Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prezidentas pusiaukelėje

Respublikos prezidento Gitano Nausėdos kadencijai persiritus į antrąją pusę, viešojoje erdvėje pasipylė prieštaringų per pustrečius metus valstybės vadovo nueito kelio vertinimų. Vieni šaiposi, kad jo gerovės valstybės vizija vis labiau tolsta nuo Lietuvos, kiti ragina drąsiau priešintis nemokšiškiems valdžios veiksmams, treti su nerimu stebi, ar prezidento našta pusiaukelėje dar labiau nepasunkės, o žingsniai – nesulėtės.

Vienas iš trijų

Gera politinė drama retai kada būna vieno veikėjo spektaklis: kai 2019-ųjų gegužę į rinkimų apylinkes atėję rinkėjai balsavo už būsimąjį valstybės prezidentą, kuriuo turėjo tapti vienas iš devynių kandidatų, pagal politinės dramaturgijos dėsnius į prožektorių nutviekstą sceną sugužėjo ir kiti veikiantieji asmenys, kuriems buvo skirta atlikti anaiptol ne epizodinį vaidmenį būsimoje naujojo prezidento kadencijoje. Beveik pusantrų metų prezidentas G.Nausėda dirbo su buvusiu savo varžovu prezidento rinkimuose Sauliumi Skverneliu, tuometiniu Ministru pirmininku, o šį po Seimo rinkimų pakeitė kita buvusi varžovė – dabartinė premjerė Ingrida Šimonytė. Tai, be kita ko, suteikė dar vieną progą žiūrovams įvertinti, ar jie nesuklydo, savo balsus prezidento rinkimuose atidavę už vieną ar kitą kandidatą, ir pasvarstyti, kaip viskas dabar galėtų atrodyti, jeigu prezidentūroje vis dėlto būtų įsikūręs kitas ar kita.

Vos prasidėjusios prezidento kadencijos politinės dramos siužetą be ceremonijų pakeitė koronaviruso pandemija, vėliau – įsiliepsnojęs konfliktas su valdančiąja dauguma dėl teisės atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje, vėliau užgriuvo nelegalių migrantų krizė, valdančiųjų pradėtas šaltasis karas su Kinija, dviženklės infliacijos cunamis, ekonominės „vertybinės“ užsienio politikos pasekmės, rizikos ir grėsmės, susijusios su Baltarusijoje telkiama Rusijos kariuomene bei galimu nauju karu Europoje... Naštos, tekusios dabartiniam valstybės vadovui pirmojoje jo kadencijos dalyje, būtų su kaupu pakakę dar bent kelioms būsimų prezidentų kadencijoms.

Žinoma, pasvėrus ją konstitucingumo svarstyklėmis turbūt paaiškėtų, kad prezidentui priklauso nešti tik nedidelę jos dalį – daugiausia tai, kas susiję su užsienio politika, ir tai kartu su Vyriausybe. Tačiau kažin ar tai išvaduoja valstybės vadovą nuo moralinės atsakomybės už valstybę ir tautą: juk prezidentą tiesiogiai renkame visi. Antrame prezidento rinkimų ture už G.Nausėdą balsavo beveik 66 proc. balsuoti atėjusių rinkėjų (iš viso antrame ture dalyvavo daugiau kaip 53 proc. visų rinkėjų), už I.Šimonytę – beveik 33 proc. Galima pridurti, kad prezidentą G.Nausėdą išrinko 35,2 proc. visų šalies rinkėjų, o už tris dabartinę valdančiąją koaliciją sudarančias partijas per Seimo rinkimus daugiamandatėje apygardoje balsavo 19,5 proc. visų sąrašuose esančių rinkėjų.

Skaičiai liudija, kad ir pasiekęs kadencijos pusiaukelę prezidentas G. Nausėda išlieka palankiausiai vertinamu Lietuvos politiku. Gruodžio mėnesį atliktos „Vilmorus“ apklausos duomenimis, jį palankiai vertina 52,5 proc., nepalankiai – 27,5 proc. gyventojų. Tuo tarpu premjerę I.Šimonytę palankiai vertina 30,5 proc., nepalankiai – 52 proc. apklaustųjų, Seimo pirmininkę Čmilytę-Nielsen – palankiai 35 proc, nepalankiai 39,5 proc. Taigi, visuomenės daugumos pasitikėjimą, anot vieno buvusio Seimo pirmininko, šiuo metu turi tik „vienas iš trijų“ svarbiausių valstybės pareigūnų...

Patyčiomis menkina valstybę

Turbūt vienas iš labiausiai į akis krintančių ir nemaloniausių bruožų, lydėjusių pirmąją prezidento G.Nausėdos kadencijos dalį – jo žeminimas viešojoje erdvėje ir netgi patyčios, kurios plika akimi matomos ir valdančiųjų stovyklai priklausančių politikų retorikoje, ir kai kurių vadinamųjų politikos apžvalgininkų, tarp jų netgi signatarų, komentaruose. Politiko, psichologo ir psichoterapeuto Gedimino Navaičio, K.Simonavičiaus universiteto profesoriaus, teiravomės, kaip, jo manymu, prezidentui sekasi jas atlaikyti?

„Mielai paklausyčiau ir pasiskaityčiau dalykinės prezidento veiksmų kritikos, taip pat norėčiau išgirsti dalykinius atsakymus į ją. O jei vietoj to man siūlo drabstymąsi purveliais, tai, manau, labai daug kas atsiriboja nuo tokios žiniasklaidos, ir tai, kad atsiribojančių žmonių daugėja, rodo kitas blogas požymis – nuolatinis žiniasklaidos reitingų kritimas“, – atsakė profesorius.

G.Navaitis sakė pats buvęs politikoje ir patyręs panašius išpuolius. Jo manymu, politiko profesija Lietuvoje jau tapo masine: tereikia suskaičiuoti Seimo narius, politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojus, savivaldybių tarybų, politinių partijų vadovybės narius. „Tai žmonės, kurie pakankamai aktyviai dalyvauja politikoje. O jeigu dar pridėsime ir bandančius dalyvauti, susidarys apie 20 tūkstančių. Tačiau tuo pat metu kuriama, sakyčiau, gana kenksminga Lietuvai nuostata, kad vadovauti mokyklai, ligoninei, verslo organizacijai yra kilnus ir atsakingas darbas, o ministerijai, savivaldybei, visai valstybei – reiškia bruktis prie lovio, kišti kuo daugiau sau į kišenę. Manau, kad prie šitos nuostatos kūrimo prisideda mums priešiškos informacinės jėgos, nes tokiu būdu yra menkinama visa valstybė“, – sakė pašnekovas.

Pasak G.Navaičio, pati griežčiausia dalykinė kritika yra demokratijos privalumas, bet kai ji peržengia dalykiškumo rėmus, kai bandoma garsiais žodeliais kažką suniekinti, tai yra veiksmas, nukreiptas prieš mus visus. „Tai mūsų visuomenės socialinių ryšių ardymas. Todėl nereikia džiaugtis, kad kas nors „ech, kaip rėžė!“. Verčiau reikėtų liūdėti, kad tas „ech!“ dar vis randa vietos informacinėje erdvėje – kad dar yra žmonių, kurie tuo džiaugiasi, mielai tą komentuoja internete, dalijasi tokiais pasakymais“, – pridūrė G.Navaitis.

Buvo netikėta

Paklaustas, kaip vertina prezidento veiklą jam pasiekus kadencijos pusiaukelę, Robertas Grigas, Kauno arkikatedros bazilikos vikaras, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, atsakė, kad jam gerąja prasme iš tiesų buvo netikėta, kad prezidentas, skirtingai nei kitos dabartinės mūsų valdžios šakos, bandė išlaikyti didesnę vienybę su visuomene.

„Su ta, kaip kartais pasako politologai, kaimo ar mažesnes pajamas gaunančių, elito klasei nepriklausančių žmonių dalimi. Nuo jaunystės domėjausi visuomenės ir politikos gyvenimu, jau anksčiau stebėjau jo kelią, sekiau jo kaip ekonomisto, finansų srities atstovo pasisakymus per televiziją. Pripažinsiu: atrodė, kad jis nelabai skiriasi nuo tos kitos, aukštesnę visuomeninę padėtį, didesnę įtaką turinčių viešųjų veikėjų dalies. Ir tai, kaip jisai ir pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė laikėsi per visą šį praėjusį laiką viešumoje, kaip bandė išlaikyti pusiausvyrą tarp dėmesio aukštosios politikos sferos – politinių partijų, įtakingųjų, žiniasklaidos – elitui ir tai paprastai, dažnai neturinčiai balso ar net tildomai visuomenės daliai, man iš tikrųjų buvo malonus netikėtumas. Supratau, kad negali spręsti apie žmogų tarsi apibendrinančiais ar viską nusakančiais požiūriais – esą bankininkas, įtakingųjų finansininkų atstovas, tai ką gi jis gali čia duoti... O iš tikrųjų žmogus, užimdamas tam tikrą svarbų postą, manau, gali pajusti ir didesnę savo atsakomybę prieš tautą, prieš istoriją, ir gali atskleisti nelauktų bruožų. Nesu ekspertas, galintis vertinti jo ekonominius žingsnius ar įstatymų iniciatyvas, jo vetuotus įstatymus, bet pati jo pastanga išlaikyti visuomenėje pusiausvyrą, išlaikyti dėmesį dažnai balso, įtakos, galios svertų neturinčiai visuomenės daliai paliko patį geriausią įspūdį“, – sakė kunigas R.Grigas.

Jo teigimu, paprastoji visuomenės ar tautos dauguma, kuri stumiama į paraštes, tie žmonės, kurie dabar buriasi apie Šeimų sąjūdį ar kitas nevyriausybines, visuomenines, patriotines organizacijas, natūralu, tikėjosi ir tikisi daugiau palaikymo iš prezidento. „Bandydamas įsijausti, o ką galėtų kitas žmogus padaryti jo vietoje, aš vis tiek mąstau, kad jis, ko gero, daro tai, ką gali. Vienareikšmiškai stoti į vieną pusę ignoruojant politikos sunkiasvorius ar valdančiųjų pozicijose esančius sluoksnius jis irgi negali. Iš tų pasirinkimų, kuriuos dabar matome viešumoje, iš tikrųjų turbūt ir man, ir daugeliui moralinėje opozicijoje valdantiesiems esančių žmonių atrodo, kad iš tikrųjų būtų Lietuvos laimėjimas, jeigu ponas Nausėda taptų prezidentu ir antrajai kadencijai“, – pridūrė pašnekovas.

Viliasi šviesesnio atsakymo

Prezidento kadencijos įpusėjimo proga pasidalyti mintimis paprašėme ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininką, profesorių, socialinių mokslų teisės krypties daktarą Igną Vėgėlę.

– Kaip bendriausia prasme vertinate prezidento veiklą, kokius svarbiausius pasiekimus ar pralaimėjimus galėtumėte išskirti?

 – Kadencijos pradžioje prezidentas gebėjo klausyti ir būti išgirstu, derinti skirtingus Lietuvos politikų interesus, amortizuoti konfliktus ir sutelkti būtiniems politiniams sprendimams. Politinės taikos sąlygomis jo ekscelencija G.Nausėda atitiko daugumos piliečių lūkesčius: iškėlė ir puoselėjo gerovės valstybės idėją, siūlė sprendimus, mažinančius visuomenės atskirtį, rodė dėmesį pažeidžiamoms žmonių grupėms, atkreipė dėmesį į švietimo problemas, ypač priešmokyklinį ir pradinį ugdymą ir t.t.

Vis dėlto jau tuo metu prezidentas padarė keletą reikšmingų klaidų, kurių pasekmės ėmė ryškėti vėliau. Jis nesubūrė patikimos jį remiančios komandos, nesugebėjo atkurti šiltų kaimynystės santykių su Latvija ir Lenkija, išryškinti užsienio politikos esminių krypčių, neišplėtojo ir neįtvirtino prezidento galių teisingumo ir teisėtvarkos sistemose, labiau koncentravosi į ekonominius šalies gyvenimo klausimus, kuriuose jo kompetencija yra neabejotina, tačiau konstitucinės galios – itin ribotos. Atskirai verta paminėti prezidento, mano įsitikinimu, netinkamus veiksmus stiprinant kai kurias specialiąsias tarnybas. Jo siūlymu buvo pakeistas Korupcijos prevencijos įstatymas, gerokai išplėtęs Specialiųjų tyrimų tarnybos funkcijas ir pajėgumus. Kaip žinia, šios tarnybos valdoma informacija ir galios yra labai patrauklios ne vien kovoje su korupcija. Ne kartą pasitarimuose prezidentūroje minėjau apie šio įstatymo rizikas. Deja, taip ir nutiko: prezidentas pervertino savo galimybes. Jo paties teiktas įstatymas greičiau padeda politiniams oponentams, o ne jam. Kita vertus, Lietuvai tai atnešė tik žalą: prie šaliai tenkančios milijoninės ES paramos ir įvairių viešiesiems pirkimams nepavaldžių „krizinių“ pirkimų – spengianti tyla iš STT. Lyg Lietuvoje nebeliko korupcijos.

Po 2020-ųjų rinkimų į Seimą išryškėjus konfrontacijai tarp valdančiosios daugumos ir prezidento, jo ekscelencijos įtaka ėmė akivaizdžiai silpti. Bandymas užimti neutralią, konsoliduojančią ir telkiančią poziciją, kai esi nuolat tikslingai atakuojamas, mano įsitikinimu buvo klaidingas. Taisydamas menkstantį autoritetą, prezidentas kartkartėmis imdavosi aktyvesnio vaidmens. Neretai jo politiniai veiksmai buvo greičiau naudingi didžiausiai pozicijoje esančiai partijai, o ne prezidento institucijai. Pamenate prezidento poziciją dėl Partnerystės įstatymo ir šeimos sampratos? Konservatorių partija dėl šio vertybinio klausimo labai silpo, ir jei ne prezidentas, jai galėjo grėsti net ir skilimas. Akivaizdu, kad sprendimas nepriimti Partnerystės įstatymo buvo geriausias Lietuvai. Vis dėlto politiškai šis sprendimas buvo naudingiausias konservatoriams, o visi neigiami vertinimai buvo „užkabinti“ prezidentui.

– Respublikos prezidentas neretai vadinamas politinės sistemos arbitru, o kartais net ir valstybės sargu, nes laikomas Konstitucijos garantu. Kaip, jūsų akimis, pavyko susidoroti su šiomis užduotimis pirmojoje kadencijos dalyje ir kaip tai galėtų atsiliepti antrojoje?

 – Jūs esate teisus, Konstitucija įtvirtina ypatingą prezidento statusą ir galias. Būdamas vykdančiosios valdžios dalimi, jis yra atsakingas už Vyriausybės sprendimų teisėtumą. Nuo rugsėjo mėnesio visuomenė suskaldyta į tuos, kurie sutiko vartoti receptinį vaistinį preparatą (būtent taip Lietuvoje ir ES yra registruoti skiepai nuo „Covid-19“) ir tuos, kurie atsisakė. Tik tuomet, kai viešoji erdvė sprogo nuo įvairių visuomenės grupių reikalavimų stabdyti galimai neteisėtus nutarimus, prezidentas ėmė kelti Vyriausybei nepatogius klausimus. Juk užteko prezidento ultimatumo dėl vaikų paso – ir jo veikimas sustojo. Deja, sustojo ir prezidentas. Dėl valdančiųjų klaidų atgavęs užsienio politikos svertus, jokių veiksmų ginant visuomenę nuo ją skaldančių diskriminuojančių sprendimų daugiau nebesiėmė.

Tenka sutikti, kad prezidentas šiuo metu yra vienintelis valstybės pareigūnas, bandantis išgirsti visuomenės daugumos lūkesčius. Kita vertus, prezidentui neretai trūksta ryžto tuos lūkesčius paversti valstybės politika, stabdyti neteisėtus bei diskriminuojančius Vyriausybės sprendimus.

Kiekvieną vadovą vertiname atsižvelgdami į tai, ar jis geba įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Ar turėjome daugiau gerovės valstybės Lietuvoje prieš prezidentu tampant Gitanui Nausėdai, ar dabar? Lygiai taip pat visuomenė paklaus 2024-aisiais, kai reikės rinktis antrą kartą. Viliuosi, kad atsakymas bus šviesesnis, nei šiandien.

Du etapai

Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas, prezidento G.Nausėdos kadencijos laikotarpį siūlo dalyti į du etapus. „Vienas etapas buvo, kai mes dirbome valdančiojoje daugumoje, tada prezidentas buvo gerbiamas ir bet kokiu atveju su juo buvo skaitomasi. Buvo ginčų, abejonių, pavyzdžiui, prezidento pozicija dėl ministro J.Narkevičiaus buvo vienokia, mūsų – truputį kitokia. Man atrodo, kad prezidento poziciją formavo jo patarėjai, neteisingai jam kai kuriuos dalykus komentuodami. Antrasis etapas prasidėjo, kai į valdžią atėjo konservatoriai. Manau, prezidentas padarė klaidą skirdamas G.Landsbergį užsienio reikalų ministru. Tuo metu net negalėjau patikėti, kad prezidentas nesupranta, kas jo laukia. Kad tas arogantiškas žmogus, kuris, mano vertinimu, nieko nesupranta užsienio politikoje, sieks dominuoti, bandys parodyti prezidentą kaip silpną, antraeilį. Ir mes dabar tai matome. Matome dėl tokio požiūrio prasidėjusį visišką nesiskaitymą su prezidentu“, – sakė R.Karbauskis.

Jo teigimu, demonstruojama vieša nepagarba prezidentui: kai kurie ministrai leidžia sau jį tujinti, kai kurie Seimo nariai – vadinti sėdmaišiu ar panašiai. „Tada, kai buvome valdžioje, nė į galvą neateidavo, kad taip galima elgtis Respublikos prezidento atžvilgiu. Bet konservatoriai nori pažeminti prezidentą, nes jie beatodairiškai siekia visiškos valdžios. Galbūt mūsų laikotarpiu buvo nesuprantamas Sauliaus Skvernelio konfliktas su prezidentu – matyt, čia buvo užgautos kažkokios asmeninės Sauliaus ambicijos. Jau ir antrojo etapo metu, kai jis dar buvo „valstiečių“ frakcijoje, visą laiką sakydavo, kad jokiu būdu negalima palaikyti nė vieno prezidento siūlymo. Mes, aišku, darėme priešingai, ir tai buvo viena iš mūsų tarpusavio konflikto priežasčių, nes jo neapykanta prezidentui – netgi viešai rodoma – buvo neracionali. Ji daug kuo atitiko konservatorių interesus. Antruoju kadencijos laikotarpiu opozicija tarsi turėjo stoti ginti prezidento pozicijų, nes jis tapo atsvara konservatorių ir liberalų valdžiai, bet, kaip matote, realiai jį remia tik „valstiečiai“. Ir netgi žurnalistai dabar sako, kad esame vieninteliai prezidento politiniai sąjungininkai. Bet mes nesame sąjungininkai – tiesiog ko gero mūsų vertybės panašios. Mes laikomės savo vertybinės politikos. Kitos partijos neturi tokių vertybių, matome, kaip balsuoja, kad ir dėl lietuvių kalbos abėcėlės, socialdemokratai, „darbiečiai“, kiti – mes praktiškai vieninteliai Seime pasipriešinome, kiek galėjome, tokiam sprendimui. Manau, kad per visą tą laiką, kai pareigas eina prezidentas Gitanas Nausėda, šis Seimo sprendimas dėl lietuvių kalbos paniekinimo yra pats skaudžiausias. Į mūsų kalbą buvo pasikėsinta labai šlykščiai“, – pabrėžė R.Karbauskis.

Mato kaip atsvarą

LVŽS lyderio teigimu, dabar prezidentui tenka susidurti su visiškai kitokiais dalykais, nei per praeitą Seimo kadenciją, ir dirbti visiškai kitomis sąlygomis: esą dabar vyksta tiesiog totalus jo žeminimas, taip pat ir per žiniasklaidos priemones, kurios tarsi dirba pagal kažkokį planą. Tai nuosekli ir kryptinga ataka, nes konservatoriai „tiesiog kliedi trokšdami laimėti kitus prezidento rinkimus“.

Svarstydamas apie pirmojoje prezidento kadencijos pusėje galimai jo padarytas klaidas, R.Karbauskis išskyrė prezidentūros formavimą. „Formuodamas savo aplinką, jis įtraukė į ją labai daug žmonių iš konservatorių gretų. Ir tai iki šiol vaidina tam tikrą neigiamą vaidmenį, nes prezidentas net prezidentūroje negali būti saugus dėl galimo informacijos nutekėjimo“, – sakė pašnekovas.

Nors viešojoje erdvėje prezidentui G.Nausėdai neretai priekaištaujama dėl nuomonės kaitaliojimo, R.Karbauskis su tuo nesutiko. „Manau, tai, kad jis sugeba keisti savo nuomonę tam tikrais klausimais, yra stiprumas, o ne silpnumas. Jį dažnai žemina dėl to, kad keičia nuomonę, bet prisiminkime, apie ką buvo kalbėta: nors prezidentas iš pradžių sakė, kad nereikia bendrauti su A.Lukašenka, po A.Merkel skambučio prezidentas pripažino, kad ji padarė teisingai. Manau, kad tai buvo labai stiprus prezidento poelgis, nes jeigu jis nebūtų to pripažinęs – o pati įvykių eiga patvirtino, kad A.Merkel žengė teisingą žingsnį – jis būtų mūsų politiką visiškai nukreipęs prieš Vokietiją. Nes tada ir G.Landsbergis, ir kiti pradėjo žeminti A.Merkel už pokalbius su A.Lukašenka, žinodami, kad jai liko vos kelios savaitės kanclerės poste. Į jos pusę stojęs prezidentas išlygino situaciją, nepasirodėme prieš visą Europą ir Vokietiją kaip A.Merkel žemintojai. Kalbant apie santykius su Kinijos irgi akivaizdu, kad dėl Taivaniečių atstovybės pavadinimo buvo padaryta klaida, kuri labai brangiai kainuos valstybei. Ir ją mes vis tiek turėsime ištaisyti, tai tik laiko klausimas. Ši klaida Lietuvai per brangi, ji nepakeliama. „Vertybinė“ politika negali veikti prieš žmones, kuriems tarnauja politikai“, – pabrėžė R.Karbauskis.

Svarstydamas apie galimus iššūkius, su kuriais prezidentas galėtų susidurti per likusią savo kadencijos dalį, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas sakė šiandieniniame „pamišėliško“ valdžios veikimo kontekste prezidentą matantis kaip vienintelę galimybę vienokiu ar kitokiu būdu tai stabdyti. „Prezidentui, matyt, per artimiausius 2 metus teks pasirinkti tarp valdžios ir tautos. Manau, kad mes į tai einame. Aš neįsivaizduoju, kad per likusius pustrečių metų jis išvengtų konflikto su šita valdžia. Juk jeigu bandytų jo išvengti, nebūti atsvara tam pamišėliškam vis gilesnės duobės Lietuvai kasimui, tokiu atveju, bijau, prezidentas tikrai bus paverstas negerbiamu. Jau dabar valdančioji dauguma, vykdomoji valdžia daro viską, kad tauta negerbtų prezidento, tikisi, kad jis neatsistos į ryžtingą poziciją. Kol kas matome, kad to ryžto stinga. Suprantu, kaip sunku vienam žmogui, suprantu, kad jis turbūt sieks antros kadencijos, tad norėčiau palinkėti: jeigu jis tikrai ryžtųsi laikytis tvirtos, nuoseklios pozicijos veikti valstybės naudai, – ir esu tikras, kad visuomenė dabar yra pašiurpusi nuo to, ką su valstybe daro šita valdžia, – šioje situacijoje jis labai daug išloštų. Gal jis mano, kad dar per anksti, gal mano, kad dar nepribrendo, bet aš vis dėlto tikiuosi, kad jis, žemaitis pagal kilmę, vis dėlto ryšis aktyviai kovai“, – sakė R.Karbauskis.

Rekomenduojami video