Kinijoje startavusiame 2019 metų vyrų krepšinio pasaulio čempionate Lietuvos rinktinė nutildytų skeptikus, jei pasiektų bent ketvirtfinalį, o pusfinalis būtų tikra sėkmė, mano krepšinio aktualijas nušviečiančio portalo Eurobasket.lt, įsteigto 2002 metais, vyriausiasis redaktorius Viktoras Lemežis.

Pagaliau startavo pasaulio čempionatas. Lietuviai savo pasirodymą pradėjo sutriuškindami vieną iš Afrikos komandų – Senegalą, bet tai tik kelio pradžia. Jūsų vertinimu, ar rinktinės vyriausiasis treneris Dainius Adomaitis atsirinko optimalų dvyliktuką,  ar kuris nors pasirinkimas kelia abejonių ir kodėl?

Treneriams buvo sunku apsispręsti, nes reikėjo rizikuoti vežtis tik tris aukštaūgius. Tačiau, paėmus Martiną Gebeną, tektų atsisakyti Arno Butkevičiaus arba Roko Giedraičio paslaugų, o jie abu yra pribrendę rinktinei ir tai įrodė per kontrolines rungtynes. A.Butkevičius patikimai ginasi ir yra komandinio stiliaus krepšininkas, tuo metu R.Giedraitis vertinamas už snaiperio savybes, o D.Adomaitis jau anksčiau pabrėžė, kad rinktinei reikia tritaškių metiko. Anksčiau dažnai būdavo, kad į įžaidėjo ar vidurio puolėjo pozicijas būdavo paimami „turistai“, kurie nepasireikšdavo čempionato metu, jie būdavo imami tik dėl „skylių“ jų pozicijose. Manau, šį kartą pasirinkta teisingai – visi žaidėjai atitinka rinktinės lygį, bet kuris gali būti realiai naudingas.

Ar šios sudėties rinktinė, jūsų nuomone, patiria didelį psichologinį „aukso, aukso“ stiliaus spaudimą?

Mūsų rinktinė spaudimą patiria visada. Tačiau šį kartą negalėčiau pasakyti, kad būtų žūtbūt laukiama tik medalių. Bendraujant su aistruoliais, skaitant komentarus internete susidaro įspūdis, kad iš šios rinktinės tikimasi mažai, daugelis prognozuoja, kad nepavyks patekti į kitą etapą. Federacija iškėlė tikslą patekti į aštuntuką ir tęsti kovą dėl kelialapio į olimpines žaidynes. Visiems geras nebūsi, bet manau, kad patekimas į ketvirtfinalį nutildytų skeptikus ir bent jau labai nenuviltų ir didžiausių optimistų.

Kiek toli ši rinktinė nuo to, ką galima būtų pavadinti Lietuvos svajonių komanda? Ko jai trūktų iki tokio apibūdinimo?

Kiekviena karta turi savo svajonių komandą. Po 1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių tuometinis rinktinės treneris Vladas Garastas pasakė, kad Lietuvai tokių pasiekimų teks laukti ne vieną dešimtmetį, o jau po ketverių metų Sidnėjuje Jono Kazlausko vadovaujami lietuviai pakartojo pasiekimą ir iškovojo bronzos medalius. J.Kazlauskas buvo nešiojamas ant rankų, bet jam teko atsistatydinti po visiško fiasko Europos pirmenybėse Turkijoje 2001 metais. Lietuvos rinktinės strategu tapo Antanas Sireika ir jis buvo peikiamas taip pat, kaip dabar D.Adomaitis, trys milijonai ekspertų tikino, kad su juo rinktinė nieko nepasieks, o ji jau po dvejų metų iškovojo Senojo žemyno auksą – pirmąjį ir kol kas vienintelį po Nepriklausomybės atkūrimo.

Dabartinį trenerį daugelis peikia ir niekas neatsako, ką blogo jis galėjo padaryti. Atrankos į šį čempionatą turnyre tik mūsų ir graikų rinktinės patyrė po vieną pralaimėjimą, o į jį nepateko nei Europos čempionai slovėnai, nei pajėgūs kroatai, o ir serbų patekimas kabojo ant plauko. Kažko trūksta, kai pralaimima, dabar apie tai kalbėti sunku.

Prisimenant istoriją – kuri Lietuvos rinktinės sėkmė svarbiausiose varžybose jums buvo labiausiai laukta, o ko mažiausiai tikėjotės?

Sunku išskirti labiausiai lauktą sėkmę. O skaudžių nesėkmių buvo daug. Jei reikėtų išskirti vieną visai netikėtą ir itin nemaloniai sutiktą, renkuosi pralaimėjimą Ispanijai 1999 metų Europos čempionato ketvirtfinalyje. Vėliau tiesiog sumindėme Turkijos ir Rusijos komandas, bet tai jau buvo kova ne dėl medalių. Esu įsitikinęs, kad jei ne ta „juoda“ diena, būtume tapę čempionais.

Kaip vertinate situaciją su Donatu Motiejūnu? Gal reikėjo kažkaip ieškoti kompromiso ir mėginti išspausti naudos, nors jis ir aikštingo charakterio krepšininkas?

Dėl Donato mes nežinome visų niuansų. Kompromiso ieškojimas turėtų prasidėti iš žaidėjo pusės. Jei jis pripažintų klydęs, nemanau, kad nepavyktų susitarti. Treneriui pirmam nuolaidžiauti, manau, nėra teisinga kitų žaidėjų atžvilgiu. Taip, Motiejūno lygio žaidėjas reikalingas rinktinei, bet neaišku, ar tai nepakenktų komandos atmosferai, be to, jo pozicija juk nėra tuščia.

Pats asmeniškai tikitės iš šios rinktinės medalių? Jei būtumėte azartiškas lošėjas – rizikuotumėte?

Medalių tikiuosi visada, o realiai ketvirtfinalyje greičiausiai susidurtume su JAV krepšininkais. Nesakau, kad jie neįveikiami, tačiau tai padaryti būtų labai sunku. Kitas variantas – taip pat labai pajėgi, bet mūsiškiams palankesnė Graikijos rinktinė. Dabar laukiu, kad mūsų rinktinė patektų į antrą etapą ir tikiuosi, kad į jį nužingsniuosime su trimis pergalėmis (kalbėtąsi dar prieš antrąsias rungtynes su Kanada – red. past.).

Kokį vis dėlto rinktinės rezultatą šiame čempionate laikytumėte sėkme, o kokį – fiasko?

Fiasko galėčiau pavadinti, jei nepatektume į antrą etapą, o sėkme – jei pasiektume pusfinalį. Visiems linkiu aukso.