Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sankcijų karo laukas iš energetikos apkasų

Dėl karo Ukrainoje Rusijai įvestos Vakarų šalių sankcijos ir Maskvos atsakymas į jas apžvalgininkų jau imtas vadinti Pirmuoju pasauliniu ekonomikos karu. Bene didžiausias puolimas, į kurį ruošiasi įsitraukti ir Lietuva, planuojamas energetikos fronte. Neseniai Seimas priėmė rezoliuciją dėl energetikos išteklių importo iš Rusijos ir kitų ją remiančių šalių embargo. Apie tai, kaip šiandieniniame kontekste atrodo Europos ir Lietuvos energetikos pozicijos, kalbamės su nepriklausomu energetikos ekspertu – energetikos ekonomistu, habilituotu technologijos mokslų daktaru, profesoriumi Vidmantu Jankausku.

Pone profesoriau, į ką ką jums labiausiai panašūs pastarųjų savaičių įvykiai Europos energetikos rinkose – įtampą keliantį trilerį, slegiančią dramą, o gal į siaubo filmą? Kur veda šis siužetas, į kokią filmo pabaigą – laimingą ar nelabai?

Na, matosi, kad panikuojama. Vieną dieną išgirstame apie tvirtą pasiryžimą nepirkti iš Rusijos energijos išteklių – iškart pašoka jų kainos. Kitą dieną paskelbiama, kad Europa niekaip be jų neapsieis – ir kainos vėl truputį sumažėja. Tačiau, žinoma, visi išgyvena didelį šoką, nes Europa dabar aiškiai yra atsidūrusi situacijoje, kai lengvo kelio tikrai nėra.

Ar būtų galima sakyti, kad jau esama ženklų, jog Europa apsisprendė dėl istorinio posūkio apsirūpinant reikiamais energijos šaltiniais? Kad ji pagaliau gręžiasi nuo Rusijos į kitas pasaulio rinkas?

Pirmiausia pasakyčiau, kad Europa turėtų labai daug pasimokyti iš to, kas nutiko. Ir ko gero labiausiai – Vokietija. Visą laiką skambėjo tokie argumentai: mes Rusijai be galo reikalingi, juk Europa sunaudoja 70 proc. rusiškų dujų, esame didžiausi jų vartotojai, ką jie darys be mūsų ir t.t. O pasirodė, kad daug blogiau yra tai, jog mes nuo jų priklausome. Daugiau nei 40 proc. dujų, daugiau nei 40 proc. anglies ir 25 proc. naftos į Europos Sąjungą patenka iš Rusijos. O jei imtume atskiras ES šalis, tai net ir daugiau. Tarkime, Vokietija yra dar labiau „pririšta“: daugiau nei pusė jai reikalingų dujų tiekiama iš Rusijos. Kad būtų pakeista situacija, reikalingi sunkūs sprendimai. Skaičiuojami įvairūs scenarijai, atliekamos studijos, matėme Tarptautinės energetikos agentūros parengtą 10 punktų programą, kaip galima būtų atsisakyti tokios priklausomybės. ES irgi pasiskaičiavo savo galimybes: paaiškėjo, kad, sudėjus visas galimas priemones, sukrapščius viską, kas tik įmanoma, vis tiek liksime dar keletą metų priklausomi nuo Rusijos dujų ir naftos importo. Pačiu geriausiu atveju dujų importą iš Rusijos šiais metais būtų galima sumažinti dviem trečdaliais, anglių, atrodo, visai bus galima atsisakyti, bet štai ką tik buvo paskelbta, kad naftos ir jos produktų importo iš Rusijos turbūt iki 2027 m. nepavyks nutraukti. Kaip minėjau, Rusija tiekia Europai 25 proc. jai reikiamos naftos, bet importuojamų naftos produktų dalis yra kur kas didesnė – siekia apie 50 proc. viso įvežamo kiekio. Taigi, galima sakyti, kad apsirūpinimo energijos šaltinių požiūriu visa Europa turėtų keisti kursą, pasisukti labiau nuo Rusijos, bet toks nusisukimas yra labai sunkus ir skaudžiai atsilieps ekonomikai.

Kai kurie analitikai atkreipia dėmesį, kad dabartinė situacija dėl dujų tiekimo primena pokerio lošimą – jie įžvelgia galimą Rusijos blefavimą. Esą net ir labai norint, dujų tiekimo Europai iš Vakarų Sibiro nutraukti neįmanoma, nes dujų verslovėse vyksta nenutrūkstamas gavybos procesas. Dujininkai tiesiog negali užsukti sklendės ir ilgesniam laikui sulaikyti dujas žemės gelmėse, tad belieka arba jas pumpuoti į saugyklas, kurios anksčiau ar vėliau užsipildys, arba tiesiog deginti. Kiek pati Rusija yra priklausoma nuo nenutrūkstamo dujų gavybos ciklo?

Iš tikrųjų, greitai užsukti dujų Europai negalima. Buvo atvejis, kai Ukrainai pradėjus pirkti gamtines dujas ne iš Rusijos, o iš Turkmėnistano, po kurio laiko nutarta užsukti Rusijos teritorijoje esančio tranzitinio dujotiekio sklendę. Ir ką gi – įvyko sprogimas. Aišku, neužtruktų uždaryti vieną kitą dujų verslovę, bet Rusijai irgi svarbu, kad tos dujos tekėtų. Negalima 100 proc. užtikrinti, kad jie negali uždaryti dujotiekių, bet dalis tiesos čia yra.

Gal Europos energijos kompanijų pozicijas stiprintų ir tai, kad Rusija neturi techninių galimybių nukreipti dabar į ES šalis transportuojamų dujų naujais maršrutais, pavyzdžiui, į Kiniją? Juk nutiesti naujus dujotiekius ne tik kainuoja, bet ir užtrunka, ypač Vakarų sankcijų salygomis...

Kaip jau sakiau, Europa ilgą laiką naiviai klausė: ką jie darys be mūsų? Rusija dujas į Kiniją tiekia tik vienu dujotiekiu „Sila Sibiri“, dar turi vieną suskystintų dujų terminalą Tolimuosiuose Rytuose, bet tai labai riboti kiekiai. Rusija eksportuoja į ES 70 proc. dujų, dar 10–15 proc. tiekia saviems satelitams, 10 proc. – Turkijai, o dalį likučio – į Kiniją. Aišku, kad Rusijai svarbi Europos rinka, bet pažiūrėkime, kokie žaidimai žaidžiami. Praėjusį rudenį Rusija sumažino dujų tiekimą į ES. Nors dujų saugyklos Europoje buvo tuščios, Maskva neskubėjo jų pildyti, sakydama, kad pirmiausia prieš žiemą turi pripildyti savo saugyklas. O skaičiavimas labai paprastas: jeigu „Gazprom“ būtų padidinęs dujų tiekimo į Europą apimtis vos 20 proc., tai dujų kaina ES būtų nukritusi per pusę. Jiems tiesiog neapsimokėjo tiekti tiek, kiek norėjo pirkėjai. Pasirodo, netgi tokie žaidimai žaidžiami. Ir tai juk dar buvo prieš karą, kaip būtų dabar, net nežinau.

Visgi kai kurie pokyčiai, kurių dar vakar nebuvo galima tikėtis, jau įvyko: ar jūsų nenustebino tai, kad dujotiekis „Nord Stream-2“ taip ir liko neatidarytas?

Tol, kol Vokietija tikėjosi, kad pavyks su Rusija susitarti, tol, kol neprasidėjo karas, Berlynas dėjo visas pastangas paleisti „Nord Stream-2“. Pagalvokite, juk į šį dujotiekį investuota apie 11 milijardų eurų, pusė tų pinigų – iš Vokietijos ir kitų Europos šalių kompanijų. Aišku, kad joms tai didžiulis nuostolis, jos tikėjosi užsitikrinti labai patikimą dujų tiekimą didelėmis apimtimis.

V.Jankauskas: „Labai svarbu, kad po 2025 m. mūsų elektros sistema veiktų patikimai, kad visos Baltijos šalys turėtų patikimos elektros energijos gamybos galimybes ir patys galėtume verstis kilus problemų dėl energijos tiekimo per Europos elektros tinklų sistemą.“

Prisiminkime, kad Vokietija energetikos srityje turi labai ambicingų planų: ji uždaro visas atomines elektrines, paskutinę – jau šiais metais. O iki 2030 metų nori uždaryti visas anglį deginančias elektrines, nors anksčiau tą planavo padaryti iki 2038 m. Bet kadangi dabar „žalieji“ yra Vokietijos valdančiojoje koalicijoje, tas terminas paankstintas. O kuo tada būtų galima pakeisti atomines ir anglies elektrines? Labai plečiamas saulės ir vėjų elektrinių parkas, bet to nepakanka, reikia gamtinių dujų. Vokiečiai įsivaizdavo, kad visą laiką tos dujos garantuotai tekės iš Rusijos. Pabrėždavo, kad net sunkiausiais Šaltojo karo metais Tarybų Sąjunga niekad nebuvo sustabdžiusi dujų tiekimo į Vakarų Europą. Atrodė, kodėl dabar turėtų to bijoti? Vokietiją prablaivino tik karas Ukrainoje, dabar jau visi sako, kad Vokietijos politika pasikeitė 100 proc.

Kaip išvardytų problemų kontekste atrodo Lietuva? Viena vertus, rudenį prognozavote, kad ramiai peržiemosime, nesušalsime, ir buvote teisus, nors šildėmės nepigiai. Kita vertus, skelbiamės esantys pirmieji ES, visiškai atsisakę rusiškų dujų, tačiau energetikos ministras viešai teigia, kad Lietuvos energetikos situacija tokia, jog po 3 metų paspaudę elektros jungiklį nežinosime, ar užsidegs elektros lemputė. Kaip reikėtų suprasti tokią valstybės strategiją?

Šitie du dalykai nėra visai tiesiogiai susiję. Dėl dujų Lietuva dabar tikrai atsidūrė visai neblogoje pozicijoje. Nors suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje buvo labai kritikuojamas, aš irgi, beje, pabrėždavau, kad dėl jo buvo labai skubama ir dėl to permokėta, bet žiūrėkite – jis tapo labai svarbus žiauriame šių dienų pasaulyje. Lietuva sako, kad dėl jo visiškai galima apsieiti neimportuojant gamtinių dujų vamzdynais. Užteks ir mums, ir kaimynams galime padėti. Tuo labiau, kad nuo gegužės pradės veikti dujotiekio jungtis su Lenkija. Tad galime sakyti, kad gamtinių dujų iš Rusijos nepirksime ir dėl to daug nepralaimėsime.

Dabar apie tai, kad po 3 metų gali kilti problemų dėl elektros energijos tiekimo. Galiu priminti, kad energetikai seniai apie tai kalba. 2025 m. planuojamas atsijungimas nuo bendros Rusijos ir Baltarusijos elektros energijos sistemos (BRELL) nėra toks jau lengvas dalykas. Pagalvokime: juk dabar tos sistemos darbą garantuoja net 9 aukštos įtampos linijos, jungiančios Baltijos šalis su Rusija ir Baltarusija. O atsijungę nuo BRELL, su Europos elektros tinklų sistema susijungsime viena jungtimi per Lenkiją. Jeigu toje linijoje įvyktų avarija, būtų įvesti ribojimai ar dar kas nors nutiktų, tada tektų visoms trims Baltijos šalims dirbti kartu, kad ta elektros sistema neužgestų. Kaip sakė ministras, kad lemputė šviestų. Tam reikia labai neblogai pasiruošti. Lietuva tą daro, stato elektros tinkluose įvairius techninius įrenginius. Svarstoma ir apie tai, kad, nepaisant daug statomų saulės ir vėjo jėgainių, reikėtų dar ir dujomis kūrenamų elektrinių. Tad kyla klausimas, kaip galėsime užtikrinti jų tiekimą. Labai svarbu, kad po 2025 m. mūsų elektros sistema veiktų patikimai, kad visos Baltijos šalys turėtų patikimos elektros energijos gamybos galimybes ir patys galėtume verstis, kilus problemų dėl energijos tiekimo per Europos elektros tinklų sistemą. Šiaip elektrinių yra pakankamai, bet tarp jų turėtų būti ir lanksčių, greitai įjungiamų, o visa sistema turėtų būti labai gerai paruošta darbui.

Skelbiama, kad šiuo metu Latvija pasigamina 88 proc. jai reikalingos elektros energijos, Estija – 79 proc., Lietuva – vos 44 proc. Ar toks mūsų gamybos lygis neatrodo grėsmingai? Galų gale, ar tai nėra ir nacionalinio saugumo problema?

Negalima sakyti, kad Lietuvoje nėra generuojančių galių, elektrinių. Kai kurios dar statomos, pavyzdžiui, Vilniuje vėluojama įrengti kogeneracinę elektrinę. Bet, matote, yra paprastas dalykas: jeigu elektros energiją nusipirkti iš kitur yra pigiau, nei pasigaminti, tai ji ir perkama. Kam pirkti dujas už tokią siaubingą kainą ir jas deginti, gaminantis elektrą? Juk ji taip pat bus labai labai brangi. Baltijos šalys džiaugėsi, kad yra prisijungusios prie Skandinavijos elektros tinklų. Mes turime kabelį į Švediją, iš Estijos yra du kabeliai į Suomiją. Skandinavija mums garantuoja stabilias energijos kainas, nes ten daug hidroelektrinių, dujų elektros gamybai naudojama labai mažai. Bet elektros gamyboje yra toks dalykas: jeigu 90 proc. elektros galite pagaminti po vieną centą, o 10 proc. – po 5 centus, vis tiek visi vartotojai turės mokėti po 5 centus. Tai vadinamasis ribinių kaštų metodas. Todėl jei Skandinavijoje nepakanka hidroelektrinėse pagamintos energijos, prisidėjusios dujomis kūrenamos elektrinės užkelia kainą. Šį pavasarį upėse bus daug vandens, polaidis po truputį ateina ir į Skandinaviją, tad dirbs visos hidroelektrinės ir, reikia tikėtis, kad elektros kainos nešoks aukštyn. Bet to negaliu pasakyti apie dujas, nes situacija dėl jų visiškai neaiški.

Neseniai vienos Vakarų Europos šalies rinkos analitikai, svarstydami galimus elektros energijos kainų pokyčius, minėjo metų pabaigoje tikėtiną blogąjį scenarijų, kai už 1 MWh neva gali tekti mokėti daugiau nei 200 eurų. Tačiau beveik tokią kainą Lietuvoje mokame jau dabar. Ar blogasis scenarijus Vakarų Europai reikštų, kad mums elektra brangtų dar daugiau, gal iki 1 euro už kilovatvalandę?

Brangiausiai už elektrą mokėjome gruodžio mėnesį, kai jos kaina siekė apie 20 centų už kilovatvalandę. Labai pasisekė, kad žiema buvo šilta, tai atsiliepė dujų ir elektros suvartojimui, bet prasidėjo karas. Tačiau dar kartą noriu pabrėžti: elektros energijos kainų požiūriu esame gerame regione – Skandinavijos šalys mažiau priklauso nuo dujų kainų, ten daugiausiai energijos pagamina hidroelektrinės ir atominės elektrinės. Todėl tikrai neprognozuoju, kad elektros kainos ten bus labai aukštos, kad jos dar labiau augs.

Ateina vasara, ir energetikams vėl teks ruošti roges žiemai. Ar tiems, kurie naudojasi centriniu šildymu, nereikės kitą žiemą pratintis prie 18 ar net 15 laipsnių kambario temperatūros? Gal ši žiema buvo paskutinė, kai taip šiltai gyvenome?

Nepaisant to, kad dujų saugyklos Europoje buvo nepilnos, dėl šiltos žiemos išvengta didesnių problemų. Dabar ES ruošiasi įvesti griežtus reikalavimus, kad dujų saugyklos iki lapkričio 1 d. būtų užpildytos bent 80 proc. Tačiau saugyklos gali patenkinti tik maždaug ketvirtadalį dujų poreikio. Jei kalbėtume konkrečiai apie Lietuvą, tai dujų tikrai visada galėsime atsivežti, grėsmės, kad nutrūks  šildymas, nėra. O kai kalbame apie centralizuotą šildymą, prisiminkime, kad Lietuvoje yra tik vienas labiausiai šalyje atsilikęs miestas, kuris vis dar šildosi dujomis. Tai Vilnius. Todėl šildymo kainos jame labai aukštos. Jei pažiūrėtumėte, kokios šilumos kainos buvo kituose miestuose, kuriuose jai gaminti daugiausia naudojamas biokuras, tai pamatytumėte, kad šiemet šildymo kainos buvo maždaug panašios, kaip ir prieš keletą metų. Šiluma ten praktiškai nebrango. Bet ir Vilniuje jau žadama paspartinti kogeneracinės elektrinės statybą, gal iki kitos žiemos pavyks ją pabaigti ir sumažinti dujų vartojimą. Vienu žodžiu, gyventojų namuose Lietuvoje kitą žiemą neturėtų būti šalta. Kiek tai kainuos, nežinau, bet jau dabar Vyriausybė ryžtasi paremti ne tik gyventojus nuliniu PVM tarifu šildymui, bet šiek tiek ir pramonę, kad už energijos išteklius būtų mokama iki tam tikros kainos ribos, o likusi dalis bus padengta valstybės. Tam suplanuoti 2 milijardai, vienas – iš valstybės biudžeto, kitas – iš ES fondų. Tad dėl šildymo tikrai didesnių problemų neturėtų kilti.

Dėkoju už pokalbį.

Rekomenduojami video