Naujas Lietuvos politinės realybės šou, gana nuobodžiai prasidėjęs Taivaniečių atstovybės atidarymu, vis labiau įsibėgėja. Jis jau virto įkaitų drama ir keliama įtampa lenkia televizines muilo operas. Gal todėl, kad jo scenarijų rašo pats gyvenimas, pranokstantis kūrėjų fantaziją, o gal dėl to, kad šiapus ekrano esantys žiūrovai jau susivokia tapę ne vis labiau kaistančios įkaitų dramos stebėtojais, o jos dalyviais?

Nuo melodramos prie detektyvo

Tie, kurie pražiopsojo pirmąją seriją, prasidėjusią praėjusios vasaros viduryje, kai Taivano valdžia oficialiai pranešė Lietuvoje atidaranti savo atstovybę su žodžiu „Taivanas“ pavadinime (lietuviškai jis skamba kaip Taivaniečių atstovybė), kažin ar susigaudys, kas nutiko iki šios žiemos. Kaip vinguriavo serialo siužetas, įtraukdamas ir pagrindinius veikėjus, ir epizodinių vaidmenų atlikėjus, kodėl įkyrus diplomatinis ginčas dėl vieno žodžio staiga peraugo į ekonomine krize padvelkusį Lietuvos ir Kinijos šaltąjį karą? Akylesni šio politinio šou žiūrovai – juk dar pasitaiko LRT laidas žiūrinčių, bet įvykius Lietuvoje kitaip vertinančių kaimynų, giminiečių – paprašyti papasakoti, kas čia nutiko, turbūt pradėtų nuo netikėtai Lietuvos valdžios Kinijai skelto politinio antausio. Kaip sakoma, lygioje vietoje, be jokios priežasties. Antausį iš nykštuko gavęs geopolitinis milžinas toks apstulbęs, kad net negalėjęs patikėti tuo, kas įvyko. Kas? Už ką? Dvišaliai santykiai iki šiol buvę geri, Kinija Lietuvai nereiškė nei teritorinių, nei ekonominių pretenzijų, nereikalavo pakeisti lietuvių abėcėlės, kad čia gyvenančių kinų pavardės lietuviškuose asmens dokumentuose būtų rašomos kiniškais rašmenimis – juk tokią teisę jie tikrai turi, nes, anot Seimo pirmininkės, gimtąja kalba rašomas asmenvardis esąs žmogaus orumo klausimas... O gal Lietuvoje gyvenantys kinai kažkuo prastesni už lenkus ar prancūzus? Gal ir jie galėtų piktintis, kad lotyniškomis raidėmis perrašytos jų pavardės kelia rimtą grėsmę jų identitetui – bet kažkodėl kukliai tylėjo, neprašė Pekino apginti jų teises...

Serialo pradžioje dar pleveno viltis, kad bus įsivėlusi kažkokia klaida, nesusipratimas: juk negali normalūs žmonės taip elgtis. Kinijos ambasada Lietuvoje kantriai aiškino neturinti nieko prieš Taivano atstovybės Vilniuje steigimą – svarbiausia, kad ji būtų vadinama Taivano sostinės Taibėjaus vardu, kaip įprasta kitose šalyse, nes žodis „Taivanas“ jos pavadinime, Kinijos teigimu, pažeidžia „vienos Kinijos“ principą, kuris įtvirtintas tarptautinėse sutartyse. Tokią sutartį yra pasirašiusi ir Lietuva. Pekino siūlymo ištaisyti klaidą Vilnius neišgirdo, ir meilės trikampio melodrama, kai po skambaus antausio vienam pasirenkamas kitas (širdžiai juk neįsakysi!), pasiekė kulminaciją: įžeistasis prisiekia baisiai atkeršyti. Kur matyta, kad kažkoks piemuo skaldytų antausius tam, kurio pagarbiai klausosi viso pasaulio galingieji! Kinų diplomatai Taivaniečių atstovybės atidarymą pavadino „baisia klaida“ ir pažadėjo imtis „visų priemonių“ savo interesams apginti.

Vėlesnėse serijose tos priemonės ėmė skleistis visu gražumu: Kinija Lietuvai paskelbė šaltąjį karą ir neoficialią ekonominę blokadą, ėmė šantažuoti investuotojus, kad trauktųsi iš Lietuvos, jei tik nenori prarasti ekonominių ryšių su antrąja pasaulio ekonomika. O kas gi norės nutraukti ryšius su „pasaulio dirbtuve“? Iškilus pavojui likti be užsienio investicijų, melodrama staigiai peraugo į detektyvą – pradėta ieškoti, kas priėmė sprendimą dėl Taivaniečių atstovybės pavadinimo. Matyt, tikėtasi radus atpirkimo ožį suversti visą kaltę jam ir įpareigoti ištaisyti klaidą.

Nuo detektyvo – prie įkaitų dramos

Lietuvos prezidentas, pagal Konstituciją kartu su Vyriausybe vykdantis užsienio politiką, pareiškė, kad Taivaniečių atstovybės pavadinimas su juo nebuvo derintas, ir paragino valdančiuosius taisyti klaidą. Netrukus paaiškėjo, kad ir Seimo užsienio reikalų komitete šis klausimas nebuvo svarstytas, apie jį nediskutuota ir Seimo frakcijose. Pasirodo, nežinojo nė konservatorių bendražygiai: ministrės Aušrinės Armonaitės teigimu, valdančiojoje koalicijoje tai nebuvo aptarinėjama. Tai gal atsakomybę prisiima Vyriausybė, kurios programos užsienio politikos dalyje nėra ničnieko nei apie Taivaną, nei apie santykių su Kinija nutraukimą? Premjerė Ingrida Šimonytė vienoje realybės šou serijoje išreiškė apmaudą dėl prezidento pozicijos, bet pati atsakomybės dėl tokio sprendimo irgi neprisiėmė, žiūrovams teužsiminusi apie liepos mėnesį Užsienio reikalų ministerijos išplatintą pranešimą. Bet detektyvo įtampai pasiekus kulminaciją – kas galėtų paneigti, anot vieno politikos klasiko, kad visi pėdsakai veda į užsienio reikalų ministro kabinetą? – kitoje serijoje viskas sugrįžo ten, kur ir prasidėjo: ministras Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad su prezidentu buvo „aktyviai koordinuoti visi veiksmai“ prieš atidarant Taivaniečių atstovybę.

Politinės realybės šou jau pasiekė tokią fazę, kai jo žiūrovai – ir politikai, ir verslo bendruomenė, ir eiliniai piliečiai – pradeda suvokti dėl pražūtingo valdžios sprendimo atsidūrę įkaitų vietoje. Kinija lėtai veržia ekonominę smaugvirvę, dar leisdama įkvėpti oro ir ištaisyti klaidą. Niekas neabejoja, kad smaugs ir toliau, jei nepaklusime, bet valdantieji tvirtina neatsitrauksiantys.

Matyt, naujoje serijoje žiūrovai pamatys, kaip į prezidentūrą ir Užsienio reikalų ministeriją bus atgabentas melo detektorius, ir specialistai nustatys, kas sakė tiesą, o kas melavo. Tik kažin ar tai labai padėtų: kol vieni politikai kaltę dėl šaltojo karo su Kinija verčia kitiems, realybės šou paskutinėmis savaitėmis vėl pakeitė žanrą. Ne tik pavienės įmonės, bet ir Lietuvos verslo elitas prabilo apie mums Kinijos veržiamą ekonominę kilpą: antai Robertas Dargis pareiškė, kad dėl nutrūkusių prekybos ryšių su Kinija pradeda keistis užsienio investuotojų požiūris į Lietuvą kaip į patikimą investuoti valstybę. Pasak jo, sėdint prie suskilusios geldos apima pagirių ir nusivylimo jausmas. Vargu ar verta dėti vilčių ir į didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio taktiką „Vakarai mums padės!“: Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Arūnas Laurinaitis teigia, jog Lietuva nesulauks oficialaus Vokietijos palaikymo santykiuose su Kinija. Ar JAV padės kažkuo daugiau, nei reiškiamu susirūpinimu, irgi nežinia: 2024 m. įvyks naujo prezidento rinkimai, ir kas žino, ar po jų Vašingtono ir Pekino santykiuose neprasidės atšilimas? Kas per tą laiką liks iš mūsų ekonomikos dėl įniršusios Kinijos noro parklupdyti Lietuvą, pavyzdingai ją nubausti viso pasaulio akivaizdoje, kad niekas nedrįstų sekti jos pavyzdžiu? Taigi, susimovusi mūsų valdžia, matyt, tesugebės toliau gramzdinti valstybę į skolas – kol dar atsiranda kas skolina.

Politinės realybės šou jau pasiekė tokią fazę, kai jo žiūrovai – ir politikai, ir verslo bendruomenė, ir eiliniai piliečiai – pradeda suvokti dėl pražūtingo valdžios sprendimo atsidūrę įkaitų vietoje. Kinija lėtai veržia ekonominę smaugvirvę, dar leisdama įkvėpti oro ir ištaisyti klaidą. Niekas neabejoja, kad smaugs ir toliau, jei nepaklusime, bet valdantieji tvirtina neatsitrauksiantys. Kažin ar kas tikisi, kad užsienio reikalų ministras pripažins savo klaidą, nors akivaizdu, jog įvarė ir save, ir visus valdančiuosius į kampą. Jeigu lemtingasis sprendimas nebuvo derintas nei su prezidentu, nei su Ministrų kabinetu, nei su valdančiosios koalicijos partneriais, nei su Seimu, tai jau taptų panašu ne į valstybės, o į privačią, gal savo šeimos, gal nuosavos partijos ar draugų ratelio užsienio politiką. Turint galvoje politinių jėgų sanklodą Seime, Lietuvos piliečiams lemta būti jos įkaitais iki naujų Seimo rinkimų. Gal naujoji valdančioji dauguma nuspręs grįžti prie Konstitucijos? Labai panašu, kad įkaitų drama netrukus vėl peraugs į ašaras spaudžiančią melodramą: kas galiausiai nugalės – senelio meilė anūkui ar Lietuvos valstybei?

„Įspūdis, kad grimztame“

„Manau, turbūt jau reikėtų galvoti ir apie radikalius sprendimus“, – taip į klausimą, kokia kryptimi reikėtų ieškoti išeities iš santykių su Kinija krizės, nes kiekviena savaitė ir mėnuo vis labiau komplikuoja padėtį, atsakė teisininkas Artūras Paulauskas, buvęs Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs ir Respublikos prezidento pareigas. „Reikėtų svarstyti apie žmogaus, kuris tiesiog yra ne savo vietoje, patraukimą iš pareigų. Gal jam trūksta kompetencijos, patirties, gal dar reikėtų pasimokyti – bet jau nedirbant, nepriiminėjant sprendimų ir nedarant valstybei tokios žalos. Manyčiau, kad reikia kalbėti apie pasitraukimą arba atstatydinimą. Jau esu minėjęs, kad susidarė ypatinga situacija, kai partijos, turinčios didžiausią frakciją Seime, vadovas yra premjerės, kuri nėra tos partijos narė, pavaldinys, o ji turėtų atleisti rinkimus laimėjusios partijos lyderį. Kažkokia abrakadabra, viskas padaryta tarsi bandant kelnes per galvą užsimauti“, – sakė A.Paulauskas.

A.Paulauskas: „Reikėtų svarstyti apie žmogaus, kuris tiesiog yra ne savo vietoje, patraukimą iš pareigų. Gal jam trūksta kompetencijos, patirties, gal dar reikėtų pasimokyti – bet jau nedirbant, nepriiminėjant sprendimų ir nedarant valstybei tokios žalos. Manyčiau, kad reikia kalbėti apie pasitraukimą arba atstatydinimą.“

Pasak jo, I.Šimonytė tarsi visiškai atsiribojo nuo diskusijos apie santykių su Kinija krizę, jos net visai negirdėti. Esą dar pabando pakomentuoti prezidento poziciją dėl skiepų, bet tyli apie Kinijos atsaką, apie Baltarusijos trąšas irgi stengiasi nekalbėti... „Nežinau, kažkokia nesąmonė, atvirai sakant, vis ryškėja ta nekompetencija. Kitas dalykas – jeigu jau užsienio politiką formuoja Matas Maldeikis, tai net nebeima juokas. Dar iš pradžių bent buvo galima pasijuokti – iš kažkur atsirado žmogus, iki šiol niekada toje srityje nedirbęs, ir staiga tapo užsienio politikos veikėju, važinėja, dėsto kaip koks metų žmogus... Toks įspūdis, kad mes grimztame. Anksčiau buvo labai aiškūs tikslai – kokių tarptautinių organizacijų nare nori tapti Lietuva, ko užsibrėžiame siekti. O dabar... Ar Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo principinis sprendimas, ar be jo nebuvo galima apsieiti? Turbūt atsakymas paprastas: tikrai niekam tokio sprendimo nereikėjo. Tačiau jo galbūt reikėjo šitiems vaikinams, galbūt jie kuria kažkokią ateitį tarptautinėse organizacijose, arba formuoja savo įvaizdį tarptautinėje bendruomenėje. Ne tiek daug yra temų, kuriose gali pasireikšti, o čia ėmė ir pasitaikė. Kai skaitai, kad taivaniečiai mūsų prezidentui atidarė duris į Jungtinių Amerikos Valstijų širdį, tai ką čia gali bepridurti...“ – ironizavo pašnekovas.

Kurį atleisti ir kaip?

Bet ar tas radikalus sprendimas siekiant užbaigti šaltąjį karą su Kinija kartais negalėtų būti pritaikytas kitam asmeniui – ne užsienio reikalų ministrui, o prezidentui, su kuriuo valdančioji dauguma kariauja ne tik užsienio politikos fronte?

„Tokių užuominų jau yra, girdime, kad kai kurie vadinamieji tarptautinių santykių ekspertai, nors neaišku, kokius mokslus jie baigę ir ką ekspertavo, jau kalba apie prezidento išdavystę. Bet aš žiūriu į Seimo sudėtį: man teko praeiti visą šitą procedūrą. Galiu pasakyti, kad šiandien balsų Seime norint paskelbti apkaltą prezidentui turbūt neužtektų. Bet, žinoma, kalbėti apie tai niekas neuždraus. Nepamirškime, kad reikia ne mažiau nei 85 Seimo narių. Kol kas nematau, kad būtų susiformavusi tokia nuomonė, nes reikia kurti specialiąją Seimo komisiją, pradėti prezidento veiklos tyrimą. O ką jam galėtų inkriminuoti – kad pareiškė savo nuomonę, jog padaryta klaida ir reikia ją ištaisyti, kad nereikia pyktis su Kinija, kad būtina vykdyti Lietuvos vardu prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus? Jei 1992 m. užmegzdami diplomatinius santykius su Kinija įsipareigojome laikytis vieningos Kinijos politikos, tą ir reikia daryti. Aš tą prisimenu, nes pats važinėjau į Kiniją kaip Seimo pirmininkas, Užsienio reikalų ministerija paruošdavo pažymas, ir jose vis buvo pabrėžiama, kad pasisakymuose reikia akcentuoti, jog palaikome vienos Kinijos politiką ir taip toliau. Mes to principo iki šiol ir laikėmės. Tai kur čia prezidentas nusižengė? Juk turi būti ir Konstitucinio Teismo išvada, kad savo veiksmais prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Kaip teisininkas nematau teisinių prielaidų apkaltai. Žinoma, politikai gali rėkauti, mosikuoti rankomis, bet nematau nei teisinio pagrindo, nei galimybės Seime surinkti reikiamą balsų skaičių“, – sakė A.Paulauskas.

Kita vertus, jis sutiko, kad Seime neužtektų balsų ir užsienio reikalų ministrui G.Landsbergiui atleisti. „Na taip, savi gi jo neatiduos... Šioje situacijoje pats G.Landsbergis turėtų susivokti, kad jam geriau būtų pasitraukti. Juk kai vadovas pradeda kenkti sistemai, o čia net ne apie sistemą, o apie valstybę turime kalbėti, reikėtų suvokti, kad jo pasitraukimas jau nebėra tik jo paties asmeninis reikalas, kad tai jau tapo visos valstybės problema. Ir palaikančiųjų balsai šiuo atveju neturėtų lemti“, – pabrėžė pašnekovas.

Katastrofiška klaida

Lietuvos ir Kinijos santykių krizę pakomentuoti sutikęs profesorius Povilas Gylys, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, pasiūlė pradėti nuo to, kad buvo padaryta katastrofiška klaida. „Ją galėjo padaryti tik visiškai neišmanantys, globalinių procesų vertinti nemokantys žmonės, arba dar blogiau – žmonės, sąmoningai veikiantys prieš Lietuvos valstybę. Turiu mintyje jos ekonomikos griovimą. Tai fatališka klaida, kurią reikia nedelsiant taisyti. Mačiau konservatorių frakcijos Seime vadovės pareiškimą dienraščiui „Financial Times“, kad Lietuva nekeis pozicijos dėl Taivaniečių atstovybės. Tai galiu pasakyti, kad egzistuoja toks scenarijus – jį gal mažai kas žino, bet Vakarų spaudoje praslysta pranešimų – kad po Pekino olimpiados praėjus kuriam laikui Kinija gali pradėti Taivano salos blokadą, ir ji, ko gero, gali baigtis tuo, kad Taivanas įgis panašų statusą kaip Kinijos valdžios jau kontroliuojamas Honkongas. Tai reiškia, kad jis politiškai nustos egzistuoti. Tokiu atveju neišvengiamai kiltų klausimas užsienio politikos žinovams ne tik Užsienio reikalų ministerijoje, bet ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute bei kitose institucijose: kas bus, jei Taivanas tiesiog išnyks kaip geopolitinis subjektas? O kartu su juo – ir Taivaniečių atstovybė Lietuvoje?“ – retoriškai klausė P.Gylys. Pasak profesoriaus, toks įvykių scenarijus visai tikroviškas: Kinija esą vis tiek nesustos, ji jau turi pakankamai galių. Karo su Taivanu gali ir neprireikti, tiesiog pakaktų totalios blokados salą apsupus Kinijos laivynui. O Taivanui, pašnekovo teigimu, tai reikštų ekonominį uždusinimą.

P.Gylys: „Buvo padaryta katastrofiška klaida. Ją galėjo padaryti tik visiškai neišmanantys, globalinių procesų vertinti nemokantys žmonės, arba dar blogiau – žmonės, sąmoningai veikiantys prieš Lietuvos valstybę. Turiu mintyje jos ekonomikos griovimą. Tai fatališka klaida, kurią reikia nedelsiant taisyti.“

Tai gal tokiu atveju savaime išsispręstų ir pati įkaitų problema: jei neliktų Taivano, neliktų ir Taivaniečių atstovybės? „Ne, problema išlieka: mes padarėme klaidą, ją reikia pataisyti. Kinija neturi teritorinių pretenzijų Lietuvai, neturime ir bendros sienos. Priešingu atveju dar suprasčiau tą diplomatinį karą. Bet dabar be jokios rimtos priežasties buvo sukurtas konfliktas su ekonomiškai pirmąja arba antrąja pasaulio galybe. Ir dėl to ėmė kentėti įvairių sričių verslas. Tai bus milijardiniai nuostoliai, vadinasi, valstybė surinks mažiau mokesčių, skurdo lygis padidės. Žmonės to nesupranta“, – sakė P.Gylys.

Profesorius apgailestavo, kad į Kinijai mestą iššūkį Lietuvoje atidarius Taivaniečių atstovybę laiku nesureagavo viešoji nuomonė. „Aš iškart, kai pamačiau tą žinią apie Taivaniečių atstovybę, pasakiau: jie yra arba infantilai, arba agentai. Manau, kad prezidentas irgi truputį slapstėsi. Turėjo ryžtingai pasakyti, ir blaivioji visuomenės dalis tikrai jį būtų parėmusi. Nereikia būti dideliu politologu, kad suprastum: lygioj vietoj kelti diplomatinio karo su Kinija nereikia! Gyvename nelabai teisingame pasaulyje, neteisybės jame daug, bet tame neteisingame pasaulyje turime išsilaikyti. Būti ir protingi, ir gudrūs“, – apibendrino profesorius.

Trys keliai

Nepriklausomybės akto signataras Mečys Laurinkus, politikas ir diplomatas, paklaustas, kaip reikėtų ieškoti išeities iš šitos krizės, kuri, atrodo, vis gilėja, atsakė negalintis pretenduoti į išminčius.

„Čia tikrai reikalingas Saliamono lygio sprendimas. Ne taip jau paprasta. Manau, kad yra senas išbandytas metodas, kartais jis veikia visai neblogai: reikėtų surengti bendrą forumą – prezidento, Vyriausybės, politinių partijų. Apsikeisti nuomonėmis, galbūt priimti kokią nors bendrą rezoliuciją, pareikšti bendrą nuostatą. Aišku, tai nelengvas uždavinys, galbūt net neįmanomas. Bet visgi yra toks kelias. Kiti keliai drastiškesni, turėsiantys didelį poveikį vidinei padėčiai Lietuvoje. Garsiai pakartosiu tai, apie ką aplinkui kalbama: prezidentas atstatydina užsienio reikalų ministrą ir pradeda ieškoti kompromiso su Kinija, kuri, savaime suprantama, į kompromisus neis. Pasakys, kaip turi būti, ir viskas. Apie trečią kelią yra užsiminę pačių konservatorių atstovai: gal patys taivaniečiai nuspręs pasitraukti, nenorėdami daryti mums žalos? Dar labiau išreikš draugystės su Lietuvą siekį, gali būti, kad patys sustabdys Taivaniečių atstovybės veiklą, pasitrauks. Taip pasaulyje irgi yra buvę. Kitaip sakant, nenorės dar labiau kenkti mums. Pritariu visiems pasisakiusiems dėl Kinijos atsakomųjų veiksmų poveikio ekonomikai. Aišku, kad už šitą žingsnį mokės verslininkai. Tai faktas“, – sakė M.Laurinkus.

M.Laurinkus: „Kai prezidentė D.Grybauskaitė vyko į Kiniją ir vežėsi didžiulę grupę verslininkų, santykiai su Kinija buvo pateikiami kaip pažangūs, reikalingi, naudingi, kaip atsvara Rusijai. Tuo metu nebuvo jokių vertybinių svarstymų nei apie uigūrus, nei apie Tibetą – nieko. Absoliučiai nė vieno sakinio.“

Bet, jo teigimu, yra dar viena, jau nebepataisoma, blogybė. „Kai prezidentė Dalia Grybauskaitė vyko į Kiniją ir vežėsi didžiulę grupę verslininkų, santykiai su Kinija propagandiniu ir reklaminiu požiūriu buvo pateikiami kaip pažangūs, reikalingi, naudingi, kaip atsvara Rusijai. Ir labai daug kas tuo patikėjo, tarp jų ir verslu užsiimantys man artimi žmonės. Iškart nuvyko į Kiniją, ėmė dirbti su partneriais, plėtoti verslą. Tuo metu nebuvo jokių vertybinių svarstymų nei apie uigūrus, nei apie Tibetą – nieko. Absoliučiai nė vieno sakinio. O dabar, kai Jungtinės Valstijos sukonfliktavo su Kinija, konservatoriai atvirai sako ir dešimtis kartų kartoja: mes remiame Ameriką. Bet jeigu staiga – svarstau teorinį variantą – pasikeistų prezidento Joe Bideno pozicija Kinijos atžvilgiu? Jeigu staiga, kaip jau yra buvęs JAV istorijoje, jis surengtų vizitą į Kiniją, spaustų rankas, šypsotųsi, kalbėtų apie partnerystę? Tokiu atveju ir Lietuvoje iškart pasikeistų retorika Kinijos atžvilgiu. Manau, kad tai nėra geri dalykai. Lietuva nepaisydama teisingų savo nuostatų, kurių laikosi per visą nepriklausomybės laikotarpį nuo pat Kovo 11-osios, vis dėlto turėtų kažkaip savarankiškiau spręsti užsienio politikos reikalus. Ir geriau apgalvoti sprendimus, galimas jų pasekmes“, – pabrėžė M.Laurinkus.