Tokių Seimo rinkimų dar nebuvo: daugiau nei 1,168 mln. rinkėjų prie balsadėžių artinosi užsidengę veidus kaukėmis, o atsargiausieji dar ir mūvėdami vienkartines pirštines. Deramu atstumu nuo rinkimų apylinkių žvilgsniais iš reklaminių plakatų juos lydėjo politikai – besišypsantys ir be kaukių.

Skaičių veidrodyje

Kylanti nauja koronaviruso epidemijos banga renkant 13-ąjį Lietuvos Seimą tėškė ir per kandidatų rinkiminę kampaniją, kurią politologai bei patys politikai dar gerokai prieš rinkimus vadino trumpa, vangia, nykia, ir per rinkėjų aktyvumą. Į pirmąjį rinkimų turą atėjo 47,55 proc. rinkėjų, beveik 104 tūkst. mažiau nei prieš 4 metus. Jau kitą rytą ėmė ryškėti naujojo Seimo politiniai kontūrai: sprendžiant iš išankstinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, 5 proc. barjerą peržengė ir į Seimą pateko šešios partijos: Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), surinkusi 24,82 proc. rinkėjų balsų ir pelniusi 23 Seimo narių mandatus, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) su 17,50 proc. balsų ir 16 mandatų, Darbo partija (DP), gavusi 9,46 proc. balsų ir 9 mandatus, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) su 9,26 proc. balsų ir 8 mandatais, Laisvės partija (LP) su 9,02 proc. balsų ir 8 mandatais bei Lietuvos liberalų sąjūdis (LLS), surinkęs 6,79 proc. balsų ir gavęs 6 vietas Seime.

„Valstiečių“ bendražygiams dabartinėje Seimo valdančiojoje daugumoje sekėsi prastai: įveikti 5 proc. rinkėjų skaičiaus barjero daugiamandatėje apygardoje jiems nepavyko. Tiesa, kai kuriems trūko labai nedaug: Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) reikėjo vos apie 2 000 papildomų rinkėjų paramos (jie surinko 4,82 proc. balsų). Lietuvos socialdemokratų darbo partijai (LSDDP) visai nepavyko – už ją balsavo 3,17 proc. rinkėjų. Dabar visos viltys, matyt, dedamos į antrąjį rinkimų turą: gal į Seimą pateks pavieniai šių politinių jėgų atstovai. Po pirmojo rinkimų turo nieko nepešė ir likusios devynios Seimo rinkimuose dalyvavusios politinės partijos (Centro partija-Tautininkai, Nacionalinis susivienijimas, „Laisvė ir teisingumas“, Žaliųjų partija, „Drąsos kelias“, „Lietuva – visų“, Krikščionių sąjunga, Kartų solidarumo sąjunga-Santalka Lietuvai, Lietuvos liaudies partija). Už jas visas pirmajame rinkimų ture nubalsavo daugiau nei 238 tūkst. rinkėjų. Kiek iš jų po dviejų savaičių ateis prie balsadėžių, lieka tik spėlioti.

Tačiau dalies rinkėjų laiką sutaupys keli balsavimo vienmandatėse rinkimų apygardose rezultatai: Antakalnio rinkimų apygardoje TS-LKD sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė buvo išrinkta Seimo nare jau pirmajame ture (gavo 60,72 proc. rinkėjų balsų). Antro rinkimų turo neprireiks ir Šalčininkų-Vilniaus bei Medininkų apygardose: mandatus čia jau laimėjo LLRA-KŠS atstovai Beata Petkevič (59 proc. balsų) ir Česlav Olševski (52,7 proc. balsų).

Sėkmės ir nesėkmės

Politinių pergalių ir pralaimėjimų mastą galima suprasti tik juos palyginus, bet ne visada paprasta juos atskirti vieną nuo kito. Antai „valstiečiai“, prieš 4 metus daugiamandatėje apygardoje iškovoję 19 mandatų, dabar pelnė 16. Regis, 3 prarasti mandatai – akivaizdus pralaimėjimas. Kita vertus, ši partija visus 4 metus buvo valdžioje ir kartu su koalicijos partneriais yra atsakinga už daugelį per šią Seimo kadenciją priimtų sprendimų, vienaip ar kitaip palietusių daugelio žmonių gyvenimą. Tikrieji politinių reformų ir kitų valdžios sprendimų rezultatai neretai paaiškėja tik po kelių ar net keliolikos metų, tačiau rinkėjai, suprantama, jau turi savo nuomonę ir išsako ją per eilinius rinkimus. Kaip rodo naujausi rezultatai, lyginant su pirmuoju 2016 m. Seimo rinkimų turu, LVŽS daugiamandatėje apygardoje prarado daugiau nei 69 tūkst. rinkėjų balsų. Ar tai blogas, ar visai patenkinamas rezultatas valdžioje buvusiai partijai, turbūt dar ginčysis politologai.

Dabartinė konservatorių pergalė daugiamandatėje apygardoje už 2016 m. pasiekimą yra didesnė 3 mandatais: šįkart už TS-LKD balsavo per 13 tūkst. rinkėjų daugiau nei prieš 4 metus. Ar tai svari pergalė visą laiką opozicijoje buvusiai politinei jėgai? Kur kas mažiau klausimų kelia netikėtas Laisvės partijos spurtas: ši Seimo rinkimuose debiutavusi politinė jėga daugiamandatėje apygardoje iškovojo 8 mandatus. Tokį pasiekimą teks lyginti su 2024 m. Seimo rinkimų rezultatais, bet aišku viena: tai, kad nei reitingų agentūros, nei politikos apžvalgininkai nė iš tolo neprognozavo tokios Laivės partijos sėkmės, verčia rimtai abejoti jų profesiniais gebėjimais.

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie Darbo partijos siurprizą. Seniai žinoma, kad daug kartų rinkėjų akyse kilusi ir vėl į balą kritusi politinė jėga, lyg tyčia prieš šiuos Seimo rinkimus gavusi 1,8 mln. eurų valstybės dotaciją, surengė aktyvią rinkimų kampaniją ir pirmajame rinkimų ture šventė pergalę pelniusi 9 mandatus ir užėmusi trečiąją vietą. 2016 m. už ją daugiamandatėje apygardoje balsavo daugiau nei 59 tūkst. rinkėjų, to nepakako įveikti 5 proc. rinkimų barjerui. Per 4 metus Darbo partija savo rinkėjų skaičių kone padvigubino: dabar už ją balsavo daugiau nei 110 tūkst. Kokia tokios politinės magijos paslaptis? Nejau tik rūsti lyderio frazė „Už jūsų pasitikėjimą mes guldome galvas ir atsakome už savo žodžius“? Negi niekas nepasidomėjo, kuo konkrečiai atsako ir ant ko tos galvos bus guldomos – ant kaladės ar ant minkštos pagalvės po sočių pietų, saldaus poilsio už mokesčių mokėtojų pinigus?

Paslėpta tapatybė

Su kaukėmis naują valdžią renkantys asmenys, įsijautę į malonų, bet tik kartą per 4 metus ir tai vos sekundei pasikartojantį politinio Lietuvos likimo sprendėjų vaidmenį, užlieti saldaus keršto ar politinio artumo jausmo, nė nepastebi, kad su kaukėmis stovėjo ir jų renkamieji, gudriais žvilgsniais lydėję saviškius iš rinkiminių plakatų. Tai – ideologinio identiteto kaukės, slepiančios tikrąjį atskiro kandidato ir visos politinės jėgos veidą. Viešojoje erdvėje politologai (ir ne tik jie) jau senokai piktinasi, kad konservatoriai vertybių ir politinių veiksmų požiūriu anaiptol ne konservatoriai, greičiau liberalai, liberalai – jokie ne liberalai, o stambųjį kapitalą aptarnaujantis samdomas personalas, socialdemokratai – ekonominio liberalizmo šaukliai. Taip, žodžiai iš po tapatybės kaukių skamba tokie, kad atitiktų politinio teatro personažo vaidmenį, tačiau darbai anksčiau ar vėliau jas nuplėšia. Per rinkimus balsuoji už vieną, o šis, gavęs valdžią, netrukus nusiriša tapatybės kaukės raištelius ir meta ją šalin, nes ji nebereikalinga, trukdo kvėpuoti, veikti.

Kartais tą padaryti bandoma nepastebėtam. Iš šalies tai atrodo gana juokingai: štai socialdemokratų lyderis, kurio partija, buvusi Seimo opozicijoje, daugiamandatėje apygardoje patyrė triuškinamą pralaimėjimą, nuo praėjusių rinkimų praradusi net 75 tūkst. rinkėjų balsų (jei sąžiningai – ar tik dėl partijos skilimo?), jau kurį laiką raitosi kaip įmanydamas. Jis niekaip nenori tiesiai šviesiai atsakyti į užduotą klausimą, ar socialdemokratai antrajame rinkimų ture rems „valstiečių“, konservatorių bei kitų dešiniųjų kandidatus. Politinio žaidimo taisyklės ir tapatybės kaukė, kurią nusiplėšti dar nesibaigus rinkimams būtų pavojinga, pasirinkimo tarsi nepalieka: reikėtų remti kairiųjų arba centro kairės jėgų kandidatus. Tačiau, sprendžiant iš skausmingo muistymosi, to labai nesinori. LSDDP lyderis po pirmojo rinkimų turo vargais negalais išspaudė pažadą antrajame ture paremti „valstiečių“ kandidatus, bet tuoj pat pareiškė, jog tai dar nereiškia, kad socialdemokratai, turėdami galimybę formuoti valdančiąją daugumą, tą darys tik kartu su „valstiečiais“.

Bėgte į savižudžių klubą

Atsakymą į esminį rinkimų klausimą, kam šįkart atiteks valdžia, sužinosime tik po dviejų savaičių, nes pirmojo rinkimų turo rezultatai dar labiau užveržė intrigą. Neįprastai tylūs ir atsargūs tapo net konservatoriai, pareiškę, kad kol kas jais „santūriai džiaugiasi“. „Valstiečiai“, pasak jų lyderio, įvertinę galimybes antrajame Seimo rinkimų ture, mano kartu su centro kairės partijomis „vis dar“ galintys formuoti valdančiąją daugumą. Valdžios nesipurto ir Darbo partijos prekės ženklu laikomas politikas: esą nesvarbu, kokia bus koalicija, „darbiečiai“ visada pasiruošę bendradarbiauti. Socialdemokratų lyderis tvirtina, kad dėl koalicijų dar per anksti kalbėti. Anot jo, viskas labai paprasta: jeigu žmonės antrajame ture išrenka daugiau dešiniųjų, bus dešiniųjų koalicija su konservatoriais priešakyje, jeigu kairiųjų – kairioji, tačiau vadinamosios „vaivorykštės“, dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų mišrainės, jo teigimu, tikėtis nereikia.

Taigi, nors intriga vis dar išlieka, turbūt ne tik sąmokslo teorijų mėgėjai gali įžvelgti šaltai apskaičiuotą ir metodišką 13-ojo Seimo pribuvėjų šešėlinį veikimą, prasidėjusį dar prieš kelis metus. Kažkam galbūt neliko nepastebėtas ir socialdemokratų suskaldymas, naujo jų lyderio, jaunystėje priklausiusio Jaunųjų konservatorių lygai, išrinkimas, LRT vadovybės pakeitimas, kažkieno plaukuotos rankos prieš rinkimus suleista stipri finansinė injekcija, privertusi pašokti ant kojų jau pamirštą politinį zombį. Viskas tarsi savaime klientą rūpestingai veda prie valdžios klubo durų: jei po pirmojo rinkimų turo iškiltų keblumų, antrajame lauks užvestas paruoštų koalicijos partnerių vilkikas – kelionė bus be rūpesčių!

Tik ne veltui sakoma, kad žmogus šaudo, o Dievas kulkas gaudo. Jeigu iš tiesų buvo kas pasirūpina atverti brangiam klientui valdžios klubo duris, peržengus jo slenkstį, atsisėdus prie stalo žarstyti ES paramos milijardų ir nusiėmus kaukę gali paaiškėti, kad tai savižudžių klubas. Politinių savižudžių. Jokiame scenarijuje nebuvo numatyta, kad jo didenybė atsitiktinumas pavasario pradžioje atsiųs į Lietuvą epidemiją, griežtą karantiną, uždarytas mokyklas ir poliklinikas, sustojusį verslą. Pirmoji epidemijos banga buvo atlaikyta, tačiau antroji grėsmingai didėja ne tik pas mus, bet ir visoje Europoje. Nors karantino pamokos jau išmoktos, aišku, jog visiems prieinamos vakcinos dar nebus bent metus ar pusantrų, o tai reiškia, kad chaosas ir netikrumas tęsis.

Virš pasaulio kybo tamsūs ekonominės krizės debesys, kurtinantis jos griausmas gali pasigirsti bet kuriuo metu. Lietuvai, kaip ir kitoms atviroms ekonomikoms, tai reikštų labai sunkius laikus su visais jų atributais: tuščiu valstybės biudžetu, milžiniškomis skolomis, masiniu nedarbu, mėnesiais tarnautojams nemokamais atlyginimais, socialinės paramos nukarpymu, naujais mokesčiais, streikais, masiniais protestais, alkanųjų maršais ir guminėmis kulkomis prie Seimo ar Vyriausybės rūmų. Visa tai pas mus jau buvo, visa tai mes jau pamiršome. Duok Dieve, kad gyvenimas vėl nepriverstų to prisiminti – nei mums, renkantiems, nei jiems, išrinktiems.