Kaip atpažinti metą, kai startas rinkimams dar neduotas, o žvėriška kova po kilimu jau vyksta? Paprastai partijų viduje prasideda vienas kito valgymas dėl vietos sąraše arba rinkimų apygardų, kurios laikomos patogiomis.

Pastarosiomis dienomis vienaip ar kitaip į gerkles saviškiams kibo įvairių partijų politikai, tad starto šūvis yra nuaidėjęs. Kur bepažiūrėsi – visur tas pats.

Konservatoriai

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – tai tokia organizacija, kurios dvasiniai lyderiai nepripažįsta jokių kitų Tėvynės meilės variantų, išskyrus susižavėjusį kiekvieno praeivio žvilgsnį į savo nuotrauką ar bet kokį šūkį, nesvarbu, kiek jis kainuoja ir kiek iš jo tikros naudos. Konkurencija dėl to, kuris geriau ir dvasingiau myli Tėvynę partijos viduje, – irgi arši. Ką tik Viktorija Marija Čigriejienė ir Arimantas Dumčius buvo nuskalpuoti partijos „priežiūros komiteto“, nes esą pasikėsino ne į savo apygardas. Oficialiai tai skamba šitaip:

„Partijos kolegų elgesį priežiūros komitetas svarstė frakcijos seniūno Andriaus Kubiliaus prašymu. Priežiūros komitetas konstatavo, kad frakcija buvo patvirtinusi poziciją nebalsuoti už valstybės ir savivaldybių, „Sodros“ bei Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklius. O V.M.Čigriejienė bei A.Dumčius nesilaikė šio sprendimo ir vieninteliai ne tik iš TS-LKD, bet ir iš opozicinių frakcijų balsavo „už“. Priežiūros komiteto sprendime pabrėžiama, kad šių dviejų konservatorių balsavimas „sukėlė neigiamą rezonansą TS-LKD atžvilgiu nacionalinėje žiniasklaidoje“. Pasak komiteto, savo veiksmais V.M.Čigriejienė ir A.Dumčius „akivaizdžiai pakenkė TS-LKD reputacijai ir šiurkščiai ją diskreditavo. <...> Komitetas taip pat nagrinėja versijas, kad V.M.Čigriejienė ir A.Dumčius gali nepaisyti partijos sprendimo jų tradicines vienmandates perduoti kitiems konservatoriams, ir šiose apygardose, Panemunės–Šančių ir Kalniečių, išsikelti savarankiškai ar su kitomis politinėmis jėgomis“.

Balsavimo dėl visokių sodrų elementas yra absoliutūs niekai, nes bet kuris prieinantis prie parlamento protokolų atras partinių balsavimo nesutapimų ir TS-LKD, ir pas jų konkurentus. Pastraipa apie apygardas apnuogina reikalo esmę. Senyvi konservatorių politikai nepanoro patys pasitraukti iš kelio jaunesniems ir už tai gavo pylos. Kaip daug kas partijoje piktinasi, su žilagalviais, tremtinio duonos ragavusiais politikais pasielgta nepagarbiai, o jų užsipuolimas ir svarstymai vidiniame „partijos gestape“ stipriai primena komunistines ir komjaunuoliškas praktikas.

Tą ir pati V.M.Čigriejienė Rasos Juknevičienės atžvilgiu išsakė atvirai. O kai kurie partijos nariai sako, kad, prisidengiant demokratinėmis procedūromis, vyksta kiršinimas, iš viršaus dalijami nurodymai, už ką „pirminiuose rinkimuose“ balsuoti. Tai labai panašu į tiesą, nes tokius cirkus jau matėme, kai vykdavo visuotiniai TS-LKD pirmininko rinkimai. Juose kažkaip niekad negalėdavo išsikelti įvairiai vertinamas Naglis Puteikis. Kaip dabar V.M.Čigriejienė, jis ilgai juokėsi laukiąs, kad jį išmestų iš partijos.

Bet, jei atsiribojama nuo personalijų, su konservatorių pozicijomis Kaune viskas daug įdomiau. Iš čia Panevėžio link „tepė slides“ net amžina Žaliakalnio išrinktoji R.Juknevičienė. Žinia, kad laikinosios sostinės meras, „vieningo Kauno“ lyderis Visvaldas Matijošaitis yra pažadėjęs miestą „išvalyti nuo konservatorių“, nekeldamas savų kandidatų. Jis tiesiog sako visais būdais remsiąs bet ką, kas bus prieš juos. Ar meras nepervertina savo jėgų, neaišku, bet R.Juknevičienės „išsirotavimą“ į kitą vietą dalis partijos kolegų vertina paprastai: išsigando ir spruko, nes pralošti dešiniajame Kaune – labai jau didelis smūgis autoritetui.

Tiesa, ne visi tokie bailūs ir ne paslaptis, kad kai kam iš vietinių Kauno konservatorių miesto vadovas gal ir netrukdys: tam yra pažintys ir susitarimai. Pagaliau tradiciškai stiprių ir nuolat laiminčių kandidatų „rotavimas“, keičiant juos aiškiai silpnesniais, gali atspindėti ir partijos viršūnėlės paniką dėl dar vieno galimo fiasko. Tam ir sugalvojama „vidinės demokratijos“ ir „rotacijos“ dainelė, iškišant „dublerių sudėtį“.

Liberalai

Organizacija, kitados steigta kaip Lietuvos liberalų sąjunga, dabar vadinama Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiu (LRLS). Po itin sėkmingų paskutinių Europos Parlamento (EP) ir savivaldos rinkimų pasigirdo rimtų kalbų, kad ši jėga dešinėje gali tapti pirma ir pastumti konservatorius. Tai, žinoma, iškart pakėlė mandato kainą.

Tik bėda ten visada buvo su nuosavais išsiugdytais lyderiais. Nuosavo populiarumo resursais ten gali pasigirti nebent pats Eligijus Masiulis ir kažkiek Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Na, Klaipėdoje gal dar Eugenijus Gentvilas... Mažoka. Ši politinė jėga daug kartų prieš rinkimus kviesdavosi „legionierius“, kurie paskui neretai suskaldydavo ir sukiršindavo partiją.

Dabar į žiniasklaidą pateko informacija, kad buvęs švietimo ministras ir ilgametis partijos „dvaro žaidimų“ profesionalas Gintaras Steponavičius renka parašus prieš Antaną Guogą. Esą šis, įsižeidęs, kad jo neišrinko Kauno skyriaus vadu (nepaisant skyriui įtakos beveik neturinčio partijos pirmininko E.Masiulio pažado), derasi su kitų partijų vadais ir jiems siūlosi. Iškart norisi šypsotis, nes šimtą kartų matyta.

LRLS, kol mutavo iki dabartinio pavadinimo, buvo ne kartą daug kam pardavinėjama organizacija. Ją per tą patį Kauno skyrių buvo įsigijęs liūdnai pagarsėjęs, daug visko vogusių verteivų koncernas EBSW kartu su smulkesniais verslo partneriais. Paskui buvo kitų eksperimentų. Kas konkrečiai atvedė dabar keikiamą A.Guogą, sunku pasakyti, tačiau istoriškai garsenybių, kurios pratemptų į Seimą, Europos Parlamentą (EP) ar savivaldybių tarybas, paieškomis dažniausiai ir intensyviausiai rūpindavosi būtent G.Steponavičius. Kas tik nebuvo išbandyta... Siūlyta parama Artūrui Paulauskui, kai jis dar turėjo galimybių laimėti prezidento rinkimus, bet neišdegė. Anas paskui sukūrė savo alternatyvius „socialliberalus“. Iš konservatorių buvo paviliotas Rolandas Paksas, kuris padėjo gerai pasirodyti rinkimuose, bet su bendražygiais vėliau sukūrė „liberalus-demokratus“, paskui nutarusius vadintis „Tvarka ir teisingumu“. Paskui buvo Artūras Zuokas, tada dar neteistas „už gerus darbus“. Buvo kaip „sekspertė“ pagarsėjusi G.Steponavičiaus simpatija Milda Bartašiūnaitė, kuri vėliau paskelbė „išeinanti ir matricos“ ir įsimylėjo Vladimirą Putiną. Į EP sąrašą sykį tempė Leonidas Donskis, apie kurio partinę veiklą nieko negirdėti.

Dygo liberalios partijos, jungėsi, skyrėsi, riejosi ir mainėsi viduje: Naujoji Sąjunga (socialliberalai), Liberalai demokratai, Liberalų ir Centro Sąjunga ir t. t. Galiausiai LRLS lyg ir liko vienintelė politinėje rinkoje tarsi įgali liberalizmų iškabą turinti jėga. Tačiau eksperimentai ir „kadrų iš šalies“ paieškos nesiliovė. Praėjusios Seimo kadencijos pabaigoje liberalai priglaudė „niekieno“ kultūros ministrą Arūną Gelūną. Pagal vieną iš versijų būtent jo interesas tapti vėl ministru labiau pakenkė Daliai Teišerskytei, nei ta kvailoka istorija su jos pasisakymais apie „apsišlapinusį negrą“.

Na, ir štai dabar A.Guoga. Ir vėl tas pats. Rinkimuose gerokai padėjęs liberalams verslo krokodilas panoro savo honoraro – Kauno skyriaus. E.Masiulis jį pažadėjo, tad jis nuoširdžiai nesupranta, kaip ten dar kas nors galėjo kitaip nubalsuoti ir kokie čia demokratiniai cirkai? Jam atrodo, kad jį „išdūrė“ ir kad taip reikalai netvarkomi. Tada, spjaudamas į jam nerūpinčių etatinių partijos funkcionierių, jis nutarė reikalus tvarkyti su kitais. O gal tik pagąsdinti perėjimu, kad jo atsiprašytų ir daugiau taip nesielgtų.

Reitinguose atsakymo ieškoti nėra jokios prasmės. Ir „Vilmorus“, ir „Baltijos tyrimai“ užduoda atvirus klausimus, užuot klausę, už ką šiandien balsuotume. A.Guoga aplenkė E.Masiulį, kai respondentų buvo klausiama, kokie visuomenės veikėjai geriausiai atstovauja žmonių interesams. „Vilmorus“ apklausoje A.Guogą paminėjo 3,9 proc. apklaustųjų, E.Masiulį – 3,4 proc., bet skirtumas yra triukšmų lygio. E. Masiulį „palankiai vertina“ 43,8 proc. respondentų, nepalankiai – 22,2 proc. „Baltijos tyrimų“ teigimu, A.Guoga populiariausiųjų eilėje buvo devintas ir per mėnesį pasididino jam skiriamą meilę 7 proc. Visgi Vilniaus mero R.Šimašiaus ir partijos pirmininko E.Masiulio neaplenkė, o jaučiasi sukurtas dideliam politiniam skrydžiui, todėl ir branginasi. Jei A.Guoga išeis, nenustebsiu, kad „maištą“ laive keliantis G.Steponavičius ras naujų žvaigždžių iš šalies.

Socialdemokratai

Į Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) visko telpa tiek daug, kad čia ir rožė su neužmirštuole nesusipjautų viename atlape. Čia daugiausia turtingų Seimo narių, čia kadencijų kadencijas žadama įvesti progresinius mokesčius. Čia išsitenka buvusios aukščiausios sovietinės nomenklatūros „bonzai“ ir į socialdemokratiją prieš 20 metų tikrai norėję eiti, o vėliau pagundai neatsispyrę Nepriklausomybės Akto signatarai, Sąjūdžio nariai. Medžiotojas milijonierius Bronius Bradauskas, įsitikinęs, kad visi Lietuvos šernai priklauso jam, stalinisto Algirdo Paleckio besišaukianti Birutė Vėsaitė, velionio Algirdo Mykolo Brazausko dvasia ir jau buvusios sveikatos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės išpažintys...

Čia būti sąraše ar apygardoje apsimokėjo visada. Tai – ne besiriejantys liberalai, ne vienam žmogui į burną žiūrinčios Darbo partijos ar „Tvarkos ir teisingumo“ ieškotojai. Čia partijos pirmininkas gali turėti trylika pavaduotojų. Čia visada dėl visko sutariama. Koaliciją galima sudaryti su bet kuo, priimti iš bet kurios partijos atėjusius bėglius ir juos „patogiai padėti“, kad būtų amžinai dėkingi ir skolingi paslaugą, kaip tikroje mafijoje.

Pirmininkas visada gesina įtampas ir yra vienodai geras visiems, nesunkiai gali keisti nuomones. Maža to, gali „mušti savus, kad svetimi bijotų“. Čia reikia tik „valdyti liežuvį“.

Štai istorija apie tai, kodėl traukiasi R. Šalaševičiūtė. Jos pasisakymas apie kažkada neva duotą kažkam kažkokio dydžio kyšį medicinos sistemoje – kvailas. Tiesa. Man taip nėra buvę ir netikiu, kad tai neišvengiama. Bet jos galbūt 10 eurų vertės istoriją dabar tirs specialiosios tarnybos ir tai jai lemia geresnes pozicijas artėjant kitai kadencijai. Juk taip partijos pirmininkas sutarė su prezidente, ir taškas.

O tuo pat metu visa žiniasklaida griaudi, aidi ir sproginėja nuo net ne LSDP, o Darbo partijos žinioje esančios Žemės ūkio ministerijos „šedevrų“. Bent kelios ministrės Virginijos Baltraitienės reguliavimo srityje esančios tarnybos išgarsėjo, vadovai sprunka arba nušalinami, ikiteisminiai tyrimai lyg irgi vyksta, bet ministrės niekas rimtai neklibina. O kalba čia ne apie kyšį ar dovaną gimdymo namuose, o apie milijonines sumas. Pinigų išsiurbimas iš vargšams skirtų europinių lėšų, manipuliacijos sklypais, girtų įstaigų vadovų vairavimas... Bet premjeras rodo duris kvailai pašnekėjusiai saviškei.

Svarstoma pamaina – į „socdemų“ gretas įsiliejęs, pernai Darbo partijos iš švietimo ir mokslo ministro posto atšauktas, sveikatos mokslų profesorius Dainius Pavalkis. LSDP tuo garsėja nuo seno. Kitų partijų bėglius superka ir gerai įsodina į reikalingas vėžes. Darbo partijos „socdemai“ nelaiko faktoriumi – patys ateis į koaliciją ir dar pasiprašys, kai pamatys, kas rasta balsavimo urnose. Gal dar kas nors, matydamas tokias galimybes, įkandin D.Pavalkio atbėgs? Gal net A.Guoga? Tikėtina. Šios organizacijos reikalas – telkti stabiliais saitais sucementuotą komunistų, milijonierių ir nepartinių bloką.