Kai žinau, ramiau: tokius žodžius politikai pasirinko Vilniaus evakuacijos planui pristatyti. Gal jie praverstų ir svarstantiems, kas gi slepiasi po šio svarbaus dokumento figos lapeliu?

Daugiau emocijų ir iniciatyvų

Rusijos ir Ukrainos karui persiritus į ketvirtuosius metus, kai dažniau ėmė mirgėti pranešimai tai apie laikinų paliaubų, tai apskritai apie karo užbaigimo sąlygas, Lietuvos politiniame lauke sustiprėjo parako kvapas. Bandančius perprasti mūsų politinio elito logiką tai neturėtų stebinti: matyt, trejus metus buvo šventai tikima, kad Ukraina su Vakarų pagalba sutriuškins Rusiją, kuri taip ir neišdrįs išvengti kapituliacijos pasitelkdama branduolinį ginklą. Todėl mūsų krašto gynybos reikalus ir toliau bus galima tvarkyti karštomis kalbomis, kilnojamomis „drakono dantų“, „ispaniškų arklių“ ar „ežių“ ekspozicijomis ir parodomaisiais 5–6 proc. BVP gynybai mostais, turėjusiais atkreipti – deja, kol kas nesėkmingai – svarbiausio sąjungininko dėmesį į mūsų uolumą.

Dabar, pergalės prieš Rusiją perspektyvai šiek tiek nutolus, o svarbiausiam sąjungininkui vis dažniau plekšnojant jai per petį, sutrikusi valdžia ėmė griežtinti savitaigos retoriką, o opozicijos atstovai – siūlyti skambias gynybos stiprinimo iniciatyvas, kurias ignoravo patys būdami valdžioje. Ir tai joks priekaištas, jeigu tuo metu geriausi Lietuvoje politikos analizės, žvalgybos ir nacionalinio saugumo situacijos prognozavimo intelektiniai pajėgumai neabejojo Ukrainos pergale. Antai krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė neseniai pareiškė, kad Rusijos kareiviai daugiau niekada nekirs Lietuvos sienos. Kuo remiasi toks Rusijos atgrasymas – ministrės emocijomis ar iš pirmų lūpų gautomis Kremliaus garantijomis? Jei mūsų prezidentas Europos Komisijos pirmininkės akivaizdoje telefonu atsisveikino su Leninu, gal ministrė savo ruožtu jau pasikalbėjo su Putinu?

O gal ir šį kartą neapsieita be konservatorių? Štai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Laurynas Kasčiūnas, buvęs krašto apsaugos ministras, pasiūlė Lietuvos pasienyje su Rusija ir Baltarusija už 1 mlrd. eurų įrengti gynybos liniją su priešpėstinėmis minomis, prieštankiniais grioviais, mobiliomis šarvuotomis grupėmis ir toliašaude artilerija. Regis, tokiu atveju Rusijos kariams iš tikrųjų būtu keblu kirsti Lietuvos sieną. Jei ir būtų galima ką nors prikišti šiai gerai iniciatyvai, tai nebent apmaudžią politinę klaidą: TS-LKD lyderis gynybos liniją kažkodėl siūlo pavadinti Vytauto Didžiojo vardu, nors savo paties partijoje turi garsų jo bendravardį, pačių konservatorių teigimu, kartą jau apgynusį Lietuvą ir sugriovusį Sovietų Sąjungą. Visgi pavadinimas – nesunkiai pataisomas dalykas, jei tikrai nekyla abejonių nei dėl šių teiginių teisingumo, nei dėl būsimos gynybos linijos patikimumo. Priešingu atveju gal tikrai atsakomybę vertėtų perleisti Vytautui Didžiajam...

Pasirėmė Ukrainos ir Amerikos patirtimi

Dar viena svarbi ketvirtaisiais karo Ukrainoje metais pasiekusi žinia – parengtas Vilniaus miesto evakuacijos planas. Jis skirtas karinės invazijos, hibridinių atakų, branduolinių grėsmių, stiprių gamtinių stichijų, ekstremalių infrastruktūros avarijų atvejams. Pasak Vilniaus mero Valdo Benkunsko, jis buvo rengtas beveik metus pasiremiant Ukrainos ir JAV miestų evakuacijų patirtimis bei planais. Mero teigimu, Vilnius jau turėjo evakuacijos planą, tačiau jis esą buvo labiau teorinis, neatnaujintas. Tuo tarpu naujasis, pasak mero, labiausiai aktualus galimos karinės invazijos atveju, nors saugumo situacija esanti stabili ir apie karinę invaziją nekalbama.

Vilniaus evakuacijos plane nurodyta, kad evakavimo procesas susideda iš kelių dalių: perspėjimo gavimo, išvykimo, saugios zonos arba laikino apgyvendinimo vietos pasiekimo, informacijos ir pagalbos gavimo, bei grįžimo į gyvenamąją vietą pavojui praėjus. Perspėjimo signalai vilniečiams esą būtų perduodami sirenomis, garsiniais signalais, telefoniniais pranešimais, per radiją, televiziją, socialinius tinklus. Numatytos 69 vietos, kuriose susirinktų evakuojami žmonės. Turintys specialiųjų poreikių būtų evakuojami savivaldybės transportu. Didžioji dalis vilniečių esą evakuotųsi savo transporto priemonėmis trimis pagrindinėmis evakuacijos kryptimis: Panevėžio ir Šiaulių, Kauno, Alytaus ir Lenkijos pasienio.

Vilniaus mero teigimu, iš viso, įskaitant ir tarpinius, plane numatyta 150 evakuacijos maršrutų. Jie esą būtų reikalingi, jei pagrindiniai būtų uždaryti ar sunaikinti dėl sabotažo. Skelbiama, kad evakuacijos metu veiktų speciali telefono linija 19101.

Atrodo kaip figos lapas

Kai kurie lietuviškos tautosakos tyrinėtojai yra pastebėję, kad siaubo joje yra tiek daug, kad jis tiesiog liejasi per kraštus. Kokiam politinių pasakų žanrui būtų galima priskirti Vilniaus evakuacijos planą – siaubo, stebuklinių, melų, juokų, o gal gyvulinių ar buitinių? Išsyk sumoti gal sunkoka, tačiau tai, kad šis svarbus, kone metus ruoštas dokumentas labai jau primena politinę pasaką, išduoda jo pristatymo visuomenei pavadinimas „Kai žinau, ramiau“. Ne veltui sakoma, kad prieš miegą sekama pasaka turi ne tik sudominti klausytoją, bet ir raminti.

Sudominti Vilniaus evakuacija ištikus rimtai krizei nesunku jei ne visus 600 tūkst. jo gyventojų, tai bent didelę jų dalį. Politikai Lietuvoje nuolat kalba apie artėjančią karo grėsmę, o Vilnius yra vos už 30 km nuo sienos, pasiekiamas už jos esančiai lauko artilerijai, be oro gynybos priedangos. Nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų miesto evakuacija nuaidėjus pirmiesiems sprogimams, užskridus pirmajai dronų bangai – apokaliptiniai užsikimšusio miesto vaizdai gerai pažįstami iš savaitgalinių ar prieššventinių eismo spūsčių. Tačiau politinė pasaka turi baigtis laimingai: nėra ko nerimauti, žvalgyba iš anksto įspės, vilniečiai laiku evakuosis į saugias vietas, kariuomenė ryžtingai stos ginti miestą. O jei kiltų kokių problemų, neaiškumų, visada juk galima pasiskambinti telefonu 19101. Kai žinai, tikrai ramiau.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Dainius Gaižauskas, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys, paklaustas, kam, jo manymu, labiau skirtas Vilniaus evakuacijos planas – psichoterapijai, stalčiui ar vilniečiams, pradėjo iš toliau.

„Praeitoje Seimo kadencijoje konservatoriai visokiais planais bandė pateisinti savo neva išskirtinį veiklumą ir dėmesį gynybai. Jiems reikėjo pateikti žmonėms kažkokį rezultatą. Tiek kalbėta apie priedangas, kurių, kaip vėliau paaiškėjo, net ir nebuvo – tik lipdukus priklijavo. Pamatė, kad nieko nepadarė, ir nutilo. Lygiai tas pat atsitiko ir su sveikatos apsaugos sistema: nė viena ligoninė veikti karo sąlygomis nepasiruošusi. Dėl evakuacijos plano irgi darė cirką Seime. Tiesiog rengė gerus reklaminius šou, naudojosi viešaisiais ryšiais savireklamai ir savo veiksmams įsisavinant pinigus pridengti. Karas Ukrainoje vyksta jau daugiau nei trejus metus, jau neva tuoj ir mus ims, o, pasirodo, net evakuacijos planų nėra. Tai tik parodo, kad nei jie ruošėsi, nei mokėjo, nei sugebėjo. Jeigu pažiūrėsime, kas, kiek ir kaip buvo daroma, manau, susidarytų vaizdas, jog ketverius metus konservatoriai labai daug malė liežuviu ir stengėsi įsisavinti milijardus įvairiausiais projektais. Prisidengdami karu Ukrainoje, supaprastino viešuosius pirkimus, neva mus čia jau tuoj puls. O pasirodo, kad čia šnipštas, žmones juokino jų neveiklumas. Todėl tas Vilniaus evakuacijos planas, kurio dar iki šios dienos galutinai neparengė, man neatrodo kaip kažkoks išsigelbėjimas. Tai paprasčiausia gėda, kad valstybės institucijos negali normaliai paruošti žmonių evakuacijos“, – sakė Seimo narys.

A.Navys: „Deja, minia elgiasi neracionaliai, nemąstydama. Todėl labai svarbu pagalvoti, susiplanuoti, pasižiūrėti, kas yra tame evakuacijos plane.“

D.Gaižausko teigimu, jeigu kiltų grėsmė NATO valstybei, karinė žvalgyba tikrai ją pastebėtų. „NATO greitojo reagavimo pajėgų vadas, remdamasis gynybos planais, į atitinkamą savo atsakomybės teritoriją pasiųstų kariuomenę. Tada, be jokios abejonės, prasidėtų ir tam tikri evakuacijos planų etapai. Žinau, kad jie yra. Yra tam tikros evakuacijos sistemos, mes su jomis susipažinę. Evakuacijos planų lauką labai išplėtė tai, kad į NATO įstojo Suomija ir Švedija. Galime evakuotis ne tik per Suvalkų koridorių, bet ir per Klaipėdą. Kita vertus, negalima atmesti ir avarijos Astravo elektrinėje galimybės: vėjui pučiant Lietuvos kryptimi irgi prireiktų masinės evakuacijos. Todėl ir parinktos kelios evakuacijos kryptys, kad visi nesusigrūstų vienoje pusėje. Bet kai viskas suplakama į vieną, visas planas atrodo labai nerimtai. Politinė valdžia ketverius metus nieko nepadarė, nors turėjo viską – ir pinigų, ir resursų. Daugiau tokio palankaus laiko jau nebeturėsime. Mane labiausiai stebina, kad po trejų karo Ukrainoje metų tik dabar gyventojų evakuacijos kryptis reguliuoja. Tai kur jūs buvote? Kaip figos lapelis tas planas atrodo. Visi žino, kad jis dengia gėdą. O jeigu tas lapelis dar ir per mažas, tai gėda bus dar didesnė“, – sakė politikas.

Ir didelis iššūkis, ir didelis pavojus

Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius, pirmasis krašto apsaugos ministras, sakė Vilniaus evakuacijos planą laikantis dokumentu biurokratams, kad jie galėtų pasidėti pliusiuką. „Jis nėra skirtas praktinei veiklai. Ar Vilniaus evakuacijos planas apskritai reikalingas? Apie tai reikia galvoti, nes tai vienas iš krizės valdymo elementų. Nemanau, kad šis dokumentas atitinka realias evakuacijos galimybes. Visų pirma politikai ir krizės valdytojai turi mąstyti apie tai, kaip neleisti susiklostyti situacijai, dėl kurios reikėtų organizuoti evakuaciją. Suprantama, ji gali būti reikalinga ne tik karo atveju. Todėl tai, kaip išvežinėsi iš miesto žmones, labai priklauso nuo krizės aplinkybių. Jeigu karo atveju nebeliktų dalies miesto tiltų, būtų vienas evakuacijos variantas. Technogeninės katastrofos, tarkime, Baltarusijos atominėje elektrinėje, atveju būtų kitas. Tokius scenarijus reikia svarstyti, bet, mano požiūriu, dokumentas, apie kurį kalbame, yra labai „žalias“, – teigė A.Butkevičius.

Anot jo, reikėtų pradėti nuo kito klausimo: o kur evakuosime žmones? „Jeigu išveži žmones iš miesto, tai dar nereiškia, kad jiems sukursi sąlygas, geresnes už tas, kurias jie galėtų turėti likę mieste. Daugeliu atvejų pasiruošimas, kur perkelti evakuojamus žmonės, yra svarbesnis nei techninė jų išvežimo procedūra. Vilniuje yra daugiau kaip 650 tūkst. gyventojų. Ar jie visi bus evakuojami, ar tik dalis? Kur jie bus išvežti? Kur juos padėsi, kur jie gyvens, ką valgys? Ar juos ruošiamasi išvežti iš Lietuvos, ar tokie išvežimo planai yra suderinti su kaimyninėmis valstybėmis? Žodžiu, yra daugybė klausimų, į kuriuos šis planas neatsako. Jame nurodyti gyventojų evakavimo maršrutai, o kas toliau? Žodžiu, aš gana kritiškai visa tai vertinčiau. Būtų kur kas efektyviau, jei valstybės saugumo ir gynybos politika būtų vykdoma taip, kad tokios drastiškos priemonės nereikėtų naudoti“, – svarstė signataras.

D.Antanaitis: „Dalinė gyventojų evakuacija būtų įvykdyta dar iki karo veiksmų pradžios. Pagrindinis veiksnys – žvalgybos informacija ir atgrasymas.“

Jis nesutiko su prielaida, jog evakuacijos plane nurodyta Alytaus kryptis turėtų reikšti, neva plano sudarytojai turi svarių argumentų, kad vadinamasis Suvalkų trikampis nebus puolamas nei iš Kaliningrado srities, nei iš Baltarusijos pusės. O jei pietvakarių Lietuvoje nevyks smarkūs mūšiai, vadinasi, į ją ir per Suvalkų trikampį toliau į Lenkiją galima nukreipti evakuojamų žmonių srautą...

„Pradėkime nuo to, kad Suvalkų koridorius yra pati įtikinamiausia priešininko atakos kryptis. Galvoti, kad prasidėjus karo veiksmams šia kryptimi įmanoma vykdyti evakuaciją, būtų tiesiog nelabai protinga. O išvežinėti žmones, kol dar nežinai, ar ten vyks karo veiksmai, yra dar keisčiau. Štai, pavyzdžiui, ukrainiečiai net Rusijos kariuomenei stovint ant Ukrainos sienos nežinojo, ar prasidės karas, nes labai ilgai tai buvo galima aiškinti kaip bauginimo akciją. Rusų pajėgos keletą mėnesių stovėjo prie pat Ukrainos ir gąsdino žmones, kol rusai peršalo, ėmė sirgti ir tik tada pradėjo karo veiksmus. Tvirtinimas, kad artėja karas ir Lietuva bus okupuota, taip pat isteriškas reagavimas į jį nėra panašus į tiesą. Nemanau, kad reikia šitaip elgtis, bandyti priskirti Lietuvai Ukrainoje vykstančio karo vaizdus ir veiksmus. Nereikia manyti, kad karinis konfliktas su NATO ir ES vyks pagal tą patį scenarijų. Panikos kūrimas – o tuo šiandien užsiima Lietuvą valdantys asmenys – daro daugiau žalos, nei galima priešo ataka“, – pridūrė pašnekovas.

A.Butkevičiaus teigimu, jei evakuacijos plane neatsakyta į klausimą, kas priims atbėgusius žmones, ką jie valgys ir kur gyvens, tai dėl tokio planavimo jiems galima pridaryti daugiau problemų, negu jie gautų naudos. „Evakuacija yra ir didžiulis iššūkis, ir didelis pavojus, nes gali kilti dar didesnė suirutė. Čia daug klausimų, ir nežinau, ar to plano kūrėjai turi atsakymus į juos. Kitas dalykas: Vilniuje nėra karinės pramonės. Vilniuje nėra karinių dalinių. Lietuvos valstybė neturi net priešlėktuvinės gynybos. Todėl manyti, kad Vilnius būtinai bus atakuojamas, bombarduojamas, šluojamas raketomis, taip pat naivu. Raketos juk kainuoja. Nemanau, kad reikia šitaip primetinėti savo baimes visuomenei“, – apibendrino signataras.

Ne pabėgti, o užkardyti

„Evakuacijos planas iš esmės labiau skirtas situacijai įvertinti. Pagrindinė jo pridėtinė vertė yra ta, kad savivaldybė įvertino, kokių pajėgumų prireiktų, jeigu reikėtų evakuoti dalį ar visą miestą“, – sakė karybos ekspertas Darius Antanaitis, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras. Jo teigimu, jeigu tai būtų tikras gyventojų evakavimo planas, jis turėtų būti keičiamas reguliariai, tarkime, kiekvieną mėnesį, priklausomai nuo to, kaip pasikeitė gyventojų skaičius, pačios savivaldybės materialinės priemonės ir pan.

Evakuacijos planas, anot pašnekovo, prisideda ir prie ramesnės žmonių nuotaikos. „Juk netoli Vilniaus yra ir ypač nesaugi Astravo branduolinė jėgainė. Kasdien pasiekianti informacija iš karo Ukrainoje taip pat neprideda ramybės. Todėl evakuacijos plano pristatymas, mano galva, turi dvi pasekmes: pirmoji – savivaldybė žino, ką turi ir kaip tai panaudoti ypatingu atveju, antroji – Vilniaus gyventojai taip pat žino, kad jais bus pasirūpinta, jeigu įvyks ekstremali situacija“, – pabrėžė ekspertas.

D.Antanaitis sakė sutinkantis, kad evakuacijos planas galėtų netiesiogiai paskatinti šeimas arba pavienius asmenis pagalvoti, ką daryti, jeigu kažkas atsitiktų. Tačiau esą reikia pripažinti, kad piliečiams privalu užtikrinti saugią aplinką, ir jie turi būti tikri, jog ekstremalios situacijos atveju jais bus pasirūpinta. Tai padaryti turi atsakingos organizacijos ir politikai, kuriuos piliečiai patys išrinko į valdžią ir moka jiems atlyginimą už tokį darbą.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad karas paprastai neprasideda tą pačią akimirką. „Prisiminkime, kad ukrainiečiai dar beveik prieš metus buvo įspėti NATO žvalgybos, jog Rusija ruošiasi puolimui. Jei kalbėtume apie Lietuvą, tai dalinė gyventojų evakuacija būtų įvykdyta dar iki karo veiksmų pradžios. Pagrindinis veiksnys šia prasme yra žvalgybos informacija ir atgrasymas. Jeigu NATO ir Lietuvos žvalgyba mato, kad rusai didina savo pajėgumus kažkurioje pasienio teritorijoje, tai ir mes atitinkamai telkiame ten savo pajėgas ruošdamiesi atremti smūgį“, – sakė ekspertas.

Paklaustas, ar verta dėti dideles viltis į žvalgybą, nes dėl geografinės Vilniaus padėties priešui iš pažiūros nebūtina telkti didelių pajėgų viename ar kitame pasienio rajone – juk galima raketomis smogti iš toliau esančių bazių, be to, Vilnius gali būti apšaudomas lauko artilerija iš Baltarusijos, D.Antanaitis atsakė, kad pagal karybos teoriją ir praktiką prieš prasidedant invazijai turi būti atlikti keli veiksmai.

„Pirma, turi būti įvykdyta informacinė kampanija, skirta įbauginti kitos šalies gyventojus ir palaužti jų valią priešintis. Taip pat, be jokios abejonės, turėtų būti įvykdytos įvairios diversijos, panašiai kaip Ukrainoje, kai buvo sprogdinami kažkokie keisti pastatai skelbiant, jog ukrainiečiai susprogdino muitinės punktus. Tikrai reikėtų laukti ir netiesioginio apšaudymo, tačiau tai nereiškia, kad neturėtume atsakyti. Žvalgyba yra privaloma, ir jeigu iš Baltarusijos ar Rusijos teritorijos sviediniai atlekia pas mus, privalome atidengti ugnį ir kaip galima greičiau nuslopinti ugnies židinius“, – sakė atsargos majoras.

Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad dažnai mąstome iš aukos pozicijos, neva rusai būtinai mus užpuls. „Bet iš principo juk su sąjungininkais esame žymiai už juos stipresni, todėl mūsų tikslas turėtų būti ne pabėgti nuo jų, bet užkardyti puolimo grėsmę“, – pridūrė D.Antanaitis.

Spėtų ramiai išvažiuoti

Aurimo Navio, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos TS-LKD frakcijos nario, gynybos ir saugumo eksperto, buvusio specialiųjų operacijų pajėgų karininko, teigimu, turbūt pats svarbiausias dalykas, kad žmogus pats pagalvotų apie savo paties ir savo artimųjų evakuaciją, jeigu susidarytų bet kokia krizinė situacija.

„Šia prasme nebūtinai kalbame apie karą. Jis, beje, šiuo požiūriu mažiausiai tikėtinas. Aišku, turime būti pasiruošę, bet nutinka ir įvairiausių lokalaus pobūdžio dalykų. Pavyzdžiui, neseniai šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo įmonėje Vilniuje kilo gaisras. Jis šiaip ne taip buvo užgesintas, bet jeigu gaisro dūmai ir toksiškos medžiagos būtų sklidę gyvenamųjų rajonų pusėn, gal būtų prireikę evakuoti ir gyventojus. Jau nekalbu apie Astravo atominę elektrinę, nors jos katastrofa irgi menkai tikėtina“, – sakė A.Navys.

Anot jo, žmonės turi patys susiplanuoti, kaip veiktų kilus bet kokiai ekstremaliai situacijai, kai jau reikėtų evakuotis iš miesto. „Antras dalykas, kokio nebuvo anksčiau – jau turime parengę veiksmų planą, kuris remiasi ne vadovėliais, ne teorija, o gyvenimo praktika. Tai buvo išbandyta ir karo Ukrainoje metu, kai reikėjo evakuoti miestų gyventojus, ir Jungtinėse Valstijose, kai evakuacijos buvo vykdomos dėl technogeninių katastrofų. Aišku, galbūt kas nors pasakys, kad nėra ko žiūrėti į Ameriką, nes ten kitokie miestai. Bet mes žiūrime ne į miestų planus, ne į konkrečias sąlygas, o į procedūras ir procesus. Ar pasiteisino jie praktikoje, ar ne. Todėl, be abejo, žmonės turėtų pasižiūrėti, kas surašyta Vilniaus evakuacijos plane. Matyt, svarbiausias dalykas, kurį norėčiau pabrėžti – tai, kad prieš bet ką darant reikia pagalvoti. Kitaip sakant, prašome nepanikuoti, nes turbūt pagrindinė didesnių nelaimių ekstremalių situacijų atvejais priežastis yra neprognozuojamas, neracionalus, nepasvertas žmonių elgesys. Deja, minia elgiasi neracionaliai, nemąstydama. Todėl labai svarbu pagalvoti, susiplanuoti, pasižiūrėti, kas yra tame evakuacijos plane ir į kokią evakuojamų asmenų grupę konkretus žmogus patenka“, – sakė A.Navys.

Karo pradžia paprastai siejama su panika ir chaosu, o evakuacija – su geležine tvarka ir savitvarda. Ar įmanoma tai suderinti? „Atsakysiu labai paprastai: kariniai veiksmai neprasideda tarsi iš niekur. Kai kalbame apie evakuaciją ir konvencinį karą, kai juda tankai, šaudo artilerija, tai evakuacijos planas bus paskutinėje eilėje, nes žvalgyba jau prieš kurį laiką bus įspėjusi apie tokius karo veiksmus, kai priešas dar tik pradėjo telkti pajėgas“, – teigė ekspertas.

Pasak jo, kartais gali išgirsti sakant – o jeigu nepraneštų? „Viena vertus, gyvename demokratinėje valstybėje, ir tokie dalykai tikrai būtų visuomenei pranešti, kita vertus, reikėtų pagalvoti, ar būtų įmanoma kokiu nors būdu tokią informaciją nuslėpti? Turbūt ne. Taigi, jau iki tikro konvencinio įsiveržimo mes turėtume pakankamai laiko, kad tie, kurie norėtų išvažiuoti iš miesto, tą galėtų padaryti niekur neskubėdami. Jei būtų paskelbta, kad dėl karo reikia evakuoti Vilnių, manau, jau iki to laiko visi, kas būtų norėję iš jo išvažiuoti, būtų ramiai tą padarę. Matyt, verčiau reikėtų kalbėti apie priverstinę evakuaciją – kad miestą turėtų palikti žmonės, kurie atsako už tvarką, prižiūri infrastruktūrą, tarkime, vandenvietes, inžinerinius tinklus. Atėjus laikui jie priverstinai turėtų palikti miestą. Leidžiu sau spėti, kad tokiu atveju jie būtų labai disciplinuoti, nes žino, kodėl jie liko ir kas jų laukia. Manau, kad būtų ir geležinė disciplina. Žinoma, prasidėjus karo veiksmams būtų ir kažkiek chaoso, bet tikrai ne tiek, jei prireiktų evakuoti visą miestą prasidėjus apšaudymams. Tačiau neįsivaizduoju, kad tokia situacija būtų įmanoma“, – pridūrė A.Navys.