Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Po angelo veidu – melagis baronas?

Keletą mėnesių – jauna mama, verta visuomenės pasigailėjimo ir materialinės pagalbos, užjaučiama dėl ligoto kūdikio, kamuojamo nenustatomos ligos. Po to apie 2,5 metų – gedulą dėl to paties sūnelio mirties išgyvenanti moteris. Galop – daugiau nei 3 metus įtariamoji ir kaltinamoji dėl to paties savo vaikelio... nužudymo. Ir – atomazga teisme: 16 metų kalėti nuteista vaikžudė. Taip gyvenimo karuselės ratas nuo 2012-ųjų kaitaliojo kaunietės Ilmos Bogovičienės (dabar 31 m.) „statusą“ žmonių, kuriems žinoma jos istorija, akyse.

Trijų vaikų gimdytoja

Nuo Šakių krašto kilusios Ilmos, kadaise įgijusios vidurinį išsilavinimą, vėliau sukūrusios šeimą ir po kurio laiko išsituokusios, graudi gyvenimo istorija „perlūžo“ bene 2016 metais, kai Kauno apygardos prokuratūra oficialiai paskelbė, jog baigtas ikiteisminis tyrimas dar vienoje įtariamos vaikžudystės baudžiamojoje byloje. Ši byla buvo perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui (KAT). Iki tol teisėsaugininkai informacijos apie pradėtą tyrimą neskelbė.

Ilma tuo metu buvo 3 vaikučius pagimdžiusi mama, bet pati nė vieno jau neaugino. Pirmagimis, kuriam dabar jau per 10 metų, gyveno, kaip ir dabar, su savo tėčiu, antrąjį sūnelį Ilma buvo jau palaidojusi 2012-ųjų vasaros pradžioje po rimtos ligos, kai šis vos spėjo sutikti savo pirmąsias gimimo metines, o dar yra ir 2,5 metukų dukrelė, kurios vos gimusios Ilma išvis nepanoro auginti, todėl mažylė tapo globotine. Kai įtariamoji Ilma buvo suimta 2016-ųjų kovą, jos dukrelei dar nebuvo nė 3 mėnesių.

Bet ne dėl savo vaikų nepriežiūros teisėsaugininkų akiratyje tąkart atsidūrė Ilma, o dėl savo antragimio sūnelio – pavadinkime jį Tomu – nužudymo. Dėl to paties, kurio ligos istoriją, šiurpindama pasakojimu apie kūdikio kasdien patiriamas kančias, pati motina 2012-aisiais viešino vienoje televizijos (TV) laidoje. TV žurnalistus moteris buvo pasikvietusi pati, nes jai rūpėjo sugraudinti žmones savo sūnelio ligos istorija, reikėjo paskelbti, kad būrys medikų nesugeba nustatyti tikrosios mažylio ligos diagnozės ir nekonstatuoja neįgalumo, galop knietėjo pranešti, kad vaikelio gydymas yra brangus, o ji su sūneliu ligoninių palatose gyvenanti kone nuo pat Tomuko gimimo.

Turėtų kalėti 16 metų

Dabar jau galima teigti, kad Ilmos ir jos sūnelio Tomo ligos istorija baigėsi visai ne taip, kaip baigiasi daugeliui panašaus likimo mamų, nerimaujančių dėl savo vaikų ligų. Neseniai Ilma, sėdėdama teisiamųjų suole, išgirdo KAT nuosprendį, kuriuo ji siunčiama kalėti 16 metų.

Tokia yra teismo bausmė šiai moteriai už savo mažamečio sūnaus Tomo (1 m.), dėl tokio amžiaus – bejėgiškos būklės, nužudymą kankinant.

Teisiamąją kaltinusi prokurorė prašė teismo skirti vaikžudei dar daugiau – 19 metų nelaisvės.

Baudžiamasis kodeksas už tokį nusikaltimą tėvams vaikžudžiams numato laisvės atėmimą nuo 8 metų iki 20 metų arba net ir iki gyvos galvos. Tačiau Lietuvos teismų praktika rodo, kad vaikžudėms ir vaikžudžiams Temidės tarnai paprastai skiria švelnesnes bausmes.

Štai tik išgarsintoji kelmiškė Alma Bružaitė, 2007-ųjų kovą vienu metu nužudžiusi du savo mažamečius sūnus (8 m. ir 12 m.), buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos ir kali. 2014 metais įsiteisėjo ir KAT nuosprendis – kalėti 15 metų – vilkaviškietei Inetai Dzinguvienei už savo naujagimės nužudymą Vilkaviškyje, o už kitą nužudytą savo naujagimį ši moteris nuteista ir Škotijoje, kurioje ji įvykdė patį nusikaltimą, tik ten žudikė už tai nuteista kur kas griežčiau – kalėti iki gyvos galvos.

O kiti vaikžudžiai (dažniausiai moterys) Lietuvos teismuose pastaraisiais metais yra gavę 6–14 metų nelaisvės bausmes, dažniausiai – po 8–9 metus kalėti.

KAT, skirdamas įkalinimą jau minėtai Ilmai, dar įpareigojo nuteistąją atlyginti materialinę žalą Ligonių kasai, nes Ilmos sūnelio gydymas per beveik metus kainavo brangiai. Taigi Ilmai pateikta Ligonių kasos sąskaita – beveik 40 500 eurų.

Tiesa, minėtas KAT nuosprendis dar turi įsiteisėti pagal galiojančius įstatymus.

Neabejingi medikai

Mažąjį Tomuką apie metus kankinusios ligos kilmė buvo išaiškinta tik praėjus jau apie 2,5 metų po jo mirties vienoje Vilniaus ligoninių, kai 2014-ųjų spalį į Kauno klinikas pateko Tomo mama Ilma. Moteris skundėsi kūne atsirandančiomis negyjančiomis žaizdomis. Esą nei iš šio, nei iš to. Medikams įtarus vieną ligą ir skyrus gydymą, šis buvo neveiksmingas. Pacientės neįprasta liga susidomėjo daugiau patyrusių gydytojų. Ilma ir medikamentais buvo gydoma, ir operuojama.

Tai užtruko netrumpai, o žaizdos Ilmai negijo taip, kaip turėtų.

Tuomet vienas Kauno klinikų gydytojas pradėjo įtarti vadinamąjį Miunhauzeno sindromą – kai ligonis pats save žaloja, tuo siekdamas užuojautos, aplinkinių dėmesio, naudos ar kitų dalykų. Medikui bene pirmiausia įtarimų sukėlė faktas, kad, anot jo, jauna ir graži moteris, žinodama, kas jai mįslingai vyksta kūne (žaizdos), nesėjo nerimo, nekėlė panikos, nesijautė nesaugi – Ilma vertė stebėtis ja dėl jos „ramaus, angelo veido“, kaip tai pavadino vienas ją gydęs gydytojas. O juk esą turėtų būti priešingai, kaip liudija medikų darbo patirtis! Užtat Miunhauzeno sindromo valdomi žmonės elgtųsi būtent taip, kaip elgėsi ir Ilma.

Šis sindromas yra labai retas ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje, todėl Ilmą gydę ir stebėję medikai labai gilinosi į medicinos teoriją, konsultavosi ir su kolegomis iš užsienio šalių.

Ilmos kūne atsiradus naujai žaizdai, patyrę medikai pradėjo įtarti, kad jos priežastis – toje vietoje po oda suleistas kažkoks cheminis tirpalas. Juolab kad vienas gydytojų prisiminė, jog bene prieš 25 metus turėjęs pacientę, kuri slapta leisdavosi sau vieno mineralo tirpalą ir taip kankino save, žalojo.

Radinys moters palatoje

Kartą pacientė Ilma buvo paprašyta kelių į jos palatą (beje, vienvietę, kur nėra jokių galimų ligonės kasdienybės liudytojų) užėjusių medikų parodyti visus savo turimus daiktus – viltasi rasti kokią nors įtartiną medžiagą. Viltys nuėjo perniek – Ilma tikino nieko neturinti, o patiems medikams nepavyko ką nors pastebėti.

Bet po kurio laiko keli medikai vėl užėjo į Ilmos palatą, kai joje šios moters nebebuvo, ir spintoje tarp kosmetikos priemonių aptiko keletą švirkštų ir įprastai atrodantį stiklinį buteliuką, užkimštą guminiu kamšteliu, su skysčiu. Etiketės ant buteliuko nebuvo.

Netrukus buvo nustatyta, koks tai skystis – cheminė medžiaga (jos tikslaus pavadinimo „Akistata“ nemini sąmoningai), dažniausiai vartojama gydant kojų, nagų grybelį, taip pat dezinfekcijai, o jos galima laisvai įsigyti ir vaistinėse, ir net specializuotose parduotuvėse. Šią medžiagą naudojant, žmonės perspėjami dėl galimų odos nudegimų.

Medikai iškart pasakė apie tai pačiai Ilmai – netgi paaiškino, kaip jie įsivaizduoja moterį žalojus save tos cheminės medžiagos injekcijomis.

Anot gydytojų, pacientė neprisipažino, tačiau buvo gana rami, tęsti gydymo ji nereikalavo ir kaipmat išvyko iš skyriaus.

Beje, kaip teigė klinikų gydytojai, ši jauna pacientė, neturinti medicininio išsilavinimo, gana neblogai orientavosi apie medikamentus, jai buvo nesvetima medicinos terminologija. Būtent tuo pasižymi ir Miunhauzeno sindromo valdomi ligoniai.

Tuomet medikai suprato, kodėl pacientė, patekusi į jų ligoninę, taip prašiusi įkurdinti ją vienvietėje palatoje.

Tokie patys kankiniai

Kauno klinikų medikams dažnai ir detaliai aptarinėjant pacientės Ilmos kūno žaizdas, nenustatomą ligą ir silpnėjančią būklę, vienas jų prisiminė, kad prieš keletą metų jų įstaigoje buvo ypatingas, išskirtinis atvejis – buvo gydomas mažylis, kuris dėl panašių ligos simptomų ligoninėje buvo jau pagarsėjęs, nes medikai ir tuo metu aktyviai stengėsi nustatyti jam diagnozę, kad galėtų tinkamai gydyti, bet vis nesisekė. Tuoj paaiškėjo ir tai, kad tas mažylis – būtent Ilmos sūnus Tomas.

Tyrimas po tyrimo, išvada po išvados, Tomuko ligos dokumentų studijos, duomenų juose lyginimas su motinos ligos duomenimis gana greitai leido galutinai teigti, kad ir vaikas, ir motina – tos pačios ligos kankiniai, identiškos situacijos ašys.

Kai visiškai neliko abejonių dėl to, Kauno klinikų vadovai kreipėsi į teisėsaugininkus ir pateikė savo įtarimus.

Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tyliai, neišgąsdinant Ilmos, virš kurios galvos staiga iškilo tirštas įtarimų debesis. Kurį laiką moteris buvo palikta gyventi laisvėje.

Neigia žalojusi sūnų

Tai, kad chemine medžiaga, slapta leisdama jos injekcijas, tyčia žalojo savo kūdikį, Ilma neigė. Kad lygiai taip pat vėliau žalojo save, ji buvo pripažinusi, tačiau tik iki teismo. O teisme jau pareiškė, kad prisipažinti ji buvusi priversta ikiteisminio tyrimo pareigūnų, žadėjusių melagingai apkaltinti ją ir dėl kito savo sūnaus nuodijimo panašiu būdu. Mat jau turėta duomenų, kad ir dėl savo pirmagimio Ilma kurį laiką taip pat ne kartą buvo apsilankiusi ne vienoje ligoninėje, dėsčiusi apie jo ligas, tačiau medikai jokios rimtos ligos neįtardavę.

Gindamasi kaltinamoji dėstė niekada neleisdavusi savo sūnui Tomui jokių injekcijų ir neturėjusi palatoje jokio buteliuko su chemine medžiaga – visa tai esą sugalvoję Kauno klinikų medikai, susimokę prieš ją. O susimokę, nes pykę ant jos už kreipimąsi į TV žurnalistus, už parodytą TV laidą, bylojusią ne medikų naudai. Esą tie medikai negalėję atleisti Ilmai, kad ji išviešinusi jų darbo klaidas – kartu norėję pamokyti ir kitas reiklias motinas būti tylias ir nuolankias.

Tačiau ne Ilmos naudai liudijo ne tik būrys medikų, bet ir keli jos artimieji. Šiuos moteris vadino šmeižikais, tikino, kad prie tokių yra ir jos buvęs sutuoktinis, kas turėtų būti suprantama po poros skyrybų, ir esą girtuoklis brolis.

Nekritikavo kaltinamoji tik Vilniaus ligoninės, kurioje prieš mirtį buvo gydomas Tomukas, kurioje vaikelio gyvybė ir užgeso. Esą šie medikai gana greitai nustatę vaikui ligos diagnozę, ko ilgą laiką negalėję padaryti Kauno gydytojai.

Beje, į ligoninę Vilniuje Ilma vaikelį nusivežė be jokio siuntimo, sumelavusi, kad vaiko sveikata pablogėjusi staiga, būnant Vilniuje, todėl ir kreiptasi į artimiausią ligoninę.

O Miunhauzeno sindromo šalininkai linkę teigti, kad greičiausiai būtent šis sindromas skatinęs kaunietę ne tik dažnai kreiptis į medikus dėl sūnelio, bet ir kaitalioti ligonines, mat Miunhauzeno sindromui būdinga, anot medikų, „ligoninių manija“, savotiškas ligoninių hobis – netgi priklausomybė nuo ligoninių, kai asmuo arba dėl savęs, arba dėl savo artimojo (dažniausiai – vaiko, kuriuo lengva manipuliuoti) tampa vadinamuoju keliaujančiu pacientu, ligoniu-profesionalu.

Medikai teismą įtikino

Taigi KAT padarė išvadą, kad keliose ligoninėse ilgai gydant Tomuką niekas kitas negalėjo jo sistemingai žaloti nustatytos cheminės medžiagos injekcijomis, tik dažniausiai su juo buvę artimi žmonės – tai yra jo mama Ilma. Tiesa, už rankos moteris nebuvo nutverta, tačiau berniuko būklė pagerėdavo, kai jis būdavo gydomas Intensyviosios terapijos skyriuje, kuriame palatos nuolat stebimos medicinos personalo, o ligoniukų tėvai gali aplankyti vaikučius tik epizodiškai ir labai trumpai. Priešingai – Vaikų ligų skyriaus palatoje, kur Tomą nuolat prižiūrėdavo mama, o medikai užeidavo retokai, vaiko sveikatos būklė pablogėdavusi.

Žinoma, teismui būtų buvę lengviau daryti išvadą, jeigu Tomukui dar 2012 metais, po jo mirties ligoninėje, būtų atliktas skrodimas, tačiau, kaip tvirtino medikai, vaiko motina nesutiko to leisti. Pati Ilma tai neigia. Todėl teisme vadovautasi medicininiais dokumentais, specialistų žiniomis, liudytojų parodymais, išsaugotų Tomuko žaizdų audinių tyrimų išvadomis, kita bylos medžiaga.

Teisiamosios gynėjas tikino, kad Ilmos kaltė neįrodyta. Jis turėjo pretenzijų. Pavyzdžiui, ir dėl jo ginamosios palatoje, kaip minėta, atliktos savotiškos kratos, esą neleistinos, per kurią medikai neva mįslingai aptikę cheminės medžiagos. Tačiau teismas atrėmė, kad minėtos ligoninės vidaus tvarkos taisyklėse nenumatyta drausti medikų apžvalgą palatose, jeigu jiems kyla įtarimų dėl kokių nors dalykų, trukdančių gydyti ligą ar net keliančių grėsmę ligonio sveikatai. Juolab kad, anot teismo, ir be „kratos“ anksčiau ar vėliau būtų nustatyta, kokia medžiaga injekcijomis leista ir mažyliui, ir jo motinai, nes žaizdos, atsirasdavusios jų kūne, buvo vienodos.

Iškalbingi teistumai

Vaikžudyste apkaltinta Ilma buvo teisiama ir anksčiau – pasimatymų su Temide ji jau turėjusi 3 kartus.

2012-ųjų gruodį Ilma Kaune buvo teisiama dėl vagysčių. Atpildas už tai – 90 parų arešto bausmė.

2014-aisiais Ilma teisėsaugininkų buvo „čiupinėjama“ dėl pasinaudojimo svetimu dokumentu, kai, prisistatydama svetima pavarde, pateikė svetimą neįgalumo pažymėjimą ir kreipėsi į medikus. Dokumentas tuo metu buvo jau mirusios moters. Procesas baigėsi teismo baudžiamuoju įsakymu.

O 2015-ųjų birželį Ilma išklausė Kauno apylinkės teismo jai skelbiamą nuosprendį – 50 parų arešto už nusikalstamas veikas, vėl susijusias su svetimais dokumentais ir sukčiavimu, pasinaudojant svetima banko mokėjimo kortele.

Minėti teistumai iškalbingai liudija, kad Ilma linkusi vis ką nors daryti neteisėtai, dangstytis kitais, meluoti, išsisukinėti. Tokiais savo pomėgiais moteris, anot teismo, pasižymėjo ir marindama sūnelį.

Tiesa, patys medikai, gydę Ilmos sūnelį, teisme liudijo apie ją, slaugydavusią Tomuką, susidarę gerą nuomonę – mama atrodė esanti rūpestinga, tvarkinga, bendraudavusi su vaiku. Tiesa, tik iki tol, kol jos iniciatyva buvo parodyta minėta TV laida. O po to medikai jau pastebėdavo, kad jaunoji ligoniuko mama vis kažkur išeidavusi, vaiko priežiūrą laikinai patikėdavusi kitoms mamoms arba paprašydavusi medicinos personalo pagalbos. Netgi galvota, kad tie nesibaigiantys Ilmos reikalai gali būti susiję su pinigais, kuriuos į jos sąskaitą siuntė žmonės, sujaudinti TV reportažo apie nepagydomą mažylį.

Liudytojų teigimu, Ilmai tuo metu buvo suaukota nemenka pinigų suma, mat TV laidoje buvo kalbama apie būtinybę mažąjį ligoniuką vežti gydyti į Vokietiją.

Artimieji moters negiria

Mįslingai apie Ilmą linkę kalbėti ir kai kurie jos artimi žmonės, liudiję teisme. Melagė, aferistė – tokiais žodžiais jų vadinta Ilma.

Moters brolis teigė nuo vaikystės prisimenantis, kad sesuo buvo melagė ir tinginė, manipuliuodavusi tėvais. Ji dažnai skųsdavosi savo sveikata, bet medikai rimtų ligų jai nenustatydavo. Broliui keista, kad apie sesers jaunėlius vaikus sužinojęs tik iš pareigūnų per ikiteisminį tyrimą. Ilmos sūnų Tomuką dėdė matė per TV laidą – kartu ir liūdėjo dėl sūnėno ligos, ir keikė seserį, viešai melavusią, kad ji esanti vieniša, neturinti artimųjų.

Kelios Ilmos bičiulės irgi liudijo taip ir nesugebėjusios gerai pažinti ir suprasti Ilmos, nes ji būdavusi slapukė ir melagė. Pavyzdžiui, joms buvusi didžiausia nuostaba sužinojus, kad Ilma pagimdžiusi dukrelę, nes apie tokias savo gyvenimo permainas ji nieko joms nepasakodavusi, nėštumą slėpdavusi ir netgi paneigdavusi, jeigu kas nors pasakydavęs apie savo įtarimus, nes moters kūnas kalbėjęs priešingai.

Artimą Ilmos draugę nustebino ir policijoje išgirsta žinia, kad buvęs Ilmos sutuoktinis pats augina jų pirmagimį sūnų, nes Ilma buvo pasakojusi, kad tas vyras – nerūpestingas girtuoklis.

Šis vyras, beje, irgi sakė, kad jo skyrybos su žmona įvykusios dėl jos nuolatinio melavimo, perdėto rūpesčio sūnaus ligomis, kurių nebuvo, ir dėl to kildavusių nesutarimų. O berniukui visos „ligos“ praėjusios, kai tik jis likęs vien su tėčiu.

Pavyzdinga įkalintoji

Dedant tašką šioje neįprastoje ir daugelį stebinančioje vaikžudystės istorijoje, belieka tik apibendrinti, kad medikai, siekdami nustatyti mažojo Tomuko ligą ir jos priežastis, beveik metus dėjo didžiules pastangas – jie vis keitė gydymo schemas, naiviai tikėdamiesi, kad jau atradę kažkokį sindromą, kurio nepaaiškina medicina, tačiau galop liko nusivylę, kai mažylio ligos nenustatė iki pat jo mirties.

Dar galima pridurti, kad ne tik sūnelio Tomo, bet vėliau ir savo mįslingomis ligomis medikų dėmesį ir rūpestį sukeldavusi Ilma, kai tik atsidūrė už grotų 2016-aisiais, daugiau niekada nebesirgo – moters sveikata staiga „pasitaisė“. Tai paliudijo įkalinimo įstaigos, kurioje moteris gyvena suimta, vadovai.

Be to, įkalintoji apibūdinama labai teigiamai: ramaus būdo, tvarkinga, turinti savo nuomonę, sportuojanti, skaitanti, kūrybinga, lankanti įkalintųjų laisvalaikio užimtumo centrą, noriai dalyvaujanti įstaigos renginiuose. Drausmės pažeidimų už grotų Ilma nepadariusi.

Tokia charakteristika verčia tik dar labiau stebėtis tuo, ką ši moteris padariusi savo sūnelio atžvilgiu.

Tai – net antgamtiška

Skaitytojas gali susidaryti nuomonę, kad Ilma savo vaikelį, keistai elgdamasi, nužudė būdama psichiškai nesveika, nepakaltinama. Tačiau teismas, remdamasis būrio specialistų išvadomis, paskelbė, kad šios moters elgesio sutrikimai jokiu būdu nebuvo tokie, jog trukdytų suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Ir, anot teismo, savo kūdikio mirties moteris nesiekusi – keistu, stebinančiu elgesiu ji tik siekusi dėmesio...

Teisme Ilmą kaltinusi Kauno apygardos prokuratūros prokurorė Auksė Lipkevičienė, paskelbus teismo nuosprendį, žurnalistams teigė, kad tai buvo neeilinė byla, sudėtingas įrodymų tyrimas – retas ir keistas atvejis ir teisėsaugininkams, ir medikams. „Antgamtiška ir nesuvokiama“, – apibendrino ši prokurorė.

Tik faktai:

Vadinamojo Miunhauzeno sindromo pavadinimas kilęs nuo XVIII amžiuje Vokietijoje gyvenusio barono pavardės; šis baronas dėl jo būdo ir elgesio vadintas baronu melagiu arba melagių karaliumi – toks jis pavaizduotas ir ne viename literatūros, kino ar muzikos kūrinyje.

Medicinos istorija liudija, kad XIX amžiuje škotų, prancūzų, amerikiečių patyrę medikai aprašė ne vieno savo ligonio istoriją, kai šis kreipęsis meluodamas susikurtos ar įsikalbėtos ligos simptomus, norėdamas simuliuoti karinę tarnybą ar siekdamas kitokios naudos sau.

Taip 1951 metais Didžiosios Britanijos gydytojas Ričardas Ašeris pirmą kartą aprašė ligonio sutrikimą, pavadindamas jį Miunhauzeno sindromu – tai buvo apie ligonius su neva ypatingais, išskirtiniais simptomais, kurių medikai paprasčiausiai neaptikdavo, tad ligoniai save laikė nežinomos, paslaptingos ligos aukomis.

1980 metais šis sindromas buvo įtrauktas į Amerikos psichiatrų asociacijos ligų klasifikaciją, o 1992-aisiais – ir į Lietuvoje naudojamą Tarptautinę ligų klasifikaciją.

Miunhauzeno sindromas, kaip teigia užsienio mokslininkų skelbiama statistika, diagnozuojamas gana retai – šiuo sutrikimu serga apie 1 procentą žmonių; sutrikimas dažniau nustatomas tik psichiatrijos ligoninėse.

Dažniausiai šis sindromas „prikimba“ prie 20–40 metų moterų, juo sergama gana ilgai.

Tai labai klaidinantis sindromas, nes medikams nelengva suprasti, kaip žmogus sau ar kitam sukelia sveikatos sutrikimus; toks žmogus paprastai mėgaujasi ligoninės aplinka, nesijaudina dėl jo laukiančių operacijų ir net nežinomybės, nes jam malonu būti dėmesio centre.

Vienas iš šio sindromo gydymo metodų – tiesos įrodymas; tuomet liga praeina, ligonis nustoja „veikti“, nes jis demaskuotas.

 

Irena ZUBRICKIENĖ

Rekomenduojami video