Iškart po socialdemokratų apsisprendimo dėl kito kandidato į premjero pareigas per visas Lietuvos televizijas nuaidėjęs veriantis klyksmas apie gėdingą rinkėjų išdavystę žiūrovus privertė apsidairyti. Kas gi čia taip rėkia? Apgautieji? Ar tie, kurie už kairiuosius niekuomet nebalsuoja? O gal tie, kurie niekada nemeluoja savo rinkėjams?

Partinė rokiruotė

Tuoj po Seimo rinkimų socialdemokratų atlikta partinė rokiruotė, į šalį nuo aktyvios politikos perkėlus rinkimų pergalės veidu tapusią partijos pirmininkę ir ją pakeitus jos pavaduotoju, politinių šachmatų teoretikų ir žaidimo stebėtojų buvo įvertinta pernelyg nesirenkant žodžių. Jie buvo įžeidžiantys, skaudūs, pikti. Kaip paprastai ir būna tais atvejais, kai, grįžęs iš politinio turgaus, į kurį pėdinai nujausdamas, jog vėl bandys apgauti, bet gal šį kartą – ne taip įžūliai, namuose įsitikini nusipirkęs katę maiše. Balsavai už vieną – gavai kitą. Gal blogesnį, o gal geresnį – dar neaišku. Atrodė, įmetei biuletenį, sužinojai rinkimų rezultatus, ir viskas tapo aišku, o šiandien vėl esi priverstas spėlioti, ar gerai padarei balsuodamas. Gal politikoje, bent jau lietuviškoje, kitaip nebūna? Neapgausi – nelaimėsi, nes melas saldus, o tiesa karti. Kadangi apie tai, kas skanu, o kas ne, sprendžia į rinkimus atėjusi dauguma, politinių virtuvių šefai tikrai padarys viską, kad jų firminis patiekalas niekam neatrodytų karstelėjęs.

Kita vertus, išankstinis nusistatymas neiti į rinkimus, nes protingi, kad netektų gailėtis, nesėda su velniu lošti kortomis, irgi nėra išmintingas. Tą taip pat rodo lietuviškos demokratijos patirtis. Neisi tu, išrinks kitas, ir gailėtis gali tekti dvigubai: juk tikrai buvo galima išsirinkti mažesnį blogį. Beje, ši viltis jau daug metų yra pagrindinė mūsų rinkimų traukiamoji jėga: vienas po kito praeitin tolstantys prezidento, Seimo, vietos valdžios rinkimų vežimai darda tuo pačiu ritmu – visai nėra už ką balsuoti... Geriau jau šitas, tik ne tas, tik ne tas, tik ne ta...

Jau įpratome, kad demokratiškų rinkimų gurguolės daugiau nei 30 metų slenka tuo pačiu vieškeliu, grįstu didesnėmis ar mažesnėmis rinkėjų apgavystėmis, surinktomis iš akmeningo mūsų politinės kultūros lauko. Politikų noras prieš rinkimus patikti rinkėjams, sakyti tai, ką jie nori girdėti, visiškai suprantamas, ir valstybė į renkančiųjų ir renkamųjų tarpusavio santykius nesikiša, jeigu jie neperžengia rinkimų įstatymų ribų. Signalas tarsi aiškus: galvokit savo galva, kad paskui nereiktų gailėtis, nes kvailą ir bažnyčioje muša. Kadangi visa atsakomybė politikams, prieš rinkimus kvailinusiems rinkėjus, tėra politinė, t.y. iš tiesų jokios, pavieniai bandymai šokti prieš traukinį reikalaujant pačios valstybės atsakomybės vis dar atrodo gana egzotiški – tarsi Don Kichoto kova su vėjo malūnais. Nesitaikstančių su „pavogtais rinkimais“ buvo ir šį kartą: antai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) pranešė gavusi vieno rinkėjo prašymą inicijuoti šių Seimo rinkimų rezultatų panaikinimą, nes Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) prieš rinkimus dezinformavo rinkėjus.

„Jis nurodo, kad priežastis – melaginga informacija, kurią skleidė LSDP prieš rinkimus, įgyvendindama sisteminę dezinformacijos schemą. Apie tai, kad Vilija Blinkevičiūtė žadėjo būti premjere“, – pristatydama piliečio skundą per VRK posėdį, skirtą rinkimų rezultatams patvirtinti, sakė VRK pirmininkė Lina Petronienė.

Nors LSDP pirmininkės V.Blinkevičiūtės, prieš rinkimus viešai tvirtinusios, kad pergalės atveju imsis premjerės pareigų, apgavystė, kaip sakoma, jau medicinos faktas; nors prielaida, kad būtent dėl šios politikės pažado vadovauti Vyriausybei socialdemokratai gavo nemažai rinkėjų balsų, yra tvirta ir nenuginčijama, į akivaizdaus rinkėjų apgaudinėjimo atvejį VRK reagavo tik oro padrebinimu. Vieni VRK nariai tiesiog konstatavo, kad teisinio pagrindo anuliuoti rinkimų rezultatų nėra, kiti įžvelgė tokio skundo naudą būsimoms visuomenės diskusijoms, o treti priminė, jog tokio pobūdžio rinkėjų apgaudinėjimas – ne VRK reikalas: esą politinių klausimų ji nenagrinėja. Taigi, ratas užsidaro. Įdomu, kas bus toliau, jeigu Don Kichotas nenuleis rankų ir dėl VRK pozicijos kreipsis į teismą. Jei ieškinys būtų priimtas nagrinėti ir teismų konvejeris jį nuneštų iki pat Konstitucinio Teismo, būtų įdomu išgirsti argumentus, ar toks Lietuvos rinkėjų apgaudinėjimas, kaip ir skęstančiųjų gelbėjimas, visgi yra jų pačių reikalas: gal ES ir NATO valstybei politinių lyderių sukčiavimas bandant apgaule įgyti kuo daugiau rinkėjų balsų nerūpi?

Svetimo skausmo nebūna?

Geriau įsižiūrėjus nesunku įsitikinti, kad toks vieningas, gerai orkestruotas, sisteminės žiniasklaidos maksimaliai sustiprintas ir visais įmanomais kanalais ištransliuotas kauksmas sklinda iš pralaimėjusiųjų Seimo rinkimus stovyklos. Teisingai žmonės sako: svetimo skausmo nebūna. Skauda, labai skauda konservatoriams ir jų politiniams pakeleiviams dėl tokio socialdemokratų akibrokšto. Tik pamanyk – apgavo savo rinkėjus! Tuos vatnikus, tuos runkelius, tuos kremlinius, patvorinius, tą penktąją koloną – visus tuos, kurių valdantieji per visą kadenciją nei akyse norėjo matyti, nei girdėti! O, pasirodo, visgi skauda: apgavystė drasko jautrią neapgautųjų sielą. Beguodžiant socdemų apgautus brolelius runkelius, sesutes vatnikėles, svarbu tuo pačiu atverti jiems akis, kad ne viena V.Blinkevičiūtė čia kalta. Oi ne viena! Štai žiniasklaidon įpuolusi buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, kurios vyrui pareikšti įtarimai dėl papirkimo, pinigų plovimo ir didelės vertės turto neteisėto įsigijimo, pareiškė, kad didžiausias politinis skandalas yra ne vadinamoji „Foxpay“ byla, kaip sakė prezidentas Gitanas Nausėda, o jo paties ir LSDP pirmininkės V.Blinkevičiūtės „sukurpta pasaka“, esą europarlamentarė vadovaus centro kairės Vyriausybei.

Tokios politinės skanduotės ritmą, tarsi daužydami samčiais į kunkuliuojančios tulžies katilo šonus, vienos populiarios televizijos studijoje uoliai kartojo ir čia susirinkęs konservatorių partinės propagandos žiedas. Atėję į neva diskusijų laidą aptarti politinės LSDP išdavystės, iki skausmo iš TV ekranų pažįstami ir, kaip aiškiai patvirtino Seimo rinkimų rezultatai, absoliučiai daugumai – 82 proc. – Lietuvos visuomenės atgrasūs partinės propagandos darbininkai traukė tą pačią vos 18 proc. rinkėjų priimtiną politinę giesmę: kokie baisūs tie socdemai, koks baisus tas prezidentas, kokia bloga bus koalicija, kaip Vakarai išsigąs į valdžią besiveržiančio antisemito ir kaip dėl to mūsų negins NATO.

Skelbtos diskusijos nebuvo nė kvapo: dvaro politologai, apžvalgininkai ir žiniasklaidininkai vieningai spjaudė ton pačion pusėn, nė nepastebėdami, kad būtent dėl tokio užsiciklinimo, tokio liguisto elgesio konservatoriai ir prapylė šiuos Seimo rinkimus. Kadangi įpročiai nesikeičia, tikėtina, kad prapils ir kitus: politinė statistika rodo, jog rinkėjai jų kadenciją ištveria tik kartą per 8 metus. Tad, ko gero, neverta stebėtis, jog tulžies pilno katilo, apie kurį buvo susibūrusi uolioji propagandos darbininkų kuopelė, šonai atrodė tokie pajuodę nuo dūmų. Turbūt mintis apie artėjančius 8 metus be saviškių valdžios, su atkirstais biudžetinio finansavimo vamzdžiais, atimtomis įvairių projektų projektėlių finansinėmis pompomis, ne juokais kursto neapykantos liepsnas. O kartu su jomis šokčioja ir baimė: kaip dabar reikės gyventi toliau? Juk bėda po vieną nevaikšto – Amerika išsirinko Trumpą!

Visgi parodomieji propagandiniai seansai, kuriuose plika akimi matomos pastangos pakurstyti žiūrovus prieš prezidentą ir būsimą valdančiąją daugumą, pasiremiant patyčiomis dėl kitą dieną po rinkimų apsvilusio socialdemokratų politinio puodo, kelia ir kitokių minčių. Pajuodę katilo šonai ne vienam primena prieš metus įvykusią kitą begėdišką politinę apgavystę. O tada apgavo ne vatnikai, ne runkeliai, bet patentuoti patriotai, visai kitokios politinės kultūros nešėjai, skaidruoliai ir teisuoliai, žmonės „su stuburu“. Tai jau nebe „pavogtų rinkimų“, o „pavogtos Vyriausybės“ istorija, kai premjerė Ingrida Šimonytė ryžtingai tvirtu balsu pažadėjo atsistatydinti, jeigu Seimas nuspręstų neskelbti pirmalaikių rinkimų. Seimas ir nepaskelbė, neišsivaikščiojo, bet premjerė „su tvirtu stuburu“ visgi neatsistatydino. Liko toliau vadovauti „pavogtai Vyriausybei“, iki pat „pavogtų rinkimų“. Kaip tokį melą visuomenei į akis tada įvertino konservatoriai? Kuo jis morališkai pranašesnis už V.Blinkevičiūtės apgavystę? O gal tiesiog konservatoriai meluoja geriau, ir taškas?

Rėkavimas apie nieką

LSDP pirmininkės V.Blinkevičiūtės melavimą rinkėjams dėl vadovavimo Vyriausybei smerkiantys balsai pernelyg nesirenka žodžių. Girdėti ir navigacinio pobūdžio apibendrinimų, kur ji esą pasiuntė socdemų rinkėjus. Kur? „Ten, kur jie yra, – paprašytas patikslinti, atsakė politologas Bernaras Ivanovas. – Čia reikia pasakyti vieną dalyką: yra dvi medalio pusės. Viena ta, kad ji iš tikrųjų yra pensininkė. Net arkliui buvo aišku, kad pensininkas, kuris išėjo į pensiją prieš 12 metų – o būtent tiek ji sėdi Europos Parlamente – jau seniausiai prarado politinį gebėjimą įsikirsti į tikslą nagais ir dantimis. Jei mūsų politikoje nori būti kartu su kitais vilkais, privalai mokėti vilku staugti. O staugti, ypač jei ilgiau pasėdi kokioje nors ES institucijoje, toliau nuo lietuviškos politikos, jau seniai nebeišeina. Tai ne Dalios Grybauskaitės atvejis, kai ji vis lakstė pirmyn atgal iš Briuselio į Vilnių, neprarasdama jokių ryšių ir įtakų. Tuo tarpu V.Blinkevičiūtė prarado visus resursus, visus svertus, visą vidinę komunikaciją. Manau, taip pat ir galimybę daryti elementarų vidinį spaudimą savo partijoje“, – svarstė pašnekovas.

B.Ivanovo teigimu, labai pasistengus jai galbūt pavyktų antrą kartą įbristi į tą pačių upę, bet tam esą reikia velnioniškai daug pastangų ir velnioniškai rimto darbo. „O kas to darbo dabar norėtų, jau pabuvęs Briuselyje ir gaudamas tokius pinigus, kokius gauna ES parlamentarai? Kita vertus, reikia suprasti, kad mūsų rinkėjas yra visiškai nesvarbus nei dabartinės mūsų politinės kultūros, nei politinės tradicijos prasme, t.y. jis nesvarbus tarp valdžios kadencijų. Trumpam tampa svarbus per rinkimus, kai reikalingi balsai. Štai ir Gabrielius Landsbergis, traukdamasis iš pareigų po to, kai paaiškėjo rinkimų rezultatai, laišku kreipėsi ne į visuomenę, ne į rinkėjus, o į savo partiečius. Ką apie tai mano visuomenė, jam tas pat, kas atsitiko – irgi. Bet su partiečiais reikia pasikalbėti. Va dėl jų dar galima pasivarginti, nusileidus šiek tiek nuo Olimpo kažką jiems pasakyti. Čia lygiai ta pati istorija. V.Blinkevičiūtė elgiasi lygiai taip pat: rinkėjas Lietuvoje nenusipelno, kad valdžioje būtų rimtas politikas. O jeigu didelio kalibro politikas sutinka imtis pareigų, į kurias jį rinkėjai išrinko, tai daro jiems didelę paslaugą. Juk dabartinė mūsų politika – pastumdėlių ir liokajų priedermė, tai jie ja užsiima. Ir, kaip matome, tai ganėtinai rizikingas užsiėmimas“, – ironizavo politologas.

Esą tai rodo kad ir M.Navickienės atvejis. „Neduok Dieve, tave juk gali už kokios nors vietos pastverti. Kam to reikia? Juk tu dirbi ne visuomenės interesui, nes tos visuomenės pas mus tarsi ir nėra. Tau tenka tvarkytis su visokiais oligarchais, keliais procentais turtingų ir įtakingų germanų ar panašiai. Tai jie tave šokdina. O V.Blinkevičiūtei to visiškai nereikia, tegul G.Paluckas imasi – jis nori valdžios, jis jos išalkęs, todėl pirmyn“, – pridūrė B.Ivanovas.

Paklaustas, ar toks LSDP pirmininkės sprendimas yra nuosprendis partijai, ar tikrai po tokio spjūvio į veidą savo rinkėjams ji po kitų Seimo rinkimų jau nebeatsigaus, pašnekovas nebuvo linkęs sureikšminti emocinių vertinimų.

„Čia, matyt, taip sako balsas iš konteinerio – vieno iš tų prie Kauno termofikacinės. Taip, dabar ilgai apie tai amsės „feisbukinė“ šunauja. Ir tai neturėtų stebinti. Tai, kas nutiko pastaruoju metu, įskaitant ir V.Blinkevičiūtės atsisakymą po rinkimų eiti toliau, nes pasijuto pavargusi, iš esmės tėra kalbėjimas apie nieką. Mane juokina, kad konservatoriai ją šitaip sureikšmina, girdi, dabar tai jau viskas prapuolė... Ne. Mūsų rinkėjui viskas nė motais. Jam nerūpi ir gerokai rimtesni dalykai. Nerūpi nei Šarūno Stepukonio, nei M.Navickienės istorijos. Nes jeigu rūpėtų, jie stovėtų su plakatais prie Seimo ir Vyriausybės, reikalautų, kad teisėsauga dirbtų dieną ir naktį. O tie, kas už tai atsakingi visuose valdžios aukštuose, taip pat nemiegotų ramiai. Bet šito nėra! Rinkėjo atmintis trumpa. Jeigu vertintume pagal politinių nuodėmių skalę, tai, sakyčiau, dabartinė V.Blinkevičiūtės istorija yra gal tik šimtoji dalis viso to, ką yra pridirbę išeinantys iš valdžios. Suprantu, kad tiems besitraukiantiems iš kito politinio flango dabar reikia ažiotažo, labai norisi pašūkauti. Jiems būtų galima patarti laikytis ramiai, kantriai laukti, nes prisidirbs ir ateinantieji. Bus visko, bet ne dabar. Dabartinis politinis rėkavimas – tiesiog apie nieką“, – apibendrino B.Ivanovas.

Kairiųjų rinkėjai reaguoja

Seimo narė Agnė Širinskienė, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja, Mišrios Seimo grupės narė, paprašyta pasvarstyti, kaip V.Blinkevičiūtės sprendimas paveiks socialdemokratų politines perspektyvas, atkreipė dėmesį, kad kairiųjų rinkėjai – tai ne dešiniųjų, kuriems ir skandalas dėl M.Navickienės šeimos ryšių nėra toks svarbus. „Kairiųjų rinkėjai reaguoja į įvykius, ir paprastai, kai žmonės pradeda jausti kažkokį neaiškumą arba mano, jog galbūt yra kažkiek apgauti, darosi išvadas. O politikų reitingų jos neaugina. Kaip iš tikrųjų keisis pačios V.Blinkevičiūtės reitingas, dar pamatysime. Manyčiau, kad kiekvienai partijai tokios situacijos nėra malonios, bet pasitaiko, kaip matome“, – sakė politikė.

Gal šis atvejis patvirtina, jog politikai be didesnių skrupulų naudojasi principu „tikslas pateisina priemones“? Nors galbūt iš anksto žinota, kad V.Blinkevičiūtė nesiims vadovauti Vyriausybei, visgi rinkėjų apgavystė atrodė ne toks reikšmingas dalykas, kaip galimybė rinkimuose sutriuškinti konservatorius? To paklausta A.Širinskienė atsakė nenorinti spėlioti, ar iš anksto apie LSDP pirmininkės apsisprendimą buvo žinoma, ar ne.

„Bet kuriuo atveju tokie rinkėjų sutelkimai nėra ilgalaikis dalykas, nes, kaip sakiau, kai žmogus pasijunta apgautas arba kai pamato, kad sakoma viena, o daroma kita, jis į tai reaguoja. Šis V.Blinkevičiūtės sprendimas labiau motyvuojamas sveikatos aplinkybėmis. Kiek žmonės tuo patikės, pamatysime reitinguose. Tokie neaiškumai kelia abejonių politikais, ir keista, kad tokią didelę patirtį turinti socialdemokratų partija to tinkamai neįvertino eidama į rinkimus ir priiminėdama atitinkamus sprendimus. Mano galva, būtų buvę geriau iš karto po rinkimų, dar tą pačią naktį pasakyti tiesą ir atsiprašyti žmonių. Tema būtų buvusi išsemta. O dabar, kai vos ne savaitę truko savotiška politinė agonija, kai tarsi kažkas sakoma, bet nepasakoma, ji partijai naudos tikrai neatnešė. O kad V.Blinkevičiūtės ir partijos reitingai susiję, net neabejoju, nes man pačiai anksčiau yra tekę matyti privačiai atliktų sociologinių apklausų. Akivaizdu, kad jos pažadas tapti premjere turėjo įtaką rinkimams, ir kad žmonės jos partiją iš dalies tapatina su ja pačia“, – teigė A.Širinskienė.

Pasak jos, jei galvotume šiek tiek plačiau, premjeras Vyriausybei nėra toks svarbus, kaip jos programa. „Žmogaus pasikeitimas nei rinkėjų lūkesčių realizavimo, nei Vyriausybės programoje įrašytų įsipareigojimų įgyvendinimo nekeičia. Dabar daug kas spekuliuoja, neva V.Blinkevičiūtė išdavė rinkėjus. O aš sakyčiau, kad būtų daug didesnė išdavystė, jeigu socialdemokratai dabar pasakytų, kad dėl vienų ar kitų priežasčių neįgyvendins dviejų trečdalių savo rinkimų programos. Apibūdindama tai, kas įvyko, nesišvaistyčiau tokiais skambiais žodžiais, kaip tą dabar daro konservatoriai, kurie tikrai niekada nebuvo socialdemokratų rinkėjai“, – pridūrė A.Širinskienė.

„Meluojantys pasipiktino pagavę melagį“

„Kuo daugiau laiko praeis, tuo bus aiškiau, kad situacija paradoksali. Mes praktiškai 35 metus reprodukuojame melą. Na, prigavo Vilija Lietuvą, bet tokiu melu labiausiai piktinasi melo fabriko cechai: LRT, TV3, LNK ir kiti. Jeigu vertintume pagal griežtus demokratinius standartus, tai aišku, kad toks poelgis, pasakysiu labai švelniai, garbės nedaro nei Vilijai, nei partijai. Bet gyvename tokioje šalyje, kur reprodukuojamas melas ir kurioje išmoko meluoti visi“, – tvirtino ekonomistas, politikos ir visuomenės veikėjas Povilas Gylys, paprašytas įvertinti LSDP vadovybės reakciją į partijos pirmininkės apsisprendimą sulaužyti rinkėjams duotą žodį ir atsisakyti premjerės pareigų.

Pasak pašnekovo, jei kalbėtume plačiau, reikėtų konstatuoti, kad apskritai esame netradicinės politinės orientacijos valstybė. „Na, žiūrėkit: demokratinėje šalyje nacionalinius rinkimus laimėjusios partijos pirmininkas iš esmės automatiškai tampa Ministru Pirmininku. Bet kurioje: ir Vokietijoje, ir Jungtinėje Karalystėje, ir kitose. Tačiau G.Landsbergis juo netapo. Klasikinės demokratijos šalyje partijos pirmininkas į rinkimus eina pirmuoju numeriu. Bet G.Landsbergis to nedaro, eina antruoju. Toks elgesys su klasikine Vakarų demokratija nieko bendro neturi. Būkime objektyvūs: kitos partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis išvis nėjo į rinkimus. Aną kartą ėjo, bet iš Seimo pasitraukė. Mes visą laiką toleravome tokius dalykus. Visa politologų bendruomenė turėjo sukelti milžinišką triukšmą: kodėl rinkimus laimėjęs partijos pirmininkas netampa premjeru? Jis privalo juo tapti! Arba kodėl partijos pirmininkas nedalyvauja rinkimuose – jis privalo juose dalyvauti! Todėl sakau, kad esame paradoksalios politinės situacijos įkaitai“, – sakė P.Gylys.

Paklaustas, ar tai, kad Lietuvoje senelis padovanoja politikoje kojų neapšilusiam anūkui politinę partiją, ir niekas dėl to nemato nieko bloga, arba tai, jog niekas nežino, ar Vyriausybei vadovaus rinkimus laimėjusios partijos lyderis, ar kažkas kitas, staiga ištrauktas į prožektorių šviesą, kartais labiau neprimena ne geriau ar blogiau imituojamą vakarietišką demokratiją, o Vidurinės Azijos režimą, kur tai, kas paveldės ir partiją, ir valdžią, lemia faktinio valstybės vadovo Berdymuchamedovo valia, pašnekovas sutiko, kad Lietuvoje išties esama kvazimonarchijos elementų.

„Turime senelį, kuris turėjo partinį paveldėtoją. O politinis paveldimumas yra monarchijos požymis. Vadinasi, yra faktinis šalies vadovas, beje, niekada juo neišrinktas, kuris siekia vairuoti iš galinės sėdynės. Ir mes tiek metų apsimetame, kad to nepastebime. Anūko pasitraukimas, beje, nutraukia monarchinius saitus. Nors ir sakė, kad traukiasi laikinai, manau, dinastija visgi nutrūks. Galime tuo tikėti, galime netikėti, bet grįžimo tikimybė, manau, nėra didelė“, – svarstė P.Gylys.

Anot jo, meluoti negerai, kas tai bedarytų, bet visuomenei turėtų rūpėti ir dar didesnį nerimą keliantys dalykai, apie kuriuos taip pat nutylima. „Noriu atkreipti dėmesį į Seimo rinkimus Jungtinėje Karalystėje turėjusių stebėti Lietuvos piliečių protesto akciją prie mūsų ambasados Londone: jie sako, kad galimai dingo 14 tūkst. balsų. Taip, sklido kalbos, kad ambasadose per rinkimus vyksta nešvarūs dalykai, tokių įtarimų visą laiką buvo. Šįkart iš tų, kurie turėjo būti stebėtojai, buvo atimti stebėtojų pažymėjimai, jie buvo išvaryti iš ambasados patalpų. Duočiau didelį procentą tikimybės, kad jie yra teisūs. Visgi galimas sukčiavimas, dėl kurio protestuota, skirtingai nuo išaiškėjusio socialdemokratų lyderės melo, liks, ko gero, nepastebėtas“, – prognozavo pašnekovas.

„Jeigu būtume skaidri demokratija, tai tikrai visi tokie dalykai būtų nepriimtini. Bet šiuo atveju buvo sugudrauta, kadangi Vilija rinkimuose „traukia“ labiau negu bet koks kitas socialdemokratas. Ji iš tikrųjų smarkiai „patraukė“ socdemų vežimą. Tai irgi tiesa. Tačiau yra ir apgavystės elementas. Visgi labiausiai mus apgaudinėja ne šita partija. Yra dar labiau apgaudinėjanti. Visame tokio politinio apgaudinėjimo peizaže Vilijos poelgis pernelyg neišsiskiria, tačiau labiausiai meluojantys dabar pasipiktino pagavę melagį“, – apibendrino P.Gylys.