Prasidėjus prezidento rinkimų kampanijai, ant politinio lošimo stalo atverstos pirmosios kortos: prisistatė save išsikėlę pretendentai, kelios politinės partijos paskelbė apie savo kandidatus. Žiūrovai nuščiuvo: juk vieni iš jų atkakliai muša vis naujus visuomenės nepasitikėjimo rekordus, kiti niekam negirdėti... Kaip jie tikisi laimėti rinkimus?

Vienus kėlė, kiti išsikėlė

Iki 2024 m. gegužės 12 d. vyksiančių Lietuvos prezidento rinkimų likus 6 mėnesiams, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), kaip numatyta įstatyme, paskelbė apie prasidėjusią prezidento rinkimų kampaniją. Kandidatai, norintys dalyvauti rinkimuose, ir politinės partijos, ketinančios kelti savo kandidatus, jau gali registruotis politinės kampanijos dalyviais pateikę VRK reikiamus dokumentus.

Iki šio laiko apie savo keliamus ar remiamus kandidatus paskelbė 5 politinės partijos. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas bus Seimo narys, buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, Lietuvos regionų partija remia Kazlų Rūdos merą Mantą Varašką, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams rinkimuose atstovaus premjerė Ingrida Šimonytė, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ iškėlė buvusio krašto apsaugos viceministro ir NATO generalinio sekretoriaus padėjėjo Giedrimo Jeglinsko kandidatūrą, Laisvės partija kandidatu pasirinko buvusį Konstitucinio Teismo pirmininką Dainių Žalimą.

Dar trys kandidatai prezidento rinkimuose išsikėlė patys: tai gydytojas Eduardas Vaitkus, buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus ir aktyvistas Antanas Kandrotas.

Visus šalies prezidento rinkimuose norinčius dalyvauti kandidatus visuomenė sužinos tik kitų metų vasario 19 d., kai bus baigtas politinės kampanijos dalyvių registravimas ir prasidės kandidatų pareiškinių dokumentų priėmimas. Iki pačių rinkimų bus likusios 83 dienos.

Remiantis Konstitucija, šalies prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs šalyje bei iki rinkimų dienos sulaukęs ne mažiau kaip 40 metų. Jis turi būti surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkst. jį palaikančių piliečių parašų, privalo neturėti nebaigtos atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, nebūti priesaika ar pasižadėjimu susijęs su kita valstybe ir būti įgyvendinęs kitus Rinkimų kodekse nustatytus reikalavimus.

Neskubėk ir būsi pirmas?

Vieniems kandidatams jau peržengus prezidento rinkimų politinės kampanijos starto liniją, kiti to daryti neskuba. Antai rinkimų favoritu laikomas prezidentas Gitanas Nausėda, kurio aukštas pozicijas patvirtino ir naujausia spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa (palankiai prezidentą vertina 72 proc., nepalankiai – 21 proc. apklaustųjų), pareiškė apie savo apsisprendimą pranešiantis beveik po mėnesio. Tai padaryti jis ketina prieš išvykdamas į gruodžio 14–15 d. vyksiantį Europos Vadovų Tarybos susitikimą. Prieš kurį laiką prezidentas G.Nausėda buvo viešai užsiminęs, kad jau yra „beveik apsisprendęs“ siekti antrosios kadencijos: esą jam likęs tik vienas neatsakytas klausimas, į kurį jis tikisi sulaukti atsakymo netrukus.

Intrigą stengiasi išlaikyti ir politinių reitingų lentelėje pirmaujanti Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Jos pirmininkę europarlamentarę Viliją Blinkevičiūtę, remiantis naujausia „Baltijos tyrimų“ apklausa, palankiai vertina 54 proc., nepalankiai – 36 proc. apklaustųjų. Socialdemokratai, kuriems prognozuojama didžiausia sėkmė kitąmet vyksiančiuose Seimo rinkimuose (spalio pabaigoje atliktos „Vilmorus“ apklausos duomenimis, populiarumu jie net dvigubai lenkia artimiausius politinius konkurentus konservatorius), šiuo metu kelia galimus kandidatus dalyvauti prezidento rinkimuose. Pirmauja V.Blinkevičiūtė – ją siūlo 29 partijos skyriai. Skelbiama, kad kiti galimi kandidatai sulaukia žymiai mažiau palaikymo. Socialdemokratai dėl savo kandidato ketina apsispręsti gruodį, jis turės būti patvirtintas LSDP tarybos posėdyje, kurį numatoma sušaukti gruodžio arba sausio mėnesį. Pati V.Blinkevičiūtė savo sprendimo dėl galimo kandidatavimo prezidento rinkimuose dar neatskleidžia, apsiribodama teiginiu, kad jis bus „labai gerai pamatuotas ir pasvertas“.

Formalaus sprendimo, kas atstovaus partijai Lietuvos prezidento rinkimuose, dar nėra priėmęs ir Liberalų sąjūdis. Iki gruodžio mėnesio šios partijos skyriai dar siūlo galimus kandidatus, nors daugiausia paramos sulaukia partijos lyderė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Pasak jos, dėl kandidatų bus apsispręsta partijos valdyboje ir taryboje. Kol kas Liberalų sąjūdžio pirmininkė savo apsisprendimo dalyvauti rinkimuose neatskleidžia. Vis dėlto, kad ir koks jis būtų, didelės intrigos artėjančių rinkimų kontekste turbūt nesukels: naujausia „Baltijos tyrimų“ apklausa atskleidė, kad V.Čmilytę-Nielsen nepalankiai vertina 63 proc. apklaustųjų, palankiai – 30 proc.

Tačiau Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ valdybos patvirtinto kandidato atveju kliautis politinių reitingų barometru nėra jokios prasmės: buvusio krašto apsaugos viceministro, NATO generalinio sekretoriaus padėjėjo G.Jeglinsko pavardės juose išvis nėra. Viena vertus, tai galima laikyti trūkumu, kita vertus – dideliu privalumu. Kaip yra iš tikrųjų, atskleis politinės kampanijos eiga. Partijos lyderis Saulius Skvernelis atsisakė varžytis dėl partijos kandidato nominacijos: jo teigimu, kartais treneris nusprendžia, kad vienose rungtynėse dėl taktinių sumetimų žaidėjas neturi išeiti į aikštelę, nes galbūt jis bus panaudotas kitoms, ne mažiau svarbioms rungtynėms. O jos, kaip žinome, 2024 m. spalio 13 d. prasidės visose Lietuvos rinkimų apygardose.

Įtaria politinę psichozę

Jau pati prezidento rinkimų politinės kampanijos pradžia verčia ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl vieni politiniai lošėjai ant stalo meta savo kozirius, o kiti – muštas kortas? Tarkime, kaip paaiškinti, kad konservatoriai į rinkimų mūšį siunčia premjerę I.Šimonytę, kurią, naujausios „Baltijos tyrimų“ apklausos duomenimis, 74 proc. gyventojų vertina nepalankiai ir tik 20 proc. – palankiai? Kas įkvėps optimizmo Liberalų sąjūdžiui, jeigu į rinkimus jis deleguos panašiose visuomenės pasitikėjimo žemumose tūnančią Seimo pirmininkę? Kodėl koalicijos partnerių pavyzdžiu nepasekė ir kandidate į prezidentus savo lyderės Aušrinės Armonaitės (kuria, „Baltijos tyrimų“ duomenimis, pasitiki 15 proc., nepasitiki 77 proc. apklaustųjų) neiškėlė Laisvės partija? Ko siekiama tokiame rinkimų lošime? Koks čia politinis išskaičiavimas?

Politologas Bernaras Ivanovas pasiūlė pradėti nuo praktinio pastebėjimo, jog kartais tų visuomenei žinomų ir nežinomų politinių figūrų kalibras būna iš esmės toks pat. „Reikalas tas, kad mūsų žinomos politinės figūros per praėjusius 4 metus degradavo iki grindjuostės lygio. Jeigu kas nors buvo paramstytas ar pakeltas aukščiau, tai dabar visos tos atramos jau supuvo, išklibo ir nukrito. Matome absoliučiai marginalizuotą politinį lauką, po kurį kaip žirniai ridinėjasi mūsų valdantieji. Ponios Šimonytės lygmuo dabar yra toks pat, kaip ir pono Kepenio, nors jie abu yra visiškos priešingybės. Nesvarbu, kad tu esi Vyriausybėje: praradęs tautos pasitikėjimą virsti pelenais. Mes žinome, kad neigiamas premjerės reitingų augimas yra beprecedentis. Šia prasme ji sumušė bet kokį rekordą. Tai tiesiog faktas, kurį patvirtina visuomenės apklausas vykdančios bendrovės. Todėl nesakyčiau, kad šitie veikėjai yra kažkuo pranašesni už kitus. Jie visi vienodai geri“, – sakė politologas.

Pašnekovo teigimu, prezidento rinkimuose yra keli galimi kandidatai, kurie iškrenta iš bendrojo konteksto. „Tai dabartinis prezidentas ir alternatyvios politinio elito grupės atstovas Ignas Vėgėlė. Taip pat yra ir „Dievas iš mašinos“ – V.Blinkevičiūtė, kuri iš esmės yra Šimonytė Nr. 2, tik su perspektyva. Visuomenė dar nemato, kad tai ta pati Šimonytė, tik kitaip atrodanti. Kokį postą ji beužimtų po rinkimų, vykdys tokią pačią politiką“, – pridūrė B.Ivanovas.

Svarstydamas apie tai, kokie motyvai verčia siekti šalies vadovo pareigų tų politinių jėgų lyderius, kuriais, sprendžiant iš apklausų, nepasitiki daugiau nei 60 ar netgi 70 proc. gyventojų, pašnekovas siūlė neieškoti galimo atsakymo politikoje.

„Kokie motyvai? Tai politinė psichozė. Panašūs fenomenai yra aprašyti psichiatrijos specialistų, kai žmogus, kuris visą gyvenimą buvo santūrus ir adekvatus, staiga sužinojęs, kad dėl vėžio jam gyventi liko vos metai ar keli mėnesiai, staiga ima ir labai pasikeičia. Pavyzdžiui, ima vilkėti sidabro spalvos blizgantį kostiumą, pradeda lakstyti gatvėmis automobiliu tarsi lenktynėse ar daryti kitus dalykus, kurių lig tol iš jo niekas nesitikėjo. Tai daroma iš nevilties, iš suvokimo, kad artėja nenumaldomas likimas. Žmogus atsiskleidžia visu gražumu, jis elgiasi taip, kaip kitomis aplinkybėmis tikrai nesielgtų. Jis tiesiog mato, kad artėja politinė agonija. Kad nieko kito nebeliks, tik rengti pasirodymus su Šurajevu. Tai desperatiškas, agonizuojantis šou, ir tiek. Čia nėra jokios politikos, tai visai kas kita“, – sakė politologas.

Į rinkimus – iš bėdos

„Pas mus susiklostė tokia tradicija, kad prezidento rinkimuose daugiausia šansų turi nepartiniai kandidatai. Ši tradicija skiriasi nuo tos, kurią matome Vakarų Europoje, kai rinkimuose kandidatuoja partijų lyderiai“, – atkreipė dėmesį politologas, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros docentas Andžejus Pukšto.

„Pas mus politinė realybė susivingiavo kitaip, ir politinės partijos, ko gero, yra atsidūrusios kryžkelėje. Viena vertus, jos yra gana nepopuliarios tarp visų politinių institucijų. Visose apklausose Lietuvos piliečiai aiškiai išreiškia savo nepasitikėjimą politinėmis partijomis. Jie mano, kad jų veikloje per daug slaptų susitarimų, nėra skaidrumo, neaišku, kaip ten daroma karjera. Žmonių požiūris į partijas yra labai dviprasmiškas. Kita vertus, politinės partijos nelabai gali ignoruoti prezidento rinkimų. Tačiau vėlgi – jose nėra tokių stiprių lyderių, kurie tikrai galėtų konkuruoti su nepartiniais kandidatais. Šia prasme pirmiausia reikėtų turėti mintyje G.Nausėdą, kuris, tiesa, dar nepaskelbė savo apsisprendimo, ar dar kartą kandidatuos į prezidentus. Taip pat ir I.Vėgelę, kuris irgi dar neprisirišo prie jokios politinės partijos. Tad, sakyčiau, dabar matome tam tikras kompromiso paieškas. Liaudiškai sakant, į rinkimus partijų kandidatai eina „iš bėdos“, – teigė doc. A.Pukšto.

Politologas pabrėžė, kad vienos ar kitos partijos apsisprendimas išvis nedalyvauti prezidento rinkimuose reiškia, kad ji dar labiau demonstruoja savo silpnumą, nes atsisako atvykti į politinio mūšio lauką. „Viešoji nuomonė įpareigoja dalyvauti. Be to, nepamirškime, kad rinkimų kampanija padeda reklamuoti partiją, jos politinį lyderį. Ir, ko gero, dauguma partijų dalyvauja prezidento rinkimuose su viltimi pasireklamuoti prieš parlamento rinkimus. Štai tokia keista situacija, bet iš tikrųjų, atrodo, kad nelabai yra kokių nors prošvaisčių“, – svarstė A.Pukšto.

Visuomenėje nepopuliarių politikų apsisprendimą dalyvauti šalies vadovo rinkimuose, rizikuojant patirti gėdingą pralaimėjimą ir dar labiau pakirsti savo politinę reputaciją, jis buvo linkęs aiškinti pragmatine nauda. „Ko gero, vis dėlto nusveria tam tikro pasireklamavimo prieš Seimo rinkimus motyvas. Prezidento rinkimai vyksta anksčiau, todėl partijoms ir jų iškeltiems kandidatams į prezidentus tai yra savotiška reklama. Manau, kad tie lyderiai atsakingai dalyvaus prezidento rinkimų kampanijoje. Nors vėlgi – sunku pasakyti, kokie yra jų šansai. Nereikėtų pamiršti, kad politikoje būna daug atsitiktinumų. Rinkimuose galime pamatyti ir tam tikrų loterijos elementų. Ne veltui sakoma, kad futbolo rungtynių rezultatas nėra žinomas tol, kol nenuskambės paskutinis švilpukas. Žinoma, reikia bandyti laimę, šia prasme suprantu politines partijas“, – pridūrė pašnekovas.

A.Pukšto pabrėžė ir dar vieno veiksnio svarbą prezidento rinkimų kontekste. „Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse dabar stipriai jaučiamas politinės lyderystės deficitas. Čia, ko gero, tam tikra dalimi prisideda ir techninė revoliucija medijose, ir apskritai bendras žmonių požiūris į politiką. Tos lyderystės trūksta, o rinkėjai nori lyderių. Čia susiduriame su dar viena prezidento rinkimų kontroversija: žmonės noriai dalyvauja prezidento rinkimuose, tai aktyviausi rinkimai Lietuvoje. Jie nori politinių lyderių, o tų lyderių nėra...“ – apibendrino politologas.

Reikia priminti apie save

Svarstydamas apie skirtingą politinių jėgų taktiką keliant savo kandidatus prezidento rinkimuose, politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, teigė, jog remiamasi įvairiais motyvais. „Vienas iš jų tas, kad partija, kelianti visuomenei nežinomą kandidatą į prezidentus, bando padaryti jį žinomą. Tai ne partijos siekis laimėti artėjančius rinkimus, o jos noras parodyti rinkėjams naują asmenį, atskleisti jo savybes, padaryti atpažįstamu, o jau ateityje kartu su juo vykdyti politinę ir rinkiminę veiklą. Kitas sprendimo kelti nežinomą kandidatą motyvas gali būti toks – partijos paprasčiausiai neturi ką pateikti. Retai taip nutinka, bet būna situacijų, kai nerandama tinkamų kandidatų, ir partijai reikia tiesiog dalyvauti rinkimuose vien tam, kad dalyvautų. Tokiu atveju viešinama pati partija, o ne asmuo. Tada jau nesvarbu, kas jai atstovauja, svarbiausia, kad būtų užfiksuotas rinkėjų dėmesys į pačią partiją“, – sakė profesorius.

Paklaustas, ar itin žemi kai kurių partijų iškeltų ar dar ruošiamų iškelti kandidatų reitingai, dėl kurių konkurencija su rinkimų favoritais, ko gero, nebus lygiavertė, nesugrįš partijos prestižo bumerangu paaiškėjus rinkimų rezultatams, L.Bielinis atsakė, kad čia ne prestižo reikalas.

„Tai partijos priminimas apie save rinkėjams. Imkime premjerę: ji neužima pirmųjų vietų reitingų lentelėje, bet tarp dešiniųjų pažiūrų rinkėjų ji pakankamai populiari. Tiesiog reikia dešiniesiems simpatizuojantiems rinkėjams vienaip ar kitaip priminti apie save, ir pats populiariausias asmuo šioje rinkėjų grupėje yra naudingiausias. Todėl premjerė ir kandidatuoja. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Liberalų sąjūdį: Seimo pirmininkė yra žinoma politikė, ir šiuo atveju ne tiek svarbus jos reitingas, o tai, kad ji, pasinaudodama savo žinomumu, gali „pažadinti“ tuos rinkėjus, kurie reikalingi, kad partija laimėtų daugiau balsų Europos Parlamento ir Seimo rinkimuose“, – teigė pašnekovas.

Jis sutiko su argumentu, kad ir dešiniosioms, ir kairiosioms partijoms prezidento rinkimuose būtų racionaliau kelti bendrą kandidatą ir taip išvengti rinkėjų balsų pasidalijimo balsuojant už atskirus jų kandidatus. „Taip, čia iš tikrųjų yra tiesos. Jei kandidatą remtų ne viena, o kelios politinės jėgos, jis atrodytų stipriau. Bet rinkimai yra rinkimai: jų metu visos politinės jėgos, net jeigu yra labai draugiškos, tampa konkurentėmis. Susitarti dėl bendro kandidato, susiderinti požiūrių skirtumus būna labai sunku. Kandidatas turėtų būti aukščiau atskirų partijų, kad jį galėtų remti daugelis“, – pridūrė profesorius.

Paklaustas, ką galėtų reikšti kai kurių labai tikėtinų kandidatų, tarp jų ir prezidento G.Nausėdos, delsimas paskelbti savo sprendimą dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose, politologas atsakė, kad šiuo konkrečiu atveju priežastis gana aiški. „Nežinau, ar prezidentas apsisprendęs, ar dar ne, bet būtent jam rinkimai kaip tik yra pats mažiausias rūpestis. Jis puikiai mato savo reitingus, gali juos palyginti su kitų kandidatų populiarumu, mato savo galimybes, todėl turbūt siekia atitolinti visą rinkimų komunikaciją ir dėl jos kylančias aistras. Juk kai tik jis paskelbs apie savo sprendimą, iškart pateks į žurnalistų, kurie puls naršyti jį po siūlelį, dėmesio centrą. Prezidentas, ko gero, tiesiog neskuba, nes nemato reikalo“, – spėjo L.Bielinis.

Finiše – nebūtinai prezidentas

Ekspremjero Gedimino Kirkilo teigimu, kitąmet vyksiančių rinkimų logika yra šiek tiek kitokia, negu ankstesniųjų. „Partijoms labai svarbūs bus kitąmet vyksiantys Europos Parlamento ir ypač Seimo rinkimai. Todėl visos partijos, nepriklausomai nuo jų lyderių reitingų, prezidento rinkimuose vis tiek dalyvaus. Jeigu prezidento rinkimai vyksta ne Seimo rinkimų metais, tada partijos į juos kreipia mažiau dėmesio, dažniausiai prezidento rinkimuose dalyvauja ne patys svarbiausi partijų žmonės. O šiais metais yra kitaip. Manau, kad šiais metais prezidento rinkimuose dalyvaujančių kandidatų sąrašas bus daug stipresnis, nei anksčiau“, – prognozavo pašnekovas.

G.Kirkilo teigimu, partijoms būtina suaktyvinti savo elektoratą prieš artėjančius Seimo rinkimus. Būtent tokį vaidmenį, kai kuriais atvejais bent minimalų, esą ir atliks kandidatai per prezidento rinkimus. „Jų rezultatai partijoms parodys, kokia jų padėtis, ką būtų galima per kelis mėnesius iki Seimo rinkimų pakoreguoti. Kad per vienus metus vyktų trys svarbiausi rinkimai, nutinka kartą per 20 metų. Todėl ir partijoms dalyvavimas prezidento rinkimuose tampa žymiai svarbesnis, nei anksčiau“, – pabrėžė ekspremjeras.

Jis siūlė nesureikšminti jau pasiskelbusių ir tikėtinų kandidatų reitingų, nes jie, paaiškėjus visiems pretendentams, esą gali pasikeisti, o ir pačių rinkimų rezultatai gali skirtis nuo reitingais paremtų prognozių. Išimtimi G.Kirkilas nelaiko ir paties prezidento. „Pirmiausia manau, kad dabartinio prezidento reitingas nėra toks aukštas. Priminsiu, kad Dalios Grybauskaitės reitingas, kai ji antrą kartą dalyvavo prezidento rinkimuose, buvo gerokai aukštesnis. Ir vis tiek tada prireikė antrojo balsavimo turo, kuriame ji varžėsi su, sakykime taip, ne pagrindiniu tuo metu socialdemokratų kandidatu Zigmantu Balčyčiu. Tai šį tą pasako apie reitingų reikšmę rinkimuose“, – pridūrė politikas.

Ekspremjero teigimu, jau pats kandidatų kėlimo procesas politinėse partijose reiškia prezidento rinkimų kampanijos pradžią. „Kandidatų kėlimas yra tam tikras veiksmas, jis suaktyvina partiją, jos skyrius, jie gali siūlyti kandidatus, balsuoti dėl jų ir t.t. Reikia pasakyti, kad kandidatų kėlimo procesas visose partijose panašėja. Pirmieji platesnį savo atstovų kėlimą pradėjo konservatoriai, paskui ir kitos partijos pasiūlė po kelis galimus kandidatus, dėl galutinio apsisprendė balsuodamos. Kai apsisprendė Ministrė Pirmininkė, akivaizdi partijos lyderė, kiti galimi konservatorių kandidatai po to nebedalyvavo varžytuvėse. Kadangi partijos kandidato prezidento rinkimuose atrankos procesas panašėja, jau nebėra kaip anksčiau, kai kandidatu be ypatingų ginčų tapdavo partijos lyderis“, – pridūrė G.Kirkilas.

Paklaustas, ar, sprendžiant iš jau žinomų ir tikėtinų kandidatų prezidento rinkimuose, galima juose tikėtis bent kiek didesnės intrigos, ekspremjeras atsakė visiškai tuo neabejojantis. „Nepaisant vieniems ar kitiems kandidatams palankių ar nelabai palankių apklausų rezultatų, per pačius rinkimus rinkėjų balsai vis tiek pasiskirstys tarp skirtingų pretendentų. Net ir per praėjusius prezidento rinkimus, kai kandidatų sudėtis buvo žymiai silpnesnė, nei per šiuos, rinkėjų balsai smarkiai pasiskirstė. Ką jau kalbėti apie dar ankstesnius, kai D.Grybauskaitė nelaimėjo pirmajame ture, kaip, matyt, tikėjosi. Šiuo atveju rinkimai bus dar sunkesni, nes jau iškelti partijų lyderiai surinks daugumos savo rėmėjų balsus. Rinkėjų paramos sulauks ir stiprūs nepartiniai kandidatai, pavyzdžiui, I.Vėgėlė. Tai reiškia, kad pasiskirsčius rinkėjų balsams į rinkimų finalą labai nedidele persvara išeis du kandidatai. Ir tarp jų nebūtinai bus dabartinis prezidentas“, – prognozavo ekspremjeras.

Jo teigimu, ankstesniuose prezidento rinkimuose, nors I.Šimonytė pateko į antrąjį turą, dauguma politinių partijų rinkimų finale parėmė prezidentą G.Nausėdą. „Tai rodo, kad jis pastovaus savo elektorato tarsi ir neturi. Bet šiuose rinkimuose tada jį parėmę „valstiečiai“, socialdemokratai ir kiti turi savo kandidatus. Situacija bus gerokai kitokia“, – sakė G.Kirkilas.