Politinis Lietuvos peizažas viešumoje vis dažniau tapomas dramatiškomis spalvomis: valdančioji dauguma – pakrikusi, opozicija – sutrikusi. Ar toks piešinys atspindi tikrovę?

Kas kaip mato

Sako, ir nelabai linksmą kalbą derėtų pradėti nuo šypsenos. Štai eina žmogelis kaimo keliuku ir mato – sėdi galulaukėj vyras. Prieš save ant trikojo pasidėjęs ištemptą drobę, rankose – dažai ir teptukas. Įdėmiai žvelgia į švariai nuvalytų rudeninių laukų tolius. Žmogelis priėjęs pasisveikina, ilgai žiūri į piešinį ir klausia: „Bet iš kur čia tiek kryžių? Vien kryžiai ir kryžiai, lyg kapinėse...“ Sėdintysis išdidžiai mesteli: „Aš dailininkas, tėvai! Aš taip matau!“

Taigi, gal ir nereikėtų stebėtis, kad dabartiniam politiniam peizažui, rodomam TV ir radijo laidose, interneto portaluose, laikraščių puslapiuose, ir teptuko meistrai, ir peckiotojai negaili nei sutirštintų spalvų, nei gyvenimo kasdienybėje neatpažįstamų formų. Jie taip mato! Jų vaizduojama tikrovė priklauso ir nuo autoriaus pažiūrų, patirties, ir nuo to, kas ir kokiais dažais jį aprūpina, moka už darbą. Jei spalvų pasirinkimas griežtai apribotas, niekur nedingsi: švytės rudeniniai laukai raudonai, virš jų juoda saulutė nurudusiu skliautu ritinėsis... O kūrinį pamatę žiūrovai tik aikčios ir baisėsis: „Koks siaubas! Išrinkom ne tuos... Visai pasiuto tas kolchozas! Seime anarchija, kur priešlaikiniai rinkimai?“

Tačiau sutirštintos spalvos politinėje tapyboje kartu verčia kelti tapytojams nepatogų klausimą: jei valdančiųjų stovykloje – pakrikimas ir suirutė, kodėl opozicija neperima iniciatyvos ir nesiūlo teisingų, racionalių, valstybei svarbių sprendimų? Andrius Kubilius dar prieš keliolika metų mokė, kad „demokratijos sąlygomis opozicijos užduotis nedėkinga – budėti, kad valdantieji nedarytų klaidų, nepiktnaudžiautų valdžia, nemeluotų ir neklystų.“ Tad kaip jai sekasi budėti, sargauti valdžią?

Neatrodo efektyvi

Politologas Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, paklaustas, kokį pažymį rašytų Seimo opozicijai už darbą per 3 praėjusius metus, atsakė, jog rinktųsi tarp 5 ir 6, tarp „silpnai“ ir „patenkinamai“. Pasak jo, daug išcentrinių jėgų matėme ne tik valdančiųjų stovykloje. „Lygiai taip pat ir opozicijos stovykla nebuvo vieninga, nesugebėjo suformuluoti alternatyvios politikos. Vien tas faktas, kad opozicinės partijos nesugebėjo susitarti dėl Seimo opozicijos lyderio, sako, kad jų veikla tikrai galėjo būti koordinuotesnė. Tačiau to nebuvo. Aišku, opozicija ideologiškai yra skirtinga: socialdemokratų, konservatorių, liberalų ideologinės stovyklos riboja galimą bendradarbiavimą“, – sakė A. Krupavičius. Jo teigimu, jei užduotume klausimą – o kokie svarbiausi opozicijos darbai buvo atlikti per 3 praėjusius metus? – tai, matyt, kiekvienos partijos lyderis turėtų gana netrumpai pagalvoti, ką jo frakcija ir opozicija bendrai nuveikė dabartiniame Seime. „Be to, kad kritikavo – teisingai ir ne visada teisingai – valdančiuosius, kartais kaišiojo pagalius į valdančiųjų vežimo ratus, pavyzdžiui, palaikydami Seimo pirmininką, kurį valdantieji nori pakeisti, ir panašiai. Tiesą sakant, opozicija, matyt, irgi nemenkai daliai rinkėjų atrodo neefektyvi“, – pridūrė pašnekovas.

Algis Krupavičius

Dar vienas ženklas, rodantis, kad opozicija nėra rezultatyvi, esą yra opozicinių partijų reitingai. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų reitingas iš esmės yra įšalęs ir kelerius metus iš eilės beveik nekinta. Ir pastarųjų rinkimų rezultatai nerodo jokio proveržio. „Taip, jų reitingas yra šiek tiek pakilęs, bet kol kas tikrai nežada giedros būsimuosiuose Seimo rinkimuose. Gal santykinai kiek geresnė Liberalų sąjūdžio situacija – ši partija, atrodo, išlipo iš gilios duobės, bet ta stabilizacija vyksta žemos rinkėjų paramos lygyje. Taigi, pagrindinių opozicinių partijų reitingai rodo, kad visuomenė jomis irgi nėra patikėjusi. Jų reitingai iš esmės lieka įšalę. Kad „valstiečių“ populiarumas mažės, buvo logiška tikėtis – kaip ir to, kad parama pagrindinėms opozicinėms partijoms augs. Bet tik labai rezervuotai galėtume sakyti, kad opozicinės partijos visuomenės akyse atrodo geriau“, – sakė A.Krupavičius.

Nei lydeka, nei karosas

„Apkerpėjo mūsų opozicija. Sako, lydeka reikalinga tam, kad karosas nesnaustų. Bet mūsų valdžia – ne karosas, ir opozicija į lydeką visai nepanaši. Jie visiškai nuleidę rankas, nežinau, kuo jie ten užsiima“, – svarstė politologas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Bernaras Ivanovas. Jo manymu, palankesnio objekto kritikai ir konsoliduotai veiklai negu dabartinė valdančioji koalicija sunku net įsivaizduoti.

Bernaras Ivanovas

„Tai iš tikrųjų gera padėtis opozicijai. Kartais manau, kad mūsų opozicionieriai tiesiog laukia, kol pozicijos atstovai patys vieni kitus suės. Ir, kaip matome, iš tikrųjų gana sėkmingai po truputį tą daro. Tik bėda tame, kad trūksta valstybinio mąstymo. Be to, turime nepaprastai pasyvų prezidentą. Kai dar dirbo Dalia Grybauskaitė, kad ir kokio bizantiško stiliaus besilaikydama, ji bent jau turėjo tam tikrą laikyseną. Marazmo, idiotizmo ir visų kitų panašių dalykų atžvilgiu ji pasisakydavo tinkamai. Dabar toje pusėje matome tiesiog politinį neįgalumą ar baimę. Anksčiau tik Seimo opozicija lūkuriavo ir veikė labai pasyviai, o dabar prisidėjo ir prezidento pasyvumas. Taigi, viską sudėjus turime politinę suirutę, ir už ją atsakingi ne tik mūsų valdantieji, bet ir, žinoma, pati opozicija bei prezidentas. Taip atsiranda papildomų landų ir korupcijai, ir visokiems asmeniniams interesams. Be to, iki rinkimų dar metai, ir tai laikas, kai įsisiautėja visokie bebrai ir kiti politikos krokodilai. Galiausiai kalta ir pati visuomenė, nes neskatina dirbti nei pozicijos, nei opozicijos. Nusišalinusi žiūri iš tolo, kartais subanguoja, bet ir tos bangos tik feisbukinės“, – sakė politologas.

Pašnekovo teigimu, sisteminis visuomenės spaudimas būtinas valdžiai, kad ji dirbtų, ir lydekos vaidmuo turėtų atitekti piliečiams. Juk ir pati opozicija turi jausti paramą. „Kas iš tų apklausų, kiek žmonių ką palaiko? Ne apklausos rodo reitingus ar ką gero opozicija nuveikė, o statistika, atskleidžianti socialinę atskirtį, nesugebėjimą mobilizuoti žmones kovoje už savo teises. Visa tai mes matome ir, deja, turime konstatuoti labai liūdną faktą – mūsų politinė sistema yra visiškai neveiksni ginant viešąjį interesą ir mobilizuojant visuomenę“, – apibendrino B.Ivanovas.

Tikslas – destrukcija

„Pirmiausia opozicija turi žinoti, ko ji nori. Per 3 metus Seimo opozicija nepateikė jokio konstruktyvaus siūlymo. Išvis jokio. Opozicinės partijos nesugeba nei sudaryti šešėlinės vyriausybės, nei kokios nors programos. Jų tikslas vienas – destrukcija“, – taip Seimo opozicijos vaidmenį šioje kadencijoje apibūdino valdančiosios daugumos lyderis, Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis.

Ramūnas Karbauskis

Pasak politiko, pasitelkus įvairias priemones viešumoje formuojama menama tikrovė. „Kaip atsakas į mūsų sprendimus pateikiamas virtualaus „Karabaso“ vaizdas. Užuot viešai pristačius mūsų siūlomų pokyčių alternatyvas, bandoma sukurti tariamą mano atvaizdą – labai baisaus žmogaus, kuris kenkia valstybei. Ir tai daroma metodiškai, savaitė po savaitės, nes kai neturi jokių pasiūlymų, neturi ką pasakyti dėl vykdomos politikos, neišmanai, ką darytum kitaip, belieka tik viena – kurti ką nors virtualaus, nukreipti į tai dėmesį, tūkstantį kartų kartoti, kad viskas yra blogai, ir niekad nepasakyti, kas yra gerai. Taigi, pagrindinis vertinimas ir būtų toks: mes 3 metus neturime jokios konstruktyvios opozicijos. Išvis neturime“, – pabrėžė R.Karbauskis.

Jis atkreipė dėmesį į susidariusią situaciją, kai Seimo pirmininkas atstovauja 5 Seimo nariams. „Tai faktas. Balsavimas patvirtino, kad jis turi 5 Seimo narių palaikymą. Opozicijos vadovai uždraudė savo frakcijų nariams dalyvauti balsavime, nes puikiai žinojo, jog dalis jų irgi balsuotų prieš. Tiesiog juokinga, kad Seimo vadovas turi penkių narių palaikymą. Bet opozicijai vardan destrukcijos tai yra naudinga. Dabar opozicija perėmė atsakomybę už Seimo pirmininką, ir kaip beaiškintų, kad tai ne jų problema, akivaizdu, kad yra priešingai. Apie kokį konstruktyvumą, apie kokį darbą valstybei galima kalbėti, kai daroma viskas, kad tik kuo blogiau būtų valdančiajai daugumai, man kaip partijos lyderiui? Ir tai vienintelis motyvas, vedantis juos į priekį. Daugiau jokių motyvų nėra. Jeigu mes būtume opozicijoje, tikrai neoponuotume tam, kas yra protinga, racionalu, teisinga. O jie oponuoja viskam. Aš neatsimenu tokios Seimo kadencijos“, – sakė R.Karbauskis.

Įvertino gerai

Dabartinis Seimo opozicijos lyderis Julius Sabatauskas, Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas, atkreipė dėmesį į tai, kad tik nuo šių metų pavasario Seimo opozicija susitarė dėl tam tikro bendro veikimo. „Galima sakyti, kad opozicija dvejus metus nebuvo vieninga, nesusitardavo. Tai neturėtų stebinti, nes visos trys opozicinės Seimo frakcijos yra labai skirtingos. Galima sakyti, kad jos atstovauja trims klasikinėms ideologijoms, ir, aišku, gerovės valstybės siekia skirtingais būdais. Ir įsivaizduoja ją skirtingai. Todėl buvo labai svarbu derinti bent jau tuos opozicijos žingsnius ir sprendimus, dėl kurių galima susitarti – pirmiausia dėl demokratinių procedūrų, demokratijos išlaikymo Seime, nes dabartinėmis sąlygomis opozicijai jame dirbti iš tikrųjų nėra lengva“, – teigė pašnekovas, pridūręs, kad turbūt ir kai kuriems daugumos atstovams dėl tos pačios priežasties taip pat nėra lengva.

Pasak J.Sabatausko, pažymį už 3 darbo metus geriau reikėtų rašyti visam Seimui. „Opozicijai už paskutinius metus rašyčiau 8 – „gerai“. Deja, Seimo dauguma, manau, netraukia ir silpno penketo – „patenkinamai“, – svarstė politikas. Ar opozicija jau galėtų jaustis pajėgi perimti iniciatyvą ir formuoti savo politinę Seimo dienotvarkę? „Į tai visada atsakau taip, kad žmonės, deja, mums tokių jėgų nesuteikė, nes per rinkimus vienus baudė dėl vienų priežasčių, kitus – dėl kitų, ir pirmenybę suteikė tiems, kurie šiandien turi didžiausią frakciją. Jie su savo kolegomis iš kitų frakcijų vis dar turi galimybę diktuoti sprendimus, kartais – labai keistus. Tarkime, nepritarus kai kuriems Vyriausybės pateiktiems projektams, užregistruojami labai labai panašūs, bet jau savo. Kyla klausimas, kodėl reikėjo nepritarti teiktiems Vyriausybės, juk po pateikimo buvo galima jiems pritarti ir po to taisyti. Tai elementarus ir racionalus būdas, bet dabartinė valdančioji dauguma dažnai pasižymi racionalumo stoka, ir kartais sunku suprasti, kodėl jie tai daro. Norėtųsi tikėti, kad atsiradus patirties atsiras ir daugiau išminties, o kartu turėtų atsirasti tarimosi bei racionalių sprendimų priėmimo tikimybė. Bet galbūt to tikėdamasis esu naivus, gali būti visiškai priešingai“, – sakė J.Sabatauskas.

Kad valstybės reikalai neliktų nuošalyje

Lidija Šabajevaitė,

politologė, Vilniaus universiteto docentė

Jau kiek daugiau nei pusmetis, kai Seimo opozicija sukruto ir suvienijo jėgas. Tai labai svarbu, nes lig tol ji nesivienijo. Taigi, gal dabar truputėlį pakrutės. Opozicija reikalinga konstruktyvi, ne šiaip sau kritikuojanti valdančiuosius. Kritikuoti mes visi mokam. Reikia veikti konstruktyviai. Jei valdantieji daro ką nors gerai, reikia juos paremti, bet jeigu ko nors trūksta, o paprastai trūksta daug ko, tada reikia iškart pateikti konkrečių siūlymų. O to, deja, iki šiol nebuvo. Jeigu reikėtų ligšiolinį opozicijos darbą įvertinti pažymiu, rašyčiau 4, geriausiu atveju – 5. „Pakankamai patenkinamai“ arba „patenkinamai“. Liko jau mažiau nei metai iki rinkimų į Seimą. Norėtųsi, kad dėl politinės kovos valstybės reikalai nebūtų palikti nuošalyje. Norėtųsi, kad darbas būtų žymiai konstruktyvesnis. Bet ar bus, labai sunku pasakyti.