Kreivas kelias tiesiais vartais prasideda – perspėja liaudies išmintis prie ką tik prasivėrusių prezidento rinkimų kampanijos vartų susirinkusius kandidatus ir, žinoma, mus visus, būsimo šalies vadovo rinkėjus.

Vorele prie starto

Pirmasis pretendentu į kandidatus prezidento rinkimuose Vyriausioje rinkimų komisijoje užsiregistravo Seimo narys, Lietuvos Centro partijos pirmininkas Naglis Puteikis. Jo pavyzdžiu anksčiau ar vėliau turėtų pasekti dar šeši kandidatai – Aušra Maldeikienė, Ingrida Šimonytė, Petras Auštrevičius, Arvydas Juozaitis, Valentinas Mazuronis ir Gitanas Nausėda. Iki paskutinės registracijos dienos, 2019 m. vasario 18-osios, laiko dar liko daug, neverta abejoti, kad konkurentų padaugės. Tikėtina, kad vienas ar kitas iššoks tarsi Pilypas iš kanapių pačioje pabaigoje, galbūt tikėdamiesi, kad publikai, jau spėjusiai gerokai įsižiūrėti į jau žinomus konkurentus, liks mažiau laiko stebeilytis į juos.

Kad ir ką patylom svarstytų prie prezidento rinkimų kampanijos vartų lūkuriuojantys politikai, ir jie, ir prie rinkimų urnų ateisiantys piliečiai žino, kad naujojo prezidento ir visos valstybės lauks nelengvas kelias. Žinoma, tiesūs vartai anaiptol nereiškia, kad jis bus kreivas. Patarlėje minimus tiesius vartus galėtume suprasti kaip laisvus, demokratiškus rinkimus, per kuriuos tauta iš visų jai pasiūlytų atstovų išsirenka patį geriausią, vertą būti valstybės vadovu ir eiti jos priešakyje 5 ar net 10 metų.

Būtent tokią naujausios istorijos atkarpą Lietuva baigia įveikti su prezidente Dalia Grybauskaite, du kartus žengusia pro tiesius vartus skambant ryžtingiems šūksniams apie tvirtą ranką, kovą su korupcija ir oligarchais, „kitokios Lietuvos“ kūrimą. „Galiu ir noriu skirti savo patirtį, žinias bei gebėjimus tam, kad išguitume šešėlius iš moralės, politikos, ekonomikos ir sukurtume kitokią piliečių Lietuvą, piliečių valstybę“, – 2009 m. vasarį pareiškė D.Grybauskaitė.

Dešimtmetis patamsyje

Po dešimtmečio tenka konstatuoti, kad tokių sutemų, kaip dabar yra Lietuvoje, nebuvo nuo pat brandaus sovietmečio. Mažiausiai trečdalis tautos jau paliko tėvynę, išsivaikščiojimas tęsiasi, Lietuva yra viena iš ES lyderių pagal skurdo paplitimą ir socialinę atskirtį, politinė korupcija pasiekė tokį lygį, kad valstybės šimtmečio metais prabilta apie gana sėkmingas 10 metų trukusias vienos verslo grupės pastangas užvaldyti valstybę. Valstybės saugumo departamentas jas įvardijo grėsme nacionaliniam saugumui. Visuomenė piktinasi vėl įsitvirtinusia naująja nomenklatūra ir privilegijomis, jos atstovų nebaudžiamumu, visas sveiko proto ribas peržengusiu biurokratizmu, badmiriauti verčiančiomis pensijomis ir Vakarų Europos šalis lenkiančiomis kainomis, ponų ir baudžiauninkų santykiais darbo rinkoje, vienos partijos propagandos mašina paverstu vadinamuoju visuomeniniu transliuotoju.

Besikartojantys atvejai, kai vienas žmogų užmušęs girtas vairuotojas tik pabaramas ir išleidžiamas į laisvę, o kitas už tokį pat nusikaltimą sėda už grotų, pakerta pasitikėjimą lietuviška teisingumo sistema. Tokio visuomenės ir valstybės susipriešinimo, kokį pajutome valstybės vardu be aiškaus pagrindo pradėjus atiminėti iš šeimų vaikus, turbūt nebuvo net sovietiniais metais. Kaip šiuos ir kitus Lietuvos gyvenimo šešėlius per dvi kadencijas gujo prezidentė D.Grybauskaitė? Ką konkrečiai padarė, kad šiuose patamsiuose būtų daugiau šviesos? Klausimai, žinoma, retoriniai. Turbūt simboliška, kad Lietuvos šimtmečio metais, kai į Vilnių mūsų pasveikinti atvyko Latvijos, Estijos, Lenkijos prezidentai, Lietuvos vadovė sugebėjo neatvykti į šimtmečio iškilmes nė vienoje iš šių šalių. Tai blogas oras sutrukdė, tai kitas renginys, tai lėktuvo gedimas... Jei nenorima ar nesugebama atlikti paprasčiausios atstovavimo savo valstybei pareigos, ar beverta kalbėti apie kitas, sunkesnes?

Temas diktuoja rinkėjai

Prie prezidentės D.Grybauskaitės politinio palikimo turbūt bus ne kartą grįžtama ir šios rinkimų kampanijos metu. Vieniems nueitas dviejų kadencijų kelias galbūt atrodys kreivas šunkelis, kitiems – tiesus kaip styga, gal vieni šį laikotarpį vadins prarastu Lietuvos gyvenimo dešimtmečiu, kiti – jos sėkmės istorija. Turbūt svarbiausia, kaip siekiantys pakeisti prezidentę suvokia svarbiausią savo užduotį, kokios esminės nacionalinės problemos iškyla priešais Lietuvą naujos prezidento kadencijos metu? Koks turėtų būti esminis prioritetas – kaip Donaldo Trumpo, tvirtinančio, kad „Pirmiausia – Amerika!“? Ar, kaip jau įprasta, europietiškiau būtų „Lietuva – paskiausia!“?

Politologas Algis Krupavičius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, mano, kad pati didžiausia problema dabar yra socialinė atskirtis, didelė pajamų nelygybė. „Lietuva pagal visus statistikos rodiklius yra ES šalių pabaigoje. Pajamų skirtumo išlyginimas, aukštesnė gerovė, matyt, bus viena pagrindinių ašių rinkimų kampanijoje. Bent jau dalis kandidatų bando apie tai kalbėti: G.Nausėda kalba apie gerovės valstybę, valstybės ir piliečių susvetimėjimą visomis prasmėmis, bet pirmiausia socialiai ir ekonomiškai, nes valstybė efektyviai nesprendžia gerovės problemų. Apie teisingumą plačiąja prasme kalba A.Juozaitis, manau, kad jo rinkimų kampanijoje ši tema bus labai svarbi. Neabejotinai daug dėmesio šiems dalykams skiria A.Maldeikienė ir N.Puteikis. Net ir neapsisprendęs dėl savo dalyvavimo prezidento rinkimuose Saulius Skvernelis Vyriausybės lygiu vykdo itin aktyvią propagandą, kuri iš esmės irgi skirta didesnės socialinės gerovės, kainų mažinimo temoms“, – sakė A.Krupavičius.

Algis Krupavičius

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad kandidatai turi atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Jo teigimu, jeigu žmonės sako, kad jų netenkina atlyginimai, kad sparčiai auga kainos, o valdžia nieko nedaro, kad bent pristabdytų jų didėjimą, kad skurdas ir socialinė atskirtis Lietuvoje yra akivaizdžiai yra per dideli, tuomet politikai, ypač rinkimų laikotarpiu, tam bando skirti daugiau dėmesio.

Tik gražūs žodžiai

Didžiausiu iššūkiu šalies vidaus politikoje taps socialiniai dalykai, teigia Vilniaus universiteto docentė Lidija Šabajevaitė. Politologės teigimu, kol kas atskirtis yra labai didelė, jos pasekmė – toliau auganti emigracija. „Išvyksta vis daugiau ir daugiau. Kadangi mokesčius mokančių žmonių skaičius mažėja, ratas savaime užsidaro – pensininkams nepadidės pensijos, nebus pakelti atlyginimai kultūros, kitiems viešajame sektoriuje labai nedaug uždirbantiems darbuotojams. Manau, kad ši socialinė problema, tiesiogiai susijusi su ekonomika, yra pati svarbiausia“, – sakė L.Šabajevaitė.

Lidija Šabajevaitė

Politologė apgailestavo, kad per dvi praėjusias kadencijas šiuo požiūriu nieko nebuvo padaryta. „Deja, deja... Tik gražūs, skambūs žodžiai – ir viskas. Paimkime atskirą regioną, pavyzdžiui, Vilniaus kraštą: juk bene tik prieš metus prezidentė paakino valdžią atkreipti į jį dėmesį, padėti kurti darbo vietas. Iki tol faktiškai miegota. Į emigracijos problemą buvo žiūrima labai ramiai, net buvo sakoma – labai gerai, turėsime mažiau bedarbių. O dabar trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Žinoma, yra ir nemaža verslo nuodėmė, ne vien tik valdžios. Bet juk valdžia ir verslas yra susiję: jei būtų didesnis minimalus atlyginimas, verslas būtų priverstas atlyginimus didinti. Klausytis verslininkų virkavimų, kad jie tuoj bankrutuos, be šypsenos jau tapo sunku“, – teigė pašnekovė.

Geopolitinė kryžkelė

Jei dėl tokių visuomenei svarbių problemų kaip emigracija, plintantis skurdas, gilėjanti atskirtis per pastarąjį dešimtmetį iš esmės nieko nebuvo daroma, kaip būtų galima paaiškinti iki šiol labai aukštus prezidentės reitingus? „Būna įdomių dalykų, kuriuos sunkoka paaiškinti, – svarstė L.Šabajevaitė. – Manyčiau, kad kartais reikia surasti priešą. O kai jį randi ir visą laiką sakai, kad tas priešas mums neduoda ramiai ir gerai gyventi, tada žmonės tuo lyg ir patiki. Taip, tai panašu į Rusiją: jos valdžia turi priešų, mes irgi turim priešą, užtai turim gintis ir dėl to negalime kitų reikalų tvarkyti.“

Ar prabėgęs dešimtmetis nebus parodęs, kad mentalitetu ne taip labai skiriamės nuo Rusijos visuomenės, kuri žiniasklaidoje dažnai pašiepiama dėl baudžiauninkiško nuolankumo valdžiai? Ar europietiškos dvasios žmonės būtų taip taikstęsi su neparadine Lietuvos gyvenimo tikrove, kurią kažkam turėtų būti gėda pristatinėti Briuselyje? Kaip reikėjo nuvaryti šalį, kad iš jos pabėgtų trečdalis tautos? Nejau niekas iš Europos lyderių niekad tiesiai nepaklausė – klausykit, ką jūs ten darote su savo žmonėmis? Gal ir nepaklausė, nes dabar lyderiams turbūt rūpi svarbesni dalykai. Algimantas Jankauskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, mano, kad ne tik prezidento, bet ir artėjančių trijų kitų rinkimų darbotvarkę lems geopolitiniai pokyčiai pasaulyje, Europos Sąjungos ateities scenarijai ir iš jų kylanti mūsų valstybės perspektyva.

„Visa pasaulio tvarka, per dešimtmečius susiklosčiusi po Antrojo pasaulinio karo, dabar keičiasi. Britų išstojimas iš ES, pokyčiai, susiję su dabartiniu JAV prezidentu D.Trumpu, ES ateities dalykai – tai permainos, į kurias negalime nereaguoti. Kitos šalys tą jau daro, bet pas mus kol kas visiška tyla. Anksčiau ar vėliau mūsų politinis elitas turės duoti atsakymus į tuos klausimus. Braška svarbus euroatlantinės struktūros, kuri mus riša į vieną Vakarų pasaulį, dėmuo. Kai kalbama apie Europos kariuomenę, iškart iškyla klausimai dėl NATO. Ką reiškia V.Putino pareiškimas, kad jis pritartų ES kariuomenės sukūrimui? Visa euroatlantinio saugumo tvarka iki šiol atrodė stabili, bet dabar jau susvyravo, čia labai rimti klausimai“, – sakė politologas.

Prezidentas turi iškelti esminį klausimą

Antanas Kulakauskas, politologas, istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

Svarbiausioji problema sena, bet dabar jau visuotinai pripažįstama – tai Lietuvos tuštėjimas. Jei procesas tęsis, Lietuva ir toliau eis laplandizacijos keliu, lietuviai ilgainiui taps tautine mažuma. Na, galbūt reprezentacine, kaip samiai Laplandijoje. Kadangi Lietuva yra piečiau nei Laplandija, tai neišvengiamai didės imigracija iš pigesnės darbo jėgos šalių. Jei ta imigracija bus gausesnė, žinoma, jokios kultūrinės integracijos į Lietuvą nebus, procesas kels konfliktus. Tai štai tokia perspektyva, jei bus tęsiama ta politika, kuri buvo vykdoma paskutinį ketvirtį amžiaus beveik nuo nepriklausomybės pradžios. Ką prezidentas turėtų daryti, kad būtų kitaip? Kad Lietuva pirma laiko neatsisakytų tautinės valstybės statuso? Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu ji eis socialinio teisingumo, nelygybės mažinimo, socialinės gerovės kūrimo, demokratijos ir savivaldos plėtros keliu. Reikia visai tautai užduoti klausimą – ką turėtume daryti? Kai kam gerai taip, kaip yra. Tie sluoksniai yra įtakingi ir nenori rizikuoti. Tik ar visiems patiktų, jei Europoje išnyktų tautinė valstybė, kurios šimtmetį šiemet švenčiame? Ji gal dar vadinsis Lietuvos vardu, bet tautinė valstybė tikrai nebus. Prezidentas kaip pirmas Lietuvos valstybės asmuo turi tiesiai šviesiai to paklausti ne tik politinės bendruomenės, bet ir visuomenės. Jis labiau nei bet kas kitas turėdamas autoritetą gali padėti suvienyti bendras pastangas. To aš labiausiai ir norėčiau.