Į prezidento rinkimų taikinį svaidomos vis naujos smiginio strėlytės. Taikomasi į patį centrą, kartais visai sėkmingai. Tačiau žaidimui pasibaigus kažkam teks jas ištraukti ir susirinkti. Gal ir su pasibjaurėjimu: jau dabar atrodo, kad kai kurios sviestos gličiais pirštais.

Politinis turnyras

Tris mėnesius vykstanti Lietuvos prezidento rinkimų kampanija kol kas labiau primena ne kandidatų galynėjimąsi politinio sporto aikštynuose, o gana užsitęsusią smiginio partiją. Prie taikinio susispietęs TV reporterių, politikų, apžvalgininkų ir aktyvių sirgalių būrelis stebi, kaip į jį viena po kitos sminga vienos politinės komandos atributais pažymėtos strėlytės. Jomis taikomasi į patį centrą – akivaizdų Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų favoritą Gitaną Nausėdą.

Stovintiems atokiau sunkoka įžiūrėti, kiek strėliukių jau smygso taikinio plauše – trys, keturios, o gal penkios? TV transliacijos režisierius kone kasdien kiekvieną jų rodo tik stambiu planu, pabrėžtinai ilgai ir nuobodžiai, tarsi vildamasis, kad šalia centro įsmigusios strėlytės vaizdas įsirėš žiūrovų atmintyje iki pat gegužės 12-osios ryto, kai visoje Lietuvoje duris rinkėjams atvers prezidento rinkimų apylinkės. Bendro taikinio vaizdo su visomis į jį paleistomis strėlytėmis vengiama: galbūt dėl to, kad žiūrovai ant visų jų sparnelių pastebės tą pačią partinę atributiką. Gali kilti bereikalingų klausimų: kodėl strėlytes į taikinį svaido tik vienos politinės komandos nariai?

Kad ir kaip būtų, derėtų pripažinti, jog šio politinio smiginio turnyras buvo gerai apgalvotas ir suplanuotas. Jam rimtai pasirengta. Pirmoji strėliukė į taikinį susmigo praėjusio lapkričio pradžioje, likus penkioms dienoms iki prezidento rinkimų politinės kampanijos pradžios. Į pirmąjį posėdį susirinkusi Seimo įsteigta laikinoji tyrimo komisija pradėjo aiškintis pranešėjo istorijos, susijusios su Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovų veiksmais tikrinant 2019 metais prezidento rinkimuose kandidatavusio G.Nausėdos aplinką, aplinkybes. Buvo skelbiama, kad komisija siekia atsakyti į klausimus, ar 2019 metų prezidento rinkimų kampanijos metu VSD teisėtai rinko informaciją apie kandidatus, jų aplinką, kaip tvarkė ir ar kam nors perdavė tokią informaciją. Taip pat – ar rinkimų kampanijoje buvo panaudoti SEB banko klientų duomenys, kokias rinkimines išlaidas patyrė kandidatai. Buvo keliami klausimai ir dėl kandidato G.Nausėdos ryšių su Baltarusijos trąšų verslo atstovais, norėta išsiaiškinti, kaip po pranešėjo kreipimosi jo pateiktą informaciją įvertino teisėsaugos tarnybos.

Politinio sporto apžvalgininkai iškart atkreipė dėmesį, kad pirmoji strėlytė į taikinį buvo paleista tarsi davus pakankamai laiko prezidentui G.Nausėdai geriau pagalvoti: jis iš anksto buvo paskelbęs, kad dėl dalyvavimo 2024 metų prezidento rinkimuose apsispręs gruodžio pradžioje. Praėjo mėnuo, ir paaiškėjo, kad prezidentas vis dėlto neapsigalvojo – nutarė kandidatuoti.

Taikė taikė, kol pataikė?

Tada į taikinį susmigo dar viena strėlytė: aikštėn iškilo Lietuvos ambasadoriaus Lenkijoje skyrimo problema, ilgainiui peraugusi į dramatiškus priekaištus prezidentui sąmoningai delsiant skirti užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio siūlomus kandidatus. Viešojoje erdvėje nuskambėjo kaltinimai prezidentui, kad jis šitaip veikia prieš valstybės interesus. Savo ruožtu prezidentas ragino situacijos dėl ambasadoriaus skyrimo nedramatizuoti, stebėjosi, kodėl tris mėnesius buvo tylu, o staiga dangus ėmė griūti, atviravo, kad jam tai atrodo labiau panašu į organizuotą akciją.

Trečioji strėlytė paleista prieš pat Kalėdas: Nepriklausomybės Akto signataras Albinas Januška viešai apkaltino prezidentą G.Nausėdą galimai atskleidus tarnybos paslaptį, nes jis esą paskelbė diplomatų, dalyvavusių konkursuose į ambasadoriaus postą Lenkijoje, pavardes. Netrukus Seimo konservatorių frakcijos narys Matas Maldeikis kreipėsi į VSD ir Paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją prašydamas atlikti tyrimus, ar prezidentas nepažeidė įstatymų.

Tačiau į patį taikinio centrą pataikė tik galiausiai sviesta ketvirtoji. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) praeitą savaitę paskelbė, kad viename iš Londono teatrų pastatytame miuzikle su žmonomis apsilankę prezidentas G.Nausėda ir Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Eitvydas Bajarūnas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų įstatymą. Komisija nustatė, kad apsilankymas teatre buvo privataus pobūdžio, o už jį sumokėta ambasados lėšomis. Komisijos nariai po atlikto tyrimo vienbalsiai pripažino, kad prezidentas pasinaudojo savo statusu ir padėtimi asmeninei naudai – bilietams į spektaklį gauti.

Nors prezidentas G.Nausėda, komentuodamas šį VTEK sprendimą, sakė nesijaučiantis padaręs „kažką blogo“, viešojoje erdvėje netrukus buvo priminta visiškai kitokia jo pozicija dėl ankstesnėje Vyriausybėje dirbusio ir panašaus VTEK sprendimo sulaukusio susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus. Į tai dėmesį atkreipė ir premjerė Ingrida Šimonytė. Galima daryti prielaidą, kad šio tyrimo, privertusio prisiminti dvigubus politikų moralinio reiklumo standartus, kai jie taikomi kitiems ir sau, dūris buvo pats skaudžiausias iš visų jau paleistų strėliukių.

Pamiršti dėsniai

Pačia bendriausia prasme visas pergales ir pralaimėjimus sporte lemia fizikos dėsniai. Jei į tai neatsižvelgia politinio sporto varžybų organizatoriai ir dalyviai, pasekmės gali būti kitokios, nei tikimasi. Lietuvoje ne kartą atliktais politinės fizikos eksperimentais patvirtinta, kad kuo didesne jėga būna veikiamas politinis kūnas, tuo smarkiau kyla jo reitingai. Tą dar kartą patvirtino prasidėjusios prezidentų rinkimų kampanijos metu surengtos politinio smiginio varžybos.

Neatsispyrę saldžiam keršto jausmui ar pagundai kaip galima skaudžiau įkąsti konkurentui prieš rinkimus, vėl lipa ant to paties grėblio. Paprastai tokios pastangos generuoja dar didesnę politinio palaikymo energiją atakuojamiems.

Antai gruodžio mėnesį atlikta „Baltijos tyrimų“ visuomenės nuomonės apklausa užfiksavo dar labiau išaugusį žmonių pasitikėjimą prezidento institucija: 75 proc. respondentų nurodė, kad ja pasitiki, 18 proc. teigė nepasitikintys, o 7 proc. neturėjo nuomonės. Tuo tarpu Seimo ir Vyriausybės vertinimai buvo bene prasčiausi iš visų: Vyriausybe pasitikėjo 35 proc., nepasitikėjo 61 proc., neturėjo nuomonės 4 proc. apklaustųjų. 26 proc. jų teigė pasitikintys Seimu, 69 proc. – nepasitikintys, 5 proc. nepareiškė savo nuomonės.

Sausio viduryje paskelbti „Delfi“ užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos visuomenės apklausos rezultatai atskleidė, kad jeigu prezidento rinkimai vyktų artimiausią sekmadienį, didžiausio Lietuvos gyventojų palaikymo sulauktų dabartinis šalies vadovas. Už G.Nausėdą gruodį būtų balsavę 25,8 proc. respondentų. Per mėnesį jo palaikymas išaugo 3,3 proc. Artimiausi G.Nausėdos varžovai – advokatas Ignas Vėgėlė (už jį balsuotų 12,8 proc. apklaustųjų) ir premjerė I.Šimonytė (10,4 proc.).

Taigi, kol kas atrodo, kad smarkiai išaugęs politinių oponentų dėmesys vieniems ar kitiems prezidento G.Nausėdos veiklos aspektams tik didina jo reitingus. Žinoma, dar neaišku, kaip jiems atsilieps tiksliai į taikinio centrą įsmigusi VTEK sprendimo dėl prezidento „kultūrinio elemento“ viešnagės Londone metu strėlytė. Belieka sulaukti sausį atliktų visuomenės apklausų rezultatų, kurie parodys, ar politinės fizikos dėsniai galioja ir šiuo atveju, ar visgi turėtume kalbėti apie išimtį. Tai svarbu ne tik teorinės, bet ir eksperimentinės politikos požiūriu: galbūt paaiškės, kad dar kartą G.Nausėdos prezidentūros šeimininku nenorinti matyti politinė komanda turėtų smiginio taktiką keisti į visiškai priešingą. Jau neįrodinėti, koks jis netinkamas prezidento pareigoms, o girti, liaupsinti ir visaip įsiteikinėti, taip keliant sąmyšį dabartinio prezidento gerbėjų stovykloje ir iki rinkimų juos visiškai dezorientuojant.

Politinės kovos įrankis

Politologas Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, paklaustas, ar tai tik sutapimas, kad prieš rinkimus prezidentas G.Nausėda atsidūrė net kelių valdančiųjų inicijuotų tyrimų taikinyje, atsakė negalintis atsakyti į šį klausimą, nes tikrosios užmačios yra nežinomos.

„Visgi pats tyrimas, praėjus 5 metams nuo ankstesnių prezidento rinkimų, ir dar prieš pat naujus, kelia klausimą, kodėl 2019 metais Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas dėl to neįžvelgė problemų, ir kodėl laikinajai Seimo tyrimo komisijai liudiję asmenys, tarp jų – Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) atstovai, tikrinę prezidento rinkimų kampanijos išlaidas, neturėjo pastabų dėl rinkimų proceso. Ikiteisminio tyrimo institucijos nėra nustačiusios kokių nors pažeidimų faktų. Tačiau, remiantis vieno žmogaus pasakojimu – priminsiu, kad jis iš VSD išėjo dirbti į Sveikatos apsaugos ministeriją, tai yra galima manyti, kad politine prasme jis yra konservatorių žmogus – šis tyrimas vykdomas toliau.

Taip, demokratijoje galima vykdyti tokius tyrimus, tai nepažeidžia nei įstatymų, nei Konstitucijos. Vis dėlto tyrimų laikas, praėjus 5 metams, prieš pat prezidento rinkimus, sudaro įspūdį, kad rinkimų kovoje bandoma mažinti prezidento reitingus ir jo moralinį autoritetą. Tą daro konservatoriai, kurie, atėję į valdžią, nuo pat pirmųjų dienų pradėjo politinius konfliktus su prezidentu. Ir dėl klausimo, kas turėtų atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje – tokio klausimo konservatoriai niekada nekėlė, kai prezidentė buvo Dalia Grybauskaitė. Ir dėl pandemijos valdymo, kai prezidentas nesilaikė pasyvios pozicijos ir veikė aktyviai. Ir dėl „Belaruskalij“ trąšų tranzito, ir dėl komjaunuoliško įkarščio blokuojant tranzitą į Karaliaučiaus sritį, kai norėta padaryti daugiau nei išaiškino Europos Komisija. Tie konfliktai visada buvo politinio pobūdžio, ir dabar, prieš rinkimus, manau, bandoma parodyti, kad prezidentas yra neteisus, galbūt pažeidęs kažkokius įstatymus, galbūt neaišku, kokius pinigus rinkimams išleidęs ir taip toliau. Žodžiu, prieš pat rinkimus pradeda lįsti tokie labai abejotinos argumentacijos klausimai, kurių tikslas, kaip kas nors pasakytų – sumažinti prezidento populiarumą. Tai politinės kovos įrankis“, – teigė VDU profesorius.

Svarstydamas apie tai, ar kartais puolimas prieš prezidentą nesukelia priešingo efekto, negeneruoja dar stipresnio visuomenės palaikymo jam, M.Jurkynas atkreipė dėmesį į paprastą dalyką. „Galime pažvelgti į tyrimus, jam metamus kaltinimus, ir galima pažiūrėti į prezidento institucijos ir paties prezidento, kaip politiko, reitingus, į teigiamų ir neigiamų vertinimų santykį. Tada mes labai aiškiai pamatysime, ar yra kažkoks poveikis, ar ne. Natūralu, kad yra asmenų, tarp jų ir politikų, ir žurnalistų, kurie prezidento nemėgsta. Yra ir tų, kuriems jis patinka. Gyvename demokratinėje šalyje, kurioje pripažįstama nuomonių įvairovė, piliečių teisė vienaip ar kitaip vertinti politikus, vienaip ar kitaip dėl jų apsispręsti per rinkimus. Rinkėjas turi galvą ant pečių ir pats apsispręs, kas jam yra priimtina, o kas ne“, – sakė politologas.

Viskam savas laikas

Daug metų VRK vadovavęs Zenonas Vaigauskas, paklaustas, kiek prasminga likus keliems mėnesiams iki prezidento rinkimų pradėti prieš 5 metus vykusios G.Nausėdos rinkimų kampanijos finansavimo auditą, priminė anksčiau galiojusią taisyklę, kad galimus rinkimų kampanijos finansavimo pažeidimus reikia nustatyti kuo anksčiau, o ne pradėti juos aiškintis po rinkimų.

„Tuo labiau – ne artėjant naujiems rinkimams. Neįprasta, kad tai būtų daroma pačios rinkimų kampanijos metu. Remiantis tarptautinėmis rekomendacijomis, gerąja rinkimų praktika, tą daryti nekorektiška. Rinkimų ginčus reikia išspręsti iki rinkimų rezultatų patvirtinimo, neužtęsti jų sprendimo, nes tada ir rezultatai kelia abejonių dėl teisėtumo. Tokiais atvejais kyla abejonių dėl valdžios legitimumo. Juk čia kalbame ne tik apie prezidento, bet ir apie apskritai visus rinkimus. Tarkime, galima būtų grįžti ir į 1992 metų Seimo rinkimus, kur buvo visokių atvejų dėl rinkimų rezultatų klastojimo, kai bylinėtasi teismuose. Arba į 1990 metų Aukščiausiosios Tarybos rinkimus, kai galiojo tarybiniai įstatymai, buvo daug visokių apribojimų. Todėl yra priimta prie buvusių patvirtintų rinkimų rezultatų nebegrįžti. Visada po laiko galima kažko prigalvoti“, – sakė Z.Vaigauskas.

Jo teigimu, dėl pastarųjų metų VRK veiklos yra ir kitų problemų. „Tuo metu VRK visokiausių bėdų turėjo gana daug, tarkime, dėl Laisvės partijos registravimo. Bet ir tą klausimą reikėjo spręsti iki rinkimų, nepalikti jo, nes paaiškėjo, kad partija dalyvavo rinkimuose pavėlavusi VRK laiku pateikti pareiškinius dokumentus. Taigi, galima būtų sakyti, kad jeigu ginčytinus dalykus dėl prezidento rinkimų kampanijos finansavimo buvo pavėluota apskųsti, tai nereikia po ketverių metų to ir pradėti. Rinkimų tyrinėjimai turi būti atliekami laiku“, – pabrėžė pašnekovas.

Daužyk, gal perlauši...

Politikas, advokatas Artūras Paulauskas, buvęs partijos „Laisvė ir teisingumas“ laikinasis vadovas, priminė, kad prezidento puolimas prasidėjo ne šiandien. „Jis prasidėjo nuo informacijos knygai „Pranešėjas ir Prezidentas“ rinkimo ir jos rašymo. Toje knygoje pateikti faktai ir apie prezidento rinkimų kampanijos finansavimą, neva ne visai skaidrų. Rašoma ir apie galimą pasinaudojimą VSD paslaugomis, tikrinant rinkimų štabo narius. Visa tai po truputį kaupėsi, tiesa, gana neintensyviai, o vis labiau artėjant prezidento rinkimams išsiliejo į įvairių tyrimo komisijų sudarymą.

Buvo sudaryta Seimo nario Vytauto Bako vadovaujama Seimo laikinoji tyrimo komisija, kuriai buvo pavesta tirti prezidento santykius su VSD, dabar ta pati komisija pradėjo aktyviai domėtis prezidento rinkimų kampanijos finansais. Be kitų į komisiją buvo pakviesta ir buvusi VRK vadovė, jos buvo teiraujamasi, ar ji tikrino pateiktus duomenis, kodėl jie nesutampa. Savo ruožtu kitą tyrimą atlikusi VTEK pateikė prezidento ir ambasadoriaus veiksmų vertinimą aplankius Londone rodytą spektaklį, už kurio bilietus buvo sumokėta ambasados reprezentacinėmis lėšomis. Beje, vėliau ambasadoriaus grąžintomis. Taigi, tikslas turbūt aiškus – reikia kaip galima labiau pakirsti prezidento autoritetą, sumenkinti jo reputaciją, kad jį naujuose prezidento rinkimuose būtų galima nugalėti“, – sakė A.Paulauskas.

Jo manymu, veiksmai stengiantis diskredituoti prezidentą artėjant rinkimams vis intensyvės. Esą turbūt norima, jog prezidentas nuolat aiškintųsi, kad jis būtų užsiėmęs paneiginėjimais ar kažkokios papildomos informacijos teikimu, kad jam mažiau liktų laiko tiesiogiai užsiimti rinkimais. Be to, pašnekovo teigimu, temos susitikimuose su rinkėjais jau aiškios, į susitikimus su prezidentu specialiai bus pasiųsti klausinėtojai, o pačius klausimus sugalvoti esą jau ne taip ir sunku...

Svarstydamas, kodėl valdantieji taikiniu pasirinko prezidentą G.Nausėdą, o ne kitą kandidatą prezidento rinkimuose – advokatą I.Vėgėlę, kurio iš pažiūros dar labiau nemėgsta, pašnekovas išreiškė abejonę, ar tikrai I.Vėgėlė jiems labiau nepriimtinas.

„Štai neseniai Rimvydas Valatka, klausdamas, už ką reikėtų balsuoti, jei tektų rinktis tarp Nausėdos ir Vėgėlės, leido suprasti, kad gal rinktųsi Vėgėlę. Manau, kad čia yra senos sąskaitos, seni reikalai. Žiūrėkit, visus tuos ketverius metus prezidentas kovoja su užsienio reikalų ministru, kuris savarankiškai užsiima užsienio politika, net nederindamas su prezidentu, neinformuodamas jo ir netgi su juo nebendraudamas. Jau nekalbu apie premjerę, aktyvius berniukus Seimo frakcijoje, kurie netingi rašinėti skundų. Čia yra plataus masto puolimas iš įvairių pusių. Matyti, kad nei Nausėda, nei Vėgėlė jiems netinka, bet tinka Šimonytė. Nežinau, ar jie turi vilties pamatyti ją ant nugalėtojo pakylos, bet aišku, kad darys viską, kad apsunkintų gyvenimą jos varžovams rinkimuose“, – sakė A.Paulauskas.

Paklaustas, ar, sprendžiant iš visuomenės nuomonės apklausų, tokios pastangos neduoda priešingų rezultatų, pašnekovas sutiko, kad politikoje dažnai taip būna. „Prisimenu 1998 metų prezidento rinkimus, kuriuose pats dalyvavau. Visos pagrindinės jėgos – o tuo metu konservatoriai buvo valdžioje – išvystė tokį puolimą, kad net pasitelkė ir valstybines įstaigas. Bet tai nieko Vytautui Landsbergiui nepadėjo, prezidento rinkimuose jis nepateko į antrąjį turą. Vis dėlto esu pastebėjęs, kad atkakliai mušant į vieną taikinį galima pasiekti rezultatą. Tik klausimas, ar tos puolančios jėgos pačios yra autoritetingos, ar joms užteks laiko. Turbūt daug kam matyti, kad taip nėra. Čia tokia taktika – daužyk į vieną vietą, gal perlauši. O jei ne, bent jau būsi viską padaręs iki galo. Po rinkimų sakys: stengėmės iš visų jėgų, bet va – tauta vėl išrinko ne tą“, – juokavo A.Paulauskas.

Jis pridūrė, jog tai, kad I.Vėgėlė kol kas šiuo požiūriu paliktas nuošalyje, gali reikšti tik tai, kad jam dar neatėjo laikas. „Matyt, yra paskaičiuota, Nausėda kol kas lenkia jį. Vėgėlė, ko gero, jiems šiandien dar ne taip pavojingas. O jei pamatys, kad Vėgėlė aplenkė Nausėdą, tada jį pradės daužyti“, – pridūrė pašnekovas.

Žvilgsnis į save rinkimų veidrodyje

Politologė Lidija Šabajevaitė nesiėmė prognozuoti jau minėtų politinių atakų artėjant prezidento rinkimams pasekmių. „Tikrai sunkus klausimas. Ar visuomenė, kaip paprastai, užjaus ir parems tuos, kurie vienoje ar kitoje situacijoje atrodo kaip aukos? Nesiryžtu spręsti“, – sakė pašnekovė.

Ji neslėpė, kad tyrimų, siejamų su prezidentu G.Nausėda, epizodus ji pirmiausia linkusi vertinti kaip moralinius dalykus. „Galima priminti ir kitą pavyzdį, kai praėjusį spalį jis iš Europos Vadovų Tarybos susitikimo Briuselyje išvyko anksčiau nei baigėsi diskusijos – kaip manoma, tam, kad spėtų į tą vakarą Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusias svarbias rungtynes. Buvo skelbiama, kad jos prasidėjo už dviejų valandų, kai lėktuvas „Spartan“ su prezidentu nusileido Vilniaus oro uoste. Manau, čia daugiau ar mažiau yra moraliniai dalykai. Tačiau turbūt pagrindinis klausimas yra toks: kaip į tai reaguoja visuomenė? Ar mes galime daryti išvadą, kad didelė dalis visuomenės prezidento vietoje pasielgtų lygiai taip pat?“ – klausė politologė.

Pasak jos, šia prasme galima būtų paminėti ir kitų valstybių politinius lyderius. Antai daugeliui Amerikoje Donaldas Trumpas esą yra geras, nepaisant daugybės jam iškeltų bylų, tarp jų ir keturių kriminalinių. „Jeigu apverstume tokį teiginį, išeitų, kad jiems D.Trumpas geras dėl to, kad ir jie patys taip elgiasi. Ar ir Lietuvoje toks modelis tinka? Na, o kuo gi mes taip stipriai skiriamės nuo kitur gyvenančių žmonių? Atrodo, kad niekuo ypatingai nesiskiriame. Norime, kad lyderis būtų doras ir teisingas. Taip, yra tokių žmonių. Bet jei pasitaiko proga, turbūt dalis žmonių pasielgs taip, kaip jiems patiems atrodo geriau. To nereikėtų išleisti iš akių svarstant apie dėl vieno ar kito dalyko suklupusio lyderio palaikymą visuomenėje. Beje, šia prasme nereikėtų kalbėti vien apie prezidentą: tarkime, yra ir Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pavyzdys. Juk dalis žmonių sutinka su juo dėl kai kurių plačiai nuskambėjusių pasisakymų ir nieko blogo dėl to nemato. Vėlgi kyla klausimas: kodėl? Vadinasi, ir jie patys taip mąsto?“ – svarstė L.Šabajevaitė.

Paklausta, ar šiemet Lietuvoje vyksiantys treji rinkimai kartais nėra savotiškas veidrodis, kuriame visuomenė, prie balsavimo urnų darydama tam tikrus politinius pasirinkimus, pamato pati save, politologė atsakė mananti, kad visuomenė jame savęs visgi nemato.

„Taip, visiškai teisingai, rinkimai – visuomenės veidrodis, bet patys žmonės šito nesupranta. Jei, pavyzdžiui, durtume pirštu – o kodėl tamsta esate tokios nuomonės, kodėl pritariate tokiems amoraliems veiksmams? – žmogelis turbūt labai įsižeistų. Nors kažin ar viduje pripažintų, jog ir pats taip padarytų, pasinaudotų proga susidarius palankioms aplinkybėms. O gal ir pamanytų – baisus čia daiktas, aš irgi kartais pameluoju, vieną padarau, kitą pasakau...“ – sakė pašnekovė.

Bet juk po rinkimų piliečiai iš savo išrinktųjų tikisi aukštų moralinių standartų, kažin ar nori, kad aukščiausi valstybės politikai vienomis ar kitomis aplinkybėmis elgtųsi taip, kaip jie? „Ko gero, galima sakyti, kad rinkimai – svarbiausios politinės metų akistatos. Ir su kandidatais, ir su pačiais savimi. Ketverius ar penkerius metus mes neturėjome progos pagalvoti apie save. O apie politikus nuolat pašnekame, kartais ir protestus prieš juos surengiame. Aš irgi norėčiau, kad tie, kurie būtų ir mano pačios valia išrinkti, elgtųsi labai moraliai. Kad užmirštų savo poziciją prieš rinkimus. Juk reikalauti iš kitų yra taip lengva!“ – apibendrino L.Šabajevaitė.