Lietuvos prezidento rinkimais prasidėjo trejų nacionalinių rinkimų maratonas. Prie starto linijos būriuojasi žiūrovai, dalyvius stengiasi įkvėpti šurmuliuojančios palaikymo komandos. Ore tvyro ne tik svaiginantis politinis azartas, bet ir kone kiaurai į visus besismelkiantis rimtų permainų lūkestis.

Pokyčiai: poreikis ir nuojauta

Nors nusivylusieji lietuviško politinio gyvenimo pamokomis prieš kiekvienus rinkimus kartoja, kad viltis – kvailių motina, trejų rinkimų maratonas visgi daugelį verčia svarstyti apie norimus pokyčius valstybės gyvenime po prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimų. Gegužės viduryje prasidėjusi politinė javapjūtė pasibaigs tik vėlų rudenį, kai spalio 27 dieną visas rinkimų derlius iš rinkimų apylinkių bus suvežtas į Seimo elevatorių. Dabar, rinkėjams ruošiantis stoti prie prezidento rinkimų pradalgių, senolių papratimu derėtų ne tik mintyse sumesti maldelę ir persižegnoti prieš įmetant į urną biuletenį, bet ir palydėti jį palengvėjimo atodūsiu užbaigus svarbų darbą – sau patiems, savo vaikams ir mums visiems, savo valstybei. Matyt, niekas tokią akimirką nenorėtų galvoti apie tai, kad šis darbas beprasmiškas, o tai reiškia, kad dauguma rinkėjų, grįždami iš rinkimų apylinkių į namus, vienaip ar kitaip svarsto apie būsimas permainas į gera. Juk tik jos suteikia prasmę rinkėjo darbui.

Nors prezidento rinkimų išvakarėse pasipylusios visuomenės nuomonės apklausos ant galimos nugalėtojų pakylos jau rikiuoja tikėtinus laimėtojus, matuoja jų populiarumo reitingus, brėžia tendencijų kreives ir noriai padeda modeliuoti galimus pirmojo ir galbūt antrojo rinkimų turo scenarijus, apie rinkėjams svarbiausią dalyką belieka tik spėlioti. Kokių svarbiausių permainų jie tikisi po rinkimų? Kas Lietuvoje turėtų keistis, ir kuo greičiau? Ko jokiu būdu negalima palikti taip, kaip buvo? Ko pirmiausia turėtų griebtis būsimi nacionalinio rinkimų maratono nugalėtojai – naujasis prezidentas, naujieji Europos Parlamento nariai, naujieji tautos atstovai Seime? Švelniai tariant, šiek tiek keista, kad darbštieji sociologai neturi jokių paruoštukų ieškantiems atsakymo, kokių konkrečių permainų Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje po šių metų rinkimų iš politikų tikisi šalies visuomenės dauguma. Nematyti nei rinkėjams svarbiausių naujos valdžios politinių prioritetų reitingų, nei jų kaitos tendencijų, nei galimų lūkesčių išpildymo scenarijų. Tarsi permainų poreikio nė nebūtų. Gal tikrai svarbiausia – išrinkti naują valdžią, o ji jau tikrai žinos, ką pirmiausia daryti? Gal permainos, jeigu jų išvis reikės – valdžios, o ne rinkėjų reikalas? Nejau jiems svarbiausia nuimti politinį derlių, o jau kas ir kur jį pasidės, kam naudos, kaip parceliuos, tai jau pačių išrinktųjų rūpestis?

Visgi apie permainų, visuomenės siejamų su trejais nacionaliniais rinkimais, poreikį galima spręsti iš tų pačių sociologinių apklausų, atskleidžiančių politikų ir kandidatų reitingus. Dar daugiau – atrodo, kad galima pamatuoti ir pačių lūkesčių temperatūrą. Naujausių apklausų rezultatai atskleidė, kad šia prasme visuomenė tiesiog karščiuoja. Antai balandžio pabaigoje „Delfi“ užsakymu atlikta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausa konstatavo, kad teigiamas Vyriausybės veiklos vertinimas nusmuko į dar nematytas žemumas. Premjerės Ingridos Šimonytės vadovaujamas Ministrų kabinetas pasiekė naują antirekordą: net 71,6 proc. apklaustų gyventojų Vyriausybės darbą vertina nepalankiai. Naujausi duomenys rodo, kad šiuo požiūriu situacija tik blogėja, nes mėnesiu anksčiau neigiamai Vyriausybės darbą įvertino 68 proc. respondentų. Savo ruožtu priešingos pozicijos laikosi apie trečdalis – 20,9 proc. apklaustųjų. Įdomu, kad beveik tokia pat Lietuvos rinkėjų dalis Seimo rinkimuose prieš beveik 4 metus išrinko dabartinę valdančiąją daugumą.

Jeigu daugiau nei 70 proc. rinkėjų vykdomosios valdžios darbą vertina neigiamai, logiška manyti, kad Vyriausybė veikia ne taip, kaip turėtų veikti, jei iš tiesų atstovautų Lietuvos visuomenės daugumai. Kad, užuot davusi Lietuvai daugiau jėgos, kaip prieš rinkimus žadėjo pagrindiniai valdančiosios koalicijos partneriai, regis, baigia ją atimti. Kad valstybėje reikia esminių permainų, kurios grąžintų piliečių pasitikėjimą valdžia ir leistų Lietuvai vėl kaupti jėgas ir stiprėti.

Tokią prielaidą iš pažiūros remia ir kitos viešosios nuomonės tyrimo bendrovės balandį atlikta apklausa. Lietuvos gyventojų pasitikėjimą valstybės institucijomis nagrinėjusių „Baltijos tyrimų“ duomenimis, Vyriausybė ir Seimas atsidūrė institucijų reitingo gale. Vos 33 proc. respondentų nurodė, kad pasitiki Vyriausybe, beveik dvigubai tiek teigė, kad Ministrų kabinetą vertina neigiamai. Mažiausiai visuomenė pasitiki Seimu, kurio kadencija po pusmečio pasibaigs: vos 27 proc. apklausos dalyvių nurodė pasitikintys parlamentu. Juo nepasitiki 70 proc. apklaustųjų.

„Permainų noras tvyro ore“

Politologas Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, paklaustas, su kokiomis svarbiausiomis permainomis valstybės gyvenime artėjančius rinkimus, jo manymu, sieja rinkėjai, atsakė, kad pirmiausia reikėtų atskirti kiekvienus rinkimus, nes su jais siejami skirtingi lūkesčiai.

„Prezidento rinkimų atveju žmonės renkasi, koks asmuo atstovaus valstybei, Europos Parlamento rinkimuose žmonės, ko gero, kels klausimus, kas bus nuveikta Lietuvos labui per artimiausius 5 metus, kokie iššūkiai mūsų laukia ES, koks gali būti Lietuvos, kaip nedidelės valstybės, indėlis Europoje. Seimo rinkimų metu pagrindiniai dalykai bus susiję su ekonominiais, socialiniais, nacionalinio saugumo, socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos, kultūros, švietimo klausimais. Galima prisiminti, kad praėjusių metų pabaigoje visuomenės nuomonės tyrimo bendrovė „Baltijos tyrimai“ atliko apklausą dėl svarbiausių Lietuvos gyventojams rūpinčių problemų. Socialinės, ekonominės, saugumo problemos buvo pirmajame labiausiai rūpinčių dalykų dvidešimtuke. Manau, kad tie klausimai daugumai rinkėjų rūpinčių permainų prasme bus svarbiausi būsimuose Seimo rinkimuose, nes Seimas – pagrindinė politinė institucija, leidžianti įstatymus, reguliuojanti valstybės ir visuomenės gyvenimą per valdymo veiklą, mokesčius ir išlaidas, prižiūrinti Vyriausybės veiklą. Natūralu, kad nuomonių apklausos rodo pokyčių norą. Tą liudija ir politinių partijų reitingai, apklausų dėl populiariausių ir nepopuliariausių politikų rezultatai, Vyriausybės veiklos vertinimas. Permainų noras tikrai tvyro ore. Ar jis labai didelis, nežinome, nes apklausos atspindi galimą pusės Seimo sudėtį. Kitą pusę sudaro vienmandatėse rinkimų apygardose išrinkti politikai. Matyt, daug kur vienmandatėse prireiks antrojo turo, o antrajame ture valdančiųjų atstovams vis dėlto bus sunkiau, nebent jie konkrečioje apygardoje yra nuolat perrenkami arba tos apygardos rinkėjai paprastai yra linkę balsuoti už dešiniuosius. Taigi, tos permainos tikrai bus, tačiau kokio masto, dar sunku pasakyti. Nežinome vienmandačių rezultatų. Tikėtina, kad jie bus palankesni opozicijai, nei valdantiesiems“, – sakė M.Jurkynas.

Profesorius atkreipė dėmesį, kad trejų rinkimų maratonas natūraliai sudaro galimybes ne tik iškelti žmonėms rūpimus klausimus, bet ir išgirsti atsakymus į juos iš skirtingų valstybės institucijų, politinių partijų, kandidatų į prezidentus, Europos Parlamento ir Seimo narius.

Prezidento rinkimų debatai Lukiškių kalėjimo kiemelyje gana vaizdingai perteikė dabartinę laiko dvasią. Vienus žiūrovus ji galbūt privertė dairytis ginkluotų prižiūrėtojų, kurie politikus čia pat ir užrakintų, kiti gal stebėjosi, kad tinkamiausia vieta lietuviškai demokratijos šventei – kalėjimas, treti turbūt piktinosi, jog patys kandidatai susitaikė su tokiomis patyčiomis iš Lietuvos valstybės.

„Nori nenori iš žiniasklaidos gausi informaciją apie visuomenei svarbius klausimus ir jų sprendimą. Kaip ir apie politinius prioritetus, pradedant saugumu, krašto apsaugos stiprinimu, mokesčių politika, baigiant sveikatos apsaugos problemų sprendimu ir kitais dalykais. Kai kurios iš jų yra nuolatinės, kai kurios iššoka netikėtai, kaip, pavyzdžiui, pandemija. Natūralu, kad tie klausimai atspindi žmonių poreikius. Atsakymai į juos vienaip ar kitaip pateikiami, jie pasiekia visuomenę. Žmonės negyvena informaciniame vakuume. Politikas kažką svarbaus pasakė – tai bus ištransliuota. Įvyko prezidento rinkimų debatai – bus pristatytos pagrindinės kandidatų pozicijos. Jų šalininkų stovyklos, jiems palankūs apžvalgininkai ar vadinamieji įtakotojai gali imtis palaikymo veiksmų, nepalankūs – griebtis šaipymosi ar patyčių. Tad ta politinė kultūra paskleis informaciją apie rinkimus ir rinkėjams kylančius klausimus. Šia prasme rinkimai nebus anemiški, žmonės gaus tą informaciją, ir jos bus daug. Tikiuosi, kad ji padės žmonėms geriau apsispręsti ir aktyviau dalyvauti rinkimuose. Tas maždaug 50 proc. rinkėjų aktyvumas – labai nedidelis. Reikia tikėtis, kad trejų rinkimų maratonas pakels rinkėjų dalyvavimo temperatūrą, žmonės taps aktyvesni. To palinkėčiau visiems mums“, – pridūrė M.Jurkynas.

Politologo manymu, su rinkėjų aktyvumu iš dalies galima susieti ir politinių permainų galimybę. „Kuo didesnis rinkėjų aktyvumas, tuo daugiau galimybių, kad įvairios partijos gali gauti rinkėjų paramos. O kuo aktyvumas mažesnis, daugiau naudos gauna tos partijos, kurių rinkėjai yra drausmingi. Tarkime, Tėvynės sąjunga ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Drausmingi buvo ir buvusios „Tvarkos ir teisingumo“ partijos rinkėjai. Taigi, kuo mažesnis aktyvumas, tuo didesnis balsuoti ateinančių drausmingų rinkėjų dalies svoris. O kuo aktyvumas didesnis, tuo daugiau balsų gauna įvairios partijos, ne tik tos, kurių elektoratas yra disciplinuotas“, – sakė M.Jurkynas.

Rinkimai palikti saviškiams?

„Manau, kad vienas pagrindinių dalykų, kurie siejami su rinkimais – noras, kad būtų atsisukta į žmogų“, – teigė Aleksandras Posochovas, Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, Trišalės tarybos pakaitinis narys. Jo teigimu, turėtų būti kitaip, nei dabar, kai politikai tik sako vienus ar kitus sprendimus priėmę po konsultacijų su bendruomene.

„Turiu nemažą darbo Trišalėje taryboje patirtį, ir tas noras man gerai suprantamas. Seniai jau mačiau tokį, pasakysiu tiesiai, nevykusį Ministrų kabinetą. Socialinio dialogo beveik nebeliko. Visi valdžios sprendimai priimami neva su kažkuo pasitarus, bet tai skamba mistiškai, nes neaišku, su kuo būtent buvo tartasi. Manau, žmonės su rinkimais sieja lūkestį, kad su jais būtų bendraujama, kad prieš priimant sprendimus būtų išklausytos visos pusės, turiu mintyje ir darbdavių, ir darbuotojų atstovus. Kad būtų siekiama kompromiso, o ne paprasčiausiai daroma, kas tik šauna į galvą“, – pabrėžė pašnekovas.

Jis stebėjosi, kad net likus savaitei iki prezidento rinkimų nebuvo bent kiek labiau pastebimų jų politinės kampanijos ženklų. „Po profesinių sąjungų eitynių Vilniuje ėjau pro Lukiškių aikštę, ten yra išankstinio balsavimo vieta. Tai tik ten pamačiau informaciją, kad kitą savaitgalį jau rinksime prezidentą. Man atrodo, kad į rinkimus piliečiai visiškai nekviečiami. Susidaro įspūdis, kad tarsi norima nuslopinti pilietiškumo jausmą, skatinantį žmones eiti rinkti savo valdžią. Galima pamanyti, jog rinkimai palikti didžiosioms politinėms partijoms, kad jos į juos susikviestų savo pačių elektoratą. Juk kuo mažiau rinkėjų balsuos, tuo geriau bus kai kurioms partijoms išsirinkti savo prezidentą, jų kandidatams patekti į Europos Parlamentą ir Seimą. Todėl turbūt ir nėra didelio intereso tuos rinkimus piliečiams reklamuoti. Man atrodo, kad didžiosios partijos mobilizuoja savo rinkėjus, jie ateis į rinkimus ir nubalsuos. Tuo labiau kad kai kurie yra fanatiški ir ateis bet kokiomis aplinkybėmis. O dar neapsisprendusių rinkėjų dalis, panašu, nelabai rūpi: jei nėra reklamos, tai labai tikėtina, kad į rinkimus jie nesusirinks. Todėl rinkimų rezultatai bus dar labiau siejami su didžiosiomis partijomis“, – svarstė A.Posochovas.

Jis atkreipė dėmesį ir į dominuojančią politinę retoriką, kuri esą taip pat atbaido nuo rinkimų, savaime siejamų su permainomis ir nauja perspektyva. „Viskas suvedama į tai, kad mus tuoj užpuls, kad tuoj kariausime. Žmonės atsitraukia nuo pilietiškumo. Gal pasakysiu drastiškai, bet man atrodo, kad jiems bandoma įskiepyti baimę, todėl niekas daugiau negalvoja apie rinkimus, tik apie tai, kas čia dabar bus. Užpuls mus ar ne? Ir kas tada? Žodžiu, daro viską, kad apie pilietiškumą būtų mažiausiai kalbama. Tuo labiau kad nėra nei rinkimų reklamos, nei kažkokių idėjų, nei siektinų pokyčių pristatymų. Taip, vyko debatai, bet pažiūrėkit, kokie jie būdavo anksčiau! Žymiai aštresni ir įdomesni, o dabar po jų lieka įspūdis, kad tik leidžiama visiems pašnekėti, bet jau iš esmės viskas sudėliota“, – apgailestavo pašnekovas.

Kas rūpi žemdirbiams

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Viktoras Pranckietis atkreipė dėmesį į tai, kad rinkimų programose nelabai matomas žemės ūkis.

„Taip pat, kaip ir visuomenėje, nors specialiai tuo tikslu praėjusį spalį Seime organizavome Kaimo sueigą. Kaimo reikalų komitetas ją surengė tam, kad būtų surašyti visi permainų lūkesčiai, skirti tiems, kurie eina į rinkimus. Kreipėmės į visus būsimų rinkimų štabus, kad jie įtrauktų į savo kandidatų darbotvarkes tuos klausimus. Jų buvo tikrai daug, ir labai konkrečių. Dalį jų turėjo atspindėti rinkimų į Europos Parlamentą programos. Kokie didžiausi rinkėjų lūkesčiai? Pirmiausia išryškėja vienas dalykas: kažkodėl pas mus visada norima supriešinti žemės ūkio poreikius su kitų ekonomikos sričių poreikiais, žemės ūkį vaizduojant ne tokį, koks jis iš tikrųjų yra, o atsilikusį, teršiantį. Kitaip sakant, formuojamas blogas įvaizdis. Ir aišku, kodėl: jo kūrėjai nori gauti projektų, tad reikia surasti priešų. Aš tą dažnai matau. Štai neseniai viename iš didžiųjų interneto portalų pasirodė straipsnis, kuriame trys autoriai, save vadinantys gamtosaugininkais, atkreipia dėmesį į tai, kad 21 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetama žemės ūkyje. O apie visus kitus, be to, dar didesnius, tokios taršos šaltinius net neužsiminta! Kad transportas generuoja daug daugiau, kad pramonė – irgi. Pirštu durta tik į žemės ūkį. Todėl manau, kad teisingo žemės ūkio įvaizdžio formavimas būtų didelis lūkestis. Kad galų gale tų politikų, kurie jau buvo ar dar tik bus išrinkti, darbotvarkėse žemės ūkis figūruotų kaip pažangi sritis“, – sakė V.Pranckietis.

Pasak politiko, dabar, kai tiek kalbama apie karo grėsmę, labai svarbi ir strateginė žemės ūkio reikšmė. „Mes jau per pandemiją pajutome, kaip sutrūkinėjo maisto tiekimo grandinės, pamatėme, kaip buvo šluojamos parduotuvės. Apie tai irgi turėtume kalbėti, kad kiek įmanoma daugiau būtume apsirūpinę Lietuvoje pagamintu maistu. Kitas lūkestis susijęs su žemės ūkio strategijos kūrimu. Turėtume išspręsti gyvulininkystės įtvirtinimo dalykus, tai turėtų būti daroma pasitelkiant paramą. Aiškiai matome, kad jei parama nesuveiks, gyvulininkystė Lietuvoje trauksis. Ar mums tai yra gerai? Ne, tai nenaudinga Lietuvai, tai nenaudinga ir gamtosaugos požiūriu. Manau, kad prie šitos diskusijos turėtume sugrįžti ir padaryti taip, kad bent jau vidutiniai ūkiai šia prasme jaustųsi saugiai“, – pridūrė pašnekovas.

V.Pranckietis išskyrė dar vieną rinkėjų lūkestį. „Dar vienas dalykas, kurio ir pats, ir, manau, visi žemės ūkyje dirbantys žmonės labai tikėtųsi – taisyklių pastovumas. Dabar nuolatinis taisyklių kaitaliojimas, kartais net po kelis kartus per metus, visokių į tikslą nepataikančių priemonių prigalvojimai yra didelis vargas. Žmonės turėtų matyti, kad siūlomos priemonės yra prasmingos. O dabar vienas sugalvojo 3 metrus į taisykles įtraukti, kitas – 5, trečias – net 15, jie kuria reikalavimus pagal kažkokį savo įsivaizdavimą“, – piktinosi pašnekovas.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas ragino atkreipti dėmesį ir į pridėtinės vertės didinimą. „Mes dabar tikrai nemažai žaliavų eksportuojame, patys suprantame, kad turėtume siekti gilesnio perdirbimo. Jei pieną perdirbame į aukštesnę vertę turinčius produktus, augalininkystėje to dar tikrai nepasiekėme. 2021 metais buvo skirta 20 mln. eurų skatinimo priemonėms, bet neypatingai tais pinigais pasinaudojo perdirbėjai. Vis dėlto ta kryptimi turėtume eiti – ar skatindami pačių ūkio subjektų investicijas, ar prisidedant valstybei. Reikia didinti pridėtinę vertę. Taigi, tokie svarbiausi dalykai turėtų būti keliami prieš rinkimus: žemės ūkis turi būti pripažintas strategine Lietuvos ūkio šaka, būtina įtvirtinti gyvulininkystę, siekti ūkininkavimo taisyklių pastovumo, atsisakyti žemės ūkio priešinimo su kitomis ekonomikos šakomis politikos, siekti kitokio jo įvaizdžio“, – apibendrino V.Pranckietis.

Nori permainų? Eik balsuoti!

„Visų pirma žmonėms šiais neramiais laikais reikia saugumo. Visiems, pradedant moksleiviais, baigiant senjorais. Kad žmogus jaustųsi saugus čia gyvendamas, kad niekas nekaltų į galvą, jog karas yra neišvengiamas, ruoškimės dienai X, valandai Y. O iš tikrųjų to ruošimosi net nėra. Kol kas tai tik politinė retorika, ruošiamasi žodžiais, o ne darbais. Ir tai yra baisiausia, nes atbaidomos užsienio investicijos, pasaulis mato, kad į Lietuvą, prie kurios vartų, anot mūsų užsienio reikalų ministro, jau stovi priešas, niekas nenori investuoti. Na, išskyrus vokiškas investicijas į būsimą 155 mm artilerijos sviedinių gamyklą. Jaunos šeimos neskuba įsigyti būsto, nes mano, kad yra nesaugu, galbūt svarsto keltis į saugesnę valstybę. Vyresnieji dairosi, kur – Ispanijoje, Turkijoje ar dar kur nors – galėtų įsigyti antrąjį būstą, kad būtų toliau nuo fronto linijos. Žmonėms reikia saugumo, ir tie politikai – kalbu ir apie prezidento posto siekiančius kandidatus, ir apie politinių jėgų, dalyvausiančių Seimo rinkimuose, atstovus, – kurie galės įtikinti, kad ne žodžiais, o darbais sugeba užtikrinti Lietuvoje gyvenantiems žmonėms saugumo jausmą, manau, pagrįstai gali tikėtis sėkmės. Manau, čia pagrindinis mūsų piliečių siekis“, – svarstė Seimo Audito komiteto narys Artūras Skardžius, priklausantis Mišrios Seimo narių grupės frakcijai.

Politiko teigimu, žmonės taip pat nori finansinio saugumo. „Kad bankai neplėšikautų, kad nereikėtų jiems kasdien mokėti 3 mln. eurų grynojo pelno, kurį šiandien jie susišluoja. Anksčiau jų pelnas siekė po 1 mln. eurų per dieną, o prie šitos valdžios išaugo iki rekordinių 3 mln. eurų. Žmonės nori, kad būtų skiriama pakankamai lėšų krašto gynybai, kad tie pinigai nebūtų ištaškomi į visas puses, kai vieni siūlo tankus pirkti, kiti kalba apie oro gynybos sistemas, treti – apie vikšrines pėstininkų kovos mašinas. Turime įsigyti tai, ko mums reikia, ko neužtikrina mūsų sąjungininkai, NATO partneriai. Reikia užkaišyti svarbiausias saugumo spragas, nes su savo valstybės biudžetu, nors visą jį atiduotume gynybai, niekaip nepakonkuruosime su Rusijos kariniu biudžetu. Tai, ką pati Lietuva gali, tėra lašas jūroje. Todėl galime prisidėti tiek, kiek galime, ir tik ten, kur būtinųjų poreikių negali užtikrinti NATO partneriai“, – teigė pašnekovas.

A.Skardžiaus teigimu, svarbus ir kitas rinkėjų lūkestis – reikia sutvarkyti švietimo sistemą, kad jauni žmonės įgytų tinkamą, konkurencingą išsilavinimą, kad galėtų kurti Lietuvos ateitį. „Dabar matome, kad švietimo sistema išdarkyta, kad privatininkai traukia antklodę su visais tais „Tūkstantmečių mokyklų“ projektais į save. Reikia permainų ir sveikatos apsaugos sistemoje. Aš iki šiol nesuprantu, kodėl ši Vyriausybė šimtus milijonų eurų laiko užspaudusi Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezerve, nors Seimo priimtas įstatymas tokių didelių sumų ten laikyti nenumato. Manau, sveikatos paslaugos taip pat yra labai svarbus dalykas, į jų prieinamumą gyventojams turi būti dėmesį sutelkęs kiekvienas politikas, kiekviena politinė jėga, dalyvausianti šių metų rinkimuose“, – sakė pašnekovas.

Paklaustas, ar, jo manymu, šiemet Lietuvoje vyksiantys rinkimai tikrai atneš tas permainas, kurių tikisi naują šalies valdžią renkantys piliečiai, A.Skardžius atsakė, kad pirmiausia žmonės turi ateiti balsuoti. „Kai žmonės politiškai aktyvūs, tada ir jiems atstovaujantys politikai jausis atsakingesni. Neidami į rinkimus, demonstruodami pilietinį pasyvumą leidžiame politikams piktnaudžiauti valdžia. Kai ji suteikta pusės ar mažiau nei pusės, o galbūt net ir trečdalio visų rinkėjų, kaip turbūt pamatysime per Europos Parlamento rinkimus, išrinktoji valdžia kitaip vertins rinkėjų reiklumą, taip pat ir dėl jiems rūpinčių permainų“, – pabrėžė politikas.