Kultūros bendruomenės streikas uždavė daug kam Lietuvoje aktualų klausimą: ką daryti, jei netikėtai užpuola ožiai? Nekreipti dėmesio, čiupti rykštę ar kartu mekenti nuleidus rankas?

Garsiakalbis virš smėlio dėžės

Turbūt tik aklas nemato, kad valstybėje, kurioje vos paskirtai ministrei iškart liepta atsistatydinti, ją pakeitęs ministras po savaitės priverstas pasitraukti, o iš kitų prisiekusių ir darbą pradėjusių Vyriausybės narių jau norima atiminėti ką tik gautus portfelius, nes dėl naujų politinių mainų esą reikėtų keistis ministerijomis, o gal apskritai koalicijos partneriais, kažkas labai negerai su galva. Taip negerai, kad priežasčių, kodėl vos prieš metus triuškinamą pergalę Seimo rinkimuose atšventusi centro ir kairės partijų koalicija, rinkėjams pasinaudojus vienos politinės figūros patarimu ateiti po 4 metų ir išsirinkti tuos, kurie patinka, dabar atrodo taip apgailėtinai, nors ką tik Seime turėjo konstitucinę daugumą, jau turėtų ieškoti ne politologai, o psichiatrai. Matyt, ne veltui ir valstybės vadovų, ir politinių partijų, ir naujosios Seimo daugumos lyderių veiksmai įtartinai primena vaikų kivirčus smėlio dėžėje, bandant visiems kartu pastatyti didelę, gražią ir tvirtą valdžios pilį. Politinio infantilizmo – raidos sutrikimo, kai suaugęs žmogus turi vaikystės amžiui būdingų bruožų – požymiai gana akivaizdūs. Tokie žmonės, pasak specialistų, nelabai sugeba spręsti ir veikti savarankiškai, nori būti globojami, linkę fantazuoti, užuot ką nors darę.

Dar blogiau, kad virš smėlio dėžės suaugę dėdės pakabino garsiakalbį, per kurį TV ir radijo laidų vedėjų bei didžiųjų interneto portalų autorių balsais nuolat aidi besikapstantiems skirti nurodymai. Ne ten kasi! Žiūrėk, ką darai! Nenusileisk! Neduok jam kastuvėlio! O čia kas toks? Varykit jį! Nenuostabu, kad iš garsiakalbio pilantis įsakymams, kurstymams ir patyčioms, pilies statybos einasi sunkiai: ką šiaip ne taip pavyksta sulipdyti, tuoj sulyginama su žeme, bandoma vėl ir vėl, bet jau su aiškiu nusivylimu ir nuovargiu. Gal ir besikaupiančiomis ašaromis. Jautrumas ir nebrandus realybės suvokimas, šiuo atveju – bijantis garsiakalbio, nors nekreipiant į jį jokio dėmesio, ar, dar geriau, nukirpus laidą, viskas iškart pasikeistų – taip pat ryškus politinio infantilumo bruožas.

Įsitrauks ir kariuomenė?

Apie Lietuvoje įsikerojusį politinį nebrandumą verčia svarstyti ir vis naujos pasakų inscenizacijos mūsų vidaus ir užsienio politikoje, kurias veikiausiai skatina neadekvatus tikrovės suvokimas. Tikrovė turi būti tokia, kokią ją įsivaizduoja vienas ar kitas svarbus valdžion deleguotas barzdotas vaikigalis. Kokia bebūtų politinė istorija, vaikams būtinai reikia laimingos pabaigos: kad karžygys nugalėtų drakoną, piktoji ragana sulauktų atpildo, o susipratusi tauta per Seimo rinkimus be manipuliacijų, kurtinamos partinės propagandos per visus ekranus ir lygintuvus pagaliau išrinktų „tuos“. O kol nėra laimingos pabaigos, tol apie ją nepaliaujamai turi plyšauti visi valdžiasklaidos garsiakalbiai, ir ne tik tie, kurie pakabinti virš valdžios smėlio dėžės.

Tai, kad politiniame procese atkartojami pasakų siužetai, patvirtino naujausia radijo teatro inscenizacija „Dangus griūva!“, garsiakalbių transliacijose nuskambėjusi per visą Lietuvą. Tiesa, režisierius šiek tiek pašlifavo siužetą, pakeitė veikiančiuosius asmenis, bet pasakos esmė liko ta pati: kregždučių po visą mišką išnešiota žinia, kad dangus griūva, patvirtinta Kiškio, Bebro, Lapės, Vilko ir kitų klusnių kultūros projektų įsisavintojų, sukėlė ant ausų visus miško gyventojus. Tačiau pabaiga laiminga: nors, kaip paaiškėjo, dangus rudeninio lapo pavidalu užgriuvo tik kažkam ant uodegėlės, vienas invazinės rūšies atstovas buvo apšauktas kaltu ir triukšmingai išvarytas iš miško.

Ką tokia pergalė Lietuvos politikos miške reiškia ne pasakoje, o tikrovėje, aiškiai apibūdino buvęs Valstybės saugumo departamento karininkas, vienas iš anuometinių kontržvalgybos vadovų Kastytis Braziulis.

„Keli pastebėjimai dėl kultūrininkų – protestuotojų. Pirma, ne ekonominis, ne socialinis, o politinis reikalavimas. Reikalauja ne ministrą keisti, o valdančiąją koaliciją. Reikalauja išvaryti iš koalicijos „Nemuno aušrą“ ir jiems netinkamus asmenis. Reikalauja sudaryti valdžią, kuri gintų jų interesus. Faktiškai reikalauja pakeisti rinkimų rezultatus. Antra, valstybės įstaigos, organizacijos įsitraukė į politinę kovą dėl valdžios. Jos ne savo funkcijas vykdo, o politikuoja. Tereikia palaukti, ir į politinę kovą įsitrauks kariuomenė. Trečia, naudojamos priemonės yra neteisėtos. Protestuotojai formuoja jiems palankią visuomenės nuomonę, „šerdami“ ją dezinformacija, t.y. melu. Argumentuoti šio teiginio nereikia, nes patys matote. Protestuotojai sabotuoja valstybinių institucijų veiklą: atsisako bendradarbiauti su Vyriausybe, prezidentūra, ministrais, laiku nevykdo užduočių, ragina prie jų jungtis kitas įstaigas. Vykdomas mobingas. Tai rankinė ne ta, tai rankinės turinys ne toks, tai suknelės spalva ne tokia... Demokratijos lygis yra nustatomas pagal tai, kaip pralaimėjusieji atiduoda valdžią. Jeigu taikiai, tai demokratija. Jei visais būdais bando ją išlaikyti, tai diktatūros požymis. Jei neatiduoda, tai diktatūra.

Kai dalis visuomenės yra aktyvi ir naudoja teisėtas priemones teisėtiems tikslams pasiekti, tai yra sveikintina, tai yra efektyviausia politikų veiklos kontrolės priemonė. Tačiau kai aktyvi visuomenės dalis nesutinka su rinkimų rezultatais ir bando valdžioje išlaikyti jų interesams atstovaujančias partijas, asmenis, tai yra pavojus demokratijai“, – savo „Facebook“ paskyroje tvirtino K.Braziulis.

Paskutinės vilties instancija

Politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Mindaugas Jurkynas sakė tam tikros visuomenės dalies protestus dėl buvusio kultūros ministro paskyrimo vertinantis kaip demokratijos išraišką. „Jeigu žmonės protestuoja, vadinasi, mato, dėl ko. Tie, kurie neprotestuoja, galbūt mato kitaip. Kaip bebūtų, jeigu visuomenėje aktyvumas yra didesnis, demokratijai, politinei kultūrai tai yra gerai. Jeigu kitą kartą, prie tos pačios ar jau kitos valdžios, kiti bus kažkuo nepatenkinti ir protestuos, tai tik sveikintinas dalykas. Vadinasi, žmonės nėra pasyvūs, nes kai jie pasyvūs, tai jau yra blogai“, – sakė profesorius.

Paklaustas, kaip vertinantis protestavusiųjų skanduotą šūkį „Nausėda – gėda!“ ir dėl ko, jo manymu, buvo gėdinamas prezidentas, M.Jurkynas atsakė, kad į jį veikiausiai buvo žiūrima kaip į paskutinės vilties instanciją. „Šią koaliciją sudaro trys partijos, koalicinė taryba suderina koalicijos sutartį ir jos priedus. Kandidatus į ministrus teikia pačios partijos, o paskui – ir premjerė. Prezidentas, kaip ne kartą jau buvo, gali nebent pasakyti, kad dėl tam tikrų priežasčių jam netinka vienas ar kitas asmuo, bet jis negali atmesti tos partijos siūlomo žmogaus, nes tokia jau demokratijos išraiška. Tie, kurie laimėjo rinkimus, sudarė koaliciją, ir jie prisiima atsakomybę už savo valdymą ir jo rezultatus. Todėl tas protestas prieš prezidentą buvo tarsi paskutinė stotelė, nes protestų ankstesniuose kandidato į kultūros ministrus teikimo etapuose faktiškai nebuvo“, – pridūrė politologas.

Jo teigimu, protesto vertinimas bet kuriuo atveju turbūt priklausys nuo to, ar kultūros vadyba spręs susikaupusias problemas, ar bus pasiekti norimi valdymo rezultatai. „Nes protestuoti, kad „Nemuno aušra“ yra koalicijos dalis – teisėta, bet demokratijos logika tokia, kad ši partija balsavusių piliečių valia gavo mandatą, kartu su kitomis sudarė koaliciją ir prisiėmė atsakomybę už savo valdymą. Ir nieko čia nepadarysi. Manau, kad Vyriausybės ir Kultūros ministerijos veiklos rezultatai turės poveikį sprendžiant problemas kultūros srityje. Kultūros žmonės tikrai žino geriau tas problemas ir jų sprendimo būdus, tad reikia palaukti ir pažiūrėti, kokie jie bus. Gal kažkokių problemų sumažės, o gal jų atsiras daugiau. Vyriausybė jau veikia, ji turės imtis gerinti situaciją. Toks jos darbas – ir politinis, ir priiminėjant reikiamus sprendimus“, – sakė M.Jurkynas.

Tas pats politinis kvapas

Ar iš tikrųjų Lietuvoje griūva dangus, ir jei taip, tai kodėl? Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Valius Ąžuolas, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys, sakė patiriantis jausmą, kad tai, apie ką dabar kalbama, jau yra buvę, ir ne kartą. „Atsimenu 2016–2020 metų Seimo kadenciją, kai valdė „valstiečiai“, Lenkų rinkimų akcija ir socialdemokratai. Tada tarp valdančiųjų nebuvo nei liberalų, nei konservatorių, nei Laisvės partijos. Ir kas tada vyko? Atsirado mistinis Medikų sąjūdis, kuris akivaizdžiai buvo veikiamas konservatorių, ir protestavo vien dėl to, kad protestuotų. Kad parodytų, kokia bloga valdžia. Paskui švietimo bendruomenės nariai, taip pat su tos partijos kvapu, laipiojo per Švietimo ministerijos langus. Tada buvo sunku iki galo suprasti, ko norėjo tą šou darantys žmonės. Prisiminkime ir 2018 metais prie Seimo Andriaus Tapino organizuotą mitingą „Mes kaltinam!“ Kuo kaltina, ką tuometinė valdžia darė blogai, taip ir liko neaišku. Na, bloga ir viskas. Ir atkreipkite dėmesį – visur figūruoja to paties politinio kvapo žmonės. Žvelgiant iš šalies, ir dabar viskas tas pat: tos pačios technologijos, tie patys veikėjai, tie patys sprendimai. Mums žmonės iš rajonų pasakojo, kad konservatoriai davė autobusus norintiems į protesto renginius vežioti. Konservatoriai ir kelionę apmokėjo, ir rinko žmones. Tad viskas aišku, kas čia kursto ir organizuoja“, – sakė V.Ąžuolas.

Pasak jo, šalyse, kuriose veikia dvipartinė sistema, vyksta toks pat politinis žaidimas. „Vieni kitų nekenčia, vieni su kitais kovoja. Kaip ir pas mus. Užpuolė kultūros ministrą, kuris net nepradėjo dirbti, bet jau kažkuo kaltinamas. Neaišku kuo. Po to turbūt persimes prie kito ministro. Čia niekas nestebina. Bet žiūrėkit – ar tie patys žmonės, kurie organizuoja protesto akcijas, rinkosi į mitingus tada, kai valdė konservatoriai su liberalais? Paprotestuoti prieš kompetencijų išvis neturinčius ministrus – sveikatos apsaugos, vidaus reikalų, teisingumo ir kitus? Juk nė vieno protestuojančio nebuvo, nė kvapelio. Visi ministrai jiems tada tiko, viskas tada buvo gerai. Todėl aš tarp šitų dalykų matau vieną rišamąją medžiagą. Kodėl konservatoriai dabar taip bijo „Nemuno aušros“ valdomų ministerijų? Todėl, kad jie savo rinkimų programoje įsipareigojo daryti auditus ir viešinti jų rezultatus. O jei „Nemuno aušros“ atstovas ateis vadovauti Kultūros ministerijai ir imsis auditų, tai daug vadinamųjų kultūros sferos „fondačiulpių“ liks be pinigų. Todėl jie nuo pat pirmos dienos, nors ministras dar nė darbo nebuvo pradėjęs, šoko daryti viską, kad jo šioje ministerijoje neliktų ir visi galai neišlįstų į paviršių. Nes kažkas liktų be pinigų, o kažkam ir į teisiamųjų suolą tektų sėsti už pinigų plovimą. Bet ir mes, „valstiečiai“, koalicijos sutartyje įrašėme, kad ir gynybos, ir energetikos, ir kitose srityse turi būti atliekami auditai, jų rezultatai turi būti skelbiami viešai, o tie, kurie galimai daro nusikaltimus – traukiami atsakomybėn“, – teigė V.Ąžuolas.

„Blogas todėl, kad yra blogas“

„Jei atvirai, aš iki šiol nesupratau, koks visos šitos sukeltos sumaišties tikslas. Neleisti dirbti naujajam kultūros ministrui Ignotui Adomavičiui? Nes jis blogas todėl, kad yra blogas, ar ne? Buvo blogas, dar nepradirbęs nė vienos dienos?“ – svarstė Artūras Skardžius, „Nemuno aušros“ frakcijai priklausantis Seimo Audito komiteto pirmininkas.

Jo teigimu, jei taip, tai pirmiausia toks kultūros darbuotojų, kurių atstovai ministro adresu švaistėsi keiksmažodžiais ir įžeidinėjimais, elgesys yra labai nekultūringas. „Nesu labai įsigilinęs, bet, kiek mačiau, daugiausia tą situaciją komentavo ne tik menininkai, kūrėjai, bet ir biudžetinių kultūros įstaigų darbuotojai. Galbūt tą lėmė išgąstis, kad „neteisingai“ bus perskirstytas Kultūros ministerijos biudžetas, nes I.Adomavičius sakė sieksiantis, kad šis procesas būtų skaidresnis, atviresnis visuomenei. Kad ji matytų, kaip ir kam skirstomi tie pinigai. Galbūt tai yra tikroji to triukšmo priežastis. Kita vertus, aiškiai matyti ir kitas, dar didesnį nerimą keliantis tikslas. Jis politinis: kvestionuoti Seimo rinkimų rezultatus. Ir tą daro vadinamieji mūsų visuomenininkai – turiu mintyje tuos, kurie turi didžiausią įtaką, nuolat kelia „piktinimosi“ bangą ir iš didesnio savo pačių matomumo kraunasi sau pelnus“, – tvirtino A.Skardžius.

Jis piktinosi skleidžiamu melu, neva „Nemuno aušra“ yra fašistinė partija, kad ji esą neturi teisės egzistuoti. „Čia grynai politinis tikslas, ir aš esu labai nusivylęs tais kultūros darbuotojais, kurie net nėra skaitę nedidelės knygelės, ant kurios viršelio užrašyta „Lietuvos Respublikos Konstitucija“. Jei paskaitytų, sužinotų, kad mūsų valstybėje piliečiai turi teisę jungtis į politines partijas, kad jie turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Išskyrus uždraustas politines partijas, bet tokių Lietuvoje nėra. Mes turėjome už korupciją nuteistas partijas, kurios labai sėkmingai dalyvavo valdžioje, ir dabar vėl rodo savo moralinį veidą bandydamos kaip nors apdergti joms nepatogius politinius konkurentus, kurie pernai gana sėkmingai laimėjo Seimo rinkimus, sulaukę šimtų tūkstančių žmonių pasitikėjimo ir įpareigojimo veikti valdančiojoje daugumoje“, – sakė A.Skardžius.

Pašnekovas sakė nematantis rimtesnės priežasties, kodėl buvo sukeltas toks triukšmas dėl „Nemuno aušros“ pasirinkto kultūros ministro, nei politinio revanšo po Seimo rinkimų siekimas. „Tai triukšmas dėl triukšmo, o revanšą, mano įsitikinimu, inspiruoja mano jau minėta už politinę korupciją nuteista partija kartu su konservatoriais ir galbūt į Seimą nepatekusia Laisvės partija. Jeigu iš anksto konstatuojama, kad žmogus netinka dirbti ministru todėl, kad priklauso vienai ar kitai partijai, tai, manau, jau nueita už teisėtumo ribos. Man gaila kultūros darbuotojų, kurie neatsakingų politikų, bandančių revanšuotis ar ruoštis naujiems rinkimams, įtraukiami į tokius politinius procesus“, – pridūrė A.Skardžius.

Ką daryti, kai užpuola ožiai?

Kultūros istorikė profesorė Rasa Čepaitienė, humanitarinių mokslų daktarė, sakė į šią triukšmingą istoriją pažvelgusi iš vykdyto kultūros ministro pjudymo perspektyvos. „Man jo kažkaip pagailo, empatiškai stojau į jo pusę, nes man visa ta situacija pasirodė neadekvačiai prieš jį nukreipta. Vėliau pasigilinau ir į šio paskyrimo, ir apskritai į „Nemuno aušros“ atsiradimo kontekstą. Žaidžiau su dirbtiniu intelektu, prašiau, kad surastų man visą chronologiją. Tada pradėjau kitaip žiūrėti ir į kultūrininkų protestus. Pripažįstu, kad jie iš tiesų jaučiasi įžeisti ir įskaudinti, bet, kaip dabar suprantu, visa ši istorija tebuvo šalutinė kitos politinės kovos pasekmė. Ta kova, kaip galima spręsti, vyko dėl Energetikos ministerijos, ir todėl, matyt, lengva ranka prezidentas Gitanas Nausėda išmainė energetiką, kuri jam buvo be galo svarbi – gal ir dėl asmeninių priežasčių – į Kultūros ministeriją, kurią paprastai visi numeta kaip karštą bulvę, nes tai neįdomu, nepiniginga ir t.t. Tad šia prasme čia nieko naujo. Bet, matyt, būtent dėl to kultūrininkai, ypač tie, kurie demonizuoja „Nemuno aušrą“, tokį prezidento sprendimą priėmė kaip asmeninį įžeidimą. Ir, ko gero, ta jų mobilizacija iš dalies buvo natūrali, nuoširdi ir autentiška“, – pridūrė profesorė.

Kita vertus, ji sakė spėjanti, kad tą mobilizaciją labai greitai pasigavo ir opozicinės jėgos. „Konkrečiai – konservatorių aplinka, kuri daro didelę įtaką tiems kultūrininkams, o taip pat ir kiti, tarp jų ir Arūnas Gėlūnas, ir kairieji – žodžiu, jų ten labai daug. Manau, kad čia susipina nemažai interesų, bet turbūt didžiausios kyšo konservatorių ausys. Jie, aišku, labai nori dabartinę valdžią kuo greičiau nuversti ir patys į ją sugrįžti. Taigi, mano įspūdis dvejopas: viena vertus, tie žmonės tarsi iš tikrųjų jaučiasi įžeisti, kita vertus, tas kultūros ministro, kuris tikrai nėra niekuo blogesnis už buvusios Vyriausybės „bukalaures“, juolab kad dar net nespėjo nieko pridirbti, nei gero, nei blogo, pjudymas atrodo blogai. Dar daugiau: kultūrininkai protestuoja net ne dėl šito žmogaus, o apskritai dėl bet kokio „Nemuno aušros“ atstovo. Jis jiems netiktų, net jei būtų angelas ar šventasis iš dangaus. Kitas vertus, kultūros ministras buvo puolamas kaip asmuo, matėme insinuacijas dėl jo tėvo, kai jau peržengiamos bet kokios moralinės ribos. Tai yra kolektyvinis mobingas, kurį galėtume palyginti kad ir su Rolando Pakso ar Ramūno Karbauskio pjudymu viešojoje erdvėje. Kai žiniasklaida kasdien juos seka, apie juos rašo, kai viešai tyčiojasi visi, kas tik gali tyčiotis. Ir šiuo atveju iš komentarų socialiniuose tinkluose matau, kad daug žmonių piktinasi tais kultūrininkais, nes liedami savo nuoskaudas jie jau peržengė bet kokias normalaus, civilizuoto kritikavimo ribas. Štai kur esmė“, – sakė R.Čepaitienė.

Paklausta, kodėl pilietinė visuomenė savo laiku nesiėmė ar vis dar nesiima kitų kompetencija, švelniai tariant, anaiptol nespindinčių ministrų – tarkime, Arūno Dulkio, Aušrinės Armonaitės, Ewelinos Dobrowolskos, Simono Kairio, Agnės Bilotaitės, dabar – Dovilės Šakalienės ar Kęstučio Budrio – viešo pjudymo ir tyčiojimosi akcijų, kodėl nei teisininkai, nei medikai, nei policininkai, nei karininkai, nei diplomatai neprisiminė savigarbos, nepasijuto įžeisti, pažeminti tokių profesinės kompetencijos nepaliestų ministrų, nerengė nei protestų, nei įspėjamųjų streikų, profesorė atsakė, kad čia gali būti dar keletas niuansų.

„Nėra aišku, kodėl prezidentui neįtiko buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis, dėl kokių priežasčių nebuvo pratęsta jo kadencija. Gal ten irgi kažkokie asmeniškumai? Juk visuomenei visiškai nebuvo paaiškinta, kodėl jis netiko. Tokiu atveju visi protestuojančių laidomi kankorėžiai turėtų lėkti į prezidentą, o ne į Remigijų Žemaitaitį ar dar kažką. Žemaitaitis tiesiog pasinaudojo susiklosčiusia politine situacija. O už ją atsakingas pats prezidentas, nes būtent jis ją sukėlė. Čia tikrai yra jo išsisukinėjimai ir, sakyčiau, labai negarbingas elgesys, nes jis stumia valstybę į krizę. Tiesa, teisininkai konstitucionalistai jį paprotino, pasakė, kad negali taip elgtis, nes peržengia Konstitucijos ribas, bet tai, kaip jis dabar elgiasi su tais pačiais kultūrininkais, irgi rodo, kad bandoma sėdėti ant kelių kėdžių: ir palaiko, ir nepalaiko... Nežinau, man tai labai nepatinka, o labiausiai nepatinka keli jau įtvirtinti precedentai. Labai gerai „Facebook“ tinkle parašė buvusi ekonomikos ir inovacijų viceministrė Vitalija Jankauskaitė: iš esmės joks padorus, normalus, sveikas žmogus nenorės eiti į politiką, į ministro ar kokias kitas aukštas pareigas tiesiog bijodamas šito, atsiprašau, š... malūno. Tai kas čia yra? Ko mes siekiame? Ar normalaus valstybės valdymo, normalios vadybos, profesionalumo, ar kažko kito?“ – klausė R.Čepaitienė.

Ką daryti, kai netikėtai ima ir užpuola ožiai? Gal ir politikoje praverstų dažnos mamos ar tėčio patirtis – ar nekreipti dėmesio į rėkiantį, protestuojantį, ant žemės parkritusį ir besivoliojantį vaiką, ar bandyti griežtai jį sudrausti, pastvėrus nutempti šalin, palikti kuriam laikui vieną? O gal su viskuo iškart sutikti ir pulti tenkinti jo kaprizus?

„Na, kaip suprantu, premjerė Inga Ruginienė su protestuojančiais elgiasi grynai pagal savo patirtį: kaip buvusi profesinių sąjungų vadovė siūlo jiems geresnes darbo sąlygas, žada pakelti atlyginimus, žodžiu, ieško sprendimo, kuris būtų racionalus ir visus tenkintų. Bet matome, kad šioje situacijoje veikia kiti kriterijai, matyt, įsijungė kitos, opozicinės, politinės jėgos. Tad turbūt lieka keli variantai: arba kantriai pralaukti šitą priepuolį, kol vaikas nustos voliotis ant grindų parduotuvėje ir klykti, arba nukreipti jo dėmesį į kažką kitą“, – svarstė profesorė.