Seimas į rudens sesijos darbus kimba dar labiau susiskaldęs: iš 8 jo frakcijų jau 5 – opozicinės. Kas atsispindi eižėjančiame jo veidrodyje: svarbiausi valstybės ir visuomenės gyvenimo rūpesčiai, bendros išeičių paieškos, galimi problemų sprendimo būdai ar siauri grupiniai interesai, nuožmėjančios grumtynės dėl riebių politinių ir finansinių kąsnių?

Pasišiukšlinę ir švarūs

Tai, kad Seimo rudens sesijos darbų programa, pasak Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, bus ambicinga – numatyta svarstyti 430 teisės aktų, tarp jų trijų Konstitucijos pataisų, mokesčių reformos, Referendumo, Tautinių mažumų, Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose, Partnerystės įstatymų projektus, – netiesiogiai, bet labai vaizdžiai prognozavo ir barjerais užtvertos Seimo rūmų prieigos, ir į rūmų kiemą sutraukta specialioji riaušių malšinimo technika. Buvo pasiųstas aiškus signalas ir tądien susirinkusiems protestuoti prieš valdžios sprendimus sostinės Katedros aikštėje, ir plačiajai visuomenei: žinokit savo vietą, nelįskit, kur nereikia! Daug kas socialiniuose tinkluose net loštelėjo – tokių nedviprasmiškų užuominų esantiems anapus Seimo sienų šiapus sėdintieji nedarė per visą nepriklausomos Lietuvos trisdešimtmetį.

Regis, rūpestingai apsitvėręs ir specialiąja technika apsiginklavęs Seimas padarė įspūdį ir Respublikos prezidentui: sveikindamas parlamentarus prasidėjusios rudens sesijos proga Gitanas Nausėda nenutylėjo itin išaugusios valdžios ir visuomenės priešpriešos. „Ar tikrai privalome gyventi dvimatėje erdvėje, kur yra tik „jie“ ir „mes“? Kur „kas ne su mumis – tas prieš mus?“, – retoriškai klausė prezidentas. Pasak jo, Seimui kaip tautos atstovybei šiandien tenka ypač svarbi užduotis neleisti šioms priešpriešoms toliau gilėti, nepailstant siekti dialogo, kuris padėtų rasti teisingiausius sprendimus, stiprinančius, o ne silpninančius Lietuvos valstybę. „Jėgą, bizūną ar įstatymų buldozerį privalo pakeisti argumentuota diskusija. Kiekvienas mūsų turime savo požiūrį ir vertybes, tačiau stenkimės girdėti ir kitus“, – ragino šalies vadovas.

Politinė takoskyra pagilėjo ir pačiame Seime: nuo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atsiskyrus dešimčiai narių ir įsteigus opozicinę Demokratų frakciją „Vardan Lietuvos“, tiek politologai, tiek patys politikai ėmė abejoti, ar šiame Seime opozicinės jėgos apskritai įstengs kalbėti vienu balsu, vieningai priešintis nepriimtinoms valdančiosios daugumos iniciatyvoms. Antai socialdemokratai po Sauliaus Skvernelio bei jo bendražygių pasitraukimo iš LVŽS frakcijos ir toliau laikosi savo nuostatos nesijungti į formalią koaliciją su kitomis opozicinėmis frakcijomis. LSDP frakcijos seniūnas Algirdas Sysas aiškino, kad kitose opozicinėse frakcijose neva per mažai politikų, kurie nebūtų „pasišiukšlinę“. „Raudonų linijų nebrėžiame, bet turbūt kiekvienoje frakcijoje yra žmonių, kurie pasisako apie tas vertybes, kurias mes savo programoje, savo darbuose vertiname. Mes nesuprantame, kaip galima su tokiais žmonėmis dirbti“, – sakė A.Sysas.

Gatvė vietoj opozicijos

Kaip su „tokiais“ dirbti, nežino ne tik Seimo socialdemokratai, bet ir darbiečiai: Darbo partijos taryba priėmė sprendimą nesijungti į opozicijos koaliciją su Lietuvos regionų frakcija. Darbo partijos frakcijos nario Vytauto Gapšio manymu, rudens sesijoje opozicinėms frakcijoms susitarti dėl bendro darbo ir opozicijos lyderio beveik neįmanoma. Tačiau Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis nebuvo linkęs to sureikšminti: esą S.Skvernelis, eidamas Seimo opozicijos lyderio pareigas, labiau kritikavo opoziciją, o ne valdančiuosius, todėl šio politinio posto praradimas nebus „itin reikšmingas“. Gal ir taip, tačiau faktas, kad parlamentinė mažuma nebepajėgia susitarti dėl Seimo opozicijos lyderio, yra ne mažiau iškalbingas, nei miniai vaikyti skirtų šarvuočių slapstymas Seimo rūmų kieme.

Regis, paradoksalu, kad politinio rudens peizaže dominuojant niūrioms valdžios ir visuomenės susipriešinimo, koronaviruso bei neaptvertos valstybės sienos krizėms, pašokusių elektros, dujų, šildymo kainų spalvoms, naujų mokesčių kontūrams, apskritai visam artėjančio sunkmečio nuojautų koloritui, politinių sprendimų kalvėje – Seime – matomas toks didelis susiskaldymas. Kokios galėtų būti jo pasekmės?

R.Čepaitienė: „Dabartinėje mūsų politikoje aiškiai matoma pilkoji zona: tiek buvęs premjeras, tiek dabartinė premjerė net nėra partijų nariai! Jie yra samdiniai, ir vieši pareiškimai ar dokumentai labiau atspindi praktinio kažkokių reikalų pasitvarkymo eigą. Mes nežinome, kodėl gimsta vienos ar kitos iniciatyvos, kas jas siūlo, kam tai naudinga.“

Politologas Bernaras Ivanovas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, priminė seną posakį: du lietuviai – trys partijos. „Viskas maždaug ta kryptimi ir juda. Tas susiskaldymas viešojo intereso prasme Lietuvoje yra problema, nes niekas čia koalicijų sudarinėti remiantis sveiku protu nebando. Tai tiesiog įvairios grupės, jų ekonominiai, finansiniai ir kitokie interesai, o kol nėra normalios, vieningai veikiančios opozicijos, kitiems belieka gatvinė veikla. Juk visuomenei reikia kažkaip kompensuoti tą parlamentinės, sveiko proto opozicijos stygių. Man atrodo, jog pati Seimo dauguma deda daug pastangų, kad opozicijos flange būtų suirutė, bet ji nesupranta vieno dalyko: tai kontrproduktyvu strategijos prasme, nes jei viskas taip klostytis ir toliau, bijau, kad mūsų laukia socialiniai sukrėtimai, kurių nereikia niekam“, – sakė B.Ivanovas.

Susiskaldžiusio Seimo darbo pasekmės, anot politologo, bus dar didesnė visuomenės politinė apatija ir depresija. „Kaip sakoma, kai apačios nenori, o viršūnės negali gyventi kaip iki šiol, pribręsta tam tikra situacija, kai įvyksta vadinamasis fazinis perėjimas, politinės būsenos virsmas. Matyt, jo ir sulauksim, tik nesinorėtų kažkokios didelės krizės. Bet, matyt, istorija žino, kaip perkrauti tą situaciją, kuri dabar rutuliojasi. Įsijungs istorijos dėsniai, ir apsaugok, Dieve, mus nuo visko. Suprantate, valdžioje dabar vyrauja absoliutus infantilizmas, atsakomybės už valstybę ir visuomenę nesuvokimas. Jie tiesiog kaip vaikai smėlio dėžėje kapstosi žaisdami savo siaurais asmeniniais interesais – ką nors prastumti, pagriebti, pasidėti. Bet juk yra aukštesnių tikslų! Tik prabilk apie juos, ir pasigirsta žviegimas, pasipila kaltinimai antivalstybine veikla. Vieną, kitą pasodino, kas toliau eilėje? Viskas vyksta pagal tą pačią posovietinio infantilizmo logiką. Aišku, jokios brandžios demokratijos neturime, klesti partinių grupuočių tironija, oligarchija, visuomenė tiesiog nesugeba tvarkytis su savo politikais. Ji projektuoja tokią valdžią, kokią ir turime. Turime ir auksinį jaunimėlį, politines dinastijas, pagal įstatymų projektus galima suprasti, kur ir kaip jie „tūsavojasi“, kas jiems rūpi. Principinis dalykas – dekriminalizuoti „žolę“, kokį paradą suorganizuoti. Kai visuomenė tiesiog tinsta nuo skurdo, kai negauna elementarių sveikatos paslaugų, kai rekordiškai išaugęs perteklinis mirtingumas, tai jau tikra puota maro metu. Mūsų valdžia absoliučiai atitrūkusi nuo visuomenės – lyg būtų kosmose. Na ką, užsileidome, tos politinės dinastijos atvedė į pelkę, ir optimizmo kuo toliau, tuo mažiau“, – teigė B.Ivanovas.

Pilkoji zona

Svarstant apie Seimo opozicijos skaldymąsi, kaip ir kriminalistikoje reikėtų klausti, kam tai naudinga, pastebėjo posovietinę transformaciją tyrinėjanti istorikė profesorė Rasa Čepaitienė. „Šiuo atveju akivaizdu, kam naudinga silpna opozicija. Šis klausimas privertė susimąstyti: viešojoje erdvėje matome prezidentą, Vyriausybę, pavienius ministrus, bet parlamentinės opozicijos, kuri turėtų aiškią nuostatą visų priimamų sprendimų bei reformų atžvilgiu, tarsi ir neturime. Yra tik pavieniai parlamentarai, kurie palaiko vadinamąją gatvės politiką, kuri, beje, yra natūrali ir randasi dėl to, kad nėra stiprios Seimo opozicijos. Tada nebėra kam išsakyti kitą nuomonę, pasipriešinti valdžios sprendimų radikalumui“, – sakė profesorė.

R.Čepaitienės teigimu, bet kurioje politinėje sistemoje staigus svorio centro perkėlimas į vieną pusę sukelia stiprias autoritarines tendencijas: atrišamos rankos veikti laisviau, atsiveria didesnės galimybės. Ir tai esą suprantama: kuo daugiau valdžios įgyji, tuo stipresnė pagunda kyla ją panaudoti. Tačiau demokratinėse valstybėse šimtmečius veikiantis valdžių atskyrimo ir jų galių balansavimo mechanizmas, saugantis nuo autoritarizmo ar net totalitarizmo, pasak profesorės, Lietuvoje yra pažeistas. Pavieniai Seimo nariai, bandantys atstovauti opozicinei minčiai ir remtis ta visuomenės dalimi, kuri įsijungia į gatvės politiką, yra arba kriminalizuojami, kaip Mindaugas Puidokas, kuriam nebuvo pareikšti jokie kaltinimai, arba stumiami už paraščių, kaip Petras Gražulis ar Dainius Kepenis. „Jų atžvilgiu žiniasklaidoje aiškiai matoma niekinimo, tyčiojimosi nuostata. Tada apskritai susidaro įspūdis, kad padoresnių opozicijos atstovų, kuriais visuomenė galėtų remtis, pasitikėti, laikyti autoritetais, kaip ir nebelieka. Ankstesnėje kadencijoje labai smarkiai buvo puolami „valstiečių“ lyderiai, tarkime, Ramūnas Karbauskis, Agnė Širinskienė, mėginta visaip juos diskredituoti. Ir tai dalį visuomenės galimai nuo jų atstūmė, nors jie dabar bando teikti opozicijos alternatyvą, yra sudarę šešėlinę Vyriausybę“, – pridūrė R.Čepaitienė.

Pasak pašnekovės, ir naujausios Seimo frakcijos atveju, matyt, veikia grynai pragmatiniai interesai. Nors esą ir kalbama apie kažkokias vertybes, akivaizdu, kad tie žmonės buriasi ne dėl didžiausių šalies problemų ir krizių sprendimų paieškos, bet dėl kažkokių siaurų grupinių ar asmeninių interesų. „Žiūrėjau, kaip žmonės S.Skvernelio frakcijos susidarymą komentavo socialiniuose tinkluose – absoliuti dauguma tai įvertino kaip išdavystę. Matyt, gali būti einama tuo pačiu keliu, kuriuo dabar eina socialdemokratai: kai jiems naudinga, paremia valdančiuosius, kai nenaudinga, tarsi laikosi nuo jų atskirai. Dabartinėje mūsų politikoje aiškiai matoma pilkoji zona: tiek buvęs premjeras, tiek dabartinė premjerė net nėra partijų nariai! Jie yra samdiniai, ir vieši pareiškimai ar dokumentai labiau atspindi praktinio kažkokių reikalų pasitvarkymo eigą. Mes nežinome, kodėl gimsta vienos ar kitos iniciatyvos, kas jas siūlo, kam tai naudinga. Seimas tampa tam tikrų reikalų pasitvarkymo vieta, o ne svarbiausių tautos problemų sprendimo institucija. Akivaizdu, kad nepasitikėjimas parlamentu, Vyriausybe, nepasitenkinimas valdančiųjų sprendimais skatina politinės jėgos, kuri galėtų tam pasipriešinti, paieškas. Šia prasme Šeimų sąjūdžio atsiradimas yra labai natūralus: žmonės tiesiog nematė parlamente tokios jėgos, kuri galėtų jiems padėti“, – sakė R.Čepaitienė.