Ar užsitęsusi Lietuvos rinkėjų apatija jau tapo nepagydoma? Naujausi rinkimai Marijampolėje patvirtino, kad valdžią ir toliau renka mažumos dauguma.

Rudeninis paūmėjimas

Rinkėjų aktyvumas šiais metais vykusiuose ketveriuose rinkimuose patvirtino jau kurį laiką stebimą tendenciją, kad prie rinkimų urnų ateina gerokai mažiau nei pusė piliečių. Balandžio mėnesį Jonavos ir Šakių savivaldybėse buvo renkami nauji merai. Šakiuose balsuoti atėjo 39,45 proc. rinkėjų, Jonavoje – 26,73 proc. Tuo pat metu Anykščių–Panevėžio vienmandatėje apygardoje buvo renkamas naujas Seimo narys. Į jo rinkimus susirinko 29,55 proc. rinkėjų sąrašuose esančių piliečių.

Dar kartą rinkėjų aktyvumo temperatūra buvo pamatuota per neseniai vykusius Marijampolės savivaldybės tarybos nario – mero rinkimus. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, pirmajame rinkimų ture dalyvavo tik 24,62 proc. rinkėjų, o po poros savaičių įvykusiame antrajame – vos 18,88 proc. Iš rinkėjų sąraše esančių 48 819 rinkėjų balsuoti atėjo tik 9 215.

Ką galėtų reikšti toks akivaizdus rinkėjų apatijos sustiprėjimas – rudeninį paūmėjimą ar vis labiau stiprėjantį ir nuo sezoninių nuotaikų svyravimų nepriklausantį visuomenės daugumos bodėjimąsi rinkimais? Juk vos prieš porą metų, ruošiantis pirmiesiems Lietuvoje tiesioginiams merų rinkimams, valdžios atstovai garsiai trimitavo apie naują lietuviškos demokratijos pergalę: žmonėms jau suteikta galimybė patiems išsirinkti savo miesto ar rajono merą, valdžia būsianti dar arčiau paprastų žmonių, merai jausis labiau įsipareigoję rinkėjams, išaugs šių aktyvumas, vietinės valdžios formavimas nebe taip priklausys nuo politinių partijų turgaus. Šiemet vykę rinkimai prikišamai rodo, kad šie argumentai subliūško. Nauji savivaldos rinkimai jau ne už kalnų – iki jų liko pusantrų metų. Kiek rinkėjų ateis į juos? 40, 30, o gal tik 12 procentų?

R. Dovydėno pieš.

Politinė aritmetika

Žemas rinkėjų aktyvumas vis labiau kelia politinį valdžios teisėtumo klausimą. Jeigu valdžią renka akivaizdi mažuma, trečdalis ar vos penktadalis piliečių, ar tokią valdžią pripažins visuomenės dauguma? Formaliai ji gali būti teisėta, bet jei valdžia kyla iš akivaizdžios mažumos valios, dauguma psichologiškai negali pripažinti jos legitimine. Juokaujama, kad naują Marijampolės merą buvo galima išrinkti vien tik „savų“ – vienos partijos narių, jų giminių, artimųjų, prijaučiančiųjų, šios partijos įtakoje esančių įstaigų ir įmonių darbuotojų – balsais. Ką gi, jei iš daugiau kaip 48 tūkst. savivaldybėje gyvenančių piliečių į antrąjį rinkimų turą atėjo tik kiek daugiau nei 9 tūkst., tokia politinė aritmetika neatrodo neįmanoma.

Kęstučiui Traškevičiui, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų iškeltam kandidatui į Marijampolės merus, pritrūko 2 436 balsų, ir naująja Marijampolės mere tapo socialdemokratė, buvusi vicemerė Irena Lunskienė. Už ją balsavo 62,54 proc. rinkimuose dalyvavusių marijampoliečių, už K.Traškevičių – 36,12 proc. Įdomu, koks būtų buvęs rezultatas, jei į antrąjį turą būtų atėję ne 18, o, tarkime, 55 proc. rinkėjų?

Nepakeičiamumo įspūdis

K.Traškevičiaus manymu, itin žemą marijampoliečių rinkėjų aktyvumą paaiškina kelios priežastys. „Šie rinkimai, žmonių akimis, galėjo būti tarsi ne visai tikri, nes naujas meras, mirus ankstesniajam, buvo renkamas tik pusantrų metų kadencijai. Jei būtų buvę renkama visai kadencijai, manau, būtų buvę kitaip“, – sakė jis. Be to, pasak pašnekovo, įtakos turėjo ir labai geri orai rinkimų dienomis, tad žmonės kas į bulviakasį, kas į mišką grybauti, kas į išvyką su šeima labiau skubėjo.

„Kitas dalykas – žmonių nusivylimas. Jie gal jau netiki, kad gali kas nors pasikeisti. Marijampolę jau 17 metų valdo Socialdemokratų partija, praktiškai čia visada, neskaitant pusantrų metų pertraukos, būdavo jų meras. Taigi tarsi susidaro vienos partijos nepakeičiamumo įspūdis“, – sakė K.Traškevičius. Anot jo, visoje Lietuvoje daug nusivylimo, žmonės jaučia teisingumo stoką kai kuriose savivaldybėse, ir dėl to, matyt, neina į rinkimus. Politikas suabejojo, ar tikslinga rengti naujus ne visos kadencijos mero rinkimus: esą gal verčiau pataupyti valstybės lėšas ir tokiais atvejais, kai iki kadencijos pabaigos lieka mažiau nei dveji metai, jų neorganizuoti.

Spręsti dar anksti

Galbūt tai, kad valdžią Lietuvoje renka mažumos dauguma, susiję su milžinišku emigracijos mastu? „Jei kalbėtume apie emigracijos poveikį, tai oficialiai savo išvykimą yra deklaravę apie 300 tūkstančių rinkėjų, neoficialiais duomenimis, išvykusiųjų yra dar daugiau“, – teigė Laura Matjošaitytė, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkė. Pasak jos, per 2016 m. Seimo rinkimus balsuoti užsienyje užsiregistravo kiek daugiau nei 19 tūkst. rinkėjų, iš jų pirmajame rinkimų ture balsavo 16 401.

„Taigi matome, kad išvykusieji yra pasyvūs. Aišku, čia reikėtų platesnio tyrimo, kodėl – ar juos pasiekia per mažai informacijos apie rinkimus ir galimybę balsuoti, ar jų netenkina vykdoma politika, ar neturi iš ko pasirinkti, ar kandidatai į Seimo ar savivaldybių tarybų narius, merus per mažai save pristato. Priežasčių turbūt yra daug. Manau, kad ir Vyriausioji rinkimų komisija turėtų labiau prisidėti, ieškoti galimybių didinti mūsų piliečių aktyvumą“, – sakė L.Matjošaitytė.

L .Matjošaitytė

Pasak VRK pirmininkės, Lietuvoje rinkėjų aktyvumas sudaro apie 50 proc. Svarstoma apie būdus, kaip būtų galima pritraukti daugiau piliečių į visuotinius rinkimus, bet apie jų efektyvumą kalbėti, jos manymu, dar anksti. Politikai taip pat esą diskutuoja apie įvairius pakeitimus. „Svarstoma, kad reikėtų atsisakyti daugiamandatės rinkimų apygardos, Seimo narius rinkti vienmandatėse. Tada kiltų klausimas, kiek mes tokių apygardų turėtume? Ar 141, t. y. tiek, kiek dabar yra Seimo narių, o gal jų skaičius bus sumažintas iki 101 ar 71? Kitų manymu, galbūt reikėtų atsisakyti vienmandačių apygardų ir rinkimus vykdyti remiantis proporcine rinkimų sistema, kaip daugumoje Vakarų demokratinių valstybių. Tada kyla klausimas, kiek bus tų daugiamandačių apygardų, ar vienoje bus renkama 10, o gal 15 Seimo narių? Diskusijų laukas labai platus, reikėtų išgryninti esminius dalykus“, – sakė L.Matjošaitytė.

Jaučia beprasmybę

Dabartinė rinkėjų apatija primena tarybų Lietuvos laikus, kai į rinkimus žmonės ateidavo tik baimindamiesi galimų valdžios sankcijų nebalsuojantiesiems. Visi puikiai suprato tokių rinkimų beprasmybę. Nejau laiko ratas apsisuko, ir grįžome į anų laikų rinkimų atmosferą? Nesvarbu, ar rinkimai laisvi, ar nelaisvi – vis tiek po jų niekas nepasikeis? Ką dabartinė rinkėjų apatija sako apie mus pačius? „Pirmiausia ji kalba apie mūsų politinę sistemą ir vadinamąją valdančiąją klasę, kuri valstybės mechanizmą pajungusi grynai savo interesams. Jai tas žmonių dalyvavimas rinkimuose, jeigu žiniasklaida apie tai nerašytų, yra visiškai nesvarbus. Valdžios mechanizmas funkcionuos ir be jų dalyvavimo. O nors 15 proc. vis tiek ateis, nes esama rėmėjų, giminių, kuriems reikia palaikyti rajonuose tą valdžią. Tad dėl savo valdžios ir ateina. Ateis giminės, ir užteks jų“, – sakė filosofas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius.

Pasak jo, mažas aktyvumas per rinkimus rodo, kad žmonės jau pajuto – ką berinktum, sistema nesikeičia. „Tiesiog beprasmiška rinkti. Štai čia yra pagrindinis dalykas. Žmonės suvokia rinkimų beprasmybę. Politinė sistema nepasikeis nuo to, kad eisi į rinkimus. Taip buvo tarybiniais laikais, bet ir dabar žmonės suvokia, kad politinė sistema, socialinio teisingumo dalykai nepasikeis, nes valdžiai naudinga ta sistema, kurią ji sau sukūrė“, – pridūrė pašnekovas.

Nurodė vaistą

M. Laurinkus

Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus sutinka, kad dabartinė Lietuvos rinkėjų apatija primena atgal į sovietmetį pasisukusį laiko ratą. „Rinkėjai sako, kad niekas nepasikeis? Teisingai sako. Aišku, kad niekas nepasikeis. Grybauti juk įdomiau, negu balsuoti“, – juokavo pašnekovas. Anot M.Laurinkaus, rinkėjų aktyvumas Lietuvoje ypač sumažėjo įstojus į Europos Sąjungą. „Visi suprato, kad dideli procesai nepriklauso nuo rinktų politikų, jie visiškai negali jų paveikti. Pavyzdžiui, ką gali galvoti žmogus, rinkdamas kandidatą į Europos Parlamentą? Tas, kuris išrinktas, mano, kad nieko nepakeis, o ką galvoti paprastam žmogui? Rinkėjų aktyvumas geso, geso ir, bijau, gali visai užgesti. Na, gal taip nebus, partijos dar kvėpuoja, turi savo skyrius, turi žmonių, dar pabalsuos. Bet didelio entuziazmo nėra“, – sakė politikas.

Pašnekovo teigimu, žmonės mato, kad partijose vyksta kautynės dėl postų, išorėje – visiška demagogija, bendros frazės apie valstybę, bet niekas jomis nebetiki. Pasak M.Laurinkaus, bendruomenė visada nujaučia, gali ką nors politikai ar ne. „Mažai ką gali. Gal jie klysta taip manydami, deja, nuo rinkimų iki rinkimų niekas labai ir nepasikeičia. Visa tai kartojasi, todėl rinkėjai ima darytis išvadas.“ Pašnekovo manymu, vis dėlto yra vaistas nuo rinkėjų apatijos. Vokietijos ir Prancūzijos rinkėjus mobilizavo pabėgėlių problema, Lietuvą irgi turėtų supurtyti koks nors svarbus įvykis. „Manau, taip bus, kai pasibaigs ES parama. Nebeilgai liko. Tada tai jau tikrai sukrus, galvos, ką daryti, kaip gyventi, tada bėgs į rinkimus, o dabar dar inertiškai gyvena“, – sakė pašnekovas.

Apatija – ne amžina

 Lauras Bielinis, politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Dalis visuomenės tikrai nusivylusi politikais, ir, ko gero, dėl to gali neiti balsuoti. Tačiau balsavimo motyvas yra daug sudėtingesnis dalykas, negu kaltinimai dėl korupcijos vienai ar kitai partijai. Dažnesnis motyvas – ar išrinktųjų veiklos rezultatai atitinka rinkėjų lūkesčius. Tad šiuo atveju balsavimas Marijampolėje greičiausiai buvo toks neaktyvus dėl to, kad dauguma gyventojų nesieja savo lūkesčių su ta pozicija, su tais žodžiais, tais argumentais, kuriuos teikė kandidatai į merus.

Nesutinku, kad žemas rinkėjų aktyvumas susijęs su emigracija. Manyčiau, tai nėra pastovi tendencija. Viskas priklauso nuo to, kaip aktyviai veikia konkretūs kandidatai, kaip energingai save pristato vienos ar kitos partijos. Šiandien mes išties matome, kad partijos neteikia piliečiams strategiškai reikšmingų idėjų. Ir dėl šios priežasties jie reaguoja adekvačiai: nieko jūs nesiūlote, mes neiname už jus balsuoti. Aš turiu viltį, kad vis dėlto atsiras energingų politikų ir gerai organizuotų partijų.