Valdininkai išleidžia milijonus eurų strategijoms, kuriomis nesivadovauja. Taip tvirtina nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Popierinė raida

Nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovų teigimu, biurokratinė sistema, pradedant ministerijomis, baigiant savivaldybėmis, kaip įmanydama stabdo viešųjų paslaugų teikimo perdavimą nevyriausybiniam sektoriui, nors tai numatyta Seimo ir Vyriausybės patvirtintose šalies raidos strategijose.

Lietuva – paradoksų šalis: kuo didesnė emigracija, tuo labiau didėja biurokratinis valdymo aparatas, kurpiantis įvairiausias valstybės gyvenimo sričių plėtros, augimo ir tvaros strategijas, projektus, taisykles ir rekomendacijas. Kai didingi popieriniai projektai patvirtinami, jie nugula į stalčius, ir darbo imasi kita valdininkų armijos dalis, prižiūrinti ir tikrinanti popierinės produkcijos įgyvendinimo tikrovėje procesus.

Jų pabaiga logiška: viskas ataskaitų ir audito aktų pavidalu vėl grįžta į stalčius, kuriuose vėl ima bręsti dar tobulesnių ir dar veiksmingesnių naujų strategijų metmenys. Tai, kas gimsta valdiškame popieriuje, neišvengiamai grįžta į valdišką stalčių.

Uždaro egzistavimo rato principas – esminė biurokratijos išlikimo ir stiprėjimo sąlyga. Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva neteko apie trečdalį gyventojų. Ar trečdaliu sumažėjo ir iš biudžeto išlaikomų valdininkų skaičius? Pasvajokite. Vyriausybė nuo balandžio 1 d. panaikino apie 1 300 valstybės tarnautojų etatų. Žinoma, nė vienas valdininkas nebuvo atleistas: nubraukti neužimti etatai, nes biurokratai su biurokratizmu gali kovoti tik popieriuje.

Pažangos programos nevykdo

O tokie popieriniai žaidimai mokesčių mokėtojams kainuoja realius pinigus, ir ne tik dėl to, kad visuomenė turi išlaikyti nežmoniškai išpampusį Lietuvos biurokratinį aparatą. Politikai šalyje sukūrė tokią ekonominę ir socialinę sistemą, kad jų artimieji ir giminės išgyventi joje neemigravę gali tik įkurdinti valdžios globojamuose valdiškuose draustiniuose, biudžetinėse įstaigose ar riebiais valdžios užsakymais šeriamose bendrovėse, kurios neretai teikia įvairias viešąsias paslaugas.(?????)

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius Martinas (???) Žaltauskas tvirtina, kad tas pačias viešąsias paslaugas, kurias teikia biudžetinės įstaigos, nevyriausybinės organizacijos galėtų siūlyti pigiau, efektyviau ir lanksčiau. Tai patvirtina Vakarų valstybių patirtis.

Tačiau NVO prie viešųjų paslaugų neprileidžiamos. „Esame atlikę tyrimą, kaip savivaldybės naudoja viešuosius finansus ir kaip teikia viešąsias paslaugas. Išanalizavę situaciją 10 savivaldybių, nustatėme, kad tik 1 proc. viešųjų paslaugų yra perduota nevyriausybiniam sektoriui, nors pagal 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programą iki 2020-ųjų mažiausiai 15 proc. viešųjų paslaugų turėtų teikti nevyriausybinės organizacijos“, – kalbėjo M.Žaltauskas.

Kad savivaldybės neefektyviai naudoja viešuosius finansus, jis pateikė paprastą pavyzdį.

„Vienoje savivaldybėje veikia sporto centras, kurio išlaikymui 2014 m. buvo skirta beveik 0,7 mln. litų. Metinis jo veiklos balansas buvo neigiamas: minus 15 tūkst. Kas padengė šį trūkumą? Savivaldybė iš papildomų lėšų“, – pasakojo M.Žaltauskas. Tačiau šio centro darbuotojai turi įsteigę savo savo nevyriausybines organizacijas – badmintono, krepšinio, futbolo klubus ir pan. Jų vadovai, dirbantys sporto centre, paraiškas dėl veiklos finansavimo teikia tai pačiai savivaldybei, kuri šią veiklą finansuoja iš kito sportui skirto fondo.

„Tai ar nebūtų galima sporto centrą palikti kaip kieno nors aministruojamą objektą, ir finansavimą skirstyti didžiąją lėšų dalį nukreipiant būtent toms sporto organizacijoms? Jos gautų laisvę veikti ir būtų motyvuotos dirbti. Lygiai tą patį būtų galima taikyti ir daugumai viešųjų paslaugų, pradedant socialinėmis paslaugomis, baigiant neformaliuoju švietimu“, – siūlė M.Žaltauskas.

Likęs sovietinis mąstymas

Viešosios įmonės „Europos namai“ direktorė bei Nacionalinės švietimo organizacijų koalicijos koordinatorė Judita Akromienė, priminė Valstybės kontrolės 2015 m. pateiktas išvadas. Jose teigiama, kad 2011-2013 m. vaikų neformaliam švietimui Lietuvoje buvo skirta apie 310 mln. (????) eurų, tačiau už šias lėšas yra išlaikomos tik institucijos, nes paslaugų gavėjų, vaikų iki 19 metų, skaičius nesiekia net 27 proc.

Jos teigimu, Švietimo ir mokslo ministerija iki šiol yra uždara visuomenei ir visus strateginius planus kuria tik tarp ministerijos kabinetų.