Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios bendruomenei rajono Savivaldybė nedavė leidimo statyti parapijos namus jai priklausančiame sklype, nes prieš keliolika metų Tarybos nariai nubalsavo, kad tai žalioji zona. Parapijiečiams nesuprantamas toks valdžios užsispyrimas, užkertantis įstaigai, kurioje buriasi šimtai žmonių, turėti tinkamas patalpas su sanitariniais mazgais. „Šiame civilizacijos amžiuje tai neįtikėtina“, – stebėjosi klebonas kanauninkas Viktoras Ačas.
Lurdui leidimą gavo
Priekulės Šv. Antano
Paduviečio bažnyčiai priklausančiame sklype anapus fasadinės pusės,
netoli šventoriaus, kyla lurdo grota. Praėjusiais, Šeimos metais,
inicijuotam sakraliniam statiniui daug žmonių aukojo statybinę medžiagą –
vežė akmenis net iš užsienio. Pasak klebono kanauninko V. Ačo,
prisidėjo tie, kurie norėjo, kad čia būtų įmūrytas ir jų šeimos akmuo.
Jau
įpusėta mūryti lurdo grota, baigiama švč. Mergelės Marijos skulptūra.
Klebono teigimu, dėl šio sumanymo įgyvendinimo problemų neiškilo –
Klaipėdos rajono savivaldybė leidimą davė. „Tai juk kraštovaizdžio
interjero puošmena“, – sakė pašnekovas.
Šiame sklype taip pat
numatyta statyti parapijos namus – šis gražus statinys – lurdas turėtų
papuošti jų vidinį kiemą. Bet šiai vizijai tapti realybe – sunkiai
įveikiamos kliūtys. „Išleidus 13 tūkst. eurų, jau ketvirti metai
neįmanoma iš rajono Savivaldybės gauti leidimą nuosavame sklype statyti
parapijos namus. Kad bent prie bažnyčios būtų tinkamai įrengtas tualetas
– dabar turime būdelę, kurios kitais metais nebegalėsime turėti: iki
2023 m. atsisakyti lauko tualetų Lietuvą įpareigoja Europos Sąjungos
direktyvos. Ar XXI amžiuje gali įstaiga veikti be tualeto,
nehigieniškomis sąlygomis?“ – retoriškai klausė klebonas kan. V. Ačas.
Gilindamasis
į Priekulės katalikų bažnyčios istoriją jis stebėjosi, kad ši buvo
pradėta statyti 1937 m. pavasarį, o 1938 m. jau pašventinta. „Tame
entuziastų būryje, kuris statė, buvo 85 žmonės, be kunigo J. N. Petkaus.
Biedni, bet degantys bendruomenės reikalais, – per kelis mėnesius
pastatė. Neįsivaizduoju, kad dabar su būriu tikinčiųjų, turint
šiuolaikišką techniką, būtų įmanoma pastatyti bažnyčią“, – palygino
klebonas.
Įstaiga be tualeto?
Per pastaruosius kelerius
metus, kai dvasinei tarnystei į Priekulės Šv. Antano Paduviečio
parapiją buvo paskirtas kunigas kanauninkas V. Ačas, bažnyčia atgijo,
sustiprėjo parapijos bendruomenė. „Atnaujinta gyvoji ir negyvoji
bažnyčia“, – džiaugėsi parapijiečiai.
Įsibėgėjus veiklai, bendruomenė
suprato, kad per ankšta – reikia erdvesnių patalpų. Klebonijoje per
ankšta veikloms – ten klebono būstas. Buvo nuspręsta bažnyčiai
priklausiančiame sklype statyti parapijos namus. „Registrų centre tai
visuomeninės paskirties žemė, tačiau prieš keliolika metų rajono
Savivaldybės taryba nubalsavusi, jog tai apsauginė, žalioji zona,
kurioje nieko negalima statyti. Ir mes nieko negalime daryti neva miškui
prilygintoje savo teritorijoje, – dėstė klebonas. – Esame išleidę
nemažai pinigų: parengę parapijos namų projektą, pasamdėme firmą, kuri
rūpinasi miesto plano pakeitimu, bet nepajudame iš vietos. Nuvažiavau
pas merą, rajono vyriausiąjį architektą, bet šie tvirtino, kad čia
negali stovėti jokie pastatai. Siūlė parapijiečiams eiti į mieste
pastatytus tualetus. Šimtams žmonių ieškoti kažkur už puskilometrio ar
kilometro esančio tualeto?“
Per didžiąsias bažnytines šventes čia
susirenka šimtai žmonių, po pamaldų rengiamos agapės – parapijiečiai
nori bendrauti, susėsti prie stalo drauge išgerti arbatos. Šiltuoju
metų laiku – šventoriuje, bet kur nusiplauti rankas? Už puskilometrio ar
kilometro? Nehigieniška sėsti prie stalo jų nenusiplovus.
„Per
Pirmosios Komunijos šventę daug susirenka žmonių, ateina tėveliai su
vaikais. Šie neištveria – tenka gamtinius reikalus atlikti šventoriuje,
už medžio. Ir tai – XXI amžiuje, civilizuotoje valstybėje, – stebėjosi
kunigas Viktoras. – Pabandžius įtikinti, jog reikia atlikti tam tikras
procedūras, kad neva miško teritorijoje būtų galima statyti parapijos
namus, tai pakviečia už kultūros paveldo objektus atsakingus
specialistus, kurie užblokuoja mūsų iniciatyvą teigdami, kad jei leis
statyti mums, tai ir kiti norės.“
Iniciatyvos dėl socialiai remtinų parapijiečių
Parapijoje
veikia katalikiškos grupės, vykdančios įvairią veiklą, tačiau neturi
savo patalpų – tai ankštoje klebonijoje spiečiasi, tai į savo namus
kviečiasi.
Antai gailestingumo darbus atliekantis Priekulės „Caritas“
glaudžiasi garaže. Čia tvarkingai sudėlioti žmonių paaukoti drabužiai,
daiktai – čia renkasi savanoriai, ateina paramos parapijiečiai,
ukrainiečiai. Šalta, nejauku, ankšta, be vandens, tualeto – prireikus
tenka belstis į klebono būstą, bet veikla nenutrūksta.
„Carito“
vadovė Violeta Riaukienė kalbėjo, jog šaltą pavasario dieną
susirinkusios savanorės pastoginėje rišo verbas, kurias Verbų sekmadienį
dalijo už auką. Surinktas lėšas panaudojo sunkiau besiverčiančių
parapijiečių reikmėms – 20 šeimų paruošė ir į namus pristatė šventinius
maisto paketus. Tai jau nebe pirma panaši šių karitiečių akcija.
„Savivaldybė
deklaruoja esanti suinteresuota, kad nevyriausybinės organizacijos
įsijungtų į žmonių socialinės gerovės gerinimą – mes padedame daryti
daugybę gailestingumo darbų savo parapijos žmonėms – renkame lėšas ir
ruošiame maisto produktų krepšelius sunkioje padėtyje atsidūrusiems
žmonėms, parūpiname drabužių ar kitų reikalingų daiktų – įvairias
iniciatyvas vykdome dėl socialiai remtinų žmonių, gyvenančių mūsų rajono
savivaldybės teritorijoje. Mes norime gero visuomenei, o valdžia tokia
priešiška. Nežinau, kaip ji traktuoja mūsų pastangas, iniciatyvas“, –
Savivaldybės užsispyrimu stebėjosi klebonas.
Visgi klebonas kan. V.
Ačas nepraranda vilties įtikinti institucijas, kad turi duoti leidimą
statyti parapijos namus, nes tai skirta Savivaldybės žmonėms, ne
verslui. „Jį gavę pradėtume iš karto lipdyti – savo jėgomis. Ieškosime
būdų, kaip pritraukti lėšų, kooperuotis su kuo nors – pastatas tarnautų
plačiam visuomenės ratui“, – patikino klebonas.
KOMENTARASKlaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas, vyr. architektas Gytis Kasperavičius: „Informuojame, kad parapijos bendruomenės planams statytis parapijos namus Savivaldybė neprieštarauja. Situacija tokia, kad parapijos sklype pagal šiuo metu galiojantį Priekulės miesto bendrąjį planą statyba negalima, nes sklypas patenka į apsauginių miškų zoną. Savivaldybė šiuo metu perka Priekulės bendrojo plano keitimo pirkimo paslaugas. Keičiant bendrąjį planą bus sprendžiama ir ši problema. Taip pat yra žinoma, kad kur kas anksčiau parapija pati ėmėsi bendrojo plano korekcijos toje dalyje, tačiau dokumentas dar nesuderintas. Vienaip ar kitaip, pakoregavus bendrojo plano sprendinius, tikimės, jog tokio objekto statyba šioje teritorijoje bus galima.“
Virginija LAPIENĖ