Iki šiųmetinių savivaldos rinkimų kovo 5-ąją lieka vis mažiau dienų, tačiau jos kasdien vis „karštėja“. Tik ne pagal sinoptikų pateikiamas žinias apie oro sąlygas. Rinkiminėje kampanijoje dalyvaujantys politikai bei jų suburtos komandos vis energingiau stengiasi išsikovoti kuo daugiau rinkėjų balsų, vis mažiau paisant kultūringo elgesio normų ar sąžiningų pažadų dalinimo.
Tikriausiai galima drąsiai sakyti, kad tokios rinkiminės kampanijos kretingiškiai nematė jau mažiausiai dešimtmetį. Anksčiau kartais pasirodydavo pranešimų, kad kažkur kažkas nemokamai pavėžėjo rinkėjus ar padovanojo rašiklį, taip galbūt norėdamas papirkti, kažkur kažkas nuo skelbimų lentos nuplėšė plakatą su kandidato atvaizdu ar pripiešė vešlius ūsus.
Tačiau dabartinė, praėjusį rudenį prasidėjusi rinkiminė kampanija pasižymi išskirtiniu kandidatų portretų draskymo ir gadinimo vajumi. Popieriniai kandidatų plakatai nuo skelbimo lentų plėšomi, galima sakyti, masiškai. Vargu ar atsirastų bent viena tokia lenta, nepatyrusi draskytojų darbo rezultatų.
Šiek tiek didesnė bėda atsiranda tada, kai suniokojamas kurio nors kandidato ar politinės organizacijos reklaminis tentas, kainuojantis jau ne kelis centus, o galbūt ir keletą šimtų eurų. Tokiu atveju jau galima pamąstyti ir apie svetimo turto sugadinimą ar sunaikinimą, už ką galima prisišaukti ir baudžiamąją atsakomybę.
Beje, bent jau vieną tokį politinių reklamų niokotoją policijos pareigūnams pavyko nustatyti. Tačiau išsiaiškinus, kas jis toks ir kodėl sugadino politinę reklamą, patiems reklamos savininkams pasidarė ir linksma, ir liūdna.
Linksma todėl, kad niokotojas, pasirodo, gimęs… per Antrąjį pasaulinį karą, o plakatą jis dažais apipylęs ne tą, kurį norėjęs. Kitaip tariant, supainiojęs politines organizacijas.
Tačiau liūdėti galima dėl to, kad diedukas pasirinko būtent tokį savo nuomonės išreiškimo būdą, už kurį gali būti nubaustas. Tik, anot pačių politikų, ranka nekyla iš tokio amžiaus žmogaus reikalauti bausmės ar nuostolių atlyginimo.
Įdomu stebėti socialiniuose tinkluose skleidžiamą informaciją apie palakatų draskymo atvejus. Pasistengiama pasivažinėti ne tik po Kretingą, bet ir po rajoną, ieškant skelbimų lentų, ant kurių turėtų kabėti vienos ar kitos politinės organizacijos kandidatų veideliai. „Va, žiūrėkite, kaip nuplėšyti plakatai su mūsų kandidatų portretais. Tai, tikriausiai, padarė konkurentai, kitų partijų atstovai ar jų pasamdyti niekadėjai, kad pakenktų mums“, – siūloma suprasti, jog tai ne kokių nors šiaip chuliganėlių, o tikslingai veikiančių asmenų darbas.
Dar įdomiau tai, kad „į kadrą“ papuola ir patys kandidatai. Socialiniuose tinkluose patalpinamos nuotraukos, kuriose matyti prie skelbimų lentos stovintis kandidatas ir kažką ten darantis. Tik nematyti, ar jis sega prie lentos savo portretą, ar bando nuplėšti savo oponento veidelį. Suprantama, patriotiškai nusiteikęs tokios nuotraukos autorius būtinai pasistengs pridėti ir komentarą, jog labiau tikėtina, kad kandidatas naikina konkurentų atvaizdus, o ne prisega savuosius.
Neseniai kai kurios politinės organizacijos pasirašė deklaraciją dėl sąžiningos ir skaidrios rinkiminės tarpusavio kovos. Atrodo, jog ta deklaracijai taip ir liko tik „ant popieriaus“, nes rinkiminių plakatų draskymo atvejų nesumažėjo. Taip pat ir visi kiti deklaracijoje išvardinti skambūs pažadai realybėje tampa labai abejotini.
„Vagie, kepurė dega!“ – sena lietuviška patarlė. Pastarosiomis dienomis ją galima surasti ne tik tautosakos šaltiniuose, bet ir realiame gyvenime. Vienai politinei organizacijai viešai prisiminus apie kitos organizacijos kai kurių narių praeities nuotykius, suskubta organizuoti gynybą. Nors nebuvo įvardintas nei politinės organizacijos pavadinimas, nei galimai kažkada kažkuo įtartas jos narys. Toks įspūdis, kad minioje išgirdus šūktelėjimą apie užsidegusią kepurę, kažkas čiuptelėjo už savo viršugalvio…