Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius džiaugiasi, kad po ilgos pertraukos jo mokyklos bendruomenė susiburs dirbti gyvai, o ne iš kompiuterių ekranų. Tačiau grįžimo džiaugsmą kiek temdo dėl pandemijos vis dar tvyranti nežinia bei painios rekomendacijos mokykloms. Dalį reikalavimų S. Jurkevičius laiko pertekliniais ir mano, kad švietimo bendruomenė, yra stumiama į futliarą, pasitelkiant kartais ir sveiko proto ribas peržengiančias priemones.
S. Jurkevičius
nesupranta, kodėl mokykloms naujais mokslo metais privalu naudoti
perteklines priemones, siekiant užkirsti kelią COVID-19 plitimui. Jis
stebisi, kodėl visiems vaikams mokyklose bus privalomos kaukės,
neatsižvelgiant į tai, ar jie pasiskiepiję, ar ne.
Taip pat mokyklos vadovui atrodo, kad ugdymo įstaigose neturėtų būti
privalu ir dėvėti kaukes, ir atskirti moksleivių srautus – užtektų
pasirinkti vieną iš šių priemonių.
Galiausiai S. Jurkevičius piktinasi, kodėl apie kai kurias
rekomendacijas ir priemones jam teko išgirsti iš žiniasklaidos, o
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paruošta informacija jį pasiekė
likus tik kelioms dienoms iki naujų mokslo metų pradžios – rugpjūčio 26
dieną.
Nors šiais mokslo metais moksleiviai grįžta į klases, darbas mokyklose
vis tiek nevyks įprastomis sąlygomis. Su kokia nuotaika į darbus grįšite
jūs?
Džiugu, kad grįžtame į mokyklas, tačiau grįžtame pakankamai sudėtingomis
sąlygomis. Turiu omenyje, kad organizuoti ugdymo procesą teks šiek tiek
komplikuotai. Tai neįneš tikro pasitenkinimo, grįžimo į mokyklas
jausmo. Nes vis tiek reikia dėvėti visiems mokiniams kaukes,
nepriklausomai nuo to, ar jie pasiskiepiję, ar ne. Niekam neįdomu,
galbūt mokykloje yra visi pasiskiepiję.
Pavyzdžiui, jeigu kalbėti apie mokytojus, pas mus beveik visi mokytojai
pasiskiepiję yra.
Dėl mokinių pasiskiepijimo dar neturiu visos informacijos. Bet būti su kaukėmis patalpose visą dieną yra tikrai nelengva. „Jeigu yra kaukės, tai koks tikslas srautus atskirti?
Mokinių srautų skirstymas irgi komplikuoja ugdymo procesą ir iškreipia
natūralų mokyklos funkcionavimą.
Iš vienos pusės labai džiugu, kad grįžtame. Bet manau, kad tie
reikalavimai apsunkins ir kurs tam tikrą nemalonų buvimo mokykloje
pojūtį. Nes, pavyzdžiui, lygiai prieš metus mokiniams kaukių mokykloje
nereikėjo.
Kaip suprantu, kaukes laikote pertekline priemone?
Natūralu. Čia turbūt yra perteklinė priemonė, lygiai taip pat, kaip
srautų skirstymas.
Manau, iš šitų dviejų reikalavimų turėtų būti arba
srautai, arba kaukės. Jeigu yra kaukės, tai koks tikslas srautus
atskirti?
Pandemijos metu mokyklos įpareigotos imtis tam tikrų saugumo reikalavimų
– srautų valdymo, dezinfekcijos, – tačiau vaikų testavimas bus
atliekamas savanorišku principu. Ar tai, jūsų manymu, pakankama saugumo
priemonė?
Greitieji antigenų testai ne visada gali parodyti realią situaciją. Yra
daug pavyzdžių, kai mokinys sirgo, o užsikrėtimo jie nerodė.
Vis tik turiu omenyje, kad teko bendrauti su mokytojais, kurie mano, jog
į mokyklas grįžtantiems vaikams turėtų būti taikomi tokie patys
reikalavimai, kaip suaugusiesiems, norintiems gauti galimybių pasą –
privalomas testavimas arba vakcinavimas.
Kategoriškos nuomonės šiuo klausimu neturiu.
Manau, kad turėtų
pasisakyti profesionalai šituo klausimu. Turėtų kalbėti žmonės, kurie
tikrai išmano realiai tą situaciją.
Tačiau pernai jūs dirbote būtent tokiomis sąlygomis, kai reikėjo užtikrinti saugumo priemones, atlikti testus, ir matėte, kad to nebūtinai užtenka, nes galiausiai teko pereiti prie darbo nuotoliniu būdu.
Kai kuriais atvejais beveik neįmanoma užtikrinti kai kurių dalykų, reguliuoti srautų, jeigu mokykla yra didelė. Tai priklauso nuo mokyklos patalpų. Tai tiesiog kai kurių dalykų užtikrinti neišeina. Pernai buvote vienas iš tų švietimo bendruomenės atstovų, kurie garsiai kritikavo ir tuometinio operacijų vadovo Aurelijaus Verygos, ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) sprendimus, valdant viruso plitimą mokyklose. O kaip yra dabar? Ar užtenka komunikacijos iš ŠMSM pusės? Ta informacija, kuri pasiekė mokyklas, pasiekė mus vakar.
Tai buvo
rugpjūčio 26 diena. Tai turbūt viskas tuo ir pasakyta, kad informacija
apie pasiruošimą ugdymo procesui mokykloms, mokytojams, vaikams turėjo
būti pateikta tikrai ne rugpjūčio 26 dieną.
Rekomendacijos galbūt buvo paruoštos anksčiau. Tos rekomendacijos,
žinote, yra rekomendacijos. Mes rekomenduojame testuotis,
rekomenduojame... Bet tokio aiškaus ir paprasto situacijos valdymo ir
jos išdėstymo nėra. Dėl to rekomendavimo lieka dar daugiau neaiškumo.
Vakar vyko Vilniaus miesto vadovų pasitarimas. Iš to komunikavimo buvo
daug klausimų. Trūksta aiškių atsakymų dėl testavimo, dėl ugdymo
proceso. Lyg ir kryptys aiškios, bet aiškios linijos, kaip elgtis tam
tikroje situacijoje, tikrai nėra.
„Reikėtų ne rekomenduoti, o aiškiai pasakyti, ką daryti“ Iš esmės teko tiktai daugiau matyti įvairiuose portaluose informacijos, nei ministerijos puslapyje nurodyta. Pavyzdžiui, tik iš žiniasklaidos sužinojau apie tris planus moksleiviams. Manau, kad komunikavimas čia turėjo būti labai aiškus iš ministerijos savivaldybėms. Visa informacija turi būti pateikta aiškiame įsakymų lygmenyje, kas, kaip ir kur. Mes pavargome visa bendruomenė, greičiausiai nuo tų visų rekomendacijų.
Reikėtų ne rekomenduoti, o aiškiai pasakyti, ką reikia daryti, aiškiai ir trumpai išdėstyti. Pernai daug kas nuogąstavo, kad nuotolinis ugdymas moksleiviams atvers žinių spragas. Kiek pats tame pastebėjote tiesos? Tokius dalykus, aišku, sunku yra pamatuoti. Niekas negali to pamatuoti. Be to, tai priklauso ir nuo konkrečios mokyklos, ir nuo konkretaus mokytojo. Jeigu procesas vyko pakankamai kokybiškai, spragų, matyt, neturėtų būti. Tik geros savijautos kontekstas, kaip dabar įprasta sakyti, turėtų būti labiau ryškus ir socialinio kontakto stokojama. O dėl spragų kyla klausimas, kodėl jos galėjo atsirasti. Juk procesas buvo organizuojamas, jis vyko, kaip ir vyko kontaktiniu būdu. Jeigu atsirado spragos, jos atsirado dėl kažkieno kaltės. Arba nesimokė mokiniai, arba galbūt nevyko kokybiškas mokymas.
Tai aš manau, kad tai truputėlį neapibrėžta situacija, kuri yra sunkiai
pasveriama. Iš esmės to niekas negalėtų aiškiai pasakyti. Yra mokyklų,
kur vyresnėms klasėms jokių ypatingų spragų nebuvo, procesas vyko
pakankamai sėkmingai.
Kalbant apie jaunesnius mokinius, greičiausiai ten galėjo būti įvairių
niuansų. Ir dažnai dar kartą pabrėžiu, kai kalbame apie švietimą, visada
reikia fokusuotis, apie kokią amžiaus grupę mes kalbame. Nes tai yra
labai skirtingi dalykai, kaip skirtingos šalys.
Kiek tai galima laikyti ilgalaike problema?
Turiu omeny, atrodo, kad jau
dvejus metus mokymas vyksta gana chaotiškomis sąlygomis.
Aš manau, kad taip vyko tik pirmais metais nuo kovo mėnesio iki vasaros chaotiškai. Vėliau pamokos vyko pakankamai natūraliu būdu, visi jau buvo įgavę tam tikrus įgūdžius, buvo įgavę patirtį. Ir, manyčiau, kad tikrai procesas galėjo vykti pakankamai sklandžiai. Lietuvos mokyklų ugdymo programas esate pavadinęs naftalininėmis.
Kaip tik dabar programos yra naujinamos.
Kas, jūsų manymų, turėtų būti keičiama iš esmės?
Manau, kad pagrindinis išeities taškas yra tai, kad mes neturime
profesionalių žmonių, kurie galėtų parengti tas programas. Tai yra
daugiau žmonės, kurie atsitiktiniu būdu subėgę į grupę bando paruošti
tas programas. Tai pats išeities taškas yra labai komplikuotas.
Nėra žmonių, kurių darbinė veikla būtų išmanyti programų rengimą ir visa
kita. Savaime suprantama, kad jos rengiamos, švelniai tariant, be tam
tikros kvalifikacijos, profesionalumo, tiesiog prisirišant prie to, kas
buvo, kosmetiškai kai kuriuos dalykus atnaujinant ir įsivaizduojant, kad
kažkaip tai turėtų kitaip būti.
Bet kaip tai turėtų būti kitaip ir kaip tai turėtų suveikti, tai,
savaime suprantama, Lietuva neturi žmonių, kurie užsiiminėtų programų
rengimu.
O kas rengia? Nėra institucijos, kuri rengtų. Subėga žmonės, kurie...
Manipuliuojama garsiais vardais, profesoriai, neva mokytojai. Bet nė
vienas iš jų to darbo sistemiškai nėra dirbęs. Ir pagal savo
įsivaizdavimą kuria tas programas, kaip jos kažkada buvo sukurtos nuo
senų laikų. Jas bandoma visą laiką naujinti, kažką daryti,
neperprantant, kas iš tikrųjų turėtų būti, ir kas turėtų būti padaroma.
Galutinis rezultatas išeina, kad kartais atnaujinama formaliai. Ir,
savaime suprantama, kad dar įnešama ugdymo proceso ir programų kūrimo
eigoje tam tikrų naujovių, kurios yra labai stipriai abejotinos ir
daugiau idėjiškai iš fantazijų srities, kurios turėtų būti kai kurias
atvejais sustabdytos.
Ką konkrečiai turite omenyje?
Pavyzdžiui, ugdymo turinio rinkimąsi tam tikrą procentą mokytojo. Tai iš
tiesų labai kvestionuotinas klausimas. Ypač suprantant dabartinę
situaciją Lietuvoje. Ugdymo turinys yra vis tik ne pasirenkamas dalykas,
o aiškiai fiksuotinas. Tada išeina chaotiška situacija – vieni
mokytojai viena renkasi, kiti – kita. Tai yra absurdas.
Be to, norint rinktis ugdymo turinį, reikia turėti kompetencijos, turėti
mokymo priemones ir taip toliau. Tai nėra taip paprasta. Mano
supratimu, tai tam tikra absurdo raiškos forma.
Kaip manote, kiek toli į ateitį žvelgiant turėtų būti rengiamos tos
programos?
Pirmiausiai reikėtų pagalvoti, kas jas apskritai galėtų rengti. Nes,
liaudiškai tariant, kas prieina, tas ir bando daryti.
Pavyzdžiui, kaip yra su lietuvių kalbos ir literatūros programa. Tai yra
kažkoks nesusipratimas. Tiesiog nepajėgiama paruošti kvalifikuotos
programos.
Su visomis programomis yra problemos. Vienur galbūt jos
didesnės, kitur mažesnės. Bet pats principas yra visur pažeistas.
Ar manote, kad būtent programų problema yra tai, kad daliai vaikų galbūt
nėra įdomu mokytis, jie neįsitraukia?
Matote, jei į lietuvių kalbos ir literatūros programą sudedate kūrinius,
kurie kai kurias aspektais daro ne tik neigiamą įtaką jaunosios kartos
mentalitetui... Galų gale ten yra ir dalykiniai dalykai – poezijos,
prozos santykis, kūrinių skaičius. Visa tai turėtų būti gerai pasverta,
apmąstyta ir pagalvota.
Žinote, visame tame procese yra daugiau asmeninių ambicijų negu reikalo
išmanymo.
Ar teisingai suprantu, kad sakote, jog dalis kūrinių, kalbant konkrečiai
apie lietuvių kalbos ir literatūros programą, nebėra aktualūs šiomis
dienomis?
Ne, jie ne tiek neaktualūs, bet jie neorientuojantys į kažkokį, drįsčiau
sakyti, sveiką pasaulio suvokimą net. Kai kurie jie yra depresyvūs, su
suicidiniais kažkokiais momentais, iškreipiantys tikrovę, tam tikromis
nišinėmis meninės raiškos priemonėmis, kurios labai smagiai žiūrisi, kai
tu galbūt nesi mokykloje. Bet mokyklos kontekste tai tikrai neprisideda
prie tinkamo pasaulio suvokimo diegimo į tam tikrą mokinių
pasaulėjautą.
Nes tai yra svarbūs labai dalykai. Aš visą laiką manau, kad tam tikrų dabartinių kūrinių skaitymas neprisideda prie mentaliteto ir sveikos savijautos formavimo. Taip kaip dažnai, jūsų manymu, turėtų būti atnaujinamos programos, turint omenyje, kad vaikų kartos greitai keičiasi ir net tarpusavyje ryškiai skiriasi?
Pavyzdžiui, skaitykite A. Camus „Svetimą“, A. Škėmos „Baltą drobulę“ ir pridėkite J. Kunčino „Tūlą“. Ką galvoje suformuosi perskaitęs šiuos tris kūrinius?
Kūriniai persmelkti tam tikru absurdu, depresyvia situacija,
su suicidiniu kontekstu ir su beprotybės raiškos formomis.
Tai, jeigu tu juos tris skaitysi sistemiškai įsismelkdamas, tai, aš
nežinau, tavo galvoje tikrai formuosis ne pozityvi ir optimistinė
pasaulio pajauta, o kažkoks negatyvumas ir iškreiptas pasaulio
suvokimas.
Nes dalis vaikų yra išsigelbėję dėl to, kad jie rimtai į tai nežiūri,
rimtai to neskaito. Bet, jeigu yra tokių mokinių, kurie tikrai rimtai
žiūri, dėl amžiaus ir patirties stokos jie neperpranta to dalyko, kuris
daro neakivaizdžią, pasąmoninę įtaką žmogaus pasaulėjautos suvokimui.
Nes vis tiek reikėtų gerai pagalvoti kokią savijautą jaunų žmonių
galvose formuoja tokie dalykai, o ne aiškinti, kad A. Škėma yra kažkoks
stebuklas.
Žinote, tokių stebuklų pasaulyje galima surasti ne vieną ir
ne du.
Dar noriu pabrėžti, kad nesu prieš tuos kūrinius, jokiu būdu ne. Bet aš
esu prieš, kad būtų nesavalaikiai dalykai.
Dar norėčiau grįžti prie nuotolinio mokymo. Įsivaizduojama, kad
nuotolinis mokymas šiuolaikiniams moksleiviams turėtų būti
patrauklesnis, nes jie jaukiai jaučiasi su technologijomis.
Kiek tame
matote tiesos?
Nuotolinis mokymas, kaip tam tikra trumpalaikė priemonė, yra pozityvus
reiškinys. Koks yra pozityvumas, tai leidžia naudotis naujų technologijų
teikiamomis galimybėmis. Iš tiesų išmokti naudotis naujomis
programomis, komunikuoti nuotoliniu būdu – tai didžiulis pliusas.
Kitas dalykas, tai lygtai kažkokia naujo mokymo forma, kuri suteikia tam
tikrų privalumų. Pavyzdžiui, klasės suskirstymas į grupes. Nuotoliniu
būdu tą galima padaryti efektyviau ir be triukšmo. Suskirstai mokinius į
grupes, po to juos sugrąžini, procesas vyksta ramiau, sklandžiau,
kažkuria prasme efektyviau. Vienu ar kitu būdu tie dalykai turi savo
ryškių privalumų.
Bet, savaime suprantama, nuotolinis mokymas gali būti taikomas tikrai
trumpose atkarpose. Jis suteikia klasės susirinkimo galimybes
patogesnes, susirinkimams organizuoti galima sukviesti vaikus ir
nelaukti po pamokų.
Vis tik tas gyvas kontaktas turi savo neįveikiamų pranašumų. Tai, manau,
nuotolinis mokymas turi pliusų, naudojant jį saikingai.
Prieš tai aptarėme, kad galbūt ne visoms mokykloms pavyks sėkmingai
pritaikyti saugumo reikalavimus, bandant išvengti COVID-19.
Kiek matote grėsmių, kad ir šiemet teks grįžti prie nuotolinio ugdymo?
Manau, kad yra daromos maksimalios priemonės, kad būtų išvengiama
epidemijos plitimo. Uždedamos kaukės nesigilinant visiems,
nepriklausomai nuo to, ar bendruomenė yra pasiskiepijusi.
Yra labai garsus A. Čechovo apsakymas „Žmogus futliare“, kurį visi
žinodavo, kaip „Brisiaus galą“, kurie dar mokėsi sovietmečio mokyklose.
Ten mokytojas gyveno kaip žmogus futliare.
Tai mes dabar esame bandomi įstumti į futliarą, kad kažkas neatsitiktų.
Tokiu būdu stumiant tą futliarą, iš vienos pusės, stengiamasi
apsisaugoti nuo užkrato plitimo bet kokiomis priemonėmis, kurios kartais
peržengia net ir sveiko proto supratimo ribas.
O iš kitos pusės, mes visai negalvojame, o kokią tos priemonės įtaką
daro mokinių psichinei sveikatai, kai kuriais aspektais – net ir
fizinei.
Rugsėjo 1-ąją parlamentinės frakcijos ketina pasirašyti susitarimą dėl švietimo. Kiek tokie susitarimai, jūsų akimis, yra deklaratyvūs, o kiek turi turinio?
Aš manau, tai yra dekoratyvus arba viešųjų ryšių akcijų procesas, kada
stengiamasi vėl kažką daryti, matant, kad kažkas švietime nevyksta, dėl
kažko susitarti. Bet to susitarimo turinys ir tų problemų išmanymas,
mano supratimu, tikrai neišsprendžia nieko formaliai. Sukuriama tiktai
iliuzija, kad kažkas buvo daroma.
Kaip nesugebėjome sudėlioti programų, taip ir nesugebėsime susidėlioti. Kaip nesugebėjome komunikuoti dėl tam tikrų dalykų, taip ir toliau nesugebėsime. Bet už tai deklaratyviai galėsime sakyti, kad visi ten kažką tariasi, ką kalbėjo ir taip toliau. Po tiek metų švietimo sistemoje matome, kad esminės problemos, kurios tikrai nėra išsprendžiamos, jos tiesiog paliekamos.
„Mokyklos jau dabar neturi mokytojų. Gal geriau vieną šitą klausimą
išsispręsti?“
Kaip ir tas etatinis apmokėjimas ir absurdiška sistema sukurta. Net
nekalbama apie tai, kad galbūt reikėtų kažkaip išspręsti problemą, kuri
akivaizdi, – mokytojų apmokėjimo tvarkos klausimas, apie kurį net
nediskutuojama. Nediskutuojama ten apie ugdymo programas, neieškoma
būdų, kaip spręsti iš tiesų gyvybinius mokyklų klausimus.
Vietoj to diskutuojama klausimais, kurie tiesiogiai lyg ir nesisieja su
pačia ugdymo sistema. Tai, manau, kad čia tiesiog iliuzinis
įsivaizdavimas, kad yra kažkas sprendžiama.
Mokyklos jau dabar neturi mokytojų. Gal geriau vieną šitą klausimą
išsispręsti kažkokį? Arba išsikelti tris kažkokius aiškius klausimus,
kurie yra gyvybiškai svarbūs išsaugoti švietimo sistemą nesugriuvusią.
Tai aš matau, kad tai nelabai ir domina.
Akivaizdu yra tai, kad yra milžiniškas mokytojų trūkumas. Antras dalykas, akivaizdus tų programų kontekstas, ypač nekokybiškas ir to turinio valdymas. Taip pat dalykininkų problema yra labai ryški, dalyko turinio išmanymo kontekstas net nepozicionuojamas visos valstybės lygmeniu. Toliau vaikų nuteikimo mokymuisi linija yra iš tiesų abejotina. Niekaip negalime pasakyti, kad iš tiesų ateiname į mokyklą siekti kokybiškų žinių. Ir pati ideologija, kuri turėtų užtikrinti kokybiško ir mokymo, ir mokymosi siekimą, yra neišpozicionuota. Tai atrodo šalutinis dalykas. Visa tai ir duoda situaciją, į kurią dabar esame įklimpę.
Monika Kasnikovskytė