Aš norėčiau, kad knygoj budėtų Tėvynės dainos sudėtos, Doro lietuvio širdy. Kad mūsų ainiai kapus lankytų, Kurie kovojo už laisvę ir krito, Būtų šventoj atminty...

Šįkart „Rinkos aikštės“ skaitytojams – nestandartinis pokalbis su kraštiečiu Vaclovu Volkumi (90) – pedagogu–agronomu, poetu, Lietuvos politiniu veikėju, laikraščio „Lietuvos Aidas“ korespondentu, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nariu, kurio prisiminimai šįmet nugulė į jau antrąją kraštiečio knygą – „Mano kelio atspindžiai“ – apie tai, kas knygose nenugulė.

Ne visi laukė antrosios knygos gimimo

– Pirmoji jūs knyga „Nužėrus laiko dulkes nuo dienoraščio“ dienos šviesą išvydo 2010–aisiais. Kada pajutote poreikį antrajai prozos knygai „Mano kelio atspindžiai“, kurią išleidote šįmet?

– Pirmąją knygą išleidau su savo prisiminimais, gyvenimo įvykiais, nutikusiais iki 2000–ųjų metų. Joje – viskas prieš Sąjūdžio gimimą, sąjūdžio metus, aš juk buvau sąjūdžio kūrėjas. Pirmoje knygoje kalbu apie veiklą, susietą su sąjūdžiu, tarybos nario darbu.

Na o po 2010–ųjų pradėjau rinkti informaciją, savo straipsnius antrajai knygai. Septynis su puse metų tuo užsiėmiau (šypteli). Joje parašiau tai, kas nebuvo parašyta pirmojoje. Patikslinau šį tą, papildžiau. Surinkau ir tai, kas įvyko per pastaruosius septynerius metus. Kas man atrodė aktualu, kokiais įspūdžiais gyvenau.

Išspausdinau tai, apie ką, galbūt, neišdrįsau prabilti pirmojoje savo knygoje.

Antrojoje – mano prisiminimai iš kariuomenės. Straipsniai apie tautinę mokyklą, kurių pirmojoje nespausdinau.

Juozapo Volkaus sūnaus Kazimiero šakos Vaclovo, Henriko ir dukters Leokadijos palikuonių V. Volkaus (centre) devyniasdešimtmečio šventinė nuotrauka.

– Esate užsiminęs, kad ne visi teigiamai sutiko jūsų užsidegimą, norą po pirmojo išleisti ir antrąjį leidinį.– Išties – sutikau daug kreivų žvilgsnių. Mokyklų direktorių, mokytojų. Aš baigiau smetoninės pradžios mokyklą. Prisimenu maldą prieš pamokas. Prisimenu mokyklą, kuri buvo tautinė, su lietuviška tokia dvasia ir tokiu auklėjimu.

Kai kurie sakė: „Gal tu nerašyk apie rusų kariuomenę, gal nereikia?“. Sakau: „Atleiskite, bet tai – mano darbo istorijos gabaliukas. Tai – treji metai“. Tiesiog yra politinių davatkų, prisitaikėlių. Lyg kažko iki šiol bijančių.

Išlaisvėjus Lietuvai, istorijos mokytojai liko tie patys, o principai jiems staiga buvo suformuoti. Jiems buvo liepta kalbėti kitaip. Kartą viena mokytoja atėjusi pas mane pasakė: „Kaip mes galime kalbėti taip, jeigu dar prieš kelerius metus kalbėjome kitaip?“. Taip išeina, kad geriau jiems buvo nutylėti. Nutylėti apie priespaudas, apie Lietuvos kančias ir okupaciją. Apie tai, kad turime didžiuotis būdami lietuviais.

Dabar viskas keičiasi. Jeigu tuomet buvo rusiška, dabar – vakarų mokykla. Susirinkimus auklėtojai praveda anglų kalba. Tarybiniais laikais mes bent jau jautėmės lietuviais. Dabar, baigęs mokyklą, kas gi tu esi? Anūkėlė sako: „Seneli, kaip aš pasaulyje pasakysiu, kad esu lietuvė, jeigu mus laiko galvažudžiais, žydšaudžiais?“.“

Besąlygiškai myli Lietuvą

– O jūs ar mylite Lietuvą?

– Taip, aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Sako: „Va, lietuviai blogi, padarė tą, nuskriaudė aną. Parodykit jūs man tautą, kurios atstovai nieko nepadarė. Kiekvienoj tautoj yra išdavikų, yra išgamų, yra banditų. Pagal vieną, du, tris žmones negalima vertinti visos tautos. Jeigu leistų šiandien šaudyti lietuvius, neabejoju, kad atsirastų tokių, kurie į savus šaudytų. Niekur netrūksta prisitaikėlių.

Jūs, ko gero, jau baigėte mokyklą, kuomet mokytojai laisvėjo. Iki devyniasdešimtųjų jie bijojo pasakyti, kad esate lietuviai, ir kad turite tuo didžiuotis.

– O kaip manote, lietuviai, mano kartos – laisvosios Lietuvos vaikai, gimę 1990–1991–aisiais metais – ar jie myli Lietuvą?

– Ne, jie Lietuvos negerbia. Jie nukelia, drasko vėliavas. Kėdainiuose skundėsi vienas pažįstamas – prieš dvejus ar trejus metus iš stiebo, pritaisyto ant jo namo sienos, buvo paima vėliava, sulaužytas kotas, vėliava išdrąskyta.

– Nepagalvojote, kad tai – ne todėl, jog tai būtent Lietuvos vėliava? Galbūt banditėliams tiesiog po ranka pakliuvo, kuomet nagai niežėjo?

– Jeigu jie būtų sąmoningi lietuviai, jie taip nesielgtų.

– O ar graži mūsų Lietuvėlė? Ar gera joje gyventi?

– Gera. Labai gera.

Žmoną sužavėjo negeriantis ir nerūkantis

– Jums – jau devyniasdešimt. Ne vienas dešimčia metų jaunesnis žmogus jums gali pavydėti sveikatos ir energijos. Kokia gi to paslaptis? Galbūt gera žmona papuolė, Vaclovai?

– Niekada negėriau ir nerūkiau. Neslėpsiu – ir žmona labai gera (juokiasi).

Sveikata išties didelis mano turtas. Dešimčia metų jaunesnė žmona pasiskundžia, kad kelius skauda, kad negali to ar ano valgyti, nes skrandį maudžia... O aš ir sakau: „O, kad tau, mieloji, sveikatos paskolinti galėčiau!...“

– Kuo jūs, dešimčia metų vyresnis atvykėlis iš Jonavos, papirkote savo mylimąją?

– Na, mano žmona matė, kaip kitų šeimų vyrai girtauja, kaip išgėrę rėkia ant savo žmonų. Lietuvės juk – ramios, nuoširdžios, geros ir gražios moterys, kurių girti vyrai choleriškai ant jų šaukia.

Intelektualioj aplinkoj augęs, buvau pratęs prie kitokių žmonių tarpusavio santykių.

Žmonos tėvai išaugimo penkis vaikus – keturias dukras ir sūnų. Vieną pavogiau iš šeimos (šypteli). Ji buvo farmacininkė. Būsimai žmonai prižadėjau, kad niekada negersiu ir nerūkysiu.

Jos draugės tik pasijuokė: „Va, suinteresuotas tavo rankos, todėl taip ir sako. O tik ištekėsi už jo, po vestuvių pasibaigs, pamatysi tikrąjį veidą.“ Kai susibendravome, įgavau jos pasitikėjimą, ji atidengė paslaptį. Pažadėjau darkart, jog nematys manęs niekada išgėrusio. Ir ką gi, 57 metai nugyventi kartu, nematė nei rūkančio, nei stipriai išgėrusio.

Išauginome du sūnus, penkis anūkus, dar ir proanūkiuką turime.

– Apsivedėte gana vėlai, 32-ejų. „Senberniu“ nepravardžiavo?

– Tiems laikams jau buvau senbernis, senas krienas. Bet skaitau, kad nė kiek vėlai nebuvo vestuvėms (šypteli). Nėra kur skubėti.

Galingiausio tanko vadas

– Nuo 1949–ųjų, praėjus pusantrų metų studijų pedagoginiame institute, trejus metus tarnavote kariuomenėje, Vaclovai. Kaip papuolėte tarp „tankistų“?

– Pradžioje norėjau eiti į sanitarus – galvojau, kad grįžęs net medicinos studijas galėčiau rinktis. Pagalvojus, kad galėčiau būti tankistu, šiurpas krėtė. Ką, aš gal glušas? Tankistu? Juk ten garsas toks priartėjus sviediniui, kad, rodos ištaškys smegenis.

Na ir stovime išrikiuoti, Vilniuje, po bazinių mokymų. Skirsto kareivius. Perskaito, žengia į priekį – jūs būsite ryšininkai. Perskaitė karininkai kitas pavardes, mano – tarp jų. Žengiame į priekį. Ir sako mums: „Jūs visi siunčiami į Alytų, būsite tankistais“. Kitą dieną atvyko karinės mašinos ir išsivežė mus į Alytų, į mokomąjį tankų punktą, kuris aptarnavo visą Baltijos jūros regioną.

Buvau pedagoginio išsilavinimo, drausmingas, tvarkingas, su gera charakteristika. Tapau būrio vado, ruso, pavaduotoju, tapau tanko vadu.

– Papasakokite, koks tuo metu buvo galingiausias tankas?

– Tuo metu moderniausias tankas buvo T34. Važiavo 40 kilometrų per valandą, priekinė tanko dalis buvo dvidešimties centimetrų storio. Plienas toks, kad patrankos sviedinys nepramuštų. Sprogęs jis kiek „apglušintų“ sėdinčius viduje, bet ekipažas liktų gyvas.

Nenorėjo būti „Reiškias mokytojas“

– Vaclovai, studijavote istorijos mokytojo specialybę tuometiniame Vilniaus pedagogikos institute. Kodėl nusprendėte siekti tokio mokslo?

– Mano tėvelis Kazimieras buvo išsilavinęs žmogus. Turėjo dailias rankas, buvo stalius–dailidė. Prie meno (šypteli). Dirbo daug, atlyginimas buvo nedidelis. Mama buvo gero ūkininko dukra, šeimininkutė. Susidraugavo Jonavoj abudu ir apsituokė.

Šeimoje buvo šešios burnos, tai yra, tėvai ir keturi vaikai. Aš – vyriausias. Po manęs – brolis Henrikas, brolis Česlovas. Mažiausia – sesutė Leukadija. Tėtis iš paskutiniųjų leido mus į aukštąjį mokslą, visi baigėme. Henrikas baigė prekybą su maisto pramone, Česlovas  stambus, tvirtas, baigė kūno kultūros institutą, pagrandukė mūsų – teisės fakultetą Vilniaus Universitete. Tėvai akcentavo aukštojo mokslo svarbą.

O istorija? Matote, mano prigimtis tokia jau buvo – mokiausi ne penketui, bet ir ne dvejetui. Buvau vidutinis mokinys. Sekėsi man ir algebra, ir trigonometrija, ir istorija. Galbūt pastarąją žinojau kiek daugiau. Pats domėjausi, skaičiau. Iki šiol pamenu ne tik kaip ištraukti kvadratinę šaknį, bet ir apibrėžimą sąvokos.

Per pamokas sėdėdavau su suolo draugu Algiu. Klasėje buvome keturi berniukai ir šešiolika mergaičių. „Algi, – sakiau jam, – paskaičiuok tu, o ir aš skaičiuosiu, braukime brūkšnelius, kiek kartų pamokos metu istorijos mokytojas pasakys žodį „reiškia“. Tai priskaičiuodavom ir trisdešimt, ir keturiasdešimt kartų. Vis galvodavau – kodėl gi jis tiek kartų pakartoja šitą žodį? Vadinasi, jis turi tuščių vietų, yra silpnai pasiruošęs. Kažkuo jam tiesiog reikėdavo užkišti spragas. Tai pavadinome jį „Reiškia mokytoju“ (juokiasi).

Nenorėjau būti toks pats pedagogas.

Tapo kėdainiečiu – Jonavoj jautėsi nesavas

– Esate kilęs iš Jonavos. Į Kėdainius atvykote tik 1952 metais, kadangi tuo metu, kol tarnavote, jūsų tėvai persikėlė gyventi į Kėdainius. Kodėl pats negrįžote į Jonavą? Prieš kariuomenę juk buvote pradėjęs ten vesti istorijos pamokas vaikams.

– Ten pradėjo organizuoti kolūkį, kur dirbo tėvelis. Pas jį aukso rankos buvo. Jam šviesiai tiesiai pasakė – jeigu liksi čia, tapsi kolūkiečiu ir badausi. Kėdainiuose jie gavo geresnes sąlygas gyventi, vaikus į mokslus išleisti. Kranto gatvėje tėčio brolis antrą namą turėjo, broliai tarpusavyje išsidalino ir tėvukai persikėlė čia.

Taip ir prasidėjo mano pažintis su Kėdainiais – grįžau čia po kariuomenės. Užsukau į Jonavą – mokyklos, kurią baigiau ir kurioje mokytojavau, direktorius pasikeitęs, nuėjau į mokytojų kambarį su uniforma – visi sužiuro, ką čia veikiantis kareivukas? Ten jau nebepritapau, tėvukai – Kėdainiuose, tad atvykau čia. Tėvai apsidžiaugė.

Pradžia buvo kultūros ir švietimo skyriuje, vėliau skyriai atsiskyrė, tapau švietimo skyriaus vedėju.

– Penkiolika metų dirbote Šėtos kolūkio pirmininku. Kokie vėjai jus nupūtė ten?

– Partijos komitete buvo priimtas nutarimas keisti pirmininkus. Kaip kalbėjosi tarpusavyje: „Užtenka savo balvonus laikyti“. Buvau numatytas į Šėtą.

Rinkimuose užlipau ant scenos ir pasisakiau viską apie save. Kad esu pedagogas, kad vasaros atostogų metų man ne į stovyklas važinėti teko, bet karves ganytis – pakeldavo šeštą valandą ryto vyturiukas. Sakiau, kad moku šienauti, nors žemės ūkio specialybės neturiu. Akcentavau, kad pagrindinės kolūkių bėdos – vagystės ir girtuoklystė. Pasisakiau, kad negeriu, o jeigu kas išvys mane neblaivų – prisiimsiu 100 eurų baudą. O tai tais laikais buvę dideli pinigai. Įtariu, kad korespondentai tiek negaudavę (šypteli). Žadėjau, kad nieko nepirksiu „po blatu“, viskas bus apiforminta. Esu nepartinis, bet jeigu stosiu į partiją, būsiu pavyzdinis partinis. Sakiau jiems: „Jeigu norite turėti tokį pirmininką – rinkite mane“. Ką gi, išrinko (juokiasi). Buvo sunku – aplink partiečiai, visur akys ir ausys.

Kilmės paieškos užgaišo: bijojo išjudėti Sibiro kryptimi

– Vaclovai, Volkai kilę iš bajoriškos giminės, tačiau ilgą laiką to nežinojote. Kodėl?

– Smetonos metais, na, kokiais 1940–aisiais, kuomet man buvo trylika–keturiolika, mažai domėjausi. Po kelerių metų sužinojau, viena ausimi nugirdau apie tai, nes tėtis vis prasitardavo: „Va prie bajorų taip buvo, teises vienokias ar kitokias turėjo bajorai“. Susidomėjau, bet tėčio klausti vengiau. Kartą užsiminiau, o jis tik numojo ranka. Norėjau sužinoti, bet tais laikais prisipažinus apie bajorišką kilmę grėsė Sibiras. Bajorai buvo priešų klasės atstovai.

– Kada garsiai prabilote apie savo kilmę?

– Maždaug 1984–ais metais, kuomet prasidėjo atšilimas. Tėtis jau buvo miręs. Pirminius davinius susirinkau iš mamos, tada nukeliavau į Vilnių, į santuokos rūmų ir Lietuvos istorijos archyvus.

O juose viską radau. Absoliučiai visa mūsų giminės kilmę. Kilmingi buvo mano proseneliai, net ir jų proseneliai. Kilmingo kraujo giminė turėjo jau nuo 1600–ųjų (šypteli).

Ir šeimos medį platų, ir giminės herbą turime.

– Ar neliūdna, kad anūkės pamažu „pameta“ Volkų pavardę?

– Pas mus dažnai atostogaudavo dvi anūkėlės. Kiekvieną vasarą praleisdavo čia, Kėdainiuose, pas senelius po mėnesį. Kad jos būtų užsiėmusios, aš joms istoriją pasakodavau. Dagiausia – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, laisvos Lietuvos, kalbėdavau apie lietuvių kalbą, veikėjus, didžiuosius šalies kaimynus.

Klausdavau jų paauglių, ar ištekėjusios išlaikytų savo pavardę. Klausdavo mergaitės: „O kaip tu nori, seneli?“. Sakydavau, kad tuo labai džiaugčiausi. Tebūnie dviguba pavardė – mergautinė ir vyro per brūkšnelį, bet tik kad Volkutė neišnyktų. Viena pažadėjo pavardę išlaikyti, kita, vyresnioji, abejojo. Štai ištekėjo vyresnioji ir nepasiliko. O tai juk – tokia graži pavardė!...