Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Politiniai lyderiai krizės peizaže

Pandemijos audrai blaškant valstybės laivą visų akys krypsta į kapitono tiltelį. Kieno rankose dabar šturvalas, kas galynėjasi su stichija? Pats kapitonas, vairininkas, o gal laivo gydytojas ar į tuščią tiltelį iš kambuzo atskubėjęs virėjas?

Išnykusi iliuzija

Akivaizdu, kad nacionalinė krizė reikalauja lyderių, kurių patirtis, šaltas protas, gebėjimas priimti nelengvus sprendimus ir ryžtingai veikti prisiėmus už juos atsakomybę dažnai gelbsti valstybės laivą nuo suniokojimo ar net pražūties. Aplink tokius lyderius, galbūt kartais klystančius, bet tvirtai vedančius laivą iš audringų vandenų, sunkią valandą susitelkia visuomenė, nes mato juos vertus pasitikėjimo. O tai, turbūt, svarbiausia sąlyga net sunkiausiai krizei įveikti. Paskelbus, kad daugiau nei mėnesį trunkantį nacionalinį karantiną šalyje ruošiamasi dar pratęsti, atsirado gera proga pasvarstyti, kokią politinės lyderystės situaciją Lietuvoje atskleidė koronaviruso epidemija.

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, politologo Lauro Bielinio teigimu, turėtume suprasti, kad epidemija sunaikino ankstesnę lyderystės iliuziją ir parodė realias jos galimybes. „Tai yra, mes kaip lyderiaujančius suvokiame tuos, kurie išties veikia visų bendro intereso labui. O tuo tarpu tų, kurie dar prieš mėnesį atrodė lyderiai (tarp jų ir nemažai politikų Seime), dabar paprasčiausiai nematome“, – sakė pašnekovas. Anot L.Bielinio, sprendžiant aktualiausias krizės keliamas problemas ne tik profesinės, bet ir visuomeninės lyderystės atstovais tampa kai kurie gydytojai. O jei kalbėtume apie politikus, šiuo atveju lyderystės aplinką kuria vyriausybė ir jos veikla, nes esą visi dabar dedame viltis į vyriausybę ir jos vadovo darbo rezultatus.

Lauras Bielinis

Ankstesnių krizių, ištikusių Lietuvą per tris praėjusius dešimtmečius, su dabartine lyginti neįmanoma, nes jos buvo labiau ekonominio ar politinio pobūdžio, teigė L.Bielinis. „Jų sprendimą nulemdavo politiniai susitarimai. Šiandien politinio susitarimo dėl viruso niekaip nesugalvosi. Galime jį pasmerkti, paskelbti esant už įstatymo ribų, bet jis nuo to nesusilpnės. Pandemijos įveikimą lemia ne tiek politinis susitarimas, kiek susitelkimas aplink tuos, kurie privalo priimti reikiamus sprendimus, o tai yra vyriausybė. Norime to ar nenorime, bet vyriausybė šiandien tampa pagrindine šios problemos sprendėja“, – sakė pašnekovas. Didžioji dalis nesusipratimų, kuriuos matome svarstydami apie lyderystę, esą yra susieti su tuo, kad tos problemos, dėl kurių jie kyla, nesprendžiamos politiniame lygmenyje – ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. „Akivaizdu, kad politiniai lyderiai ieško tokios savo vietos, kuri būtų ir padedanti, ir netrukdanti sprendimo paieškoms. Nes sprendinius dabar daro gydytojai, vadybininkai, vyriausybės. Politikai šiuo metu visose šalyse iš esmės yra antrajame plane, kur jie ir turi būti“, – pridūrė L.Bielinis.

Gresia domino efektas

Tokio lyderio, kuris ir pagal pareigas turėtų juo būti, ir visuomenės būtų pripažįstamas kaip lyderis, dabar faktiškai neturime, tvirtino Vilniaus universiteto docentė, politologė Lidija Šabajevaitė. „Vargu ar tai galėtų būti prezidentas. Vis dėlto krizės sprendimas labiau susijęs ne su užsienio politika, o su šalies vidaus reikalais, vykdomosios valdžios veiksmais. Viską koordinuoti turėtų – manau, kad tą ir daro – ministras pirmininkas. Ar toks lyderis galėtų būti sveikatos ministras? Turbūt ne. Šiuo atveju Saulius Skvernelis neišnaudoja tokios galimybės, juk jis galėtų prisidėti pliusų ir sau, ir savo partijai, Aurelijui Verygai palikdamas tuos reikalus, kurie tiesiogiai jam ir priklauso – tai, kas susiję su gydymu, koordinavimu, priežiūra, profilaktika. Manau, kad vyriausybėje yra susitarta, kas komentuoja, kas yra pagrindinis pranešantysis asmuo. Dabar tai – sveikatos apsaugos ministras. Taip, suprantama, kad jis viską derina su premjeru, bet jis ne tas asmuo, kuriam pagal pareigas turėtų tikti lyderio vaidmuo. Tai nelabai gerai“, – sakė politologė.

Lidija Šabajevaitė

Audros blaškomo laivo kapitono vaidmuo pagal pareigas tarsi turėtų atitekti šalies prezidentui, deja, jis, kaip buvo matyti dar iki koronaviruso krizės, yra daugiau tam tikro politinio įvaizdžio projekcija, konstrukcinis politikos technologų pastangų rezultatas, galvoja politologas Bernaras Ivanovas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas. „O iš įsivaizduojamų dalykų neverta tikėtis turinio. Todėl jo ir nėra, tik forma. Būtent dėl to scenoje vėl matome Dalią Grybauskaitę, bandančią užpildyti politinės lyderystės vakuumą“, – sakė politologas. Jo teigimu, dabartinėje situacijoje neturime realaus lyderio, ir tai yra didžiulė bėda. „Ši istorija daug dalykų sustato į savo vietas. Matome visiškai susipriešinusį Seimą, ir jis susipjovęs todėl, kad jame sėdintys veikėjai mąsto tik apie rinkimus. Bet juk rinkimų gali ir nebūti, štai kur visas įdomumas. Jeigu tai ir toliau tęsis, gali greitai nelikti pačios valdžios. Jie, man atrodo, nesuvokia grėsmės masto“, – svarstė B.Ivanovas. Anot jo, grėsmė – ne tik virusas, bet ir galima socialinė bei ekonominė valstybės griūtis. „Gresia domino efektas, kai byra viskas ir iš karto. Tokios grėsmės, manau, politikai neįvertina, nes kalbėjimo tonas ir sprendimų priėmimo greitis yra visiškai neadekvatūs. Sprendžiant iš valdžios kalbėjimo tono, ji dar gana linksmai nusiteikusi. Žvaliai ir pakiliai kalba premjeras, skelbdamas naujus duomenis, matyt, įkvėptas malonios savo reitingų kaitos. Bet tie duomenys yra prieštaringi. Įmonių finansai garsiai braška, nes likvidumo niekas nepalaiko iki šiol, nepaisant valdžios kalbų“, – pridūrė politologas.

Lyg rentgeno aparatas

Netikėtos krizinės situacijos tarsi rentgeno aparatu peršviečia valstybės organizmą. „Dabar suvokiame, kad ekonomika ir apskritai socialinė aplinka Lietuvoje tuos kelis dešimtmečius veikė autonomiškai, visiškai atitrūkusi nuo politinės valdžios. Visas politinis procesas faktiškai buvo visuomenės kova siekiant minimalizuoti žalą, kurią valstybės valdžia daro ekonomikai ir visuomenei, kai po eilinių rinkimų vietomis keičiasi nepotizme bei korupcijoje paskendę politikai“, – sakė B.Ivanovas. Pasak jo, dabartinė situacija neblogai išryškina visą politinį modelį: turime sociumą, ekonomiką ir dar kažkokią ataugą – savo tiesioginės funkcijos neatliekančią politinę sistemą. Valdžios institucijos, kurios turėtų atlikti konstitucines pareigas, jas tik imituoja. „Valdžios atstovai visiškai nekompetentingi, nesuvokia, kas vyksta, jie sustatyti į savo darbo vietas vien dėl to, kad ten kas nors būtų – kažkieno vaikai, giminės, artimieji. Kas galėtų paneigti, kaip sakė mūsų politikos klasikas, kad vienas ar kitas epidemiologas Lietuvoje užėmė vietą tik tam, kad gautų atlyginimą? Kilus krizei, mes apie juos prisiminėme tik po mėnesio ar dviejų“, – pridūrė politologas.

Kad dabartinėmis aplinkybėmis Lietuvoje trūksta lyderystės, sutinka ir politologas Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. „Galime stebėti tam tikrą pasimetimą, ypač prieš įvedant karantino režimą. Jeigu reikėtų nuosekliai vertinti aukščiausius valstybės pareigūnus, sakyčiau, kad kurį laiką Respublikos prezidentas nesurado aiškios vietos, dabar krizės kontekste jis save pozicionuoja kaip Lietuvos ryšių su ES tarpininką, sprendžia kai kuriuos klausimus, tiesiogiai susijusius su užsienio politika, Lietuvos piliečių sugrąžinimo organizavimu, stengiasi būti aktyvus išsakydamas savo požiūrį visuomenei. Kartais pusiausvyros pritrūksta, ir prezidentas viešojoje erdvėje būna matomas labai dažnai, o po to atsiranda pauzės. Sakyčiau, kad dabar jo vaidmuo yra apibrėžtas labiau negu krizės pradžioje, bet vietos paieškos tam tikru mastu tebesitęsia“, – svarstė pašnekovas.

Algis Krupavičius

Pasak politologo, svorio centras krizės kontekste, be abejo, tenka vyriausybei ir ministrui pirmininkui. „Jis iš tikrųjų perėmė lyderystę prasidėjus karantinui, sakyčiau, veikia ir reaguoja adekvačiai, bet pandemijos pradžioje Lietuvos vykdomojoje valdžioje turėjome vieną rimtą problemą – krizės valdymo įgaliojimai buvo suteikti sveikatos apsaugos ministrui. Bet pagal pobūdį ji toli gražu nėra vien tik sveikatos apsaugos sistemos krizė. Reikėjo aukštesnio lygio valdymo, mažų mažiausiai vicepremjero, jeigu tokios pareigos Lietuvoje būtų. Taigi logiškiausia, kad tuo metu lyderystės turėjo imtis pats ministras pirmininkas. Panašiai yra visose šalyse. Pandemijos pradžioje valdymo lygis Lietuvoje buvo akivaizdžiai per žemas, papildoma problema buvo ta, kad ministras A.Veryga skyrė per daug dėmesio viešiesiems ryšiams ir per mažai – pagrindiniams darbams atlikti. Dabar situacija iš esmės yra suvaldyta, krizės valdymo kokybė ir įgaliojimų lygis yra adekvatūs krizės mastui“, – sakė A.Krupavičius.

Rinkiminis pamušalas

Politologo teigimu, trečioji valstybės institucija, apie kurią reikia kalbėti lyderystės kontekste – Seimas. Jis esą iš tikrųjų pernelyg pasyvus, sprendžia savo darbo organizavimo klausimus: gana ilgai buvo neaišku, kiek ir kaip jis rengiasi dirbti krizės sąlygomis. „Parlamento funkcija bet kokios krizės sąlygomis – užtikrinti jos valdymo kontrolę. Kol kas Seime specialios institucijos, kuri turėtų parlamentinės kontrolės funkciją, neturime. Šią funkciją, matyt, tam tikru mastu bando atlikti Seimo valdyba, bet reikėtų pagalvoti, ar nereikėtų parlamentinės kontrolės komisijos, kuri būtų skirta karantino priežiūrai. Seimo aktyvumo galėtų būti daugiau. Reikėtų paminėti ir Seimo opoziciją. Ji išlieka nuosaikiai kritiška, galbūt šiek tiek dirba ir rinkimų darbotvarkei, ypač Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Krizės kontekste viešojoje erdvėje jų vardu aktyviausiai kalba partijos rinkimų sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė. Rinkiminis pamušalas kai kurių opozicijos partijų veikloje išlieka, jo galėtų būti mažiau“, – sakė A.Krupavičius.

Politologas atkreipė dėmesį į dar vieną lyderystės temos dėmenį – vietos valdžią. Ji esą elgiasi šiek tiek skirtingai, dalis žinomiausių jos atstovų yra linkę rodyti solidarumą su vyriausybe, jos veiksmais. Krizės kontekste labiau matomi Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Jie nuolat pristato savivaldybių poziciją, veiksmus bandant stabdyti krizę, įgyvendinti karantino reikalavimus. „Nedovanotina būtų praleisti ir buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės aktyvumą. Ji ne kartą išsakė savo nuomonę, vadovauja vienam iš krizės pasekmių valdymo fondų. Kartais jos pasisakymai turbūt yra pernelyg kritiški. Jos purslų teko ir Respublikos prezidentui“, – priminė profesorius.

Apskritai, A.Krupavičiaus teigimu, šiuo metu situacija valdymo požiūriu yra adekvati krizės mastui. Jos pradžioje politinės lyderystės trūko, naujų lyderių kol kas neatsirado, o kai kurie senieji sustiprins savo pozicijas. Daugiausia tokių galimybių esą turi premjeras.

 

Rekomenduojami video