Vos kiek daugiau nei metams belikus iki Respublikos prezidento rinkimų, valstybiniame miške sugaudė medžioklės ragai, tankmės pusėn pajudėjo triukšmą keliantys varovai su šunimis, įsitempė medžiotojų linijoje laimikio laukiantys šauliai. Miškas sukluso: kuo šį kartą viskas baigsis?

Politikoje medžiojama nuolat

Labiau lietuviškuose įvykiuose susigaudantys vietiniai žmonės, tai paskaitantys laikraščius, tai pasiklausantys radijo, tai pasižiūrintys žinių per televizorių, jau kurį laiką kaimynams porino regintys stambios medžioklės, į kurią atvyks žymiausi Vilniaus ponai, artėjimo ženklų. Antai dar žiemos pabaigoje valdančiosios daugumos atstovai prabilo apie ketinimą grįžti prie 2019 m. prezidento rinkimų kampanijos, pradėti parlamentinį tyrimą dėl Valstybės saugumo departamento veiksmų skaidrumo, aiškintis kandidato Gitano Nausėdos rinkimų kampanijos finansavimo reikalus. Vėliau Seimo konservatoriai pranešė registruosiantys įstatymo projektą, kuriuos siekiama teisiškai pripažinti Lietuvos komunistų partiją nusikalstama organizacija. O dar po kurio laiko atskriejo žinia, kad prezidentas G.Nausėda nuslėpė savo narystę Komunistų partijoje, į kurią buvo priimtas 1988 m. birželio viduryje, praėjus porai savaičių nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo. Šį faktą viešai paskelbė žurnalistas Dovydas Pancerovas, vienas iš knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“, formaliai davusios dingstį valdančiosios daugumos lyderiams kelti klausimą dėl parlamentinio tyrimo kai kurioms 2019 m. prezidento rinkimų kampanijos aplinkybėms išsiaiškinti, bendraautoris.

Nors pats prezidentas aiškino į partiją įstojęs dėl to, kad troško mokslininko karjeros ir buvo „ambicingas, kvailai užsispyręs jaunuolis“, nepaisęs mamos atkalbinėjimų, nors tvirtino Komunistų partijos veikloje net nedalyvavęs, nes tuo metu buvo visa galva pasinėręs į tautinį atgimimą, nors sakė, jog gailisi tokios sprendimo, o netrukus ir pats perėjo į retorinę ataką, apkaltinęs oponentus pradėjus prieš jį politinę medžioklę, toli gražu ne visi stambieji politiniai ūkininkai buvo linkę atlaidžiai vertinti prezidento jaunystės paklydimą ir bandymą brandžiame amžiuje jį nuslėpti.

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas ELTOS žurnalistams sakė neabejojantis, kad G.Nausėda sąmoningai nuslėpė šį savo biografijos faktą. „Nausėda turbūt galvojo, kad yra dokumentai archyve ir gal niekas nepaklausė, tai ir nesigyrė. Nutylėta sąmoningai, – sakė E.Gentvilas. – Kadangi tik vos ketveriais metais esu vyresnis už prezidentą, galiu pasakyti – aš nežinau iš savo studijų metų, kad kas nors, būdamas paskutiniame kurse, taptų kandidatu į Komunistų partijos narius, o po metų jau prašytųsi į pačią partiją.“

Nors Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, užsienio reikalų ministras, apsiribojo trumpu pareiškimu, kad šis faktas jo nuostatų dėl valstybės vadovo „niekaip nekeičia“, ir pasiūlė suteikti galimybę prezidentui paaiškinti tai savo rinkėjams, premjerė Ingrida Šimonytė, buvusi prezidento G.Nausėdos varžovė 2019 m. rinkimuose, buvo gerokai kandesnė. Konservatoriams mestus priekaištus pradėjus prezidento politinę medžioklę ji, pasirėmusi kitam politikui skirtais paties G.Nausėdos žodžiais, pasiūlė pakomentuoti vienos TV humoro laidos personažams. Prezidento nuslėpto narystės Komunistų partijoje fakto ji nebuvo linkusi aptarinėti.

Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis, taip pat 2019 m. dalyvavęs prezidento rinkimuose, savo ruožtu pastebėjo, kad jam dar neteko matyti tokio sugniuždyto prezidento. Jo manymu, tai liudija, kad prezidentas nėra abejingas, kad jam šis faktas nėra malonus, todėl galbūt šis įvykis galėtų būti tam tikra pamoka politinių oponentų kritikuoti nevengiančiam šalies vadovui. O Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė tvirtino, kad svarbiausia šioje situacijoje tai, jog prezidentas pripažino savo klaidą per rinkimus nenurodęs, kad priklausė Komunistų partijai. Reaguodama į prezidento žodžius apie politinę medžioklę, ji užsiminė apie galimą jo politinį nepatyrimą, nes tokia medžioklė, anot V.Blinkevičiūtės, politikoje vyksta nuolat.

Blogiau nei karjeristas

Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius sakė manantis, kad jau minėtos politinės iniciatyvos, kurias galima būtų sieti su prezidento politine medžiokle, yra ne tik prezidento rinkimų pradžia. „Iki jų liko kiek daugiau nei metai. Manau, kad tai yra ir bandymas dorotis su prezidentu, kuris staiga ėmė nebepaklusti. O ėmė nebepaklusti dėl to, kad jis taip pat galvoja apie perrinkimą“, – sakė signataras.

A.Butkevičius pabrėžė nesąs prezidento pozicijų gynėjas, netgi priešingai. „Po fokuso, kurį jis iškrėtė privatizuojant „Ignitis grupės“ akcijas, turime situaciją, kai uodega vizgina šunį, t.y. kai privatūs akcininkai naudojasi mūsų valstybės žmonių uždirbtu turtu ir grobia jų pinigus, be proto užkėlus elektros energijos kainas. To nėra nė vienoje kaimyninėje valstybėje. Tokia situacija susidarė dėl prezidento veiklos. Visi geri ankstesni prezidento santykiai su valdančiaisiais rėmėsi tuo, kad buvo pradėtas viešas „Ignitis grupės“ akcijų platinimas: prezidentas nesiėmė aktyvesnių veiksmų, kad pasipriešintų energetikos ministro Dainiaus Kreivio, kurį pats ir paskyrė, planams. Bet paskui paklusnus prezidentas ėmė nebepaklusti valdančiosios daugumos aljansui. Ką gi, dabar pamatėme, kad prieš jį buvo pradėta ataka: silpninamos jo pozicijos būsimuose prezidento rinkimuose“, – teigė pašnekovas.

Jis sakė skirtingai nei kiti vertinantis nuslėptą prezidento biografijos faktą. „Dar gerokai anksčiau, nei jis paaiškėjo, vienoje TV laidoje išsakiau savo nuomonę apie prezidentą, pavadinęs jį drungnu ir netoliaregiu žmogumi. Galiu pasakyti aiškiai: mane jaudina ne tai, kad jis buvo įstojęs į Komunistų partiją. Ir ne tai, kad jis nuslėpė šitą faktą. Mane jaudina tai, kad mums vadovauja žmogus, nesugebantis prognozuoti įvykių. 1988-ųjų pavasaris – tai laikas, kai pradėjome ruoštis Sąjūdžio įkūrimui. Vasaros pradžioje įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, rudenį, sakydamas kalbą Sąjūdžio suvažiavime, reikalavau priimti rezoliuciją, kad būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Nepriklausomybės nuojauta tuo metu jau sklandė ore. O žmogus, kuris nesuvokia visuomenėje vykstančių procesų, stoja į Komunistų partiją tada, kai jau visos žiurkės bėgo iš to skęstančio laivo. Man baisu dėl to, kad toks nesusigaudantis žmogus mums vadovauja šiandien, artėjančios krizės metu. Dar susitaikyčiau su tuo, kad mums vadovauja prisitaikėlis ar karjeristas, bet negaliu susitaikyti, kad mums vadovautų žmogus, kuris, švelniai tariant, nepajėgus suprasti, kur krypsta įvykiai“, – tvirtino A.Butkevičius.

Anot jo, pagrindinė lyderio pareiga – vesti žmones, rodyti jiems kryptį. „Vadas – tai tas, kuris veda. O jis yra ne vadas, geriausiu atveju sekėjas. Štai kur tragedija. Gal aš čia per daug sušaržavau, bet tikrai manau, jog mums nepasisekė, kad toks žmogus vadovauja ne ramiu metu, o karo, krizės laikotarpiu. Jis, pavyzdžiui, tylėjo tada, kai konservatoriai išdarinėjo nesąmones dėl politikos Kinijos atžvilgiu. Kai jie ignoravo šalies gynybines reikmes, apie kurias mums aiškiai priminė buvęs JAV sausumos kariuomenės vadas Europoje atsargos generolas Benas Hodgesas“, – sakė signataras.

Reikia storos odos

Ekspremjeras Gediminas Kirkilas atkreipė dėmesį į tai, kad įtampa prezidento ir valdančiųjų santykiuose prasidėjo gerokai anksčiau, nei šalies vadovas prabilo apie vykstančią jo politinę medžioklę. „Jau nuo pat kadencijos pradžios prezidentas nesurado bendros kalbos su valdančiąja koalicija. Ta įtampa prasidėjo ginču dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje, taip pat dėl kitų dalykų, ir tęsiasi iki šiol. O dabar tik papildomi štrichai, nieko daugiau“, – pridūrė G.Kirkilas.

Paprašytas pasvarstyti, ar atskleistasis G.Nausėdos biografijos faktas kaip nors pakeis visuomenės požiūrį į dabartinį prezidentą kaip į žmogų ir į politiką, jis sakė nemanantis, kad narystė Komunistų partijoje padarytų bent kiek didesnį poveikį. „Gal daugiau visuomenės nuomonę pakeistų tai, kad prezidentas šį faktą nuslėpė. Ypač jei ši tema būtų intensyviai eksploatuojama. Aš manau, kad buvo padaryta klaida. Nesvarbu, kad kandidato anketoje tokia informacija nebuvo privaloma. Beje, kandidatų anketos buvo pataisytos atsižvelgiant į europinius reikalavimus, anksčiau tokius dalykus kandidatams reikėdavo nurodyti.

Einant į pačias aukščiausias pozicijas reikia suprasti, kad būsi viešas. Tą būsimo prezidento biografijos faktą žinojo mažiausiai šimtas žmonių, nes Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete tada buvo maždaug tokio dydžio partinė organizacija. Beje, kaip dabar matome, ten dirbo labai diskretiški žmonės, nes iki šiol to fakto nebuvo viešai atskleidę. Vis dėlto vienaip ar kitaip tokie dalykai iškyla, todėl slėpti jo tikrai jokios prasmės nebuvo. Ir čia, matyt, koją pakišo politinis nepatyrimas. Aišku, kad oponentai kels tokius klausimus, dėl to neverta abejoti. Visada sakiau, kad einant į politiką reikia turėti ne šiaip storą, bet labai storą odą. Ir tam reikia pasiruošti. Ir, žinoma, maksimaliai vengti tokių klaidų, kokios buvo padarytos“, – teigė G.Kirkilas.

Užprogramuotas konfliktas

„Ši istorija jau rudenį bus pamiršta, ką jau kalbėti apie kitus metus, kai vyks prezidento rinkimai. Man atrodo, kad čia palyginti smulkmena“, – sakė politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas.

„G.Nausėda buvo Vilniaus universiteto dėstytojas, o aš pats tuo metu buvau Pedagoginio instituto dėstytojas, ir taip pat stovėjau eilėje, kad įstočiau į partiją. Nes kitaip viskas, turi eiti lauk: jeigu dėstydavai visuomenės mokslus – o jis dėstė ekonomiką – tai būtinai turėjai būti partinis. Aišku, jis lyg ir ankstokai įstojo į Komunistų partiją, vos baigęs studijas. Gal buvo koks aktyvistas, nežinau. Darė karjerą, gal būtų tapęs kokiu ministru sovietų Lietuvoje, gal net CK sekretoriumi. Jis tikrai protingas žmogus. Ir nors 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje įsikūrė iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, visa Lietuva dar snaudė. Maskvoje laikraščiai tuo metu neregėtus dalykus spausdino, o Lietuvoje, kol pirmuoju sekretoriumi buvo Ringaudas Songaila, tvyrojo ramybė ir tyla. Viską sujudino steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas spalio mėnesį. Na o dabar kai kurie politikai, kurie tuo metu buvo dar negimę ar stati po stalu vaikščiojo, aiškina, jog 1988 m. viskas buvo pajudėję. Nieko ten nebuvo – tik rudenį įvyko sprogimas“, – prieštaravo politologas.

Pašnekovo teigimu, G.Nausėdos narystės Komunistų partijoje atradimo sensacija jam atrodanti keista. „Prieš kelias dienas dalyvavau vienoje TV laidoje, kaip tik apie tai kalbėjome. Vienas jos dalyvis, viešųjų ryšių specialistas, pasakė jau seniai žinojęs, kad G.Nausėda turėjo partinį bilietą, kitas – politologas – šį dabar paaiškėjusį faktą palygino su uodo įkandimu. Taip, bet jeigu tokių įkandimų bus ir daugiau... Visgi buvo aiškiai matyti, kad prezidentas dėl to pasimetė. Jis padarė didelę klaidą, kad nuslėpė šį faktą. Reikėjo drąsiai įrašyti jį į kandidato anketą. Viešpatie, juk Dalia Grybauskaitė buvo aukštosios partinės mokyklos docentė! Kad patektum ten dirbti, reikėjo tokią atranką įveikti! Ji buvo ne šiaip komunistė, o rinktinė komunistė, priklausė sovietinei nomenklatūrai! Tad ką jau čia kalbėti apie Nausėdą, kuris tuo metu buvo tik aspirantas... D.Grybauskaitė komunistams šimtą kartų daugiau tarnavo. Tad man tokie dalykai atrodo keistai. Išlenda D.Pancerovas ir šaukia: radau! Toks jausmas, kad vaikinas norėjo pasireklamuoti“, – svarstė V.Dumbliauskas.

Jis neatmetė prielaidos, kad prezidentą dabar bandoma politiškai apšaudyti. „Kad konservatoriai nemyli G.Nausėdos, kad jis ne jų žmogus – čia faktas. Jie yra sugyventiniai iš reikalo. Tai prancūzų politologo Maurice Duverger, analizavusio pusiau prezidentinio valdymo politinę sistemą, panašią į dabar veikiančią Lietuvoje, terminas. Ir prezidentas, ir parlamentas pas mus renkamas visuotiniuose rinkimuose, ir jeigu parlamento dauguma nebūna tos pačios politinės pakraipos, kaip prezidentas, tai iškart tarp jų prasideda trintis. O dėl to valstybėje kyla daug problemų. Tas „sugyventinio režimas“ aptarinėjamas visuose politologijos vadovėliuose. Prezidentas yra priverstas kritikuoti parlamento valdančiąją daugumą, nes jo rinkėjai yra kitos politinės pakraipos. Vyksta užprogramuotas konfliktas, ir jis tęsis iki pat dabartinės prezidento kadencijos pabaigos. Mano manymu, G.Nausėda turėtų laimėti ir antrąją kadenciją, jeigu vėl kandidatuos. Nebent išlįs koks rimtesnis konkurentas, bet kol kas tokio nematyti. Manau, kad Arvydas Anušauskas prieš I.Šimonytę daug silpniau atrodo. Tegul jis verčiau gerai atlieka krašto apsaugos ministro pareigas“, – sakė docentas.

Tačiau politinį prezidento apšaudymą pašnekovas siejo ir su kitomis galimomis versijomis. „Viena versija galėtų būti, kad tos jėgos, kurios jį iškėlė, dabar juo yra nepatenkintos. Juk jis buvo ruošiamas tapti prezidentu, per TV žinias kiekvieną vakarą jį rodydavo komentuojant ekonomikos reikalus. 10–15 sekundžių, kol pasako protingus žodžius. Kitą vakarą – vėl protingi žodžiai. Kol išreklamavo tiek, kad tapo visiems žinomas. O kai jis tapo prezidentu, pamatėme, kad yra ir Nerijus Mačiulis, ir Žygimantas Mauricas, ir kiti ekonomistai. Jis buvo juos užgožęs, ir tai buvo daryta sąmoningai, nes G.Nausėdą reikėjo paversti populiariu. Čia viskas aišku, dirbo viešųjų ryšių specialistai. Bet gali būti ir kita versija – kad kitos grupuotės norėtų jį pakeisti“, – svarstė politologas.

V.Dumbliauskas pridūrė, kad G.Nausėdos narystės Komunistų partijoje faktas niekaip nepakeitė jo požiūrio į dabartinį valstybės vadovą. „Kaip ir sakiau, pats gal 1987 m. tapau kandidatu, o tikruoju nariu taip ir netapau, nes jau prasidėjo Sąjūdis, mačiau, kad tai prarado prasmę. Todėl visai nenustebau ir visai nesmerkiu G.Nausėdos, nes turėdavai pasirinkti – arba partija, arba eini lauk iš universiteto. Tokių žmonių, kaip Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Sigitas Tamkevičius, buvo tik dešimtys. Visa tauta juk buvo kolaborantai. Prisitaikėm ir gyvenom, kitaip būtų mus visus išžudę. Kliūva tik tas dalykas, kad jis nuslėpė tą narystės faktą anketoje... Aiškina, kad nebuvo privaloma... Manau, reikia pakeisti įstatymą, kad būtų nurodytas kandidato priklausymas politinėms partijoms. Juk Konstitucija reikalauja, kad Respublikos prezidentas būtų nepartinis. O anketoje nereikia nurodyti, kiek partijų pakeitė kandidatas. Absurdas! Kur logika, kokie idiotai rašo įstatymus? Juk rinkėjai turi žinoti, kokiai ar kokioms partijoms priklausė nepartinis prezidentas. Kita vertus, politikoje kaip sporte – turi būti arba vienoje, arba kitoje komandoje, negali būti „joks“, nes politika yra kolektyvinis žaidimas. G.Nausėda padarė klaidą. Norėjo atrodyti gražesnis, švaresnis. Labai dėl to jo nesmerkiu, bet einant į politiką nereikia nieko slėpti. Vis tiek išknis“, – apibendrino pašnekovas.

V.Dumbliauskas sakė nemanantis, kad dėl šios istorijos sumažės prezidento palaikymas. „Kairieji rinkėjai, kurie už jį balsuoja, nematys čia tragedijos. Žiūrėkit – Eligijų Masiulį juk pagavo su pinigais, o tų pačių metų rudenį per Seimo rinkimus Liberalų sąjūdis gavo tiek pat vietų Seime, kiek ir per ankstesnius rinkimus. Aišku, liberalų rinkėjai ištikimi, bet jeigu į naujus prezidento rinkimus konkuruoti su G.Nausėda eitų I.Šimonytė ar A.Anušauskas, manau, kad dabartinis prezidentas laimėtų be problemų, nes kairiųjų rinkėjų yra daug daugiau“, – sakė politologas.

Vertinti pagal darbus

Artūras Paulauskas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas, mano, kad vadinamoji prezidento politinė medžioklė vyksta nuo pat jo išrinkimo. „Nenorėčiau vadinti to medžiokle, bet prezidento ir valdančiųjų konfliktas, tai paūmėdamas, tai vėl atslūgdamas, vyksta jau ketverius metus. Matau, kad nuo pat išrinkimo prezidentas sąmoningai menkinamas, užgauliojamas, visokių pravardžių jam sugalvojama. Aš jau nekalbu apie bandymą išstumti jį iš Europos Vadovų Tarybos posėdžių, nenorą svarstyti jo teikiamus įstatymų projektus, aiškinimą, kad jis kišasi ne į savo atsakomybės sritis. Matyti, kad išsiskyrė jo pozicijos su konservatorius palaikančių rinkėjų dalimi, juo labiau kad jis Šeimos maršo dalyviams buvo taręs žodį. Tai irgi labai jo oponentus papiktino, nes Šeimos maršas buvo nukreiptas prieš valdančiąją koaliciją. Tad viskas ir susidėjo į krūvą. Dabar va archyve surado tą popierėlį. Nemanau, kad jis čia sensaciją sukeltų“, – sakė politikas.

Jis stebėjosi su prezidento G.Nausėdos narystės Komunistų partijoje atskleidimo istorija sutapusia Seimo konservatorių iniciatyva pripažinti Lietuvos komunistų partiją nusikalstama organizacija. Ji esą atrodanti gana keista. „Aš to projekto nemačiau, bet jeigu ten tikrai minima Lietuvos komunistų partija, tai ji juk atsirado 1989 m., kai atsiskyrė nuo TSKP. Mykolo Burokevičiaus komunistai pasivadino Lietuvos komunistų partija ant TSKP platformos. Tai kurią iš jų dabar jie nori pripažinti nusikalstama organizacija? Ar tą, kurią Algirdas Brazauskas atskyrė nuo TSKP, ar M.Burokevičiaus komunistus? Atrodytų, kad A.Brazausko vadovautą LKP. Tai čia išvis absurdas, nes nuo Maskvos atsiskyrusi LKP griovė ir partinę, ir valstybinę sovietinę sistemą. Tai, kad Lietuvoje buvo sukurta nacionalinė komunistų partija, tuo metu buvo labai drąsus ir ryžtingas žingsnis“, – sakė A.Paulauskas.

Jo teigimu, pritarus tokiam projektui labai dviprasmiškas atrodytų ir prezidentės D.Grybauskaitės vaidmuo ano meto įvykiuose. „Ji sakė, kad į LKP nestojo, taigi išeitų, kad priklausė M.Burokevičiaus komunistų „platformai“, kuri 1991 m. sausio 13 d. bandė įvykdyti karinį perversmą Lietuvoje? M.Burokevičiaus bylą buvome atidavę į teismą, ir jis buvo pripažintas kaltu. Išvis juokingai dabar ta iniciatyva atrodo: po 33 metų staiga atsirado poreikis... Čia panašiai kaip su noru vieną asmenį po 30 metų paskelbti prezidentu. Apverčiami istoriniai įvykiai, bandoma suteikti jiems visiškai kitą interpretaciją, vertinimą. Nemanau, kad dabar reikia istoriją taisyti – tą reikėjo daryti tada, jeigu buvo tam pagrindas“, – teigė buvęs Seimo pirmininkas.

Jis sakė suprantantis tuos, kuriems žinia apie tai, kad prezidentas G.Nausėda 1988 m. įstojo į Komunistų partiją, galbūt sukėlė šypseną. „Gali pasirodyti, kad tais laikais žmogus gal nelabai susigaudė, kas vyksta. Taip, galima būtų nusistebėti, nes 1988-ieji nebuvo tie metai, kada labai reikėjo į tą partiją veržtis. Tada dirbau prokuratūroje, pamenu, perskaičiau, kad Vengrijoje prokuratūra depolitizavosi. Tai mes iš karto sukvietėme susirinkimą, paskelbėme, kad depolitizuojamės. Tada dar nei teismų, nei vidaus reikalų sistemos nebuvo to padariusios, o prokurorai surinko savo partinius bilietus, atnešė į partijos komitetą ir pridavė. Ką besakytume, tačiau 35 metų laikotarpis yra pernelyg didelis žmogaus gyvenime, kad kažkoks įvykis tuo metu, kai jis buvo labai jaunas, dabar galėtų turėti didelę įtaką. Vertinti prezidentą reikėtų tik pagal dabartinę jo veiklą, jo kalbas ir darbus“, – pabrėžė A.Paulauskas.