Pašaipiai Vyriausybės krizę po žlugusio Seimo balsavimo dėl išankstinių rinkimų su iš tūbelės išspausta dantų pasta palyginęs prezidentas Gitanas Nausėda, regis, apsiriko. Pasirodo, išspaustą pastą galima lengvai grąžinti atgal: taip veikia lietuviška politika, taip daryti verčia higieniniai kai kurių politikų įpročiai.

Liko tik valdžia

Konservatorių lyderių ir koalicijos partnerių vėl tvirtai užsuktas dantų pastos tūbelės dangtelis padėjo tašką Vyriausybės krizėje, kilusioje po griežto ir svaraus premjerės Ingridos Šimonytės pažado atsistatydinti, jei Seimas nesutiks pasileisti. Seimas nesutiko, todėl konservatoriai mikliai sustūmė savo pačių išspaustą politinę dantų pastą atgal į tūbelę. Niekas nepasikeitė: valdančioji koalicija dirba toliau, toliau darbuojasi ir premjerė, ir ta pati Vyriausybė, išskyrus kažkodėl iš jos pasitraukusią švietimo, mokslo ir sporto ministrę. Tiesą sakant, jei ne jos atsistatydinimas, vadinamojo čekių skandalo sukelta Vyriausybės krizė netrukus būtų pamiršta kaip emocingas sapnas. Tačiau eksministrės Jurgitos Šiugždinienės pasitraukimas tapo didžiausia šios istorijos mįsle. Jis tarsi verčia įsignybti į šoną – vis dar sapnuojame ar jau prabudome? Kodėl atsistatydino ministrė, jeigu kiti du į čekių skandalą įtraukti ministrai liko dirbti toliau? Ir kodėl jos atsistatydinimui pritarė premjerė, apibūdinusi J.Šiugždinienę kaip kompetentingą švietimo sistemos vadovę? Gal dar nevėlu ištaisyti apmaudžią klaidą: juk Tėvynės sąjungos prezidiumas galėtų paprašyti jos vėl kandidatuoti į buvusias pareigas?

Galbūt tai būtų paskutinis štrichas dantų pasta nupaišytam politiniam šaržui užbaigti ir šitaip nutraukti kitų šaržuotojų pastangas padėti tašką šiame politinės kūrybos procese. Nepaisant viešojoje erdvėje dominuojančios valdiškos nuostatos, kad po Seimo balsavimo dėl išankstinių rinkimų nieko neįvyko, opozicinių partijų lyderiai ir atstovai toliau kelia klausimus, daro apibendrinimus ir tariasi dėl tolimesnių veiksmų. Antai Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis neseniai įvykusiame partijos suvažiavime tvirtino, kad Lietuvoje kilusi politinė krizė yra ilgalaikių problemų Vyriausybėje ir valdančiojoje koalicijoje pasekmė.

„Turbūt aktualiausia paskutinių savaičių tema – kas gi čia Lietuvoje vyko. Ar tai buvo drama, ar tai buvo tragedija, ar komedija“, – sakė S.Skvernelis. Jo teigimu, kiekvienas pats gali pasidaryti išvadas, bet visgi greičiausiai tai yra ilgalaikių problemų Vyriausybėje ir valdančiojoje daugumoje atspindys. „Tai, kas kaupėsi keletą metų, nuo šios valdančiosios koalicijos darbo pradžios. Tiesiog kritinis taškas, kritinė masė“, – pabrėžė Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis.

Po Seimo balsavimo dėl priešlaikinių rinkimų susidariusią politinę situaciją komentavęs Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis apgailestavo dėl balsavimo rezultatų: jo teigimu, pusantrų metų anksčiau galėjome turėti kitą valdžią. „Akivaizdu, kad iš dabartinių partijų, kurios yra valdžioje, viena tikriausiai apskritai nepatektų į Seimą, o konservatorių partija... Jai, matyt, tie rinkimai būtų labai prasti, nes savivaldybių rinkimai tą labai aiškiai parodė“, – sakė R.Karbauskis „Žinių radijui“.

Seimo socialdemokratų partijos frakcijos nario Gintauto Palucko teigimu, vidaus politikos krizę sukėlę konservatoriai, įpareigoję premjerę I.Šimonytę dirbti toliau, išlaikė valdžią, bet prarado partijos reputaciją ir koalicijos partnerių pasitikėjimą. „Iš tokios situacijos, kokią jie sukūrė – tai vienintelis tikėtinas, vienintelis logiškas sprendimas. Kitaip tariant, jie pasiėmė tai, kas jiems beliko. Reputaciją sugadino, pagarbos neteko, lygioje vietoje sukėlė sumaištį, koalicijos partnerius įsiutino, žmones prajuokino... Liko tik valdžia“, – sakė jis Eltai.

Nepaisant valdžios pastangų parodyti, kad išankstinių Seimo rinkimų klausimas „uždarytas“, opozicinės Seimo frakcijos svarsto galimybę Seimo rudens sesiją pradėti nepasitikėjimo Vyriausybe procedūra. Darbo frakcijos seniūnas Viktoras Fiodorovas patvirtino, kad neoficialios diskusijos dėl to opozicijos gretose vyksta jau kurį laiką. Pasak politiko, dabartinė situacija ragina grįžti prie šios iniciatyvos ir tartis rimčiau. Opozicijai radus kompromisą, nepasitikėjimo Ministrų kabinetu klausimas dėl procedūrų apimties ir sudėtingumo veikiausiai pasiektų plenarinių Seimo posėdžių salę tik rudens sesijoje.

Užkonservuotos problemos

Artūras Paulauskas, laikinasis partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas, buvęs Seimo vadovas, sakė manantis, kad valstybės valdymo problemos šioje situacijoje lieka užkonservuotos. „Buvau įsitikinęs, kad I.Šimonytė, taip kategoriškai pasisakiusi negalinti dirbti, pateiksianti atsistatydinimo pareiškimą ir neisianti tikrintis pasitikėjimo į Seimą, tikrai atsistatydins. Tada viskas būtų buvę aišku: bus nauja Vyriausybė, reikės spręsti, kas ją formuos – ar konservatoriai, ar iniciatyvos imtųsi prezidentas. Dabar iš tikrųjų susidarė situacija, kai tos valdymo problemos tarsi užkonservuotos. Štai prezidentas toliau tvirtina, kad finansų ir kultūros ministrai dėl čekių skandalo neturėtų dirbti Vyriausybėje, jo patarėjas dėl šių ministrų kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Prezidentas aiškiai demonstruoja nenorą su jais dirbti. Tai nežinau, kaip čia viskas toliau judės. Pas mus jau kurį laiką klostosi situacija, kai ministrai, kurie pagal Konstituciją yra pavaldūs premjerui, o atskaitingi Seimui ir prezidentui, ignoruoja valstybės vadovą. Tarsi jis valstybės valdymo prasme nieko bendra neturėtų su Vyriausybe. Pasirašo dekretą dėl Vyriausybės paskyrimo – ir tuo jo darbas tarsi ir pasibaigia. Ką jis vėliau bekalbėtų apie Vyriausybę, jos nariams nei šilta, nei šalta. Praktiškai vyksta prezidento šalinimas iš vykdomosios valdžios lauko. Todėl, manau, toks konfliktas yra užkonservuotas. Kada jis sprogs, neaišku“, – sakė A.Paulauskas.

Jo manymu, Vyriausybė turėjo persiformuoti reaguodama į skandalą, nes dabar ji tarsi rodo, kad jai tai neįdomu. „Viena ministrė padėjo pareiškimą ir išėjo, kita grąžino pinigus, trečias ministras pareiškė, kad to daryti nesiruošia – buvo pademonstruoti trys skirtingi veikimo būdai. O dar įdomesnis pačios premjerės pareiškimas, kad tai esąs pačių ministrų apsisprendimo reikalas. Pamaniau, kad galbūt išrasta nauja politinė formulė: visada, jeigu ministras prisidirbs ir kažkas bandys paklausti premjerės, ką su juo daryti, ji atsakys, kad čia ministro asmeninio apsisprendimo klausimas. Aš būtent taip supratau premjerės pasakymą: kiekvienas ministras, girdi, pats sprendžia, kaip tokioje situacijoje elgtis. Manau, kad Vyriausybė vis labiau tolsta nuo tų politinės etikos, moralės standartų, kurie buvo formuojami prieš 20 ir daugiau metų. Kai ministrai atsistatydindavo dėl nepalyginti menkesnių dalykų. Pamenu, žemės ūkio ministras Kęstutis Kristinaitis pasitraukė dėl to, kad medžioklėje kažkokį aktą ne taip užpildė. Lyginant su tuo, kas vyksta dabar, tada net turėjo būti gėda klausti jo, ar kartais nemano atsistatydinti. O tada jis parašė pareiškimą ir pasitraukė – užteko vieno straipsnio kažkokiame laikraštyje. Tai buvo daugiau nei prieš 20 metų. O dabar jau sakoma, kad ministras pats turėtų spręsti“, – stebėjosi buvęs Seimo pirmininkas.

A.Paulausko teigimu, dar blogiau, kad premjerė, prieš rinkimus rėžusi kalbas apie išskirtinį skaidrumą, tvirtinusi, kad net šešėlis neturi kristi ant ministro reputacijos, o apie ką nors daugiau net kalbėti neverta, kad pati atsistatydintų, jeigu ministrai reaguotų nederamai, dabar elgiasi visai kitaip. „Pasirodo, tos visos jos kalbos – visiški niekai, ankstesni politikų etikos standartai nieko nereiškia. Manau, premjerė pademonstravo labai prastą valdymo praktiką. Nežinau, ar kada nors konservatoriai galės kokius nors priekaištus pareikšti vienam ar kitam svetimam ministrui ar Vyriausybei, nes gaus atsakymą – verčiau į save pasižiūrėkit“, – svarstė pašnekovas.

Daugiau gerų darbų

Politologė Lidija Šabajevaitė nesutiko, kad po Seimo balsavimo dėl priešlaikinių rinkimų niekas nepasikeitė. „Na, šiek tiek pasikeitė: tarpusavyje susipjovė koalicijos partneriai. Viena vertus, tai yra labai blogai, kita vertus – mažiesiems koalicijos partneriams dabar yra graži galimybė pareklamuoti save prieš būsimus rinkimus. Ir jie šią progą išnaudoja 100 procentų. Beje, situacija naudojasi ir opozicija. Tačiau apskritai, mano manymu, niekas nenori priešlaikinių rinkimų ir to rimtai nesvarsto. Sunku pasakyti, kaip bus toliau: negi jau susipjaus taip, kad reikės vėl grįžti prie iniciatyvos paleisti Seimą? Mano manymu, Vyriausybė gali dirbti. Reikėtų tiesiog priimti sprendimą atleisti visiems savivaldybių politikams, kurie neskaidriai atsiskaitė už gautas išmokas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Dėl to absoliučiai visi yra kalti, nes netvarkė šitų reikalų. Visiems buvo labai gerai“, – sakė politologė.

Ji nesiėmė svarstyti, ar Seime vėl gali būti grįžta prie išankstinių rinkimų iniciatyvos. „Labai sunku pasakyti. Jeigu Vyriausybė, visa aukščiausioji politinė valdžia dabar sugebėtų susiimti, situacija galėtų pasikeisti. Juk visuomenė gana greitai pamiršta kai kuriuos dalykus. Tarkime, kažkoks įvykis ar valdžios sprendimas prieš pusmetį buvo išerzinęs žmones, bet jei šiandien apie jį paklaustume, turbūt pamatytume, kad jie bus apie tai pamiršę. Tai natūralus dalykas, gyvenimas eina į priekį. Taigi, valdantiesiems reikia susiimti ir daryti gerus darbus – kiek įmanoma daugiau. I.Šimonytė, beje, pati prisipažino pasikarščiavusi. Reikėtų akcentuoti pačius geriausius dalykus. Mums dabar reikia ramybės, bent jau kol praeis NATO vadovų susitikimas. Politikoje taip jau yra, kad kartais reikia nukreipti žmonių dėmesį į kitus dalykus. Ir tada kai kas pasimirštų. Bet, žinoma, tai turbūt labiau priklauso ne nuo visuomenės, o nuo pačių politikų. Kaip jie sugebės tarpusavyje susitarti ir ramiai dirbti, nes kol kas ir tie mažieji koalicijos partneriai daro viską, kad keltų kivirčus ir neramumus. Norėtųsi perspektyvą vertinti optimistiškai, tačiau kol kas negalėčiau taip pasakyti“, – pridūrė L.Šabajevaitė.

Seimo narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, priklausanti Darbo partijos frakcijai, sakė nesigailinti, kad balsavo prieš pirmalaikius Seimo rinkimus, nors dabar jau matyti, kad niekas nepasikeitė nei Vyriausybėje, nei valdančiojoje koalicijoje. „Ne, nesigailiu, nes tai nėra Seimo krizė. Tai neskaidrių vietos savivaldos politikų ir Vyriausybėje esančių buvusių savivaldos politikų krizė. Nemanau, kad Seimui dėl to reikėjo pasileisti ir organizuoti pirmalaikius rinkimus. Tačiau man atrodo visiškai nesąžininga ir apmaudu, kad Vyriausybės vadovė, žadėjusi atsistatydinti, ne tik nesilaiko savo žodžio, bet ir nesprendžia tų Vyriausybės narių, ant kurių yra kritęs šešėlis, problemos. Ji visiškai ignoruoja susidariusią situaciją. Man regis, premjerė tokiu būdu parodo, kad ją toleruoja. Žodžiai labai skiriasi nuo darbų. Tikiuosi, kad rinkėjai to greitai nepamirš ir atitinkamai įvertins per artėjančius rinkimus“, – sakė politikė.

Pasak I.Kačinskaitės-Urbonienės, trys praėjusieji metai parodė, kad ši Vyriausybė yra nenuspėjama ir kad kartais jos sprendimai būna išties nesuvokiami. „Bet mūsų žmonės kantrūs. Išgyvenome trejus metus, išgyvensime ir dar vienus. Kai kurias visiškai nevykusias iniciatyvas pavyksta pristabdyti Seime. Stengsimės išlikti tam tikru saugikliu visiškai idiotiškų sprendimų atveju, viliamės, kad pavyks išsaugoti šiek tiek sveiko proto. Tokiu būdu ir tikimės išgyventi tuos ateinančius metus, bet galbūt pavyks ir pakeisti arba „perkrauti“ Vyriausybę, o tai, tikiuosi, suteiktų daugiau sveiko proto formuojant politinę darbotvarkę. Manau, kad dalinis Vyriausybės „perkrovimas“ rudenį yra visiškai realus ir labai reikalingas. Dėl visos Vyriausybės abejoju, nes valdančioji partija Seime turi 50 narių, būtų naivu tikėtis kažkokį stebuklą padaryti. Bet dalinis „perkrovimas“, ypač finansų, mokesčių srityje, yra labai reikalingas, ir, manau, įmanoma tą pasiekti“, – sakė Seimo narė.

Niekas nesiverš

Ekspremjeras Gediminas Kirkilas neatmetė galimybės, kad po Seimo balsavimo dėl priešlaikinių rinkimų gali kilti nauja politinė krizė. „Vyriausybės sudėtis šiek tiek pasikeitė – viena ministrė atsistatydino. Ir, spręsdamas pagal prezidentūros komentarus, naujo švietimo, mokslo ir sporto ministro skyrimas, matyt, bus susietas su reikalavimu atsistatydinti kitiems dviem ministrams, kurie yra minimi tame savivaldybių išmokų skandale – Gintarei Skaistei ir Simonui Kairiui. Ko gero, taip ir bus. O tai tikrai gali sukelti Vyriausybės krizę. Matyt, aiškiau pamatysime po NATO viršūnių susitikimo. Dabar praktiškai pereiname į prezidento rinkimų kampanijos etapą, iki rinkimų liko tik metai. Viena pusė mėgins rodyti visokius savo sprendimus, tikrą ar tariamą principingumą ir pan. Matau, kad skiriant švietimo ministrą ir reikalaujant kitų dviejų atsistatydinimo bus rimtų konfliktų“, – prognozavo G.Kirkilas.

Anot jo, iniciatyva paleisti Seimą turbūt kilo dėl to, kad nėra aiškaus susitarimo valdančiojoje koalicijoje. „Pirmiausia dėl mokesčių reformos, ypač iš liberalų pusės. O paskui jau visa kita. Visose koalicijose Seimo kadencijai artėjant į kitą pusę atsiranda ir nuovargio, susikaupia sąskaitų. Tad dėl to ypatingai nesistebiu. Rimtos alternatyvos šiai Vyriausybei nėra, opozicija, nors ir kelia įvairius klausimus, jos net nemėgina sudaryti, todėl ši Vyriausybė vis tiek dirbs“, – sakė pašnekovas.

G.Kirkilas skeptiškai vertino Seimo opozicinių frakcijų užmojį rudens sesijoje inicijuoti nepasitikėjimo procedūrą visai Vyriausybei. „Čia bus lygiai taip pat, kaip ir su balsavimu dėl priešlaikinių rinkimų. Greičiausiai tik patriukšmavimas. Tam, kad opozicija iš tikrųjų ruoštųsi versti Vyriausybę, reikia turėti savo alternatyvą, trijų ar keturių partijų koaliciją. Kadangi balsų jai neužtenka, o liberalai vargu ar pereis į opozicijos pusę, tai yra nerealu“, – konstatavo ekspremjeras.

Paklaustas, kas patyrė didžiausią reputacinę žalą dėl čekių skandalo sukeltos politinės krizės, G.Kirkilas atkreipė dėmesį, kad Vakaruose, ypač Europoje, priešlaikiniai nacionaliniai rinkimai nėra joks stebuklas.

„Net ir šiuo metu jie vyksta kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Slovakijoje. Čia nėra koks nors ypatingas dalykas. Jei kalbėtume apie reputacinę žalą, tai, manau, didžiausią patyrė konservatorių partija, pati inicijavusi šiuos veiksmus dėl Vyriausybės ir pirmalaikių rinkimų. Iki naujų rinkimų reputacija dėl to kažkiek bus atstatyta, tačiau atsiras kitų klausimų. Turbūt daugiausia ginčų kils dėl mokesčių reformos. Kaip žinome, kai kuriuos mokesčių pakeitimus Lietuvai reikia daryti vien dėl to, kad ji galėtų pasiimti apie pusę milijardo ES paramos. Kitaip mes jos negausime. Čia rimtas klausimas – ir Vyriausybei, ir pačiai koalicijai. Didelio pasirinkimo nebus: mažiau nei po metų prasidės prezidento rinkimų kampanija, iškart po to – Europos Parlamento, o po kelių mėnesių – ir Seimo. Per tą laiką nei opozicija veršis į valdžią, nei bus kitokių sprendimų. Net jeigu Vyriausybė dėl vienų ar kitų dalykų atsistatydintų, jai bus pavesta laikinai eiti pareigas. Niekas dabar į Vyriausybę tikrai nesiverš“, – sakė G.Kirkilas.

Ar yra prognozuojami?

Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojas Aurelijus Veryga, paprašytas apibūdinti Lietuvoje susidariusios politinės situacijos logiką, kai pasitikėjimas Vyriausybe laužia grindis, bet ji vis tiek dirbs dar metus, priiminės svarbius sprendimus prasidedančios ekonominės krizės sąlygomis, vis labiau didėjant grėsmėms nacionaliniam saugumui – ką reiškia vien taktiniai branduoliniai ginklai, atvežti už kokio šimto kilometrų nuo Vilniaus – atsakė, kad logikos čia turbūt neranda ne tik opozicija, bet ir patys valdantieji.

„Neranda todėl, kad jos nėra. Ir čia galima pasitelkti daug vaizdingų palyginimų, ne tik su išspausta dantų pastos tūbele. Aš kitą analogiją galiu juokaudamas pasiūlyti. Gal matėte, kaip katinas pridaro ant grindų, o po to dėl vaizdo vis tiek bando tai užkapstyti, nors nėra kuo? Tad jie dabar yra kaip ant kilimo pridirbę katinai: visokiais būdais bando viską užkapstyti, pagrįsti atbuline tvarka, paaiškinti, kaip čia viskas teisinga ir logiška. Bet visa tai neabejotinai kerta per pasitikėjimą ir politine sistema, ir politikais. O to pasitikėjimo ir taip nėra daug. Galų gale, manau, tai kelia visokių klausimų ir kitoms valstybėms, kurių diplomatinės tarnybos stebi, kas dedasi Lietuvoje, kokia čia politinė situacija, ypač artėjant NATO susitikimui. Atsimenate, buvo įdomių žinučių, kad jeigu Lietuva neišspręs partnerystės klausimų, tai susilauks reakcijos per NATO susitikimą. O apie visą šitą konservatorių pradėtą jovalą nesusilauks? Manau, kad buvo pasielgta labai neatsakingai“, – sakė A.Veryga.

Jo teigimu, visi turi savų versijų, kodėl, tik niekaip negalima patikrinti, kiek šios versijos tikros. „Yra ir tokia versija, jog Vyriausybė, matydama, kad nesusitvarko, kad valdančioji dauguma labai trapi, kad tarp jų pačių kyla dideli nesutarimai, nes su mažesniaisiais partneriais konservatoriai nieko nederina, kad ateina rimtų ekonominių problemų laikotarpis, apsisprendė šokti į krūmus ir pabėgti nuo atsakomybės už problemų sprendimą. Visą laiką juk buvo giriamasi, kad Vyriausybė neva išsprendžia visas problemas. Manau, kad tai gana simptomiška, to ir reikėjo tikėtis. Vyriausybė buvo ir tebėra silpna. Jau nebe pirmą kartą Seimui kyla klausimų dėl Vyriausybės narių. Prisiminkime, kiek buvo interpeliacijų, visokiausių skandalingų istorijų dėl užsienio politikos, energetikos, geležinkelių ir pan. Daugybė įvairiausių problemų buvo dėl sveikatos apsaugos, pandemijos valdymo. Ir premjerė savo autoritetu visą laiką ministrus uždengdavo. Tik kiek ji gali tą daryti? Gal ir jai vieną kartą baigėsi kantrybė, gal ir ji nusprendė, kad gana, kiek gi čia galima. Raskit kitą premjerą, suformuokit kitą Vyriausybę, ir tegul dirba. Tačiau atrodo, kad nieko panašaus neįvyks. Tai tik dar kartą parodo, kad politikai gali šnekėti, ką nori, ir ko vertos tos jų šnekos prieš rinkimus apie naują politikos kokybę, naujus skaidrumo standartus“, – pabrėžė Seimo narys.

Vyriausybės politinės krizės įkarštyje į viešumą prasiskverbė ir gana vaizdingi valdančiosios daugumos atstovų vertinimai: partneriai buvo išvadinti „psichopatais“. Nors tokius apibūdinimus tarsi būtų galima paaiškinti įkaitusiomis emocijomis, vis dėlto gal tai yra kur kas rimtesnių politinio nuspėjamumo, atsakingumo problemų išraiška?

„Negaliu kaip medikas komentuoti politikų elgesio, nes tai prasilenktų su etika. Ir pats žodis „psichopatai“ šiame kontekste turbūt buvo pavartotas ne medicinine, o labiau perkeltine prasme kalbant apie žmones, kurie yra savotiškai neprognozuojami. Turbūt tai turėta galvoje. Politiko nuspėjamumas šiaip jau yra vertybė. Juk ne šiaip sau politinės partijos rašo programas, pristato jas rinkėjams. Žmonės pagal tai apsisprendžia, už ką balsuoti, jie tikisi tam tikro nuspėjamumo. Iš konservatorių jie tikėjosi konservatyvios, o ne neokomunistinės, leftistinės politikos. Čia yra daug visokių niuansų, svarbi ne tik ši istorija. Kai sakoma, kad konservatorių pergalė rinkimuose – tai geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai, galima suprasti, kad ši Vyriausybė – pati „kiečiausia“, geriausia, tokių gerų dar nėra buvę. Ir kai viskas išsirutulioja iki va tokios krizės, kai Vyriausybė tranko durimis, gąsdina Seimą, reikalauja, kad jis pasileistų, kitaip išeis premjerė, tada net nežinai, kaip visa tai pavadinti. Aš pavadinčiau nebrandumu. Tai tiesiog paaugliškas elgesys, rodantis politinį nebrandumą ir nenuspėjamumą, o tai jau savaime yra pavojinga. Čekių skandalą lygindami su rimtomis krizėmis – karo grėsme, ekonomikos smukimu – matome, kad tai palyginti ne tokia didelė politinė problema, kurią Seimas, beje, beveik bendru sutarimu jau išsprendė pataisęs įstatymus. Atrodo, kad tai, kas įvyko, valdančiosios koalicijos partneriams kelia klausimą, kiek šios Vyriausybės vadovė ir konservatorių lyderiai apskritai yra prognozuojami, kiek jie nuspėjami, ir kiek galima su jais dirbti. Jeigu jiems saugiklius išmuša tokie dalykai, kaip čekių skandalas, tai kas bus, jei nutiks kas nors žymiai rimčiau, jeigu, neduok Dieve, taip atsitiktų?“ – retoriškai klausė A.Veryga.