Rytojus – šios dienos vaikas, moko liaudies išmintis. Kokios rytdienos galėtume tikėtis, kai aštuoni iš dešimties lietuvių mano, kad reikalai Lietuvoje dabar krypsta į blogąją pusę? Kas stiprina slogią nuotaiką visuomenėje ir kur gali atvesti niūrūs jos daugumos lūkesčiai?

Stiprėja pesimizmas

Sociologai dar nepamatavo, su kokia visuomenės nuotaikų temperatūra įkopėme į šio rudens pabaigą, tačiau, matyt, neprireiktų daug pastangų patiems susiprotėti. Galėtume remtis paskutinio visuomenės savijautos matavimo, bendrovės „Baltijos tyrimai“ sociologų atlikto pačioje rudens pradžioje, rezultatais. Jie rodo, kad tik mažiau nei penktadalis Lietuvos gyventojų mano, jog situacija šalyje pastaruoju metu krypsta į gerąją pusę. Daugiau nei 81 proc. reprezentacinės apklausos dalyvių yra tikri, kad reikalai šalyje blogėja.

Dar daugiau: niūrios nuotaikos visuomenėje plinta vis sparčiau. Antai prieš metus, likus porai mėnesių iki Seimo rinkimų ir antrosios koronaviruso bangos pakilimo – kuris, beje, dabar statistiškai atrodo ne toks jau ir baisus, lyginant su šiandienine ketvirtąja, didžiausia per visą pandemiją, – dar tik 6 iš 10 lietuvių manė, kad situacija šalyje prastėja. „Baltijos tyrimų“ duomenimis, prasidedant šių metų vasarai padėtį valstybėje teigiamai vertino beveik trečdalis apklaustųjų, tačiau per tris mėnesius manančių, kad reikalai krypsta į blogąją pusę, skaičius išaugo 14 proc.

Naujausios apklausos duomenimis, optimistiškiausiai situaciją valstybėje vertina jaunimas iki 30 metų amžiaus (teigiamai vertina kiek daugiau nei 25 proc.), vadovai (29 proc.), dešiniųjų pažiūrų respondentai (32 proc.) bei asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą (29 proc.). Sociologų teigimu, labiausiai nepatenkinti esama padėtimi yra mažesnių miestų ir kaimų gyventojai, ūkininkai, rusų ir lenkų tautybių gyventojai bei kairiųjų pažiūrų respondentai. Tačiau galima spėti, kad sąlyginis optimistų ir pesimistų skirstymas pagal politines pažiūras, socialinius sluoksnius ar tautybę prasidėjus lapkričiui būtų žymiai labiau išskydęs. Galima skirtingai vertinti valdžios gebėjimus tvarkytis su pandemija ar migrantų krize, bet vis labiau kylančių kainų, ypač dujų, elektros ir šildymo, smūgis skaudžiai atsiliepia visiems. Vargu ar kas tuo džiaugiasi, nebent malonumą dėl patiriamo skausmo jaučiantys mazochistai.

Paragino imtis atsakomybės

Paklaustas, ar yra politinių vaistų nuo tokios visuomenės depresijos, Nepriklausomybės akto signataras Mečys Laurinkus, politikas ir diplomatas, atsakė, kad šiuo atveju sunku ką nors padaryti ir ką nors patarti. „Aš manau, kad reikia imtis kitokių priemonių. Reikia greičiau susidoroti su pandemija. Kadangi šiuo požiūriu Lietuvoje rezultatai blogėja, kasdien tampa vis grėsmingesni, palyginus su didelėmis valstybėmis, tai santykis labai ne mūsų naudai. Manau, kad reikia imtis griežtų privalomos vakcinacijos priemonių. Tai nėra psichologinė pagalba visuomenei, bet ji turi matyti, kad jau viskas – atėjo laikas imtis griežtų priemonių“, – sakė M.Laurinkus.

Jis mano, kad blogos žmonių nuotaikos pirmiausia sietinos su pandemija, nes ji veikia ir visas kitas sritis – ekonomiką, socialinį aktyvumą, psichologinę savijautą ir daugybę kitų dalykų. „Aišku, mums gal dar nėra taip skausminga, kaip kitokio temperamento, kitokių bendravimo tradicijų kraštuose. Ispanijoje, kitose pietinės Europos šalyse žmonės labai socialūs, jie praktiškai gyvena gatvėje, nesėdi užsidarę namuose. Todėl bendravimo trūkumas jiems labai skaudus dalykas. Lietuviai individualistiškesni, jie gali ir užsidaryti, tarkime, aš pats dažnai gyvenu sodyboje, mažai su kuo susitinku. Manęs tai nekamuoja, bet viskas priklauso nuo žmogaus, tradicijų, kultūros“, – pastebėjo pašnekovas.

M.Laurinkaus teigimu, apraminti žmones galima tik konkrečiais veiksmais. „Lyderiai turi imti visą atsakomybę į savo rankas ir veikti pagal savo įgaliojimus. To turi imtis prezidentas. Lietuvoje jau yra susidariusi tradicija, kad prezidentu tikima. Jam reikia imtis aiškaus vadovavimo, žmonės pamatys, kad kažkas daroma, ir galbūt situacija pasikeis, atsiras parama, o ilgainiui ir gera nuotaika“, – svarstė signataras.

Pasitikėjimas – vertybė

Psichologas ir psichoterapeutas Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, sako, kad prastėjančios visuomenės savijautos priežasčių pirmiausia reikėtų ieškoti valdančiųjų ir valdomųjų bendravime. Anot jo, politologai ir viešųjų ryšių specialistai kaip reta kada vieningai sutaria, kad valdančiosios koalicijos ir vyriausybės komunikacija yra kaip niekad netikusi. Veiksmai, kurių ėmėsi valdantieji, profesoriaus teigimu, daugeliu atvejų nėra blogi, tačiau jų pristatymas visuomenei yra tikrai prastas. Ypač tai sietina su valdžios komunikacija koronaviruso pandemijos kontekste.

R.Čepaitienė: „Daugybė sisteminių dalykų – melo, propagandos, cenzūros, agresyvumo, patyčių, valdžios demonstravimo – iškilo į paviršių kaip nešvarios putos. Ir ta bjaurastis labai gadina žmonių santykį su tikrove ir su kitais žmonėmis.“

„Už to slypi dar didesnė problema – labai menkai tegalvojama apie visuomenės psichologinę būseną, jos savijautą. Primityviai žvelgiama į žmogų kaip į robotą, į kurį tereikia įmesti tam tikrą skaičių monetų, ir jis atitinkamai elgsis. Šitas požiūris atgyveno dar XX amžiaus viduryje, o dabar gyvename XXI amžiuje. Todėl akivaizdus visuomenės psichologijos ignoravimas ir duoda rezultatą, kurį matome apklausose“, – sakė G.Navaitis.

Kokios galėtų būti užsitęsusios socialinės depresijos pasekmės? Anot profesoriaus, po to reikės ilgai dirbti, kad būtų atkurta pozityvesnė savijauta ir palankesnis požiūris į valdžią, pasitikėjimas ja. „Kadangi tie dalykai pas mus yra ignoruojami, ignoruojama ir kitkas: jeigu žmogus nepasitiki valdžia, jis nenori jai mokėti mokesčių. O jeigu tokių žmonių atsiranda labai daug, jie ras ir būdų, kaip ką nuo valdžios nusukti. Tada reikia kurti dar didesnį prievartos, mokesčių išieškojimo aparatą. Tokias sekas galima pamatyti daugelyje sričių. Jei sakome, kad reputacija yra vertybė ir kad ją praradus labai sunku vėl atkurti, tai lygiai tas pat tinka ir kalbant ne apie atskirą žmogų. Todėl teiginys, kad pasitikėjimas valdžia yra vertybė, yra toks pat aktualus“, – pridūrė G.Navaitis.

Slegia sisteminė prievarta

„Sakyčiau, kad visų pirma žmones labai liūdina ir siutina ta sisteminė prievarta, kuri naudojama įvairiais kanalais, nevengiant melo ir šantažo, kai nepasiskiepiję žmonės arba gąsdinami atleidimu iš darbo, arba iš tikrųjų būna išvaromi, – sakė istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Rasa Čepaitienė. – Kitas dalykas: tie valdžios priimami sprendimai kertasi su logika, dažnai atrodo visiškai absurdiški. Valdančiųjų šnekose, kai jie kalba ką nors pranešdami visuomenei, sakinio pradžia neretai prieštarauja jo pabaigai. Kaip tai vertinti? Ar tuose postuose atsidūrė nekompetentingi ir nesuvokiantys, ką kalba, žmonės, ar čia sąmoninga laikysena, norint išmušti visuomenei „kamščius“ ir situaciją padaryti visiškai absurdišką?“ – svarstė R.Čepaitienė.

Profesorės teigimu, tai irgi gali būti tam tikras visuomenės valdymo būdas: taip dažnai daro okupaciniai režimai. Anot pašnekovės, šitą versiją galėtų patvirtinti ir tai, kad vis labiau bandoma prievarta diegti ideologinę kalbą. Vilniaus universiteto, neseniai paskelbusio „lyčiai jautrios kalbos gaires“, atvejis esą yra naujausia tokios ideologinės kalbos brukimo apraiška, kai keičiamos sąvokos, netgi atskiri žodžiai, tuo pačiu išmušant mums pagrindą iš po kojų – suvokimą, kas yra tikrovė, kuo mes galime tikėti ir pasitikėti.

„Skirtingai nuo „valstiečių“, kurie irgi taikė prievartą valdydami pandemiją – tuo metu tiesiog nebuvo žinota, su kuo susidūrėme – dabar susidaro įspūdis, kad ta prievarta naudojama mėgaujantis. Stengiamasi palaužti visuomenę paklusniuosius neva apdovanojant Galimybių pasu. Tai tiesiog juokinga, nes iš žmonių atimamos realios galimybės, tarkime, nusikirpti plaukus, bet jeigu būsi geras, tau suteiksime tokią galimybę. Taigi, bizūno ir meduolio politika. Bet netgi tas meduolis yra netikras, tai tik jo iliuzija. Aš manau, kad didėjantis užsikrėtimų ir mirčių skaičius yra aiškus įrodymas, kad tas Galimybių pasas visiškai neveikia. Gal net specialiai buvo įvestas, kad pandemija didėtų. Juk valdantieji kartą jau buvo prasitarę, kad kuo blogiau – tuo geriau“, – sakė pašnekovė.

Kas slypi už beatodairiškumo?

R.Čepaitienės teigimu, valdžia tokios strategijos laikosi ir dėl atbėgėlių: krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas viešai per radiją buvo pareiškęs, kad viskas gerai, pasirodo, mes juos įsileidome tam, kad gautume iš ES piniginę ir politinę paramą. „Galbūt ir pandemijos atveju siekiama, kad didėtų užsikrečiančiųjų skaičiai? Juk tuo pat metu Lietuvoje uždarinėjamos ligoninės, nors tai atrodo absurdiška ir tiesiog makrabriška. Jei šaukiate, kad situacija blogėja, žmonės miršta, kodėl tuo pat metu uždarinėjate ligonines? Daugybė sisteminių dalykų – melo, propagandos, cenzūros („Delfi“ portalas, pavyzdžiui, jau atėmė iš savo skaitytojų galimybę komentuoti), agresyvumo, patyčių, valdžios demonstravimo – iškilo į paviršių kaip nešvarios putos. Ir ta bjaurastis labai gadina žmonių santykį su tikrove ir su kitais žmonėmis“, – pabrėžė profesorė.

Tokiame kontekste neišvengiamai turėtų iškilti klausimas, kaip paaiškinti tokį valdžios beatodairiškumą – atrodo, kad ji daro viską, jog tik dar labiau nuviltų, supykdytų žmones ir, pasibaigus kadencijai, triukšmingai pralaimėtų naujus Seimo rinkimus? Kirba ir dar didesnį nerimą keliantis klausimas: o gal jau yra paruoštas mechanizmas, kaip sau palankia linkme kontroliuoti rinkimus?

„Panašu į tai, – tokios galimybės neatmetė pašnekovė. – Žinoma, tai nėra vienerių metų rezultatas, manau, kad per Dalios Grybauskaitės valdymo dešimtmetį atpažinimo sistema „savas – svetimas“ buvo sucementuota. Išmokta, kaip valdyti, kaip kontroliuoti visuomenę. Mes šiandien tik matome tokių pastangų rezultatus. Sakyčiau, kad tas apklausos ataskaitoje minimas 80 proc. ir 20 proc. apklaustųjų santykis gal ir yra tikrosios situacijos atspindys, kai visi maitinami ideologiniais pažadais, jog viskas bus gerai, kad pasirinkta ideologija yra vienintelė teisinga ir gera, bet mes matome rezultatus. Skurdas ir atskirtis Lietuvoje ne mažėja, o priešingai – didėja, nors per kiekvienus rinkimus juk ateinama su tuo kovoti. Išties stebėtinas įžūlumas, nesiskaitymas ir nebaudžiamumas, matyt, rodo, kad jie jaučiasi saugūs. Juk ir objektyvūs parametrai rodo, kad demokratijos pasaulyje mažėja, ji vis labiau tampa procedūrine, formalia. Autoritariniai režimai irgi turi neva demokratinius mechanizmus, kurie realiai nieko nereiškia. Panašu, kad ir mes einame prie šito modelio, kuris, beje, mums yra puikiai pažįstamas iš sovietmečio. Tuomet juk irgi vykdavo rinkimai, žmonės galėjo ateiti ir už kažką balsuoti, bet visa tai buvo tik inscenizacija“, – sakė R.Čepaitienė.