Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Politinės pasakos įvairios

Iš neįžvelgiamų praeities gelmių šimtmečių pakopomis iki mūsų dienų atneštos lietuviškos pasakos, rūpestingai perdavinėtos iš kartos į kartą, šiandien Lietuvos dabartimi kartu su mumis keliauja į ateitį. Pamokydamos, padrąsindamos, perspėdamos, priglobdamos naujųjų laikų politinių pasakų veikėjus ir siužetus.

Stebuklai garuojančiame raiste

Pasakos – dalykas rimtas: neatsitiktinai mūsų tautos žadintojas Jonas Basanavičius tokį didelį dėmesį skyrė joms ir kitiems lietuviškos tautosakos kūriniams užrašyti. Jis pats su broliu Vincu gimtųjų Ožkabalių apylinkėse rinko tautosakos medžiagą, parengė 15 tomų tautosakos biblioteką. Pirmieji 6 tomai pavadinti „Lietuviškos pasakos įvairios“. Teigti, kad lietuviškos pasakos XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje suvaidino lemiamą vaidmenį lietuviškos savimonės raidoje, tautos atgimimo ir valstybės atkūrimo procese, gal būtų per drąsu, bet jų įtakos tikrai nepaneigtum. Galų gale, kaip sako mokyti žmonės, be pasakų nesuvoktume tikrovės, nes jose užkoduotas universalus pasaulio modelis, kurį stengtasi suprasti ne tik praeityje. Tai aktualu ir mūsų dienomis: juk pasakos, dabar daugiausia politinės, kuriamos ir toliau, o be jų sunkiau susivoktume, kokiame pasaulyje, kokioje valstybėje, tarp kokių žmonių ir kaip gyvename.

Akivaizdu, kad mūsų tautosakos šaltiniai neišsekę – kaip visada, juos maitina šiandienis Lietuvos gyvenimas. Politinių pasakų, padavimų, anekdotų ir mįslių versmes dosniai pildo Seimo kasdienybė: jame kaip rūke paskendusiame raiste gyvenimo tikrovė tyvuliuoja apjuosta laumių kerų juostomis. Čia šeimininkauja lietuviškų pasakų pasaulio personažai, šakojasi stebukliniai siužetai, noksta velniški suokalbiai, kliuksi raganų viralo katilai. Čia visi pažįstami ar nesunkiai atpažįstami iš senelės pasakos arba iš J.Basanavičiaus pasakų rinkinio – ir trys nuotakos, ir velnio kumelė, ir dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, ir dešimt vyrų dykaduonių, ir kuprelis muzikantas, ir karžygys karaliūnas, ir jaunikaitis su piktšašių kepure. Jei nenori susitikęs vieną ar kitą savo kelyje būti apgautas, likti be pinigų ar tikėjimo, turi būti įžvalgus, stengtis perprasti politinio rūko gaubiamą tiesą, suvokti, kas slepiasi už meilių ir teisingų žodžių. Trumpai sakant, reikia įminti pasakos kodą. Sunku tai ar lengva? Kaip kam. Visada galima pabandyti – pavyzdžiui, prisiminus kelias pasakas iš praėjusios Seimo sesijos.

Pasaka apie rūpestingą opoziciją

Vienas įsimintiniausių Seimo pavasario sesijos politinių stebuklų – vadinamasis opozicijos maištas, kai prieš valdančiosios daugumos diktatą protestuojančios opozicinės frakcijos pasitraukė posėdžiauti į kitą Seimo rūmų salę. Tokio Seimo opozicijos ryto tikrai nesitikėjusi publika, užburta narsių opozicijos atstovų ir frakcijų vadovų kalbų apie valdančiųjų nesiskaitymą, pamintus opozicinių jėgų atstovaujamos visuomenės dalies lūkesčius, labai trapią valdančiųjų balsų persvarą, galimus priešlaikinius rinkimus ir netgi ryškėjančius naujosios daugumos, kuri galėtų suformuoti naują koalicinę Vyriausybę, kontūrus, patikėjo Lietuvoje prasidedančiomis rimtomis politinėmis permainomis. Tamsėjantis ekonomikos perspektyvų horizontas, per 20 proc. persiritusi ir toliau auganti infliacija sustiprino esminių vidaus politikos permainų viltis: manantiems, kad ši Vyriausybė akivaizdžiai nesusitvarko su savo darbu, opozicijos maištas atrodė pirmasis žingsnis į atsakingą politiką vykdysiančios naujosios Seimo daugumos formavimą. Tačiau vos po kelių dienų maištautojų ryžtas išsisklaidė kaip rūkas virš raisto. Jie staiga susiprato elgtis valstybiškai ir sugrįžo į plenarinių posėdžių salę prieš tai išsiderėję, kad valdantieji leis balsuoti už opozicinių frakcijų parengtą antiinfliacinių priemonių paketą. Seimas dėl to balsavo, valdantieji visus opozicijos siūlymus atmetė, o maištas tuo ir pasibaigė. Ore liko kyboti nesusigaudančios publikos klausimas – tai kas gi čia buvo? Kam viso to reikėjo? Ar tai politinė kova, ar jos imitacija?

Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, paklaustas, kokį Seimo opozicijos portretą atskleidė praėjusi Seimo sesija, atsakė, kad opozicija labai marga ir labai nevieninga. „Tai skirtingos politinės jėgos, tarp jų iš esmės nėra nieko bendra. Jos konkurentės, kovoja dėl tų pačių rinkėjų, pavyzdžiui, socialdemokratai ir Sauliaus Skvernelio partija. Galbūt „valstiečiai“ šiek tiek nuo jų skiriasi, bet ir jų pačių rinkėjas iš esmės kairysis. Su dešiniaisiais viskas aišku: juos visus, maždaug 400 tūkstančių, pasiima Tėvynės sąjunga ir Liberalų sąjūdis. Kairiųjų rinkėjų yra daug, ir į juos pretenduoja kelios parlamentinės partijos. Taigi marga publika, o kai dar vyksta konkurencija, tai opozicijos veikla tampa chaotiška. Nėra kryptingo veikimo, nes kiekvienas turi savo tikslą, kiekvienas žaidžia savo žaidimus, ir prieinama iki tokių keistų dalykų, kai Seimo opozicija išeina posėdžiauti į kitą salę. Tai būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, nes daug kas puikiai prisimena, kaip Vytautas Landsbergis Aukščiausiojoje Taryboje žaidė panašų žaidimą“, – sakė politologas.

Anot V.Dumbliausko, Aukščiausiojoje Taryboje 1992-ųjų vasaros pabaigoje, likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų, buvo tikra suirutė. Bet ir dabartinis opozicijos posėdžiavimas atskirai esą buvęs labai keistas. „Čia ne politika, nes parlamento darbo vieta yra plenarinių posėdžių salė, kurioje vyksta griežtos diskusijos. O ką labai jau nuveiksi išėjęs iš salės? Čia ne opozicijos politinis veikimas, o kažkoks boikotas. Toks elgesys mane labai nuvylė, ypač tokiu metu, kai valstybė pavojuje, kai netoliese karas, kai Kremliuje tvyro visiškas pamišimas kaip Hitlerio būstinėje Berlyne 1945-aisiais. Ir štai tokioje situacijoje mūsų Seimo opozicija žaidžia tokius keistus žaidimus“, – stebėjosi pašnekovas.

V.Dumbliauskas sakė, kad jį labiausiai nuvylė socialdemokratai, nes iš jų tikėjęsis rimtesnio veikimo. Dėl „valstiečių“ esą viskas aišku, jie apimti desperacijos dėl krintančių reitingų, bėgančių partiečių. „Norėčiau, kad socialdemokratai Lietuvoje būtų stipri kairioji partija, kad būtų dvi partijos – stipri dešinioji ir stipri kairioji, kad joms konkuruojant vyktų politinis žaidimas. S.Skvernelio partija man atrodo laikina, ji gyvuos tol, kol jis pats populiarus. Vis tiek tai yra laikinas indas. Tai man labai primena Artūro Paulausko situaciją. Kol jis buvo žvaigždė, tol Naujoji sąjunga buvo „ant bangos“. Vos tik jo asmeniniai reitingai ėmė kristi – viskas, jo partija išleido orą kaip pradurtas balionas“, – sakė politologas.

Svarstydamas apie tai, ar opozicinės jėgos iš tikrųjų kovoja dėl valdžios, kad galėtų valstybės gyvenimą tvarkyti taip, kaip jiems atrodo teisingiausia, ar greičiau imituoja politinę opozicijos kovą su valdančiaisiais, V.Dumbliauskas pastebėjo, kad politika mūsų dienomis apskritai yra viešųjų ryšių žaidimas, ir ne vien Lietuvoje. „Politikai stengiasi patikti rinkėjams, nes jiems reikia būti išrinktiems. Dėl to ir žaidžia tokius grynai viešųjų ryšių žaidimus. Tada nelieka laiko rimtiems sprendimams. Tikrai manau, kad opozicija dabar nenori valdžios, nes protingų žmonių ten netrūksta. Ta valdžia 2024 m. jiems pati nukris į rankas. Pagalvokit: pavyzdžiui, man elektra brangsta daugiau nei du kartus. Tai palaukit, kas balsuos už tokią valdžią, kuriai valdant elektra pabrango daugiau negu dvigubai? O kartu su elektra – ir visa kita? Taip, dalį kainos kompensuoja, bet tik laikinai, pusei metų. Ir tik 9 centus. Tai yra žiauru. O kur dar keistos ligoninių, mokyklų reformos? Dėl jų šeimos gydytojai ir mokytojai jau į žiniasklaidą laiškus rašo. Man atrodo, šita valdančioji koalicija tiek prisidirbs... Su šita valdžia viskas jau aišku, ji pasmerkta. Opozicija 2024 m. Seimo rinkimus laimės be didelių pastangų, jiems dabar, tokiu sunkiu laikotarpiu, eiti valdžion neapsimoka, reikia ramiai laukti. Taip, dabar imitacijos daug, tai tiesa. Jie nori pasirodyti, be to, dar ir kovoja dėl to paties elektorato... Jie – juodi priešai, juodi konkurentai. Jų rinkėjai, išskyrus Remigijaus Žemaitaičio partiją, yra tie patys. Bet tai natūralu, dabar visame pasaulyje politika tokia: ieškoma ne visiems reikalingų bendrų sprendimų, o viešųjų ryšių naudos savo reitingams“, – apibendrino V.Dumbliauskas.

Pasaka apie uždelstą sprogdiklį

NATO viršūnių susitikimo Madride, apie kurį tiek daug buvo kalbėta ir Seime, ir Vyriausybėje, ir prezidentūroje, išvakarėse ant visuomenės lūkesčių, siejamų su karo Ukrainoje nulemtais pokyčiais aljanso politikoje, šalto vandens kibirą šliūkštelėjo Estijos premjerė Kaja Kallas. Ji pareiškė, kad dabartiniai NATO parengti Baltijos šalių gynybos planai numato galimybę leisti agresoriui jas užimti ir po to per 180 dienų išvaduoti. Anot Estijos Vyriausybės vadovės, tokia „sprogdiklio“ gynybos strategija, kai sustiprintos NATO sąjungininkų pajėgos po Rusijos invazijos atvyktų padėti atkovoti teritoriją, karo Ukrainoje kontekste yra pasenusi, nes per tą laiką Estija būtų nušluota nuo žemėlapio kartu su savo žmonėmis. Kadangi Lietuvoje politikai apie slaptų NATO gynybos planų esmę neatvirauja, Estijos premjerės atskleista „sprogdiklio“ gynybos strategija turbūt dažną privertė susimąstyti, kokios realios galimybės apginti Lietuvą ir kokios būtų paskesnio užimtos jos teritorijos atkovojimo pasekmės per 180 dienų atvykus ekspedicinėms NATO pajėgoms.

Nors Lietuvos politikai suskubo raginti visuomenę „nesiaudrinti“ dėl „kiekvieno politiko“ pareiškimo, žinia apie tai, kad Lietuvos delegacija iš NATO susitikimo Madride išvažiavo pasiekusi visko, ko norėjo, veikiausiai turėjo dar labiau nuraminti išgąsdintus „sprogdiklio“ gynybos strategijos. Jeigu jau pats Respublikos prezidentas patikino, kad gavome viską, ko norėjome, lieka tik lengviau atsikvėpti. Kas, kad Rusija dėl Kaliningrado tranzito svaidosi žaibais, grasina mums atsakomaisiais veiksmais, barbariškai lygina su žeme Ukrainos miestus – mūsų politikų teigimu, svarbiausia, kad Madride NATO aljansas įvardijo Rusiją tiesiogine grėsme, sustiprino priešakinę gynybą ir sudarė sąlygas Baltijos šalyse atsirasti sąjungininkų brigadoms. Taigi Lietuva po NATO viršūnių susitikimo Madride tapo saugesnė?

„Pradėkime nuo to, kad Madride buvo priimti sprendimai, kurie bus įgyvendinti tik per tam tikrą laiką. Ir tas laikas nėra menkas. Tam, kad NATO greitojo reagavimo pajėgos, kurios taip pat nėra idealiai aprūpintos, būtų padidintos nuo dabartinių 40 tūkstančių iki 300 tūkstančių, reikia laiko. Pavadinimas „greitojo reagavimo pajėgos“ ir galimybė greitai reaguoti yra du skirtingi dalykai“, – sakė Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius.

Anot pašnekovo, karinis konfliktas, į kurį turime atsižvelgti, vyksta jau dabar. „Vadovaujantys Lietuvos valstybei yra arba visiškai neatsakingi asmenys, arba tiesiog išdavikai – kai kam patogiau, aš laikausi pastarosios nuomonės. Jie stumia mus į krizę, kuri gali įvykti rytoj. Todėl visos kalbos, kad mūsų saugumas automatiškai padidėjo dėl to, kad įvyko NATO šalių vadovų susitikimas, būtų, žinoma, nesąmonė“, – pabrėžė Nepriklausomybės Akto signataras.

A.Butkevičiaus teigimu, kitas dalykas, kad pati NATO organizacija yra stipriai priklausoma nuo kiekvienos savo narės sprendimo. Esą matėme, kas vyko, kai Švedija ir Suomija turėjo būti priimtos į aljansą. „Atrodė, kad tai tikra Dievo dovana NATO. Bet užteko Turkijos rytietiško turgaus politikos, ir narystės klausimas ėmė sunkiai judėti į priekį. O jeigu mes įsitrauksime į karinį konfliktą, daugelis NATO narių iškels kelis klausimus. Ar ne patys lietuviai provokavo šitą konfliktą? Ar Lietuva suvokia savo geopolitinę padėtį, supranta, kad NATO yra įsipareigojusi atkovoti ją tik po tam tikro laiko, maždaug per pusę metų, kai bus tam pasiruošusi? Žinoma, bus ieškoma atsakymo, kodėl mūsų vyrai turi mirti ties Suvalkų koridoriumi. Todėl teiginys, kad užpuolimo atveju viskas vyksta akimirksniu ir už mus kaunamasi, yra hipotetinis“, – svarstė A.Butkevičius.

Pasak pašnekovo, šiandien galime tikėtis kur kas greitesnio atsako negu prieš 4 mėnesius, bet tai taip pat yra prielaida. „Mes galime daryti prielaidą, kad JAV atsakas Rusijai pabandžius mus atakuoti bus minučių reikalas. Bet tiems, kurie žus per tas minutes, atsako metu ir po atsako, tai turbūt neberūpės. Tai nebus atsakymas, kad mūsų politikai padarė viską, kas tik įmanoma, jog sustabdytų priešą. Ar Lietuvos gynybinės galios yra tokios, kad būtų galima vykdyti šitokią piemeniškai įžūlią politiką, kokią vykdo šiandien valdžioje esanti „chebrytė“? – klausė signataras.

A.Butkevičiaus teigimu, turime sąjungininkų, jais taip pat turime kliautis, tačiau pirmosios galimo karinio konflikto Lietuvoje dienos ir savaitės bus mūsų atsakomybės klausimas. „Žinoma, kalbėti atvirai su savo žmonėmis gali tiktai drąsi Vyriausybė. Kalbėti apie visuomenės paruošimą gynybai yra būtina, bet tam valdžia turi nustoti bijoti Lietuvos visuomenės. Užuot vykdžius visuomenės parengimą galimai karinei krizei ir gynybos veiksmams, šiandien bandoma reformuoti Šaulių sąjungą išvedant ją iš tiesioginio Krašto apsaugos ministerijos pavaldumo ir perduodant neaišku kokiam pavaldumui. Galbūt partiniam. Gal bandoma sukurti sovietinį modelį, kai tokia organizacija yra priešakinis Komunistų partijos būrys“, – ironizavo A.Butkevičius.

Pasaka be galo

Seimo pavasario sesijos darbus istorine žyme paženklino ir sprendimas pripažinti Vytautą Landsbergį buvus valstybės vadovu. Tačiau Seimo opozicijos atstovai iškart perspėjo apie galimas politines sūpuokles, laukiančias po naujų Seimo rinkimų: esą pasikeitus valdžiai šis Seimo sprendimas būtų atšauktas. Tokiu atveju istorinis faktas, ar buvo V.Landsbergis Lietuvos valstybės vadovu 1990–1992 m., ar tik vykdė kai kurias valstybės vadovo funkcijas, priklausytų nuo kiekvienų naujų Seimo rinkimų rezultatų. Tačiau tai neturėtų stebinti, nes lietuviškose politinėse pasakose visko būna. Juk ir pati Aukščiausioji Taryba 1996 m. buvo pervardinta Atkuriamuoju Seimu. Jeigu tais pačiais metais buvęs jos pirmininkas konservatorių ir jų sąjungininkų daugumos balsais Seime būtų buvęs pripažintas valstybės vadovu, ši politinė pasaka jau būtų pasekta. O dabar, panašu, ji tampa pasaka be galo: jei neįsikiš Konstitucinis Teismas, ji gali kartotis ir kartotis per kiekvienus Seimo rinkimus...

Agnė Širinskienė, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja, Lietuvos regionų frakcijos narė, paklausta apie tokią keistą situaciją, atsakė, kad kiekvieno politinio klausimo, dėl kurio nėra politinių partijų sutarimo Seime, sprendimui po rinkimų, kai pasikeis Seimo dauguma, gresia būti atšauktam. „Šiuo atveju žinome, koks tai visuomenę skaldantis klausimas ir kad didžiuliai nesutarimai Lietuvoje dėl jo nerimsta jau kelintą dešimtmetį. Manau, akivaizdu, kad noras jį atšaukti visoms politinėms jėgoms, kurios šito sprendimo nepriėmė, tikrai bus. Kitas dalykas – įvykdytas beprecedentis istorijos klastojimas, nes žmogų, kuris nebuvo valstybės vadovas pagal savo pareigas, praėjus 30 metų paskelbė valstybės vadovu. Nors tuo metu, kai jis dirbo, vieno valstybės vadovo apskritai nebuvo. Būtų tas pat, jei dabar pradėtume revizuoti XIV ar XV a. Lietuvos istoriją ir nutartume paskelbti Vytautą Didįjį imperatoriumi. Remiantis tuo, kad jis turėjo imperatoriaus bruožų. Taip, tais laikais buvo didelė valstybė, tam tikras valstybių junginys, tų imperatoriaus bruožų buvo. Bet šitaip su istorija nesielgiama. Natūralu, kad tą suprasdama opozicija ketina grįžti prie istorinės tiesos. Manau, istorikai turėtų tuos klausimus vertinti, o ne politikai. Kai to imasi politikai ir įvertina balsų dauguma, nėra nieko keisto, kad po jų atėję taip nemanantys politikai tokią situaciją bandys taisyti“, – sakė A.Širinskienė.

Pasak pašnekovės, jai tik gaila, kad šioje situacijoje pats V.Landsbergis save pavertė įkaitu. Kita vertus, mūsų valstybės įvaizdis dėl tokio sprendimo esą tikrai negerėja. „Turime suprasti, kad apie tai, kad Lietuvoje revizuojama istorija, savo šalių vyriausybėms praneša ir ambasadoriai. Atsiduriame keistoje situacijoje, nes tikrai sunku prisiminti kitą valstybę Europoje, kuri, turėdama unikalų valdymo modelį, kai valstybės vadovo galios buvo išskaidytos, kai dalis jų teko tuometinės Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, o dalis – tuometiniam parlamentui, atbuline data imtų jį peržiūrėti ir neigti, kas buvo“, – teigė pašnekovė.

Politikė sakė mananti, kad visi puikiai žino, kaip Lietuva skynėsi kelią į laisvę. „Žmonės tai matė savo akimis, nes patys dalyvavo tuose istoriniuose įvykiuose. Matė ir tuometinę Lietuvos premjerę Kazimirą Prunskienę lankant svarbiausių Vakarų šalių sostines. Kad ir kaip ją vertintume, turėtume pripažinti, kad ji pirmoji dar iki mūsų nepriklausomybės pripažinimo susitiko su JAV prezidentu Georgeʼu Bushu, Jungtinės Karalystės premjere Margaret Thatcher, Prancūzijos prezidentu François Mitterrandʼu, Vokietijos kancleriu Helmutu Kohliu. Taigi buvo žmonių, kurie tuo metu buvo tapatinami su valstybe, ne tik vienas V.Landsbergis toks buvo. Dabar, manau, ambasadoriai praneša į savo sostines apie tas lietuvių politines batalijas dėl istorijos, apie tai, kaip iš vakaro įtraukiami klausimai į Seimo posėdžio darbotvarkę, kad vienas žmogus būtų pripažintas valstybės vadovu. Visa tai atrodo nelabai solidžiai, tai menkina ir paties V.Landsbergio vaidmenį, kuris, reikia pripažinti, buvo didžiulis. Tik kad per tokius smulkmeniškus dalykus kaip ginčai dėl tvartelio ar dėl valstybės vadovo statuso jis pats save labai sumenkina“, – apgailestavo A.Širinskienė.

Svarstydama, kodėl vakarietiškoms šalims svetimas valstybės vadovų asmens kultas, toks įprastas Vidurinės Azijos politinei kultūrai, prigijo ir Lietuvoje, politikė atkreipė dėmesį, kad V.Landsbergio asmens kultas yra labai stiprus. Esą tereikia prisiminti, ką Seimo posėdžių salėje, kai buvo svarstomas jo pripažinimo šalies vadovu klausimas, pasakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Justas Džiugelis. „Jis iš esmės pasakė, kad visi esame čia dėl Landsbergio, nes jis atvedė mus į parlamentą, kad turėtume teisę kalbėti ir reikšti savo nuomonę. Na, mano supratimu, Seime esame Lietuvos žmonių valia, bet konservatoriams atrodo, kad tai yra Landsbergio nuopelnas, ir jeigu jo nebūtų, tai ir jų nebūtų čia. Šiuo atveju, matyt, yra ir atsidėkojama, ir siekiama tą kultą kurstyti toliau, parodant, kokie jie išskirtiniai, kad jų partijos įkūrėjas yra pirmasis valstybės vadovas. Tai lipdo tam tikrą konservatorių mitą ar seka pasaką, kaip bepavadintume, apie jų indėlį į valstybės kūrimą“, – apibendrino A.Širinskienė.

Rekomenduojami video