Visuomenės lūkesčius dėl esminių permainų šalyje jaučiantys kandidatai į prezidentus žvaliai beria pažadų grūdus į rinkimų girnas. Kokia košė bus iš tokių miltų?

Miltai ar pelai?

Likus penkioms savaitėms iki rinkimų, malūno kieme – tikras sambrūzdis. Eilėje prie vežimų su maišais lūkuriuoja aštuoni ūkininkai ir viena ūkininkė, kuriai vis pakikendamas merkia akį senas kuprotas malūnininkas, taip keldamas įtarimus, kad ši gaus savo be eilės. Kaimo bernai patylom svarsto, kieno grūdus malti atvežė čigonas, vienas jaunas gaspadorius akių nenuleidžia nuo kieme be priežiūros dūkstančių vaikų, malūnininko pagalbininkai smalsiai dirsčioja į kažkur labai matytą vyrą, kuris vis nusišypso pagavęs išgąstingą senojo malūnininko žvilgsnį, tarsi šis būtų sugautas apsivogęs.

Pasklidus kalboms, kad, vienam kitam nesurinkus reikiamo skaičiaus rėmėjų parašų, teks tuščiomis kinkuoti namo, susirinkusieji tuoj ėmė dairytis, kiek atlaisvintoje vietoje tilptų naujų vežimų su maišais. Tačiau kiek prasminga malti rinkimų pažadų grūdus ir pilti miltus į „Permainų prezidento (-ės)“ ženklu pažymėtus maišus, jeigu konstitucinės prezidento galios vidaus politikoje yra labai menkos? Teisingumo, pagarbos žmogui, esminių pokyčių ekonominėje, mokesčių, socialinėje, švietimo, sveikatos apsaugos politikoje išalkę rinkėjai, reikliai dairydamiesi į besibūriuojančius kandidatus, norom nenorom verčia juos malti tuščiomis girnomis, nes neturėtum žadėti to, ko pats negalėtum tesėti. Tačiau ir šįkart girnos ūžia, miltai byra – o gal tai tik pelai?

Gali daugiau, nei atrodo

„Prezidento konstitucinės galios pirmiausia sutelktos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo srityse, jis turi nemenkų įgaliojimų skiriant teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų pareigūnus, tačiau socialiniai ir ekonominiai klausimai pirmiausia yra Seimo daugumos bei premjero ir Vyriausybės kompetencija“, – teigė politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Tačiau, anot jo, nereikia nuvertinti prezidento galimybių, nes pirmiausia jos susijusios su įstatymų projektų tvirtinimu. „Prezidentas, kaip valstybės vadovas, pasirašo kiekvieną Seimo priimtą įstatymą, išskyrus atvejus, kai dėl jų susiginčijama, ir Seimas atmeta prezidento veto. Įstatymai apima visas gyvenimo sritis, jais reguliuojami socialiniai, ekonominiai, finansiniai, teisiniai, nacionalinio saugumo, užsienio politikos ir kiti Lietuvos gyvenimo klausimai. Maža to: ekonomikos ir finansų srityje vienas iš labai svarbių instrumentų, kurį prezidentas irgi gali naudoti kaip tam tikrą poveikio priemonę, yra kasmet pasirašomas valstybės biudžeto įstatymas. Diskusijos tarp prezidento, Vyriausybės ir Seimo dėl šio įstatymo taip pat yra būdas ir kelias, kaip paveikti gyvenimą Lietuvoje“, – sakė politologas.

Algis Krupavičius

A.Krupavičius siūlo nepamiršti dar vieno dalyko – prezidentas turi įstatymų iniciatyvos teisę, gali siūlyti įstatymų projektus tam tikrose srityse. Tą Lietuvoje esą darė ir daro visi prezidentai, skiriasi tik jų siūlymų skaičius ir intensyvumas. Taigi, pasak politologo, vertinimai, kad prezidentas turi apsiriboti užsienio ir nacionalinio saugumo politika, daugių daugiausia – tam tikru poveikiu teisėsaugos ir teisėtvarkos sričiai, yra nepakankami, ne visa apimantys. „Prezidentas iš tikrųjų turi daugiau galių. Jų panaudojimas priklauso nuo daugelio veiksnių, pirmiausia, aišku, nuo paties prezidento valios ir charakterio. Taip pat – nuo jo santykių su Seimo dauguma. Šis aspektas yra labai svarbus. Jeigu Seimo dauguma bus linkusi susitarti su prezidentu, tai jo įtaka gali būti didesnė“, – teigė A.Krupavičius.

Kita vertus, pasak jo, prezidento galios irgi auga tuomet, kai Seime nėra aiškios daugumos. Po šių prezidento rinkimų tokia situacija esą gali susiklostyti. Tiesą sakant, ji jau yra susidariusi: skaičiuojant aritmetiškai, dabartiniai valdantieji Seime nebeturi parlamentinės daugumos. „Tai reiškia, kad iš tikrųjų prezidentui atsiranda papildoma erdvė kelti savo iniciatyvas ir siekti, kad joms būtų pritarta. Nebūtinai valdančiųjų balsais, bet ir pasinaudojant opozicijos pagalba. Taip kad tikrai negalima teigti, kad prezidentas galių vidaus politikoje visai neturi arba jos nėra reikšmingos“, –apibendrino pašnekovas.

Iliuzijų pasaulyje

Jei prezidentas vis dėlto turi galių veikti vidaus politiką, kodėl permainų į gera nematėme per dvi prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijas? Pražūtingos emigracijos nė nebandyta stabdyti jokiais nacionaliniais susitarimais, atlyginimai ir pensijos – vieni mažiausių ES, Europos Komisija baisisi socialinės atskirties lygiu Lietuvoje ir išplitusiu skurdu, paaiškėjo, kad korupcijos metastazės apraizgė politines partijas ir teismus... Kuo paaiškinti tokį paradoksą?

„Paradoksus aiškinti yra nelengva, – pabrėžė politologė Lidija Šabajevaitė, Vilniaus universiteto docentė. – Galima teikti įvairiausias iniciatyvas ar įstatymus, bet realus įgyvendinimas priklauso nuo Vyriausybės. Be to, galima įsisukti įstatymų tobulinimo karuselėje, tą kai kuriose srityse mes matome dabar, kai Seimas, o kartais ir Seimo prispausta Vyriausybė, ką nors tobulina, tobulina, o kas iš to išeina, sunku pasakyti. Tikriausiai po didelio tobulinimo rezultatas būna ne pats geriausias. Prisiminkime, kas nutiko su vaikų apsauga, taip pat „Sodros“, mokesčių sistemos pertvarkomis ir t. t. Prezidentas šiuo atveju tiesiogiai negali paveikti rezultato. Iniciatyvas siūlyti gali, bet tiesiogiai jų įgyvendinti – ne.“

Lidija Šabajevaitė

Politologo, Vytauto Didžiojo universiteto docento Bernaro Ivanovo manymu, mūsų rinkėjai iki šiol gyvena iliuzijų pasaulyje – tai pilietinio nebrandumo, posovietinio infantilizmo ženklas. „Įsivaizduojama, kad rinkimais galima ką nors pakeisti. Iš tikrųjų rinkimai tėra tik biuletenių įmetimas į urną, ir nieko daugiau. Svarbiausia – ne tai, ką išrenki, o tai, kaip pati politinė sistema ir visuomenė geba dirbti su tais, kurie yra išrinkti“, – teigė B.Ivanovas. Jeigu pilietinė visuomenė nebrandi, nenori ar negali išsireikalauti iš politikų dirbti taip, kaip jie turėtų, rinkimai ir pasirinkimai ima atrodyti visai kitoje šviesoje. „Tiesiog reikia suvokti, kad tie žmonės, kurie kandidatuoja rinkimuose, iš esmės tenori pagerinti tam tikrų socialinių grupių padėtį, kuri yra susvyravusi. Juk jei esi opozicijoje, tau užkirstas kelias prie tam tikrų resursų – uostų, valstybinių įmonių, pinigų, ateinančių iš Briuselio. Mūsų politinės grupės desperatiškai siekia maksimaliai prie to priartėti. Kai kurie mūsų politikai dar 2004 m. tiesiai šviesiai sakė – kuriame partiją tam, kad prieitume prie europinių pinigų dalybų. Taip ir dalijosi, ir dalijasi, kol gali“, – sakė politologas.

Bernaras Ivanovas

Anot pašnekovo, prezidento rinkimuose dalyvaujanti opozicija nori paimti savo žinion jėgos struktūras, kurios gali būti neblogas resursas sumanius pasiųsti kažkur kaukėtus pareigūnus ir taip bent kuriam laikui „išjungti“ oponentus, ištraukti juos iš šiltų užkampių ir sujaukti tam tikrus jų planus. „Bet tai neturi nieko bendra su kova prieš korupciją. Čia nereikia turėti iliuzijų, su korupcija nekovoja absoliučiai niekas. Pati sistema nuo apačios iki viršaus yra korupcinė, sistemos kova su ja yra lyg žuvies kova su vandeniu, kuriame ji gyvena. Tai išties yra problema, nes per 30 metų nebuvo žengtas joks strateginis žingsnis kovoje su korupcija. Yra sprendimų, kurie galėtų būti taikomi, bet mes jų negirdime. Pavyzdžiui, prisiekusiųjų teismai. Teismų ir prokuratūros sritis galėtų būti prezidento kompetencijoje, bet ar nors iš vieno kandidato mes ką nors apie tai girdėjome? Jie išvis apie tai nekalba“, – sakė pašnekovas.

Fakyrų žaidimas

B.Ivanovo teigimu, tarp tų, kurie dabar eina į prezidentinę kovą, praktiškai visi yra statytiniai, visi avatarai – virtualūs atvaizdai, ir visi kažkam dirba. Apie partinius kandidatus esą apskritai nėra ko kalbėti, bet net ir nepartiniai atstovauja interesų grupėms. Anot politologo, turbūt geriausiai šiuos rinkimus apibūdintų tai, kad prožektorių šviesoje matome tik kevalus. „Jie – absoliučiai niekas, politinės lėlės. Jie eina tam, kad atliktų tam tikrą funkciją, o jos užsakovai kai kuriais atvejais aiškūs, kai kuriais – ne visai. Jie nesiekia pagerinti žmonių gyvenimo. Net, sakyčiau, atvirkščiai: jų tikslas – žmonių, visuomenės išnaudojimą pateikti jai pačiai kaip naudingą dalyką. Čia toks politinis cirkas, fakyrų žaidimas, kai visuomenę bandoma įtikinti, kad, pavyzdžiui, didesni mokesčiai arba mažesnės socialinės išmokos žmonėms yra geriau: taip mes skatiname rinkos ekonomiką, o tai galų gale naudinga visiems! Bet iš tikrųjų kiekvienas protingas žmogus supranta, kad tai absoliutūs kliedesiai, kad jis tiesiog yra apgaudinėjamas“, – teigė B.Ivanovas.

Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį į kelis rinkimuose dalyvaujančius kandidatus, kurie yra tarsi visuomeninio pykčio projekcijos: jie ragina griauti sistemą, bet nesako, kuo ją pakeis. Tačiau esą griauti ją bandė dar Rolandas Paksas. Jam nepavyko, nepavyks ir šitiems, nes per tą laiką sistema aptiko ir sustiprino silpnąsias savo vietas. Taigi, pasak B.Ivanovo, iš esmės tai rinkimai be pasirinkimo: įvyks balsavimo ritualas, kuris visuomenei bus pateiktas kaip demokratijos triumfas, nors iš tikrųjų taip nėra. „Nepamirškime darbo su jau išrinktais politikais: juk jis nevyksta. Rinkėjai susiskaldę, jie nesugeba dirbti su savo išrinktaisiais, nesugeba iš jų išsireikalauti atsakomybės, įsipareigojimų vykdymo“, – apibendrino politologas.

Rinktis labai svarbu

Lauras Bielinis, politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Gal iš tikrųjų be reikalo žmonės prezidento rinkimus sieja su galimomis permainomis savo gyvenime. Į prezidento pareigas neįeina tokie dalykai, kaip nauja mokesčių ar socialinė politika. Dėl to reikėtų kreiptis į Vyriausybę ir Seimą. Seimas priima sprendimus, Vyriausybė juos vykdo. Prezidentui daugiausia atlieka valstybės reprezentavimo funkcijas. Todėl tose kandidatų programose teikiami visokiausi socialiniai dalykai iš tikrųjų yra daugiau masalas rinkėjui, negu realios prezidento veikimo galimybės. Geriausiu atveju prezidentas gali inicijuoti diskusijas Seime ar visuomenėje. Ne daugiau. Problema ta, kad mes neadekvačiai suvokiame prezidento, Seimo, premjero konstitucines galias ir galimybes.

Prezidento galios yra realios tiek, kiek Seimas, jo valdančioji dauguma nori vienos ar kitos reformos arba įstatymo priėmimo. Daugumos norų sutapimas su prezidentės Dalios Grybauskaitės norais galėjo būti traktuojamas kaip prezidentės galios raiška, bet iš tikrųjų tai yra tiesiog norų sutapimas. Ten, kur norai nesutampa, prezidentės galios išnyksta. Tada paprasčiausiai peržengiama per jos poziciją, per jos pareikštą veto. Tą matome ir dabar: jei „valstiečių“ valdančiajai daugumai kas nors netinka, jie peržengia per tai nė nepažiūrėję prezidentės pusėn.

Rinktis kandidatą į prezidentus iš tikrųjų yra svarbu. Tai, kaip jie dabar save pateikia visuomenei, yra jų viešųjų ryšių kampanija. O įžvelgti, ką jie iš tikrųjų yra sumanę, kokį vidinį užtaisą realizuos būdami valdžioje, – labai sudėtinga. Mums reikia labai atidžiai žvelgti į tuos kandidatus ir stengtis atsakingai, o ne emocingai balsuoti.