat, Le­li­jų gat­vė­je, gy­ve­nan­čia po­nia Al­bi­na. Čia dir­ban­čios so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­me­na, kad se­no­lė pir­mą kar­tą at­vy­ku­si jau­tė­si la­bai ne­drą­siai, bu­vo ta­ry­tum iš­si­gan­du­si. „Ji bu­vo to­kia liūd­na, ta­čiau šian­dien – la­bai pa­si­kei­tu­si. Da­bar Al­bi­nu­tė cen­tro du­ris pra­ve­ria su pla­čia šyp­se­na“, – tei­gė G.Mic­ke­vi­čiū­tė.

Už­kal­bin­ta ir pa­klaus­ta, kaip jau­čia­si šia­me cen­tre, po­nia Al­bi­nu­tė kuk­liai nu­si­šyp­so­jo ir pra­ta­rė: „Tie­siog pui­kiai, ma­no gy­ve­ni­mas la­bai pa­ge­rė­jo, čia la­bai ge­ros dar­buo­to­jos, jos ma­ni­mi la­bai rū­pi­na­si.“

Mo­te­ris gy­ve­na su sa­vo duk­ra, ku­ri ja la­bai rū­pi­na­si, ta­čiau kai ši iš­ei­na į dar­bą ir se­no­lė na­mie pa­si­lie­ka vie­na, ta­da ir už­klum­pa liū­de­sys, niū­rios min­tys, nuo­bo­du­lys.

„Vi­si iš­ei­na į dar­bus, aš lie­ku vie­na ir man taip liūd­na pa­si­da­ro. La­bai slė­gė vie­nat­vė. Ma­no na­mai – kai­me, gai­la jų, kad li­ko vie­ni. O kai at­ėjau čia, vis­kas pa­si­kei­tė. Tarp žmo­nių daug ge­riau, ma­ni­mi čia rū­pi­na­si. Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad esu to ne­ver­ta, jau­čiuo­si lyg bū­čiau naš­ta“, – sa­kė ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je sė­din­ti, vaikš­čio­ti sa­va­ran­kiš­kai ne­ga­lin­ti ir ki­tą­met gra­žų aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų ju­bi­lie­jų mi­nė­sian­ti mo­čiu­tė.

Šian­dien Al­bi­nu­tė, ve­da­ma už pa­ran­kės, jau ga­li šiek tiek pa­ė­jė­ti ir pa­ti. Pa­klaus­ta, kaip su­ži­no­jo apie šį cen­trą, se­nu­tė pa­pa­sa­ko­jo, jog tai tik gy­dy­to­jos dė­ka, mat ši ir už­si­mi­nė, kad Aly­tu­je yra įkur­ta to­kia įstai­ga.

„Čia aš pa­mirš­tu vis­ką, kas gy­ve­ni­me bu­vo blo­gai, ma­no nuo­tai­ka kur kas ge­res­nė“, – sa­kė Al­bi­nu­tė, ku­riai la­bai pa­tin­ka megz­ti. Nuo jau­nys­tės yra nu­si­mez­gu­si dau­gy­bę megz­ti­nių, o šiuo me­tu mez­ga tik ko­ji­nes, ku­rio­mis ap­rū­pi­na ir vai­kus, ir anū­kus, ir du vos ke­lių mė­ne­sių pro­vai­kai­čius.

Die­nos už­im­tu­mo cen­tro se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms lan­ky­to­jus se­no­lė lai­ko sa­vo drau­gais, nes su jais ir pa­si­šne­ka, ir pa­juo­kau­ja, o kai rei­kia, tai ir pa­si­guo­džia.

Em­pa­ti­ja se­ne­liams – dar nuo vai­kys­tės

Vil­niu­je stu­di­jas bai­gu­si, Klai­pė­do­je dir­bu­si ir po 20 me­tų į gim­tą­jį mies­tą su­grį­žu­si G.Mic­ke­vi­čiū­tė jau bu­vo su­pla­na­vu­si, ką veiks to­liau – įgy­ven­dins mi­si­ją su­kur­ti se­no­liams orią se­nat­vę. Em­pa­ti­ja se­no­liams prieš be­veik tre­jus me­tus VšĮ „Ge­ru­mo skrais­tė“ įstei­gu­siai ir šie­met die­nos už­im­tu­mo cen­trą se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms ati­da­riu­siai mo­te­riai gi­mė dar vai­kys­tė­je.

„Ne­ži­nau, iš kur ir ka­da at­ėjo no­ras pa­dė­ti bū­tent se­ne­liams, bet ma­nau, kad tam daug įta­kos tu­rė­jo ma­no švie­saus at­mi­ni­mo mo­čiu­tė. Ji spin­du­lia­vo to­kia švie­sa, iš jos sklis­da­vo to­kia ši­lu­ma. Ji tiek kan­try­bės su mu­mis tu­rė­jo, kai va­sa­ro­da­vo­me kai­me. Ji tu­rė­jo gau­sų bū­rį anū­kų ir kiek­vie­nam iš jų už­tek­da­vo dė­me­sio, ei­da­vo su mu­mis žve­jo­ti, skai­ty­da­vo kny­gas, pa­sa­ko­da­vo gy­vas is­to­ri­jas. Tarp mū­sų bu­vo la­bai stip­rus ry­šys ir, jai iš­ėjus ana­pi­lin, tar­si kaž­ko vi­są­laik trū­ko“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si įstai­gos va­do­vė.

Ji ti­ki­no, kad li­ki­mas nuo­la­tos tar­si pa­stū­mė­da­vo su­si­dur­ti su se­ne­liais. Dar mo­kyk­los lai­kais su Rau­do­nuo­ju Kry­žiu­mi da­ly­va­vo vie­na­me pro­jek­te, ku­rio me­tu lan­kė­si Vo­kie­ti­jos se­ne­lių na­muo­se. „Ten pa­ma­ty­ti vaiz­dai man il­gam pa­si­li­ko at­min­ty. Kaip jie ten gra­žiai gy­ve­na, ko­kie jie lai­min­gi. Ten to­kios erd­vės, pia­ni­nai, švie­sos, spal­vos. Aš ma­čiau se­ne­lių vei­duo­se pa­si­ten­ki­ni­mą. Aš vis pa­gal­vo­da­vau, kad at­eis tas lai­kas ir pas mus, kai mū­sų se­no­liai se­nat­vę pa­si­tiks oriai. Aš ti­kiu Die­vą, to­dėl ne­si­prie­ši­nu tam, kur jis ma­ne ve­da“, – ti­ki­no „Ge­ru­mo skrais­tės“ va­do­vė.

Ka­muo­ja liū­de­sys ir vie­nat­vė

Pir­miau­sia įstai­ga „Ge­ru­mo skrais­tė“ pra­dė­jo teik­ti so­cia­li­nę pa­gal­bą se­ne­liams į na­mus ir pa­ste­bė­jo, kad ne­už­ten­ka vien pa­gal­bos bui­ty­je, daž­nas se­no­lis su­si­du­ria su liū­de­siu ir vie­ni­šu­mu.

Pa­sak G.Mic­ke­vi­čiū­tės, nuo to ir pra­si­dė­jo jos min­tys, kad se­ne­liams rei­kia iš­ei­ti iš na­mų, pra­si­blaš­ky­ti. Gi­mė idė­ja įkur­ti die­nos už­im­tu­mo cen­trą, ku­rio vi­zi­ja yra ma­žin­ti se­ne­lių at­skir­tį nuo vi­suo­me­nės, su­bur­ti se­no­lius į vie­ną vie­tą, kad jie ga­lė­tų jaus­tis jau­kiai, lyg bū­tų na­mie, kad iš­lip­tų iš vie­nat­vės, jaus­tų­si sau­gūs. Pa­teik­tą se­ne­lių dar­že­lio pro­jek­tą pa­lai­kė ir jo įgy­ven­di­ni­mui lė­šų sky­rė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė. Veik­la cen­tre vyk­do­ma tris die­nas per sa­vai­tę – pir­ma­die­niais, tre­čia­die­niais ir penk­ta­die­niais. Die­nos už­im­tu­mo cen­tras se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms, la­biau vi­siems ži­no­mas kaip se­ne­lių dar­že­lis, yra pi­lo­ti­nis pro­jek­tas, ku­ris baig­sis jau šių me­tų gruo­dį, ta­čiau pla­nuo­ja­ma jį ir to­liau tęs­ti, nes tai la­bai pa­si­tei­si­no, aki­vaiz­džiai ma­to­ma nau­da mies­to se­no­liams.

Die­nos už­im­tu­mo cen­tras yra orien­tuo­tas į tuos se­ne­lius, ku­rie dėl ri­bo­to ju­dė­ji­mo pa­tys ne­ga­li nie­kur iš­ei­ti. Juos į die­nos cen­trą ir iš jo ve­ža įstai­gos vai­ruo­to­jas.

Die­nos pra­džio­je lan­ky­to­jai, su­sė­dę prie puo­de­lio ar­ba­tos, vie­ni ki­tiems pa­si­pa­sa­ko­ja, vė­liau ima­si dar­bų – mez­gi­mo, vil­nos vė­li­mo, ta­py­mo, ki­tų rank­dar­bių. Kar­tą per sa­vai­tę cen­tro lan­ky­to­jams or­ga­ni­zuo­ja­ma iš­vy­ka į lan­ky­ti­nas vie­tas.

Drau­giš­kas mies­tas se­no­liams

Pa­sak G.Mic­ke­vi­čiū­tės, Aly­tus – drau­giš­kas se­no­liams mies­tas. Jau ne vie­ne­rius me­tus vyk­do­mos įvai­rios so­cia­li­nės ge­ru­mo ini­cia­ty­vos. Aly­tu­je at­si­ran­da vis dau­giau so­cia­liai at­sa­kin­gų pi­lie­čių, įstai­gų ir or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios mie­lai ben­dra­dar­biau­ja ge­ri­nant se­ny­vo am­žiaus žmo­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Šiuo me­tu sa­va­no­riams pa­de­dant vyks­ta ge­ru­mo ak­ci­jos, to­kios kaip „Šva­rūs lan­gai“ (ne­mo­ka­ma lan­gų va­ly­mo pa­slau­ga se­ne­liams), „Auk­si­nės ran­kos“ (smul­kūs sta­liaus, elek­tri­ko, san­tech­ni­ko dar­bai), „Ant ra­tų“ (pa­vė­žė­ji­mo pa­slau­ga, skir­ta ju­dė­ji­mo su­tri­ki­mų tu­rin­tiems se­no­liams).

VšĮ „Ge­ru­mo skrais­tė“, ben­dra­dar­biau­da­ma su Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tru ir Pa­ne­mu­nės se­niū­nai­ti­ja, se­ne­liams or­ga­ni­zuo­ja gro­žio ir svei­ka­ti­ni­mo pa­slau­gas – plau­kų kir­pi­mą, šu­ka­vi­mą, ma­ni­kiū­rą, ma­sa­žus as­mens na­muo­se ar nu­ve­žant iki gro­žio sa­lo­no. Ben­druo­me­ni­nes ini­cia­ty­vas re­mia So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja.

„Pa­ti­kė­kit, to­kie pa­pras­ti da­ly­kai kaip po­kal­bis, dė­me­sys, sau­gu­mo jaus­mas pa­de­da su­stip­rin­ti svei­ka­tą. Pas mus be­si­lan­kan­čios mo­te­rys tvir­ti­na, kad pra­dė­jo ger­ti kur kas ma­žiau vais­tų, kai ku­rios svei­ka­tos pro­ble­mos tie­siog su­si­tvar­kė sa­vai­me. Ir tai tik­rai yra tie­sa, nes pras­ta psi­cho­lo­gi­nė bū­se­na su­ke­lia dau­gy­bę ki­tų svei­ka­tos pro­ble­mų“, – ti­ki­no įstai­gos va­do­vė.

Vi­suo­me­nės ste­re­o­ti­pai – klai­din­gi

G.Mic­ke­vi­čiū­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad mū­sų kul­tū­ro­je vy­res­ni žmo­nės ne­re­tai yra sie­ja­mi su dau­gy­be ste­re­o­ti­pų. Eg­zis­tuo­ja ne­igia­mo po­bū­džio lie­tu­viš­kų po­sa­kių apie se­nat­vę ir se­ny­vo žmo­gaus gy­ve­ni­mo as­pek­tus. Dėl to vy­res­nio am­žiaus as­me­nims ten­ka ne tik su­si­tvar­ky­ti su kin­tan­čio­mis as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo są­ly­go­mis, bet ir ko­vo­ti su ne­igia­ma ap­lin­kos nuo­sta­ta.

„Aš ir pa­ti anks­čiau ne­iš­drįs­da­vau pri­ei­ti prie se­no­lio už­kal­bin­ti, pa­siū­ly­ti pa­gal­bą, bi­jo­da­ma bū­ti ap­rėk­ta, ko len­du ne į sa­vo rei­ka­lus. Da­bar daž­nai už­kal­bi­nu gat­vė­je, pa­de­du ir jie vi­sa­da ap­do­va­no­ja ma­ne nuo­šir­džia, šil­ta šyp­se­na“, – pa­sa­ko­ja die­nos cen­tro va­do­vė.

Laura BALIUKONIENĖ