Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios bend­ruomenei rajono Savivaldybė nedavė leidimo statyti parapijos namus jai priklausančiame sklype, nes prieš keliolika metų Tarybos nariai nubalsavo, kad tai žalioji zona. Parapijiečiams nesuprantamas toks valdžios užsispyrimas, užkertantis įstaigai, kurioje buriasi šimtai žmonių, turėti tinkamas patalpas su sanitariniais mazgais. „Šiame civilizacijos amžiuje tai neįtikėtina“, – stebėjosi klebonas kanauninkas Viktoras Ačas.

Lurdui leidimą gavo

Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai priklausančiame sklype anapus fasadinės pusės, netoli šventoriaus, kyla lurdo grota. Praėjusiais, Šeimos metais, inicijuotam sakraliniam statiniui daug žmonių aukojo statybinę medžiagą – vežė akmenis net iš užsienio. Pasak klebono kanauninko V. Ačo, prisidėjo tie, kurie norėjo, kad čia būtų įmūrytas ir jų šeimos akmuo.
Jau įpusėta mūryti lurdo grota, baigiama švč. Mergelės Marijos skulptūra. Klebono teigimu, dėl šio sumanymo įgyvendinimo problemų neiškilo – Klaipėdos rajono savivaldybė leidimą davė. „Tai juk kraštovaizdžio interjero puošmena“, – sakė pašnekovas.
Šiame sklype taip pat numatyta statyti parapijos namus – šis gražus statinys – lurdas turėtų papuošti jų vidinį kiemą. Bet šiai vizijai tapti realybe – sunkiai įveikiamos kliūtys. „Išleidus 13 tūkst. eurų, jau ketvirti metai neįmanoma iš rajono Savivaldybės gauti leidimą nuosavame sklype statyti parapijos namus. Kad bent prie bažnyčios būtų tinkamai įrengtas tualetas – dabar turime būdelę, kurios kitais metais nebegalėsime turėti: iki 2023 m. atsisakyti lauko tualetų Lietuvą įpareigoja Europos Sąjungos direktyvos. Ar XXI amžiuje gali įstaiga veikti be tualeto, nehigieniškomis sąlygomis?“ – retoriškai klausė klebonas kan. V. Ačas.
Gilindamasis į Priekulės katalikų bažnyčios istoriją jis stebėjosi, kad ši buvo pradėta statyti 1937 m. pavasarį, o 1938 m. jau pašventinta. „Tame entuziastų būryje, kuris statė, buvo 85 žmonės, be kunigo J. N. Petkaus. Biedni, bet degantys bendruomenės reikalais, – per kelis mėnesius pastatė. Neįsivaizduoju, kad dabar su būriu tikinčiųjų, turint šiuolaikišką techniką, būtų įmanoma pastatyti bažnyčią“, – palygino klebonas.

Įstaiga be tualeto?

Per pastaruosius kelerius metus, kai dvasinei tarnystei į Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapiją buvo paskirtas kunigas kanauninkas V. Ačas, bažnyčia atgijo, sustiprėjo parapijos bend­ruomenė. „Atnaujinta gyvoji ir negyvoji bažnyčia“, – džiaugėsi parapijiečiai.
Įsibėgėjus veiklai, bendruomenė suprato, kad per ankšta – reikia erdvesnių patalpų. Klebonijoje per ankšta veikloms – ten klebono būstas. Buvo nuspręsta bažnyčiai priklausiančiame sklype statyti parapijos namus. „Registrų centre tai visuomeninės paskirties žemė, tačiau prieš keliolika metų rajono Savivaldybės taryba nubalsavusi, jog tai apsauginė, žalioji zona, kurioje nieko negalima statyti. Ir mes nieko negalime daryti neva miškui prilygintoje savo teritorijoje, – dėstė klebonas. – Esame išleidę nemažai pinigų: parengę parapijos namų projektą, pasamdėme firmą, kuri rūpinasi miesto plano pakeitimu, bet nepajudame iš vietos. Nuvažiavau pas merą, rajono vyriausiąjį architektą, bet šie tvirtino, kad čia negali stovėti jokie pastatai. Siūlė parapijiečiams eiti į mieste pastatytus tualetus. Šimtams žmonių ieškoti kažkur už puskilometrio ar kilometro esančio tualeto?“
Per didžiąsias bažnytines šventes čia susirenka šimtai žmonių, po pamaldų rengiamos agapės – parapijiečiai nori bend­rauti, susėsti prie stalo drauge išgerti arbatos. Šiltuoju metų laiku – šventoriuje, bet kur nusiplauti rankas? Už puskilometrio ar kilometro? Nehigieniška sėsti prie stalo jų nenusiplovus.
„Per Pirmosios Komunijos šventę daug susirenka žmonių, ateina tėveliai su vaikais. Šie neištveria – tenka gamtinius reikalus atlikti šventoriuje, už medžio. Ir tai – XXI amžiuje, civilizuotoje valstybėje, – stebėjosi kunigas Viktoras. – Pabandžius įtikinti, jog reikia atlikti tam tik­ras procedūras, kad neva miško teritorijoje būtų galima statyti parapijos namus, tai pakviečia už kultūros paveldo objektus atsakingus specialistus, kurie užblokuoja mūsų iniciatyvą teigdami, kad jei leis statyti mums, tai ir kiti norės.“

Iniciatyvos dėl socialiai remtinų parapijiečių

Parapijoje veikia katalikiškos grupės, vykdančios įvairią veiklą, tačiau neturi savo patalpų – tai ankštoje klebonijoje spiečiasi, tai į savo namus kviečiasi.
Antai gailestingumo darbus atliekantis Priekulės „Caritas“ glaudžiasi garaže. Čia tvarkingai sudėlioti žmonių paaukoti drabužiai, daiktai – čia renkasi savanoriai, ateina paramos parapijiečiai, ukrainiečiai. Šalta, nejauku, ankšta, be vandens, tualeto – prireikus tenka belstis į klebono būstą, bet veikla nenutrūksta.
„Carito“ vadovė Violeta Riaukienė kalbėjo, jog šaltą pavasario dieną susirinkusios savanorės pastoginėje rišo verbas, kurias Verbų sekmadienį dalijo už auką. Surinktas lėšas panaudojo sunkiau besiverčiančių parapijiečių reikmėms – 20 šeimų paruošė ir į namus pristatė šventinius maisto paketus. Tai jau nebe pirma panaši šių karitiečių akcija.
„Savivaldybė deklaruoja esanti suinteresuota, kad nevyriausybinės organizacijos įsijungtų į žmonių socialinės gerovės gerinimą – mes padedame daryti daugybę gailestingumo darbų savo parapijos žmonėms – renkame lėšas ir ruošiame maisto produktų krepšelius sunkioje padėtyje atsidūrusiems žmonėms, parūpiname drabužių ar kitų reikalingų daiktų – įvairias iniciatyvas vykdome dėl socialiai remtinų žmonių, gyvenančių mūsų rajono savivaldybės teritorijoje. Mes norime gero visuomenei, o valdžia tokia priešiška. Nežinau, kaip ji traktuoja mūsų pastangas, iniciatyvas“, – Savivaldybės užsispyrimu stebėjosi klebonas.
Visgi klebonas kan. V. Ačas nepraranda vilties įtikinti institucijas, kad turi duoti leidimą statyti parapijos namus, nes tai skirta Savivaldybės žmonėms, ne verslui. „Jį gavę pradėtume iš karto lipdyti – savo jėgomis. Ieškosime būdų, kaip pritraukti lėšų, kooperuotis su kuo nors – pastatas tarnautų plačiam visuomenės ratui“, – patikino klebonas.

KOMENTARASKlaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas, vyr. architektas Gytis Kasperavičius: „Informuojame, kad parapijos bendruomenės planams statytis parapijos namus Savivaldybė neprieštarauja. Situacija tokia, kad parapijos sklype pagal šiuo metu galiojantį Priekulės miesto bendrąjį planą statyba negalima, nes sklypas patenka į apsauginių miškų zoną. Savivaldybė šiuo metu perka Priekulės bendrojo plano keitimo pirkimo paslaugas. Keičiant bendrąjį planą bus sprendžiama ir ši problema. Taip pat yra žinoma, kad kur kas anksčiau parapija pati ėmėsi bendrojo plano korekcijos toje dalyje, tačiau dokumentas dar nesuderintas. Vienaip ar kitaip, pakoregavus bendrojo plano sprendinius, tikimės, jog tokio objekto statyba šioje teritorijoje bus galima.“