Artėjantys treji rinkimai lietuviškam politinių dalelių greitintuvui suteikė milžiniškos energijos: lyg iš gausybės rago pasipylė viena už kitą beprotiškesnės politikų iniciatyvos. Politinės fizikos žinovai ramina, kad rinkimų įelektrintais absurdais bombarduojamas sveikas visuomenės protas turėtų atlaikyti ir šį eksperimentą.

Reikia naujos agentūros!

Sulig šia Seimo kadencija įsibėgėjęs Lietuvos viešojo valdymo agentūrinimo procesas, kai, atsikračius departamentų ir valstybės tarnybų, viena po kitos ėmė dygti įvairios agentūros, vieniems sukėlė bauginančių asociacijų, o kitiems, matyt, suteikė daugiau vilčių. Pirmieji, vis dar negalintys suvokti, kaip čia atsitiko, kad sovietinės imperijos griovėjos laurais besipuikuojanti šalis liko vieninteliu Europoje valstybiniu KGB agentų rezervatu, kurie čia rūpestingai įslaptinti net 75 metams, kad nekiltų grėsmė nei visai populiacijai, nei atskiroms dinastijoms, žodžius „valstybės agentūra“ sieja su NKVD dar smetoninėje Lietuvoje įleista invazine Maskvos įtakos šaknimi. Juo labiau kad ji per 34 nepriklausomybės metus ne tik neiškasta ir nenukapota, bet vis dar rūpestingai prižiūrima, dosniai laistoma politinės mitologijos trąšomis, tarsi lig šiol maitintų gerokai ūgtelėjusį vakarietiškos politinės tapatybės stiebą. Kitiems, kurie agentūrą suvokia kaip į vieną ar kitą veiklą sutelktų agentų bendruomenę, Viešojo valdymo, Valstybės duomenų, Mokėjimo, Inovacijų ir kitų agentūrų atsiradimas gali būti permainų į gera ženklas. Juk lotyniškos kilmės žodis „agentas“ reiškia veiklų, įgaliotą, kieno nors pavedimu jo naudai dirbantį žmogų. Reikėtų tik džiaugtis, kad veiklūs žmonės energingai darbuojasi valstybės naudai įvairiose mūsų agentūrose, o ne buvusiuose departamentuose ar valstybės tarnybose. Juk visokie departamentai ir netgi pačios valstybės atsiranda ir išnyksta, o agentūros lieka! Be to, vien senų iškabų ant valstybės institucijų keitimu negalima apsiriboti: gyvenimas spaudžia vis naujais iššūkiais.

Vienas iš jų, verčiantis rimtai svarstyti apie naujos agentūros, kurią būtų galima pavadinti Sveiko proto agentūra ar, tarkime, Sveikos nuovokos kontrolieriaus įstaiga, yra gana rimtas. Tai viešąją erdvę tvindantis idiotiškų politinių iniciatyvų polaidis. Šis potvynis vis labiau stiprėja. Jis jau pradėjo pavojingai semti ilgai visuomenės rimtį nuo politikų generuojamų naujovių gynusius abejingumo ir kantrybės pylimus. Apie gresiantį pavojų trimituota jau ne vieną kartą. Tarkime, kai į plynus Lietuvos miškų masinius kirtimus dėmesio nekreipiantys politikai sumanė už švaresnį orą kovoti keliuose ir gatvėse išstatytais aplinkosaugininkų patruliais. Puikiai sugalvota: pareigūnai stabdys vairuotojus plente, abipus kurio driekiasi plynai iškirsto miško plotai, tikrins jų automobilių taršą ir, jeigu reikės, baus. Kad žinotų, jog Lietuvoje yra jėga, valdžios įgalinta griežtai kovoti už švarų orą – tai Aplinkos apsaugos departamentas. Ir galima neabejoti, kad kuo mažiau Lietuvoje liks miškų, tuo nuožmesnė bus ši valdančiųjų inicijuota kova už švarų orą šalyje.

Galimos Sveiko proto apsaugos agentūros inspektoriai, matyt, atkreiptų dėmesį į dar vieną šviežią politinę iniciatyvą – pakeisti Lietuvoje kelio ženklus, nes jie kažkam pernelyg primena „rusų pasaulį“, Rusijos įtakos erdvę. O mes joje tikrai nesame, nors nė viena valdžia iki šios į Lietuvą per visus nepriklausomybės metus nebuvo įleidusi tiek daug rusakalbių iš kaimyninių šalių. Jų jau per 200 tūkstančių, bet tai niekis, vietos ne tik mūsų miestuose, bet ir keliuose užteks ir milijonui ar keliems. Tuo tarpu svetimą įtaką platinančių kelio ženklų problema Lietuvoje žymiai rimtesnė. Jiems pakeisti į teisingus, sako, pakaktų kokių 50 milijonų. Tai, kaip sakydavo anais laikais, tik kapeikos, palyginus su tais papildomais milijardais krašto gynybai, kurių valdžia visaip ieško, bet kol kas niekaip neranda.

Matyt, Sveiko proto agentūra nebūtų davusi sankcijos ir kitai politinei iniciatyvai, apie kurią po savo atsistatydinimo išdrįso prabilti buvęs švietimo, mokslo ir sporto ministras. Esą jo kantrybė trūko po to, kai iš Ministrės Pirmininkės aplinkos gavo nurodymą pakoreguoti tarpiniuose patikrinimuose dalyvavusių mokinių vertinimų skalę: dalis jų turėjo gauti didesnį už maksimalų skaičių taškų. Pavyzdžiui, 12 balų dešimtbalėje vertinimo sistemoje. Ar ministras nutarė atsistatydinti dėl tokio pasityčiojimo iš sveiko proto, ar dėl savo nepajėgumo įžiūrėti tokio išmintingo nurodymo gelmėje slypinčią išganingą išeitį, belieka tik spėlioti. Aišku tik viena: būtų labai klaidinga manyti, kad visuomenės dėl protingų, pasvertų ir laiko patikrintų sprendimų gerbiama premjerė per neapsižiūrėjimą būtų savo patarėjais ar padėjėjais įdarbinusi tokius idiotiškus sprendimus ministrui diktuojančius žmones. Kol kas nėra pagrindo tvirtinti, kad pagrindinis darbo krūvis būsimai Sveiko proto apsaugos agentūrai atitektų dėl Vyriausybės veiklos: smarkiai stengiasi ir tarpusavyje sėkmingai konkuruojančios ministerijos, ir Seimas, ir net prezidentūra, ką jau kalbėti apie savivaldybes.

Reikia priversti

Kova už sveiką protą demokratinėje šalyje, kurioje svarbiausius politinius sprendimus priima daugumos į rinkimus nepatingėjusių ateiti piliečių išrinkti atstovai, yra ne toks paprastas dalykas. Viena vertus, kad išrinktoji valdžia priiminėtų protingus sprendimus, ją turėtų išrinkti sveiku protu besikliaujanti rinkėjų dauguma. Kita vertus, ne veltui sakoma, kad ir protinga višta užpakalį išsidilgina: net ir galvotiems rinkėjams kartais pasitaiko išrinkti ne visai tokius, kokių tikisi. Tačiau, matyt, būtų pernelyg naivu priešinimąsi visais laikais visuomenėje tarpusiai kvailybei sieti su protingu rinkėjų apsisprendimu. Antai dar prieš 400 metų olandų dvasininkas ir filosofas Erazmas Roterdamietis savo veikale „Pagiriamasis žodis kvailybei“ įžvelgė visuomenę cementuojančią jos savybę. Be kvailybės, anot jo, „jokia visuomenė ir joks ryšys tarp žmonių nebūtų malonus ir patvarus“. Tai skamba raminamai, nes atsakyta į klausimą, kodėl kvailybė taip išplitusi ir demokratijoje, konkrečiai – mūsų pačių, lietuviškoje. Be to, gyvenimas moko, kad ilgainiui apkarsta net ir maloniausi ryšiai, taip pat ir su demokratiškai išrinkta valdžia. Jos kadencijai baigiantis politikų atakos prieš sveiką protą tampa dažnesnės ir aršesnės. Ir tai visai suprantama: šitaip tikslingai taikomasi anaiptol ne į protingesnius, kurių visais laikais, deja, būdavo mažiau...

Politologas Bernaras Ivanovas, paklaustas, kokie saugikliai galėtų išgelbėti visuomenę nuo pastaruoju metu bauginamai daugėjančių keistų, sveikam protui prieštaraujančių politinių iniciatyvų, neslėpė savo skepticizmo. „Niekas neišgelbės, manau. Čia kaip tame anekdote: „Myliu gyvūnėlius! Kai užaugsiu, dirbsiu skerdykloje.“ Matote, kokia visuomenė, tokia ir valdžia. Daug kas nemoka dirbti, darbo našumas Lietuvoje, deja, ne pats aukščiausias, o politikoje jis dar žemesnis, nes politikų niekas nekontroliuoja. Be to, čia vyksta neigiama atranka, kai į valdžią ateina ne patys geriausi, ne tie, kurie moka dirbti, o tie, kurie yra kažkieno artimieji, bičiuliai, priklauso partijos UAB-ui. Kai tiesiog giminystė lemia, kuo tu būsi toje partijoje. O kai nesugebi dirbti, belieka užsiimti tokiomis iniciatyvomis. Juk reikia kažkaip kelti triukšmą. Štai tą ir matome. O padėti niekas čia negali, išskyrus pačią visuomenę, kuri pagaliau paimtų tuos politikus už pakarpos ir pradėtų kažkaip juos kontroliuoti. Kito kelio nėra“, – sakė politologas.

Paklaustas, ar idiotiški politikų pasiūlymai nekompromituoja jų pačių partijos ir jos lyderių, B.Ivanovas atsakė, kad šiuo atveju jų jau niekas nesukompromituos. „Na, kaip galima sukompromituoti tai, kas iš esmės yra sąvokos „kompromitacija“ turinys? Net ir tada, kai tie politikai patys išsako sveikas, protingas mintis, jie jas kompromituoja. Štai ir viskas, ir nieko čia nepadarysi. Kaip galima sukompromituoti tą, kurio reitingas, sakykime, minus 80 ar daugiau? Niekaip. Juk blogiau būti nė negali. Tiesiog matome politinę agoniją, ir tiek. Ką čia daugiau bepridursi. Deja, priėjome iki tokios ribos. O atsakinga už tai tik pati visuomenė, ne politikai ar kas nors kitas. Ar gali kaltinti krokodilą, kad jis ėda pastvertą antilopę? Ne. Deja, mūsų politikai pavirto tokiais krokodilais. Pati visuomenė sudarė sąlygas, kad mūsų ramiame politikos užutėkyje veisiasi tik krokodilai, daugiau jokių kitų mielų padarų nebeliko“, – pridūrė pašnekovas.

Jis atmetė prielaidą, kad demokratija galbūt sudaro geresnes sąlygas reikštis kvailiems, o ne protingiems. „Ne, tokias sąlygas sudaro ne demokratija, o posovietinė nomenklatūra. Kai nėra pilietinės visuomenės, demokratija būna minimali. O normalioje aktyviai veikia pilietinės visuomenės institutai, kurių Lietuvoje nėra. Todėl ir demokratija atitinkamai yra tokia, kokią matome. Kažkada profesorius Antanas Kulakauskas buvo parašęs straipsnį apie tą minimalią demokratiją: taip, būna rinkimai, bet tarp rinkimų nieko nevyksta. Rinkimai tiesiog tampa loterija – ką išsirinksi, tą ir turėsi iki kitų rinkimų“, – sakė B.Ivanovas.

Jo teigimu, didelių vilčių sveiko proto įsigalėjimo prasme nereikėtų dėti ir į artėjančius rinkimus. „Tikrai nereikia, nes po rinkimų bus absoliučiai tas pats. Jeigu kas nors įsivaizduoja, kad socdemai yra kažkas geriau už konservatorius, tai labai klysta. Tai lygiai tas pat, ir jie viską darys su dar didesniu užsidegimu, nes jausis gavę rinkėjų mandatą. Dar labiau didins mokesčius, keliuose siautės jau ne tik aplinkosaugininkai, bet ir dar kokie nors žmonės su tikrinimo priemonėmis. Gal tikrins kilimėlių švarumą, gal langų skaidrumą. Ką nors prigalvos. Taigi, jei kas nors mano, kad Lietuvoje įmanoma išsirinkti gerą valdžią, smarkiai klysta. Taip manyti – paprasčiausias nebrandumas. Valdžią reikia priversti būti gera. O jei nepriversi, bus taip, kaip yra“, – apibendrino politologas.

Jei geros valdžios neišsirinksime, tai gal bent pavyks išrinkti protingą? „O ne, geriau ji būtų kvaila. Nes jeigu bus protinga, tada mums išvis bus šakės“, – pridūrė B.Ivanovas.

Gudrūs ir protingi

Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas sutiko, kad įdomių politinių iniciatyvų kuo toliau, tuo daugiau. „Mes turime kūrybingą Ministrę Pirmininkę, kuri, jei atidžiau pasiskaitytų knygą apie Šveiką, tikrai dar geresnių idėjų atrastų, negu kelio ženklų keitimas. Aišku, tai yra labai geras pasiūlymas. Kas nenorėtų naujų, neaprūdijusių, gražių kelio ženklų? Tai gera iniciatyva, šiuo metu Lietuvai bene reikalingiausia. Ypač dėl draudžiamųjų kelio ženklų: jeigu ženklai „Įvažiuoti draudžiama“ ar „Eismas draudžiamas“ būtų sustatyti Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, tai būtų gana rimta mūsų valstybės apsauga. Apie tai tikrai galėtų pasvarstyti mūsų krašto gynybos specialistai. Todėl ir sakau, kad šiuo požiūriu dar yra labai daug neišnaudotų galimybių. Dalį jų, tiesa, konservatoriams pavyko išnaudoti. Mes turime prezidentu vadinamą žmogų iš tų laikų, kai tokios pareigybės net nebuvo. Tai tikrai naujoviška ir pažangu, atbuline data mes taip galime prisikasti ir iki karalystės, vainikuoti karūna Vytautą ir dar daugelį mūsų senųjų valdovų. Tai visiškai nesunku, reikia tik truputėlio kūrybiškumo“, – svarstė pašnekovas.

Visgi signataras siūlė pernelyg nesupaprastinti problemos. „Už tariamo politinių iniciatyvų kvailumo gali slypėti visiškai racionalūs dalykai, tarkime, verslo idėja dėl kelio ženklų keitimo. Dėl tokio valdymo žodis „gudrus“, kitaip tariant, sumanus, apsukrus, įgavo labai neigiamą reikšmę. Dabar, kai apie ką nors pasakoma, kad jis gudrus, supranti, kad jis kažką apsuko, apgavo ir iš to gavo naudos. Baisiausia, kad ten daug jaunų gudručių, taip pat ir Vyriausybėje. Teko bendrauti su kai kuriais ministrais, neminėsiu pavardžių. Kitaip jų tikrai nepavadinčiau – išties gudrūs. Ir tikrai ne kvaili“, – pridūrė A.Norvilas.

Pašnekovo teigimu, jam sunku atsakyti į klausimą, ar demokratija iš tiesų sudaro geresnes sąlygas reikštis kvailiems, o ne protingiems. „Bet pažiūrėkime: juk buvo metas, kai ir Nijolė Sadūnaitė buvo laikoma „kvaila“. Ko ji šoka prieš traukinį? Ko eina prieš valdžią, prieš KGB? Juk prieš juos nieko nepadarysi! Man teko pažinoti daug tokių „kvailučių“. Dažniausiai po tokiu „kvailumu“ slypėdavo kažkokios idėjos, kurios tiems žmonėms buvo iš tikrųjų brangios ir svarbios. O paskui paaiškėjo, kad tos idėjos jungia mus visus. Kad jos – esminės, nors buvo metas, kai jų neatsisakę žmonės buvo laikomi „kvailučiais“. Na kur tu eini, na ką tu darai, vardan ko? Lygiai tas pat ir dabar. Jei koks nors žmogus iš konservatorių pasako ką nors kitaip, jei išdrįsta su kuo nors nesutikti, tuoj viešai apšaukiamas, kad kalba nesąmones, kad kvailys. Ir, žiūrėkit, sudraustasis dažniausiai atsižegnoja, atsiprašo, kad truputį nuklydo ne ten, kad buvo blogai suprastas“, – priminė signataras.

A.Norvilas sakė nesistebintis, kad keistų politinių iniciatyvų prieš rinkimus padaugėja. „Žinoma, kad rinkimai paskatina tokius dalykus, nes laiko nebedaug, valdantiesiems reikia kažką realizuoti. Todėl karštligiškai stumiami tam tikri planai, kai kurie galbūt bando nugriebti „nedidelę“ grietinėlę, galbūt su kelio ženklais. Rimtesni žaidėjai gal tvarko šiek tiek rimtesnius reikalus, kelių šimtų milijonų vertės projektus. Bet jei tu palaikysi mano mažytį projektėlį, aš tave paremsiu dėl didžiojo. Ir panašiai. Manau, vyksta baisi prekyba. Man atrodo, kad ji tikrai suaktyvėja prieš rinkimus“, – svarstė signataras.

Visgi dėl rinkimų jis sakė esantis optimistas. „Atsirado kandidatas, kuris kalba tokia kalba, kurią norisi girdėti, kuri suteikia viltį, kad viskas keisis. Po kiekvienos nakties ateina rytas, kita vertus, pasaulyje viskas keičiasi, vyksta vadinamasis kvantinis perėjimas, kurį pripažįsta ir mokslas. Tikiu, kad Lietuvoje viskas keisis“, – sakė A.Norvilas.

Iš socialinių tinklų – į politiką

„Be abejo, visi sveiko proto žmonės, o jų, manau, Lietuvoje yra dauguma, tikrai pastebi, kad politikai, ypač Seimo nariai, prieš Europos Parlamento ir Seimo rinkimus bando atkreipti į save dėmesį keisčiausiais pasiūlymais. Tai rodo, kad kai politikas neatlieka savo darbo, kurį privalo dirbti už mūsų visų jam mokamą atlyginimą, jis ieško sensacingų būdų, kaip rinkėjams priminti, jog toks politikas apskritai egzistuoja“, – sakė partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos opozicijos lyderis Artūras Zuokas.

Jo teigimu, tokia tradicija ateina iš socialinių tinklų: jei nori, kad ten į tave kažkas atkreiptų dėmesį, dalintų patiktukus, turi skelbti labai kategorišką nuomonę, labai aštrų pareiškimą arba padaryti kažką labai kvailo. „O dabar visa tai persikėlė į politiką. Rinkėjams tėra vienintelis būdas reaguoti į tokį politikų elgesį – kai ateis laikas balsuoti, reikia būti labai kritiškiems. Reikia balsuoti už sveiko proto žmones, už sveiko proto partijas, kurios dirba nuoseklų darbą, o ne už tas, kurių politikai prieš rinkimus ieško, kaip keisčiausiais būdais atkreipti į save kuo didesnį visuomenės dėmesį. O tų būdų, manau, kuo toliau, tuo daugiau bus“, – prognozavo pašnekovas.

Paklaustas, ar skandalingos Vilniaus reklamos, kuriose figūruoja tipiški „rusų pasaulio“ personažai, istorija nerodo, kad šokiruojančiai keistų iniciatyvų, apmokėtų visuomenės pinigais, reiškinys paplitęs ne tik tarp politikų, A.Zuokas atsakė, kad šiuo atveju tai esąs kvalifikacijos ir profesionalumo dalykas. „Šiuo atveju reklamos užsakovas yra Vilniaus miesto savivaldybė, ji sumokėjo už tą reklamą. Sprendžia užsakovas. Tai jeigu dabartiniam konservatorių merui Valdui Benkunskui tokia reklama tinka... Manau, kad „Go Vilnius“ reklama, apie kurią šiuo atveju kalbame, pirmiausia yra neprofesionali, ji visiškai neatspindi nei Vilniaus, nei vilniečių, kuria „Naša Raša“ stiliaus naratyvus“, – sakė A.Zuokas.

Jis atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų problemos aspektą. „Jei pasižiūrėsime į dabartinių ministrų ar politinių lyderių biografijas, pamatysime, kad labai maža jų dalis turi realų supratimą apie gyvenimą. Dauguma jų po universiteto pradėjo dirbti politinių partijų atstovų ar vadovų patarėjais, padėjėjais, įvairiausių visuomeninių organizacijų, kurios didžia dalimi išlaikomos politinių partijų ar ES lėšomis, administracijoje. Jiems nereikėjo prisiimti atsakomybės už jų įdarbintą žmogų, jie nežino, kaip kiekvieną mėnesį reikia užsidirbti lėšų, kad susimokėtum mokesčius už save ir savo darbuotojus. Todėl ir matome tokius labai neatsakingus sprendimus daugelyje lygių. Ar paimtume švietimo ministrą, ar kitus politikus, ar įvairias visuomenėje šurmulį keliančias politines iniciatyvas. Manau, pirmas dalykas, kurį šiandien turėtų padaryti rinkėjas – pasižiūrėti į kandidato biografiją. Ar jis gyvenime kur nors realiai dirbo? Ar turėjo pats užsidirbti pinigų, užuot gavęs juos į kortelę vien dėl to, kad užima vienas ar kitas pareigas?“ – klausė A.Zuokas.

„Supranta, kad čia kažkas beprotiško“

Anot politikos ir visuomenės veikėjo Povilo Gylio, ekonomikos profesoriaus, buvusio užsienio reikalų ministro, Lietuvoje realios politikos mažėja, o visokių viešųjų ryšių apraiškų, kurios vis labiau tolsta nuo tikrovės, daugėja. „Vykdoma tokia ataka, bet turėkime vilties, kad ji duos priešingą rezultatą. Kaip brežnevizmo pabaigos laikais, kai valdžia turėjo viską – ir televiziją, ir laikraščius, bet jau mažai kas jais tikėjo. Dabar vyksta tas pats procesas. Tikinčių tuo, ką valdžia daro, vis mažiau, nes daugelis supranta, kad čia kažkas beprotiško – kovoti su sovietiniais kanalizacijos šulinių dangčiais, kaip buvusi mano konkurentė Žirmūnų rinkimų apygardoje, Rusiją primenančiais kelio ženklais, kas trejus metus keisti žalias rodykles prie šviesoforų ar kirsti miškus ir propaguoti žaliąją ekonomiką“, – sakė pašnekovas.

Jo teigimu, kai žmonės nemoka spręsti realių problemų, kuria dirbtines, ir tada sprendžia jas. „Neseniai mano automobilis praėjo techninę apžiūrą. Patikrino visus parametrus, taip pat ir taršą. Bet, pasirodo, aplinkosaugininkai dar turi daug darbo padaryti! Turbūt žinote, ką apie tai sako naujausia tautosaka? Kai miškų nebelieka, tada girininkai išvaromi ant kelio. Tai labai rimta problema. Debilizuojant visuomenę, kai sugalvojamos įvairios grėsmės ir problemos, mums neleidžiama apie jas viešai net pasvarstyti. Dvaro žiniasklaida kitokių nuomonių neįsileidžia. Pradedant tomis žaliomis rodyklėmis prie šviesoforų, baigiant karu: bus jis ar ne. Tikrai nepretenduoju į absoliučią tiesą, bet savo nuomonę apie tai turiu, ir ji, pasakysiu kukliai, tikrai nemaža dalimi paremta argumentais“, – sakė P.Gylys.

Anot jo, atsakymas į klausimą, kodėl kvailai atrodantys politikų siūlymai nenufiltruojami dar partijos lygmenyje, kad jos nekompromituotų, nėra toks paprastas. „Dalis žmonių apimti paranojiškos būsenos, jie žino, koks viešai reiškiamas požiūris yra „teisingas“, kaip reikia „teisingai“ kalbėti. Kadangi gyvenau dviejose politinėse sistemose, žinau, kad anais laikais virtuvėje ar kur nors prie alaus bokalo sakydavai, ką galvoji, bet oficialioje aplinkoje kalbėdavai taip, kaip reikia. O dabar, filosofiškai žiūrint, turime tokią pačią situaciją – didelė visuomenės dalis žino, kaip reikia „teisingai“ ir „neteisingai“ galvoti ir kalbėti. Todėl tai, ką sakote, nėra taip akivaizdu. Tiesa, blaivioji visuomenės dalis, ačiū Dievui, didėja, o blaivūs daro įtaką ir tiems, kurie jau buvo pametę protą. Žinoma, kad blaivaus mąstymo požiūriu tie visi pasiūlymai ir kalbos yra beprotiški. Jie diskredituoja taip kalbančius. Štai Arkanzaso valstijos Amerikoje gubernatorė Sarah Sanders pasakė taip – šiandien kova vyksta ne tarp kairiųjų ir dešiniųjų, o tarp bepročių ir normalių. Man labai patiko ši jos mintis. Lietuvoje irgi kova vyksta tarp išprotėjusių ir normalių. Štai sugalvojo 72 lytis. Na tai parodykit jas visas. Išrikiuokit, nufotografuokit, kad visas jas pamatytume. Tačiau niekas mums jų nerodo, o sako, kad jos yra. Tai žmonių kvailinimo mašinos darbo rezultatai. Dalis žmonių juk nedrįsta prieštarauti“, – sakė P.Gylys.

Visgi jis teigė visuomenėje matantis tendenciją judėti proto link. „Ar ji virs realiais rinkimų rezultatais, kol kas nesu tikras, nes net ir tie, kurie vis geriau supranta, kas vyksta, vis dar supasi foteliuose ar sėdi ant sofos. Jiems per sunku nueiti į rinkimų apylinkę ar pasirašyti už kokią partiją. Taip yra dėl vienos pilietinio idiotizmo formos – jie nesuvokia nacionalinių viešųjų reikalų svarbos. Kuo daugiau žmonių ateina į rinkimus ir kuo jie sąmoningesni, tuo rezultatas artimesnis teisingam“, – sakė pašnekovas.