Atmetęs konservatorių lyderių siūlymą rengti pirmalaikius rinkimus, kad šitaip pasitikrintų rinkėjų pasitikėjimą, Seimas parodė esąs pernelyg suaugęs, jog žaistų tokius žaidimus. Todėl jis ramiai stebės, kaip iš smėlio dėžės išvaryti aikštingieji vėl puls prie valstybės vairo, kad toliau vairuotų Lietuvos gyvenimą dar daugiau nei metus, iki eilinių Seimo rinkimų.

Permainos smėlio dėžėje

Regis, pildosi prognozė, jog iš pradžių itin dramatiškai vaizduota politinė krizė dėl vadinamojo „čekiukų skandalo“ netrukus išsikvėps iki eilinio politinio pakrizenimo. Seimas nepritarė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos prezidiumo siūlymui rugsėjo 10 dieną surengti pirmalaikius Seimo rinkimus. Tokiai politinei iniciatyvai kelias buvo užkirstas dar pateikimo stadijoje: „už“ balsavo 66 parlamentarai, „prieš“ – 61, susilaikė 8 Seimo nariai. Kadangi, sprendžiant iš balsavimo išvakarėse pasirodžiusių politikų ir apžvalgininkų komentarų, toks Seimo apsisprendimas buvo labai tikėtinas, labiausiai intriguoja nuomonių skirtumas pačių konservatorių gretose. Ultimatyvų partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio ir premjerės Ingridos Šimonytės raginimą inicijuoti priešlaikinius Seimo rinkimus palaikė 34 TS-LKD frakcijos nariai, 14 balsavo prieš, o 2 susilaikė. Balsavimo Seime metu G.Landsbergiui, I.Šimonytei ir juos dėl pirmalaikių rinkimų parėmusiai konservatorių daugumai į pagalbą atskubėjo „valstiečiai“ ir socialdemokratai. „Už“ balsavo 16 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narių (vienas buvo „prieš“, vienas susilaikė) ir 9 Lietuvos socialdemokratų frakcijos nariai (du balsavo „prieš“). Tuo tarpu konservatorių partneriai valdančiojoje koalicijoje pasiuntė jiems nedviprasmišką signalą: visi iki vieno Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai balsavo „prieš“, o iš 10 balsavime dalyvavusių Laisvės partijos frakcijos narių 7 balsavo „prieš“, 3 susilaikė.

Žinoma, TS-LKD vadovybės poziciją dėl pirmalaikių Seimo rinkimų parėmusių opozicinių frakcijų atstovai tokį apsisprendimą aiškino visiškai priešingais motyvais: esą jeigu konservatoriai pavargo, pasimetė, nebesusitvarko su valstybės valdymu ir nori pabėgti nuo atsakomybės artėjant ekonomikos krizei, dėl valstybės interesų reikėtų jiems padėti kuo greičiau pasitraukti iš valdžios, užuot leidus dar ilgiau nei metus nevykusiai eksperimentuoti su valstybe. Galų gale kas atspės, kada ir dėl ko kolegos vėl užsikaprizins, ims žarstytis smiltimis smėlio dėžėje vėl kažko reikalaudami? Kita vertus, ilgainiui apsisprendimų argumentai pasimiršta, telieka politinis rezultatas. O jis visiškai aiškus: šis Seimas dirbs toliau. Matyt, ir Vyriausybė, nes iškart po balsavimo premjerė I.Šimonytė, tvirtai žadėjusi po NATO šalių vadovų susitikimo Vilniuje atsistatydinti, jei priešlaikinių rinkimų nebus, jau pakeitė plokštelę. „Aš turbūt kad pasisakydama leidau sau šiek tiek per daug, todėl, kad aš nesu Vyriausybėje pati sau“, – nerišliai bėrė ji žurnalistams, pabrėžusi, kad tolimesni sprendimai dėl jos ateities Vyriausybėje bus svarstomi konservatorių partijos prezidiume. „Aš nesu asmeniškai Vyriausybėje, aš esu deleguota partijos. Mano sprendimai – kokie jie bebūtų – turės vis tiek būti aptarti prezidiume. Kai prezidiume aptarsime, tuomet aš ir informuosiu“, – žadėjo premjerė.

Toks staigus retorikos posūkis kai kuriems apžvalgininkams sukėlė įtarimų, kad po balsavimo Seime neverta tikėtis jokio Vyriausybės „perkrovimo“: premjerė nesitrauks, kaip žadėjo, nes juk ji nėra „pati sau“ Vyriausybėje, ją delegavo partija, o jos prezidiumas prašo tęsti Lietuvai naudingus darbus. Turbūt nesikeis ir ministrai, nors prezidentas Gitanas Nausėda aiškiai pasakė nenorintis atnaujintame Ministrų kabinete matyti nei finansų ministrės Gintarės Skaistės, nei kultūros ministro Simono Kairio – abu jie minimi „čekiukų skandale“. Jei Vyriausybė nebus „perkrauta“, abu ministrai turbūt dirbs toliau, nepaisydami, ką apie tai mano prezidentas. O priekaištauti premjerei, šaipytis, kad neatsistatydino, kaip buvo žadėjusi, būtų žema: viena vertus, jei dar nesupratote, sprendžia prezidiumas, kita vertus, ji tikrai atsistatydins po NATO susitikimo Vilniuje, kaip ir žadėjo, nes kitų metų rudenį išrinkus naują Seimą ši Vyriausybė grąžins įgaliojimus. Ir tada tikrai niekas nepaneigs, kad tai nutiko po 2023 m. liepos 12 d. NATO susitikimo Vilniuje, o ne prieš jį.

Taigi, regis, įvykiai krypsta taip, kad prezidento G.Nausėdos pateiktas šios politinės krizės palyginimas su vaikų darželiu ima šlubuoti. „Vaikų darželio žaidimas – atėjo senelis, liepė susirinkti žaislus, ir dabar nežinau, ką jie toliau darys“, – taip šalies vadovas po balsavimo Seime apibūdino susidariusią situaciją. Senelis atėjo ir nuėjo, o vaikai sugrįžo į ankstesnę smėlio dėžę. Politinis žaidimas tęsiasi. Tačiau visoje šioje istorijoje lieka neatsakytas konservatorių vadovybės iškeltas klausimas dėl būtinybės pasitikrinti rinkėjų pasitikėjimą. Gal po Seimo balsavimo dėl pirmalaikių rinkimų pasitikėjimo daugiau matuotis nebereikia? Kas paduos termometrą politikoje žaidžiantiems mažiems ir dideliems?

Ėmėsi lošimo

Seimo socialdemokratų partijos frakcijai priklausantis Algirdas Sysas, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys, pabrėžė, kad įstatymuose numatyta aiški pasitikėjimo Vyriausybe tikrinimo tvarka. „Vyriausybė turi ateiti į Seimą ir jam balsavus pasitikrinti pasitikėjimo mandatą. Bet konservatoriai to nesiūlo, nori viską daryti atvirkščiai: pirma turi įvykti priešlaikiniai Seimo rinkimai. Tačiau pasitikėjimo Vyriausybe pasitikrinimas Seime juk nieko nekainuoja, tai ne milijonai, kurių reikia naujiems Seimo rinkimams. Nepamirškime, kad yra daug šalutinių problemų: juk dabar net Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko nėra. Rinkimų apygardų ribos nenubraižytos taip, kaip reikalauja įstatymas. Jei neklystu, jau kone 20 rinkimų apygardų ribos nebeatitinka jose gyvenančių rinkėjų skaičiaus. Tad tuos darbus reikia atlikti, pasiruošti ir tik po to skelbti rinkimus“, – sakė Seimo narys.

Kas atsitiko, kad konservatorių lyderiai staiga ėmė ir prabilo apie būtinybę politikams pasitikrinti rinkėjų pasitikėjimą? Juk ši Vyriausybė buvo susidūrusi su tikrai rimtomis krizėmis – pandemija, imigrantų antplūdžiu, rekordine infliacija, energijos kainų šoku. Kai kurie valdžios sprendimai buvo sukėlę didelį visuomenės pasipiktinimą, bet tuomet tikrintis rinkėjų pasitikėjimą konservatorių lyderiai nematė jokio reikalo... „Keisčiausia, kad jeigu opozicija ką nors pasiūlydavo, tai paprastai atsakydavo taip: ką čia išsigalvojate, juk vyksta karas Ukrainoje, priešas ant slenksčio! O dabar patys sukėlė didžiulę krizę, ir visi ankstesni jų žodžiai, teiginiai, pasirodo, staiga nebeturi reikšmės. Taip neturėtų būti. Čia priedanga. Ponas Landsbergis jaunesnysis kažką sugalvojo, iš pradžių konservatoriai tam pritarė, bet po to dalis iš jų ėmė garsiai prieštarauti. Kiek supratau, apie priešlaikinius rinkimus nebuvo kalbėtasi ne tik su koalicijos partneriais, bet net ir su partijos nariais. Rezultatą matome“, – konstatavo A.Sysas.

Paklaustas, ar, prabilus apie būtinybę pasitikrinti rinkėjų pasitikėjimą, Vyriausybei arba konservatorių partijai nebūtų užtekę užsakyti reprezentacinės gyventojų apklausos, kuri galėtų atsakyti į politikams iškilusius klausimus, Seimo narys tokią galimybę įvertino skeptiškai. „Manau, kad jiems šito absoliučiai nereikėjo. Juk jie ėmėsi lošimo: iš pradžių buvo sumanyta, kad priešlaikiniai rinkimai į Seimą vyks vasaros pabaigoje, kai daug kas atostogauja, o konservatorių rinkėjai yra labai drausmingi, jie susirinks, ir konservatoriai laimės. Matyt, toks buvo jų pirminis sumanymas. Kai prasidėjo stumdymasis, kai buvo prisimintas ir NATO vadovų susitikimas, ir kiti dalykai, tada pasiūlė vėlesnę rinkimų datą. Prabilo ir apie seną – naują premjerą, ir apie buvusius ministrus. Tada pasakykit, kam viso to reikėjo? Dėl ko visas tas triukšmas? Dėl čekių skandalo savivaldoje? Kodėl tada galvos skausmas dėl to perkeltas į Seimą? Tai gal pirma išspręskite savivaldos problemas, dėl kurių kilo šis triukšmas? Aš čia nematau jokios politinės krizės. Kai kur, mano galva, matyti piktnaudžiavimas, ir tokiais atvejais galioja kiti įstatymai, dirba kitos institucijos. Labai gaila, kad esame prikūrę visokio lygio kontrolės institucijų, ir nė viena šiuo atveju nesuveikė. Čia yra didžiausia problema. Ir ją reikėtų išspręsti greitai, kad tokie dalykai nesikartotų“, – tvirtino A.Sysas.

Arogancijos plykstelėjimas

Politologas Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto Jean Monnet profesorius, pabrėžė, kad pasitikėjimas politikais visada matuojamas tik vieną kartą – per rinkimus. „Visa kita rodo tik vienokias ar kitokias rinkėjų nuotaikas, apie kurias galima spręsti tam tikros paklaidos ribose. Visu 100 proc. būti tikram dėl tokių populiarumo matavimų negalima. Jie, aišku, tendenciją atspindi, bet dideliu tikslumu nepasižymi. Patį didžiausią tikslumą duoda rinkimai“, – sakė profesorius.

Tačiau vadinamojo čekučių skandalo kontekstas šiuo požiūriu gana dviprasmiškas: juk savivaldybių tarybų ir metų rinkimai ką tik įvyko, taigi, dabartiniai savivaldoje dirbantys politikai turi rinkėjų pasitikėjimą? „Taip, rinkimai įvyko, tas pasitikėjimas vienaip ar kitaip buvo gautas. Per tuos kadencijos metus nuo vienų iki kitų savivaldos rinkimų susideda įvairūs dalykai, pradedant atliktais ir neatliktais darbais, baigiant skandalais ar kai kurių politikų asmeniniais dalykais. Visu tuo remiantis pasibaigus kadencijai rinkėjai pateikia politikų vertinimą“, – teigė pašnekovas.

M.Jurkyno teigimu, konservatorių reikalavimas Seimui ir Vyriausybei atnaujinti rinkėjų pasitikėjimą yra visiškai nebrandus, neturintis pagrindo, grįstas emocijomis. „Jis visiškai nenuoseklus. Manau, kad priešlaikinių rinkimų nebus, nes, visų pirma, to nenori dauguma Seimo narių. Natūralu, kad kai kuriems eiti į rinkimus reiškia prarasti vietą Seime. Viena vertus, visi nori išlaikyti savo darbo vietą, antra vertus, niekas nėra garantuotas, kad gaus tokią pat aukštą vietą partijos rinkimų sąraše ar pakankamą partijos dėmesį ir finansavimą, kad galėtų sėkmingai vykdyti savo rinkimų kampaniją vienmandatėse apygardose. Beje, norintiems kelti savo kandidatūrą jose taip pat reikės partijos sutikimo. Kai yra tiek nežinomųjų, konservatorių nenoras plačiau pasitarti su savo partijos nariais, su koalicijos partneriais atrodo kaip politinės arogancijos plykstelėjimas, kuris atsisuks prieš juos pačius kitu galu“, – perspėjo politologas.

Profesoriaus teigimu, nėra jokio įvykio, dėl kurio reikėtų organizuoti naujus rinkimus, tarsi valstybei būtų iškilusi kone gyvybinė grėsmė. „Išaiškėjo ne visai dokumentais pagrįsti ar visai nepagrįsti savivaldybių tarybų nariams skirtų lėšų naudojimo pagal tų pačių savivaldybių patvirtintą tvarką faktai. Kai kuriais atvejais prasilenkiantys su sveiku protu, kaip, tarkime, kompensavimas už keliones iš naktinių klubų ar degalų pylimasis daug kartų per dieną. Tai sukelia rimtų klausimų dėl to, kaip valdiškas lėšas naudojo konkretūs asmenys. Į tuos asmenis, ypač jeigu jie yra Vyriausybės nariai, buvo nukreiptas didelis dėmesys. Jiems dėl dabartinių pareigų dėl to tenka didžiausia atsakomybė, nes ir jų įgaliojimai didžiausi. Natūralu, kad kilo klausimas dėl aukštus skaidrumo standartus deklaruojančios Vyriausybės narių skaidrumo. Konservatoriai tą aukštų standartų vėliavą nešė iškėlę kritikuodami Sauliaus Skvernelio Vyriausybę. Dabar, kai paaiškėjo, kad tų standartų patys konservatoriai nesugeba laikytis, užuot keitus atskirus ministrus, šios partijos lyderiai kviečia visus į masinę politinę savižudybę, politinį charakirį. Tačiau niekas iš pakviestųjų to nenori imtis ir nesiims. Kaip sakiau, toks emocinis siūlymas prieš Tėvynės sąjungą atsisuko kitu galu. Jų reitingai krenta. Iki rinkimų dar metai, ir prasidėjęs ekonominis sunkmetis gali konservatoriams parodyti savo nagus. Politologinės teorijos sako, kad taip nutinka bet kurioms valdančiosioms partijoms, kai tenka susidurti su prastėjančia ekonomine situacija. Tačiau dalis atsakomybės dėl to tenka valdantiesiems, ir aš manau, kad jiems gresia skaudus pralaimėjimas būsimuose parlamento rinkimuose“, – prognozavo M.Jurkynas.

Bandė įšokti į kitą traukinį

„Manau, kad G.Landsbergiui su I.Šimonyte turbūt pirmiausia reikėtų savo frakcijoje ir partijoje pasitikėjimą pasitikrinti, nes kai iškeli idėją ir jos nepalaiko praktiškai pusė frakcijos, tik 30 žmonių iš 50 pasirašo Seime įregistruotą pirmalaikių Seimo rinkimų projektą, akivaizdu, kad didelio pasitikėjimo čia nėra“, – sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja, Mišrios Seimo narių grupės seniūnė Agnė Širinskienė.

Svarstydama, kaip atsitiko, kad konservatoriai, lig šiol arogantiškai numodavę ranka į žmonių nuomonę – premjerės I.Šimonytės žodžiai, kad nepatenkinti šia Vyriausybe gali ateiti po ketverių metų ir išsirinkti patinkančius, jau tapo sparnuota fraze – staiga susirūpino būtinybe Seimui pasitikrinti rinkėjų pasitikėjimą, politikė atsakė, kad Vyriausybė nėra akla. „Manau, kad ji gerai mato, kokie ekonomikos rodikliai. 3,6 proc. ekonomikos susitraukimas pirmąjį šių metų ketvirtį juk iš esmės yra didžiausia recesija Europoje. Tai tikrai nėra geras rodiklis. Pramonininkai jau atvirai pradėjo kalbėti, kad Lietuvos pramonės situacija labai bloga. Prasideda prastovos, atšaukiami užsakymai, kai kuriose srityse jų jau sumažėjo 30 proc. Tai daug, ir tai rodo, kad ekonomika ritasi žemyn. Ekonominės prognozės rudeniui yra gana niūrios, Vyriausybė tą žino. Spėčiau, kad dėl to ir buvo apsispręsta – pamatė, kad artėja krizė, kuri nebus lengvai valdoma, kad priemonių jai suvaldyti jie nelabai žino. Todėl staiga konservatoriai nusprendė tikrintis pasitikėjimą, šokti į rinkimus, kol dar žmonės ne visai suprato, kas vyksta. Kol ekonominė situacija dar leidžia jaustis saugiems, kol rinkėjų pasitikėjimas yra didesnis. Konservatoriai puikiai supranta, kad jei valdžia nesuvaldys ateinančios ekonominės krizės, tai 2024 metų rudenį rinkėjų pasitikėjimas bus žemiau grindjuostės. Juo labiau kad jis ir taip dėl įvairių skandalų ir skandaliukų yra smunkantis. Tad buvo pabandyta įšokti į kitą traukinį, nes šitas dėl jų pačių veiklos iš esmės tampa nevaldomas“, – sakė A.Širinskienė.

Tačiau ar toks skubėjimas neatrodo keistai: juk konservatorių rinkėjai drausmingai ateis į kiekvienus rinkimus ir už juos balsus. O kad kiti nebalsuos, tai ir taip visada buvo aišku. Kas čia pasikeitė? „Konservatorių rinkėjai irgi nėra 100 proc. patikimi, nes tarp jų yra jaunų žmonių, kurie buvo privilioti Tėvynės sąjungoje kilusios liberalumo bangos. Ir tie jauni rinkėjai, panašu, nėra tokie nepajudinami savo politinių apsisprendimų prasme. Mano žiniomis, konservatorių reitingo kritimą daugiausia lemia jaunoji jų rinkėjų grupė. Jei vyresni konservatorių rinkėjai ramiai žiūri į Jurgitos Šiugždinienės problemas ir visiems jiems Landsbergis yra dievas, tai jaunesnieji visgi kitaip vertina tuos neskaidrumo skandalus. Reikia pripažinti, kad neskaidrumui jauni žmonės yra mažiau pakantūs, nei senoji karta, kuri sovietmečiu jo matė labai daug. Matyt, todėl ir galvojama apie naują, jauną konservatorių rinkėją, kuris galbūt dabar Vilniaus burbule labai gerai gyvena, bet jau rudenį taip gerai negyvens. Be to, tas rinkėjas vertina tai, ką mato vykstant valstybės gyvenime. Šiuo atveju „Šiugždinienės čekučių skandalas“ tikrai dalį rinkėjų nupurtė. Jie per rinkimus galbūt rinksis kitas partijas, be to, matyti, kad išaugo ir neapsisprendusių, už ką balsuoti, skaičius“, – pridūrė Seimo narė.

Prisiminė 1992 metus

Daugybę kartų Lietuvos politikams tikrintis rinkėjų pasitikėjimą padėjęs buvęs ilgametis Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas neslėpė manantis, kad pirmalaikių rinkimų istorijos kontekstas yra platesnis. „Kalbos apie pasitikėjimą, jo pasitikrinimą, mano įsitikinimu, slepia žymiai gilesnes problemas, su kuriomis dabar susiduria konservatoriai. Jie manė sugalvoję būdą, kaip išsisukti iš esamos padėties, iš to, ką yra prisidirbę. Kilpa jau pradeda veržtis, ir jiems darosi labai neramu, kad ir 5 proc. kartelės rinkimuose į Seimą nebeįveiks. Tad jie siekia paankstintų rinkimų, o ne tikrintis pasitikėjimą, kol dar iki galo nenukrito reitingai. Pripažįstu, kad įžiūriu tokiuose veiksmuose atvirai cinišką politinį tikslą. Paprastai tie, kurie yra valdžioje, siekia ne pasitikrinti rinkėjų pasitikėjimą, o įgyvendinti savo planus. Tai paprasta pasitikėjimo politinė logika. Tai jeigu tu kitų prašai pasitikėjimo, gal savo paties jėgomis abejoji? Gal duodi signalą rinkėjams, kad jau tapai politiškai neįgalus? Man tai primena situaciją, kuri buvo susidariusi 1992 metais. Vėl ta pati kompanija, tik, žinoma, jaunesnė, tie patys Vytauto Landsbergio žmonės ir prie jų prisijungę kiti, pilni entuziazmo siekti naujo rinkėjų pasitikėjimo mandato. Tada buvo kilusi rimta krizė, nors gal ir ne vien dėl jų veiksmų. Buvo susipykta su žemdirbiais, elgesys su jais buvo labai nepagarbus. Todėl buvo pasišauta rengti pirmalaikius rinkimus, visus prieštaraujančius nušluoti, gauti rinkėjų pritarimą. Tačiau 1992 metų pirmalaikius rinkimus Sąjūdžio koalicija žiauriai prapylė. Nežinau, gal ir šiuose taip būtų atsitikę“, – sakė Z.Vaigauskas.

Jo teigimu, ir sociologinės apklausos, ir rinkimai parodo esamą situaciją, o ji keičiasi. „Per mėnesį ar pusmetį dėl įvairių įvykių žmonių nuomonė gali gana stipriai pasikeisti. Rinkimai, mano manymu, labai tiksliai atspindi ją, nes pas mus nėra sukčiavimo, papirkinėjimų, kitokių rimtų pažeidimų, kurie iš esmės iškreiptų rinkimų rezultatus. Žinoma, rinkimai Lietuvoje ne be trūkumų, bet vis dėlto sąžiningi. Tuo tarpu sociologinių firmų turime įvairių. Galiu pasakyti, kad kai kuriomis didžiosiomis pasitikėti galima, jos nerizikuos užsiimti kažkokiais žaidimais. Bet kartais rengiamos momentinės apklausos, arba jas užsako pačios politinės partijos, arba apklausas imasi rengti neprofesionalai – galėčiau pateikti nemažai pavyzdžių, kai sociologai labai žiauriai apsirikdavo dėl rinkimų rezultatų“, – pridūrė pašnekovas.

Z.Vaigauskas atkreipė dėmesį į dar vieną šios politinės istorijos aspektą. „Girdėjau tvirtinant, jog šis cirkas su priešlaikiniais rinkimais buvo pradėtas tyčia prieš NATO vadovų susitikimą. Kitaip tariant, tarsi sumanyta, kad šis NATO forumas vyks valstybėje, kurioje nėra nuolatinės Vyriausybės, kurioje ruošiamasi neeiliniams nacionaliniams rinkimams. Nežinau, kas čia tokią idėją pamėtėjo. Abejoju, kad Lietuvos draugai, nes taip iškart parodomas politinis Lietuvos nestabilumas. O gal kažkas Kremliuje šampaną geria tokią genialią idėją paorganizavęs? Kad NATO priiminės sprendimus savo narėje, kuri lyg tyčia tuo metu kapstosi politinėje krizėje? Reputacinė žala Lietuvai ir visam NATO blokui būtų labai didelė. Esu tikras, kad rusai rimtai galvoja apie šį NATO vadovų susitikimą, kuris vyks prie pat jų sienos. Sukelti valstybėje, kurioje susitiks NATO vadovai, politinį nestabilumą – tikra dovana Maskvai. Aišku, tai gali būti ir naudingų idiotų dovanėlė Kremliui. Tad, sakyčiau, turime du gana keistus išankstinių rinkimų istorijos aspektus: vienas dalykas, kad valdančioji partija gelbstisi nuo kracho, kuris eiliniuose rinkimuose jos laukia dėl pasipūtimo ir nekompetencijos, antras dalykas, kad čia gali būti ir išorinių jėgų poveikis. Siekis padaryti tą naudingų idiotų šėliojimą itin pravarčiu Rusijai. O jai būtų labai naudinga plačiai parodyti, kad Ukrainą smarkiai remiančios valstybės Vyriausybė kartu su šia prasme pagarsėjusiu užsienio reikalų ministru turės eiti lauk. Aišku, rusų ausys šioje istorijoje iki galo dar neišlindo, bet, mano manymu, gana aiškiai matosi“, – apibendrino Z.Vaigauskas.