Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Seimą trikdo suvokimo problema

Seimas diagnozavo naujausią lietuviškos demokratijos raidos sutrikimą – pasirodo, tai piliečių valios suvokimo problema. Ji tokia rimta, kad siūloma keisti 20 metų galiojantį Peticijų įstatymą. Valdančiosios daugumos atstovai nori, kad nuo šiol piliečių Seimui teikiamos peticijos būtų surašytos aiškiai ir suprantamai.

Nėra ko svarstyti?

Seimas pritarė Peticijų komisijos pirmininko konservatoriaus Edmundo Pupinio pateiktoms Peticijų įstatymo pataisoms, kuriomis numatoma, kad peticija būtų surašyta „aiškiai ir suprantamai“. Priešingu atveju piliečių kreipimesi pateikti pasiūlymai esą nebus nagrinėjami. Tikrai nereikėtų stebėtis, kad pavasario sesijos pradžioje, kai pasiraitojus rankoves reikia kibti į kaistančias ekonomines ir socialines šalies problemas, politikai puolė prie Peticijų įstatymo. Parlamentas ne be reikalo vadinamas demokratijos širdimi, ne veltui Seimo nariai prisiekia sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. O kaip gali tarnauti, jei nelabai suvoki žmonių pareikštos valios? Juk demokratija apibrėžiama kaip valstybės valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš jos piliečių valios. Akivaizdu, kad pilietinių iniciatyvų suvokimo problema yra pamatinė: jeigu Seimas tik dabar suprato su ja susidūręs, tai tokį sutrikimą arba reikia gydyti, arba nevaidinti demokratijos, o jei gydymas nepadeda, tai gal keisti patį Seimą?

Pastebėta, kad ūmus noras taisyti Peticijų įstatymą atsirado po to, kai Seimo valdyboje kilo diskusijos dėl Seimo pirmininkei įteiktų per 360 tūkstančių piliečių parašų, raginančių trauktis iš pareigų Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką Tomą Vytautą Raskevičių. Seimo valdybos nariai ginčijosi, ką būtent visuomenininkai sunkiose dėžėse atnešė į Seimą – piliečių parašus, peticiją, dokumentus, o gal sąrašus? Antai Seimo vicepirmininkas, Laisvės frakcijos narys Vytautas Mitalas siūlė Seimo valdybos sprendimu konstatuoti, jog tuose dokumentuose nėra asmens parašų ar kitų būtinų rekvizitų, kurie leistų tuos dokumentus laikyti peticija pagal Peticijų įstatymą. Taigi, išeitų, Seimas tokio piliečių kreipimosi nė neturėtų svarstyti. Jokio skirtumo, ar jį pasirašė 36, ar 360 tūkstančių piliečių: įstatymo reikia laikytis. Kitaip Seimas niekaip nepajėgs suvokti, ko iš tikrųjų nori T.V.Raskevičių atstatydinti raginantys Lietuvos piliečiai: be asmenų parašų ir kitų rekvizitų šis kreipimasis nėra aiškus ir suprantamas...

Įtartinas braškėjimas

Žinoma, spręsti apie pašlijusius Seimo kognityvinius gebėjimus suvokti demokratiniu būdu reiškiamą piliečių valią remiantis vien šiuo pavyzdžiu tikrai nevalia. Jų būta gerokai daugiau. Tai ir kai kurių Seimo komitetų pirmininkų nenoras į posėdžius kviesti jiems nepritariančių visuomeninių organizacijų atstovus, ir perkeltine prasme žaibiškai paklotas raudonas kilimas T.V.Raskevičių ginantiems visuomenininkams, neva surinkusiems daugiau nei 400 tūkstančių jį remiančių piliečių parašų, ir premjerės Ingridos Šimonytės mesta frazė, kad jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, šie komitetų pirmininkai, ši premjerė ir ministrai, jie po 4 metų galės išsirinkti tokius, kurie jiems patinka. Toks požiūris irgi liudija demokratijos supratimo sutrikimą: gal reiktų kalbėtis ne tik su tais, kuriems patinka, bet ir su tais, kam nepatinka? Aiškintis kodėl, atsižvelgti į jų nuomonę, bandyti ją keisti, ypač jei tam tikrais valstybės gyvenimo klausimais taip manančių yra absoliuti dauguma, kaip rodo sociologinės apklausos.

Ką reiškia toks lietuviškos demokratijos braškėjimas – ar kad ji tampa minokratija, t. y. visuomenės mažumos valdžia? Politologė Lidija Šabajevaitė, Vilniaus universiteto docentė, mano, kad tokie įtarimai yra perdėti.

„Nepavadinčiau to mažumos diktatu daugumai. Kad piliečiai yra aktyvūs – gerai, tegul mokosi, tik tiek, kad jų balsas dažniausiai nepasiekia tikslo. Prieš daug metų Naujoji sąjunga irgi rinko parašus. Norėjo, kad 300 tūkstančių piliečių pareiškus valią dėl Seimo paleidimo, prezidentas įgytų teisę jį paleisti ir skelbtų naujus rinkimus. Apie 250 tūkstančių parašų Naujoji sąjunga tada buvo surinkusi, bet atėjo į valdžią ir viską užmiršo. Lygiai tas pats ir čia. Labai dažnai užmirštama, kas buvo sakoma per rinkimų kampaniją“, – teigė politologė.

Pasak L.Šabajevaitės, susipriešinimas viešojoje erdvėje kyla tada, kai stipriai suaktyvėja kurios nors visuomenės grupės. „O tos mažumų grupės dabar stipriai suaktyvėjo ir turi atramą valdžioje. Tad suprantama, kad kita pusė irgi nesnaudžia. Susipriešinimą iš dalies lemia jau minėtas pilietinio aktyvumo stiprėjimas. Šiaip jau skirtingų nuomonių būna visada, tik ar taip piktai, agresyviai jos turėtų būti reiškiamos?“ – svarstė pašnekovė. Tačiau, pasak jos, šiuo požiūriu niekuo neišsiskiriame iš kitų demokratinių valstybių, ten rastume dar didesnį nuomonių skirtumą, konfrontaciją. Kompromisų ieškojimas esąs menas, kurį įvaldyti nėra lengva.

Profesorius Gediminas Navaitis, psichoterapeutas ir politikas, šią situaciją laiko tipine, kai tam tikromis dūmų uždangomis politikai slapsto esmines visuomenės problemas.

„Šiandien Lietuva, ES ir visas pasaulis turi tikrai rimtų problemų. Ne visa visuomenė yra pasirengusi jas svarstyti. Tačiau šnekėti apie visokius „niekelius“ gali kone kiekvienas. Užduočiau labai paprastą klausimą: jeigu vieno kito homoseksualo bendras gyvenimas bus pavadintas šeima, ar dėl to labai keisis mūsų visų gyvenimas? Jeigu vienam kitam žmogui, turinčiam problemų dėl lytinės tapatybės, bus sudarytos sąlygos keisti įrašą pase, ar tai turės įtakos mūsų visų ekonominei padėčiai? Manau, atsakymas akivaizdus. Ginčytis apie ekonominius ir socialinius sprendimus reikia nors kokio išmanymo, tačiau diskusijoje apie homoseksualizmą, pedofiliją, seksualinį priekabiavimą kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę. To negana: atsiras žmonių, kurie ją išsakys labai emocionaliai“, – sakė profesorius. Ir tuo esą naudojasi politikai, nes kas gi daugiau mus mulkins, jeigu ne jie?

Susipriešinimo metas

„Ginčo dėmesio centre turėtų būti ne daugumos ar mažumos, o sutarimo ar konflikto demokratija. Manau, kad tai šiuo atveju yra svarbesnė ašis“, – sakė politologas Algis Krupavičius, Mykolo Romerio universiteto profesorius.

Jo teigimu, jei žvelgtume per sutarimo ar konflikto prizmę, iš tikrųjų matytume, kad visuomenė Lietuvoje yra gerokai suskilusi, ypač pastaraisiais metais. Tačiau tokių pavyzdžių esą turėjome ne vieną. „Galbūt pati aršiausia konfrontacija buvo kilusi 1991–1992 metais, kada net parlamentas buvo suskilęs, dėl to teko rengti priešlaikinius rinkimus. Ir visuomenė tuo metu buvo gerokai susipriešinusi – ne be politikų pastangų. Šiandien vėl gyvename susipriešinimo laikais, sutarimą yra pakeitusi priešprieša“, – teigė politologas.

Ji, pasak A.Krupavičiaus, reiškiasi daugelyje sričių: kalbama apie mažumų teises, skirtingus požiūrius į tarptautines konvencijas. Problemų sąrašas, dėl kurių visuomenė yra pasidalinusi į kelias skirtingas stovyklas, yra tikrai ilgas. „Bet to susipriešinimo kontekste svarbiausia turėtų būti politikų atsakomybė, kad konfliktai būtų sprendžiami, o ne aštrinami. Tačiau kai kurios partijos, besiremiančios tam tikromis siauromis interesų grupėmis, yra suinteresuotos, kad konfliktai plėtotųsi. Ir tokią plėtotę nebūtinai lemia partijų ar politikų vertybės, požiūriai ar nuostatos, bet interesas išlaikyti savo rėmėjus, jų pagalba įgyti mandatus parlamente, patekti į Vyriausybę, konkuruoti vietos valdžios rinkimuose“, – sakė pašnekovas. Jis apgailestavo, kad visuomenėje nėra jėgų, kurios stengtųsi atgaivinti dialogo, sutarimo kultūrą, mažintų susipriešinimą visuomenėje. „Sakyčiau, netgi intelektualai Lietuvoje šiandien neatlieka tarpininko tarp skirtingų visuomenės grupių vaidmens. Kartais gali kilti savotiškas beviltiškumo jausmas. Kita vertus, visuomenės gyvenimas vyksta sinusoide: būna didesnio sutarimo laikai, vėliau juos keičia susipriešinimo metas. Reikia tikėtis, kad įtampos užleis vietą diskusijai, dialogui, ir rasis tam tikras bendresnis supratimas klausimais, kuriais šiandien itin laužomos ietys“, – vylėsi A.Krupavičius.

Lyg po okupacijos

„Lietuviška demokratija niekad nebuvo labai stipri. Tiesiog nebuvo išsiugdyti demokratiniai instinktai. Pagarbos laisvei, jos branginimo tradicijos labai stipriai stokojame“, – pabrėžė Darius Kuolys, kultūros istorijos tyrinėtojas, politikas, Vilniaus universiteto docentas. Jo teigimu, savo kultūroje turime per mažai klasikinio liberalizmo.

„Jis visada pripažįsta visų ideologijų, taip pat ir savo paties, ribotumą, todėl sako, kad reikia skirtingų ideologijų, skirtingų pažiūrų žmonių kalbėjimosi ir susikalbėjimo. Nė vienas neturi tiesos monopolio. Būdami skirtingų pažiūrų turim tiesos ieškoti kartu – tardamiesi, argumentuodami savo sprendimus“, – sakė pašnekovas.

D.Kuolio teigimu, kadangi jaunieji liberalai yra užmiršę šiuos esminius klasikinio liberalizmo principus, pritrūksta dialogo. „Romualdas Granauskas su skaudžia ironija yra pastebėjęs: kas čia yra, kad laisvoje Lietuvoje po kiekvienų rinkimų lietuviai jaučiasi tarsi po dar vienos okupacijos? Yra toks jausmas. Ateina jauni žmonės, bet jiems stinga dialogiškumo. Lietuvos visuomenė iš tiesų turi įvairių ydų, bet labai svarbu, kad mes dėl savo ateities, dėl visų sprendimų tartumėmės, įtikintume vienas kitą. Be įžeidinėjimų, be marginalizacijos. O šiandien mėginame dalinti Lietuvą į dvi stovyklas – į naciukų Lietuvą ir iškrypėlių Lietuvą. Šitaip nedaroma.“

Pasak pašnekovo, valdančiosios partijos turi jausti atsakomybę ir už visuomenės solidarumą. „Ilgalaikiai susitarimai visada reikalauja dialogo. O mūsų politikai labai dažnai pasiduoda primityviems politikos technologams. Klasikinis atvejis – Lukiškių aikštės paplūdimys, kai visuomenė buvo dirbtinai supriešinta siekiant politinės naudos: norėta atkreipti dėmesį į politinę jėgą ir raginta pasisakyti, ar esi už paplūdimį. Jei prieš, vadinasi, esi talibas, reakcionierius, atgyvena. Tokie dirbtini visuomenės supriešinimai kartojami nuolat, jie grįsti įsitikinimais, jog reikia stipraus konflikto, kad visuomenė būtų poliarizuota ir žmonės būtų verčiami apsispręsti, už ką jie – už „pažangą“ ar „atgyvenas“. Bet gyvenimas yra daug sodresnis ir sudėtingesnis. Vienareikšmė nėra nei pažanga, nei tradicijos. Visą laiką turime ieškoti išmintingesnių sprendimų, kurie nesunaikintų mūsų bendro moralinio audinio. Turime keistis, reaguoti į iššūkius, bet neturim subyrėti. Tad tokio išmintingesnio, atsakingesnio galvojimo apie visuomenę aš labai pasigesčiau šiandienos politikoje“, – sakė D.Kuolys.

Rekomenduojami video