Lygiai 25 metai praėjo nuo to sausio nakties, kuri visiems laikams įrašyta į tautos gyvenimo metraščius. Mes nepasidavėme, mes atsilaikėme. Beginkliai. Visi išvien.

Nelengvi klausimai

Tą 1991-ųjų sausį mums kasmet primena liepsnojantys atminimo laužai, tačiau jų liepsnų atšvaituose vis sunkiau įžvelgti tos nakties išgyvenimų atspindžius. Praėjo ketvirtis amžiaus, užaugo nauja karta, kuriai sausio 13-oji – svarbi istorinė data, tačiau be asmeninės patirties, o būtent jos labiausiai prireikia, kai, mintimis grįždami atgal, bandome atskirti svarbius dalykus nuo ne tokių reikšmingų, nors galbūt prieš 25 metus kai kas atrodė visai kitaip. Lietuva išgyveno tą baisią naktį, atsilaikė ir gyveno toliau, tik be Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Juozo Povilaičio, Igno Šimulionio, Vytauto Vaitkaus, Vido Maciulevičiaus, Vytauto Koncevičiaus.

Didžiausią auką tą sausio naktį sudėjo paprasti, eiliniai Lietuvos žmonės, ne valstybės veikėjai, ne iš televizijos ekranų gerai pažįstami visuomenės šaukliai, ne politikai, niekada nepraleidžiantys progos pasišildyti prie Sausio 13-osios metinių laužų. Tai – ne priekaištas, tik paprasta tiesa. Tokia pati, kaip ir tai, kad tą sausio naktį apgynus Lietuvos valstybės laisvės siekį, per ketvirtį amžiaus iš jos pasitraukė jau ketvirtadalis tautos. Išvažiuoja paprasti, eiliniai žmonės, ne politikai, ne valstybės veikėjai, ne tie, kurie iš TV ekranų moko neverkšlenti, neniurzgėti, kantriu darbu už lietuvišką algą kurti geresnę savo ir savo vaikų ateitį. Kodėl žmonės Lietuvoje jaučiasi nereikalingi? Kam mūsų valstybėje gyventi gera? Už kokią Lietuvą sausio 13-ąją gyvybę atidavė laisvės gynėjai? Tai klausimai, į kuriuos ir po ketvirčio amžiaus vis dar nelengva rasti sąžiningą atsakymą.

Dvi vieno reiškinio pusės

Per 25 metus, praėjusius po tos sausio nakties, Lietuvos valstybė pasiekė tikrai daug: tapo svarbiausių tarptautinių organizacijų nare, priklauso prestižiniams pasaulio valstybių politiniams, ekonominiams ir gynybiniams klubams. Bet kodėl tokie pasiekimai visiškai neatsiliepia katastrofiškos emigracijos iš Lietuvos, kuri jau kelia pavojų mūsų tautos ateičiai, mastui? Nepriklausomybės Akto signataras, tuometis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad tai galima paaiškinti dviem dalykais. „Žmonės ilgai buvo laikomi kalėjime, uždaroje sistemoje, ilgėjosi kitokios ir dažnai tai siejo su vieta: kitur gyventi yra geriau. Tai psichologiškai veikia ir suprantama, kad jei Lietuvoje pakankamai daug gyventojų nepatenkinti savo būviu ir perspektyvomis, pradeda veikti argumentas – kitur galbūt yra geriau, juolab kad išvažiavusieji parašo, atsiunčia pinigų, ten uždarbiai didesni. Ir pagarbos daugiau. Žmonės mato geresnes buitines ir kitokias perspektyvas. Tai yra kaip ir natūralus argumentas, kodėl žmonės linkę ieškoti laimės kitur“, – sakė V.Landsbergis. Jis priminė, kad tai ne vieną kartą buvo mūsų istorijoje. Iš Lietuvos labai daug žmonių važiavo į Vakarus jau XIX a. pabaigoje, paskui, atkūrus valstybę, Lietuvą palietė Didžioji krizė, vėl žmonės plaukė ten. Pasak pašnekovo, vėliau, kai prasidėjo karas ir sovietų okupacija, po visų žudynių ir trėmimų viskas atrodė ypač grėsmingai, ir vėl daug žmonių nepanoro čia būti, norėjo gyventi kitur, saugesnėje ir geresnėje pasaulio dalyje. Lietuva sunkumų metais bent keletą kartų patyrė tokį žmonių kėlimąsi į geresnes vietas arba tiesiog laimės ieškoti. „Ir čia nebūtų nieko naujo, tik mastelis yra grėsmingai didelis. Bet yra kita šio reiškinio pusė. Lietuvos valstybė, jos institucijos ir visuomenė neskiria pakankamai dėmesio žmonių savijautai. Kaip žmonės Lietuvoje jaučiasi? Ne tik todėl, kad atlyginimas galėtų būti didesnis ar mažesnis, bet ar jie jaučia savo galimybes, kad jos gali būti teisingai įgyvendinamos, be priespaudos, be pasityčiojimo, be pažeminimo – socialinio, psichologinio? Jei tų dalykų nebūtų, tai ir noras važiuoti kitur būtų kur kas mažesnis“, – svarstė V.Landsbergis. Bet, pasak jo, šių blogybių turime, jos neįveiktos ir neskiriama pakankamai dėmesio tam, kad jos būtų įveiktos. Tai dvasinės, psichologinės, kultūrinės problemos, o ne tik materialinės, kaip ligi šiol mėgstama sakyti ir pabrėžti.

„Atlikome savo pareigą“

Iš ketvirčio amžiaus retrospektyvos matome, kad visos Baltijos šalys iš griūvančios sovietinės imperijos išsivadavo tuo pat metu, po Maskvoje 1991-ųjų rugpjūtį žlugusio karinio perversmo. Nors Lietuva ant valstybės laisvės aukuro 1991 m. sausį sudėjo didžiausią auką, šiandien ji pagal kai kuriuos ekonominės ir socialinės raidos rodiklius atsilieka ir nuo Latvijos, ir nuo Estijos, kuriai tomis rūsčiomis dienomis pasisekė išvengti žmonių aukų. Ar lietuvių ryžtas ginti nepriklausomybę buvo didesnis nei siekis kurti atsakingą ekonominę ir socialinę politiką, atsižvelgiančią į tautos daugumos interesus?

Nepriklausomybės Akto signataras, tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas sakė nemanąs, kad dabartiniai ekonominiai skirtumai tarp Baltijos šalių yra kokybiniai: mūsų ir latvių ekonomika esą labai panašios, o estai turi ekonomiškai stiprius pusbrolius anapus Suomių įlankos, kurie jiems visą laiką padėdavo.

„Lietuva prieš ketvirtį amžiaus buvo ryžtingesnė ir tarp Baltijos šalių, ir tarp kitų buvusios imperijos tautų. Tuo metu kiekvienas mėnuo turėjo dešimtmečio kainą. Kai Maskvoje žlugo 1991 m. pučas, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tapo Jungtinių Tautų nare. Kai kūrėsi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, kai iš naujo buvo pradėta integruoti posovietinė erdvė, Lietuva jau buvo nepriklausoma valstybė, besilaikanti kito kurso. O dabar matome, kaip sunkiai iš tos imperijos vaduojasi Ukraina, Gruzija ir kitos šalys. Jei apie tai susimąstytume, suvoktume, kad galėjome irgi ten atsidurti. Taigi, šito ryžto reikėjo“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė A.Saudargas. Anot jo, sunku pasakyti, kodėl Lietuva tapo pirmtake nepriklausomybės kelyje. „Gal ta pasipriešinimo tradicija buvo gilesnė? Partizaninis karas pokario Lietuvoje buvo išskirtinai stipresnis, gal tai suteikė stipresnį impulsą. Galbūt tautinė sudėtis Lietuvoje buvo palankesnė, tai reiškia, kad mes privalėjome tokie būti. Atlikome savo pareigą, nes turėjome galimybių“, – sakė signataras.

Čia, dabar ir visada

Nepriklausomybės Akto signataras Bronius Genzelis, svarstydamas apie esminius klausimus, į kuriuos tebeieškome atsakymų po ketvirčio amžiaus nuo kruvinojo 1991-ųjų sausio, sakė dėl to turintis labai aiškią savo nuomonę, nors esą sunku pasakyti, pagrįsta ji ar ne. „Buvo toks prancūzų filosofas Albertas Camus. Jis sakė, kad po kiekvienos revoliucijos ateina kontrrevoliucija. Tai, kas vyksta Lietuvoje, patvirtina šią A.Camus mintį. Kaip tik apie tai dabar kalbėjau su Antanu Terlecku. Yra žmonių, kurie turbūt visą laiką bus ignoruojami, ir yra tokių, kurie, kad ir kaip keistųsi valdžios, vis tiek bus tarp valdytojų. Sakykime, A.Brazauskas. Kad ir kaip būtų klostęsi įvykiai, jis vis tiek būtų buvęs aukštumoje. Taip pat ir D.Grybauskaitė. Jei būtų laimėjusi M.Burokevičiaus kompanija, ji irgi būtų buvusi aukštumoje. O tokie kaip A.Terleckas, B.Gajauskas visą laiką bus nuošalyje“, – sakė filosofas.

„Sausio 13-oji man – liūdnas minėjimas, ir su kiekvienais metais jis vis liūdnesnis, nes išsibėgiojame, – prisipažino signataras Rolandas Paulauskas. – Visų tų, kurie sako, kad mes kažkokius rezultatus pasiekėme, aš visada klausiu to paties: ar galima laikyti ketvirtį amžiaus kažkokia pozityvia raida, jei mūsų valstybėje drastiškai sumažėjo gyventojų? Turbūt tai yra pats svarbiausias atsakymas. Jei žmonės iš valstybės bėga, jei bėga jaunimas, kokia tada tokios valstybės ateitis? O kitas, naujas reiškinys – į tų išbėgusiųjų vietą mums siūlo priimti visiškai svetimus žmones. Kas liks tada iš Lietuvos? Kokia ateitis jos laukia kaip valstybės, jei savi išbėga, o svetimi ruošiasi čia ateiti, ir mūsų valdžia daro viską, kad jų būtų pritraukta daugiau? Aš nežinau, koks dar gali būti atsakymas“, – sakė pašnekovas. Ar žmonės eitų ginti Seimo, jei Lietuvoje susidarytų panaši situacija, kaip 1991-ųjų sausį? „Greičiausiai ne. Bet ir vėl: šiuo metu pastebiu, kad atsirado nostalgija praeičiai ir tarsi noras grįžti atgal. Bet juk nebėra kur grįžti – Tarybų Sąjungos nebėra. O Rusija yra tokia pat kapitalistinė šalis su baisiais prieštaravimais, baisia socialine nelygybe. Tie mūsų žmonės, kurie nusivylė Vakarais, šiandieną žvilgsnius vėl kreipia kažkur į Rytus. Ir tai vėl lygiai tokia pati klaida. Jau 1992 m. per rinkimus iškėliau tokį šūkį: „Nei į Rytus, nei į Vakarus, o čia, dabar ir visada.“ Niekas kitas už mus mums gero gyvenimo nesukurs“, – pabrėžė R.Paulauskas.

Pasijutome didesni

Turbūt daugelis žmonių tą atmintiną sausį apskritai nelabai įsivaizdavo, vardan kokios Lietuvos ateities viskas vyksta, kaip „Valstiečių laikraščiui“ sakė filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius. Jis prisipažino, kad ir pats nelabai galėjo to įsivaizduoti. Pagrindinis tikslas, pasak jo, buvo aiškus – išsilaisvinti iš okupacijos, iš sovietų imperijos ir tapti valstybe. „Pasąmonėje arba kultūrinėje atmintyje valstybės provaizdis buvo aiškus: tai buvo smetoninė valstybė. Mes turėjome savarankišką valstybę, buvome valstybinė tauta, ir tarsi visa tai turėjome atgaivinti, pratęsti naujomis sąlygomis. Manau, kad daugelis manė, jog kurs savarankišką nacionalinę valstybę. Aišku, kad bus sava valdžia, bet niekas neįsivaizdavo, koks bus tos valdžios tipas, kokia bus politinė santvarka, kokie santykiai išsirutulios tarp politinio elito, įvairių visuomenės grupių ir kas pirmiausia pasinaudos ta atsiveriančia laisve. Apie tuos dalykus žmonės juk nei galvojo, nei galėjo įsivaizduoti: juk jei apie viską galvosi, nebeliks laiko ir laisvintis“, – sakė V.Rubavičius.

Jo teigimu, žmonių, padėjusių galvas už Lietuvos laisvę, atminimas – šventas dalykas. „Tas metas yra šventas, pakėlęs mus laisvintis, ir mes išties pasijutome daug didesni, nei po to pasirodėme esą. Tik nesame mes didesni, nes nesukūrėme to, ką galėjome sukurti“, – apibendrino pašnekovas.