Praėjusiame numeryje pasakojome, kaip broliai Darius (42 m.) ir Remigijus (40 m.) Vaivados su savo parankiniais Egidijumi Navicku (39 m.), Egidijumi Bukausku (43 m.), Andrejumi Jermolenka (41 m.), Dariumi Valteriu (34 m.), Mantu Barkausku (31 m.), Viačeslavu Jasudavičiumi (37 m.) bei su teisėsauga sutikusiais bendradarbiauti Tadu, Mindaugu ir Narimantu į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR)  bei Nyderlandų Karalystę apgaule išvežė daugybę skurdžiai gyvenusių ar neįgalių lietuvių. Vieni buvo paversti heroino pardavėjais, kitos – privalėjo teikti sekso paslaugas.

Nesulaukė sūnaus

Su teisėsauga sutikęs bendradarbiauti Narimantas prisipažino, kad su jo pagalba į Vokietiją pardavinėti narkotikų išvyko apie 10 žmonių. „Aš žinojau, kad tie žmonės prekiaus narkotikais, tačiau man buvo liepta nesakyti, kokį darbą jie dirbs Vokietijoje, – prisipažino Narimantas. – Kai žmogus klausdavo, ką reikės dirbti, sakydavau, kad gal reiks kažką pavogti arba dirbti statybose. Žadėdavau, kad jie uždirbs nuo 1000 iki 2000 eurų – taip sakyti man liepė D. Vaivada. Bet ko neverbuodavome – buvo keliami tam tikri reikalavimai: norintys dirbti VFR privalėjo mokėti bendrauti su žmonėmis, nebūti žiaurūs. Aš dažniausiai žmones nuveždavau prie Kauno, prie „Lukoil“ degalinės, o iš ten, autobusiukais, jie vykdavo į Vokietiją, Hamo miestą“.

Narimantas prisiminė ir žuvusį Darių, kurį, D. Vaivados nurodymu, užverbavo 2009 metų birželį. Darbo tuo metu neturėjusiam ir sunkiai besivertusiam vyrui darbas buvo pažadėtas statybose, tačiau jis, kaip ir kiti apgautieji, atsidūręs VFR, buvo priverstas pardavinėti narkotikus. Pasak Narimanto, Darių prižiūrėjo Mantas Barkauskas (jo nusikaltimų tyrimas išskirtas, nes vyras pasislėpė ir iki šiol policijos ieškomas), kuris ilgą laiką vadovavo narkotikų prekeiviams.

Darius ir Lietuvoje mėgo išgerti bei lošti azartinius lošimus. Apgaule išvežtas į svetimą šalį ir priverstas kvaišalus platinti vyras, ne kartą skambino sugyventinei ir skundėsi, kad jį skriaudžia. „Darbą jam pasiūlė netoliese gyvenęs Narimantas, – liudijo teisme moteris. – Keletą kartų sugyventinis skambino iš Vokietijos ir guodėsi, kad per dieną gauna tik 3 eurus. O už tai, kad skambino į Lietuvą, jam sulaužė šonkaulius. Vėliau paskambinęs Darius prasitarė, kad jam visai blogai: jį gaudo ir banditai, ir policija. Aš jam patariau eiti į policiją ir pasiduoti, tačiau neužilgo išgirdau, kad Darius nebegyvas. Sklido kalbos, kad jis neva prasigėręs ir prasilošęs“.

Kai kurie liudytojai prasitarė neva matę, kaip R. Vaivada su Mindaugu ir dar kažkokiu rusu įgrūdo Darių į automobilį ir nuvežė į mišką. Ten, smarkiai aplamdę šonus, paliko, sakydami, kad „tegu šis paršliaužia atgal pats“. Po šio įvykio vyras ir rastas nebegyvas.

Tikėjo, kad padės

Merginos, kurias išvežė prostitucijai, irgi buvo apgaudinėjamos, tik gerokai rafinuočiau. Iš pradžių tas, kam buvo patikėta surasti tinkamą merginą, stengdavosi savo auką pavergti dėmesiu. Buvo pasirenkamos varganai gyvenančios merginos – našlaitės ar iš vaikų globos namų, tos, kurių niekas nemylėjo ir niekas nesirūpino.

Taip nutiko ir nepilnametei Beatai. Vos 15-os sulaukusi liko našlaite. Ir iki motinos mirties gyvenusi skurde, paauglė metė mokslus, nes anot nukentėjusiosios, neturėjo tinkamų rūbų, kad galėtų eiti į mokyklą. „Po mamos mirties gavau šiek tiek pinigų, tačiau juos išleidau būtinoms reikmėms, – sakė dabar jau pilnametė Beata. – Neturėjau net drabužių. Būdavo, kad nueidavau į mokyklą vien tik su pižama, todėl iš manęs tyčiodavosi“.

Kartą viena draugė supažindino Beatą su R. Vaivada ir Tadu. Pastarasis paliko Beatai telefono numerį ir pasiūlė kreiptis, kai bus sunku, jei reikės pagalbos. „Tuo metu neturėjau nieko – net valgyti, todėl paskambinau tuo telefono numeriu, – prisiminė Beata. – Atvykę vyrai nuvežė mane į Belgiją. Išvažiuodama aš net neklausiau, ką ten veiksiu, ką reikės dirbti – tiesiog tikėjausi, kad man padės. Su R. Vaivada trumpai pagyvenome Belgijoje, po to išvažiavome į Amsterdamą. Ten susipažinau su E. Bukausku ir E. Navicku. Su jais teko lytiškai santykiauti, bet jie mane rėmė materialiai – aš nieko daugiau neturėjau, o jie tvirtino, kad padės man. Maždaug po mėnesio kartu vykome į Vokietiją, bet ten mus sulaikė policija. Kai paleido, su E. Bukausku grįžau į Lietuvą“.

Gyveno svetima pavarde

Grįžus į gimtinę, vyras apgyvendino Beatą savo sodyboje, nuolat ją lankydavo, duodavo pinigų, nupirkdavo valgyti, vežiodavosi pramogauti. „Sykį, – prisiminė Beata, – Egidijus nusivežė mane prie ežero ir ėmė siūlyti dirbti prostitute Olandijoje. Sakė, kad gausiu pusę uždirbtų pinigų, galėsiu susitaupyti. Iš pradžių sutrikau, bet E. Bukauskas įkyriai tvirtino, kad išgyventi galiu tik dirbdama prostitute, kad jis mane saugos. Ir aš sutikau“.

Bukauskas, žinodamas, kad mergina nepilnametė, užsakė jai pasą svetima pavarde ir nuvežė į Amsterdamą. Beata buvo apgyvendinta su kitomis dviem merginomis, kurios gerai išmanė savo „darbą“. Joms buvo liepta naujokę apmokyti: parodyti, kaip užmauti prezervatyvą, kaip suteikti klientui kuo didesnį malonumą.

„Per savaitę dirbdavau 5 arba 6 dienas, per dieną aptarnaudavau 10-15 klientų. „Uždirbdavau 800-1200 eurų per dieną, o pinigus atiduodavau E. Navickui arba D. Vaivadai. Jie man duodavo pinigų, kad sumokėčiau už „langą“ (Olandijoje, būstų, kuriuose teikiamos intymios paslaugos, languose stovi prostitutės ir vilioja klientus) – pasakojo Beata. – Vyrai žadėjo sutaupyti pinigų ir nupirkti man butą. Aš tikėjau, kad taip ir bus“.

Mergina sakė, kad nei E. Navickas, nei R. Vaivada, nei E. Bukauskas jos nemušė, tačiau pastarasis nuolat ją vertė tenkinti jį analiniu būdu. Jai skaudėdavę, būdavę šlykštu, o jis liepdavęs ir su klientais taip pat santykiauti, nes už tokį seksą daugiau mokėdavo.

Beata neslėpė, kad suteneriai nors ir nemušė jos, tačiau dažnai jai primindavo, kad, jei ji neklausysianti, tai būsianti uždaryta tamsiame rūsyje ir turėsianti gerti savo šlapimą bei valgyti išmatas.

„Tikėjau, kad taip gali įvykti, nes buvau girdėjusi E. Bukauską grasinant ir kitoms merginoms. Be to, mačiau, kaip vieną merginą sumušė, nuskuto jai plikai galvą ir išsiuntė namo. Kita mergina buvo sumušta todėl, kad per mažai uždirbdavo ir per ilgai užsibūdavo su klientais. O vėliau smurtą patyriau ir aš savo kailiu, – prasitarė buvusi prostitutė. – Buvau sumušta, nes nenorėjau šokti striptizo ir bandžiau pabėgti. R. Vaivada net pagrasino, kad, jei aš jo neklausysiu, tai nupjaus man galvą...“

Tačiau Beata vis tik pabėgo nuo savo kankintojų ir grįžo į Lietuvą.

„Stengėsi“ padėti

Bukauskas savo kaltės nepripažino. Jis tvirtino neva Beata, įkliuvusi policijai ir saugodama save nuo kaltinimų, įtraukė ir jį. Vyras sakė, kad 2009-2010 metais jis su draugu važinėdavo į Belgiją ir Olandiją, supirkinėdavo senas automobilių detales. Kartą, būnant Olandijoje, paskambino Tadas ir pakvietė atvažiuoti į vakarėlį Amsterdame. „Tame vakarėlyje buvo ir Beata, – tikino teisiamasis. – Vėliau Tadas paprašė ją parvežti į Lietuvą. Jis sakė, kad mergina neturi, kur gyventi, prašė jai padėti. Turėjau butą Kupiškio rajone, tad ir apgyvendinau jame Beatą. Kad ji nepilnametė, nesupratau ir nežinojau. Ir tik gerokai vėliau sužinojau, kad ji dirba dar ir prostitute. Aš gi važinėdavau į Olandiją, buvau jaunas ir naudodavausi legaliomis prostitučių paslaugomis“.

Bukauskas dievagojosi Beatos prostitute dirbti nevertęs – girdi, mergina tuo vertėsi ir Lietuvoje, todėl ir į Olandiją išvažiavo. O ir pareigūnai, tyrę bylą, savaip išsiaiškino, kodėl merginas reikėdavę prižiūrėti, neva kontroliuoti. „Olandijoje gi daug musulmonų, marokiečių, albanų, turkų, kurie nuolat kabinėdavosi prie merginų, jeigu šios eidavo be vyrų, todėl merginos pačios prašydavo joms padėti nuvykti į darbą ar grįžti iš jo, – nė nemirkteldamas porino suteneris. – Aš tik stengiausi padėti merginoms...“

Tačiau teismas neabejojo nukentėjusios nuosekliais ir išsamiais parodymais, kurie paneigė kaltinamojo E. Bukausko parodymus bei patvirtino jo kaltę. Be to byloje buvo pakankamai duomenų, iš kurių aišku, kad „nukentėjusiajai nebuvo atskleista, jog jos uždirbti pinigai bus paimti ir negrąžinti ją kontroliuojančių asmenų“.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ