Šiandien Alytuje, Kurorto gatvėje, su žmona Birute gyvenantis Pranciškus Gadišauskas į „Alytaus naujienų“ redakciją užsuko pasidalinti prisiminimais apie jo, kino mechaniko, darbą Verebiejuose ir Krokialaukyje. „Buvote nuvykę į Verebiejus, rašėte apie šiandien apleistus šio kaimo pastatus, kurie anksčiau, mano darbo metais, buvo pilni veiklos ir žmonių. Mačiau, kaip nykiai atrodo ir buvusi mano darbovietė – kultūros namai, tais laikais patys veikliausi šiame rajono krašte“, – sakė 87-erių Pranciškus.
Dirbo mielą širdžiai darbą
Kino mechaniko profesija anuomet atrodė patraukli, tad, baigęs septynmetę mokyklą, P.Gadišauskas labai noriai išvyko į Kauno kino mechanikų mokyklą. Mokslai buvo neilgi – truko vienus metus. Savarankiško darbo pradžia – tuometiniame Simno rajone. „Atvykęs prisistačiau, kolūkio pirmininkas man priskyrė arkliuką ir žmogų, kuris vežios mane ir kino aparatūrą, nes turėjau aptarnauti vienuolika punktų. Taip ir vežiojau po kaimus kiną, pradėdavau nuo Kavalčiukų ir baigdavau Mergalaukiu. Filmo peržiūra iki institucinės kino reformos kainavo gal 2 rublius suaugusiems ir po 50 kapeikų vaikams, nuo 1961-ųjų atitinkamai pakito – liko 30 ir 10 kapeikų. Nebrangu, o kitokių pramogų beveik ir nebuvo. Filmai ir šokiai buvo to meto smagumai. Kiną rodžiusio mechaniko atlyginimas – 80 rublių. Man toks darbas patiko, bet neužilgo teko jį nutraukti. Kai mokiausi Kaune, visus mus įrašė į komjaunuolių sąrašą, davė komjaunuolio pažymėjimus. Ne vienas juos išmetė, aš taip pat. Bet į Simną atvyko partijos instruktorius ir liepė parodyti komjaunuolio bilietą. Neparodžius išrašė naują, kurį imti atsisakiau. Tai buvo priežastis atleisti mane iš darbo“, – mena Pranciškus.
Ir vėl jis – namuose, gimtuosiuose Obelnykuose. Tolimas giminaitis tuo metu dirbo Šeštokų geležinkelio stotyje. Jis pasiūlė ateiti, padirbėti, tuo metu buvo rengiamasi tiesti geležinkelio atšaką link Alytaus. Pranciškus turėjo motociklininko teises, jam pasiūlė drezina vežioti kolonos viršininką. (Drezina – savaeigis geležinkelio vežimėlis, skirtas važiuoti bėgiais ir pervežti žmones, apžiūrėti bėgius ar kitiems tarnybiniams reikalams – A.K.) Baigęs papildomus kursus, juk drezina – transporto priemonė, jis ėmėsi darbo.
„Nelabai toks darbas man patiko, trenkiau ir vėl grįžau į Obelnykus, įsikūrusius tarp gražiausių Dzūkijos ežerų – Obelijos ir Metelio. O netrukus ir vėl gavau kino mechaniko darbą, aptarnavau Santaiką, Krokialaukį, Verebiejus. Ir išbuvau šiame trikampyje iki pensijos. Kino mechanikai paprastai užimti vakarais, susiradau ir įsidarbinau antraeiliuose darbuose“, – senjoras Pranciškus džiaugiasi turėtu prasmingu ir mielu širdžiai darbu.
Indų filmai labiausiai virkdė žiūrovus
Daugiausia P.Gadišauskas kalba apie darbą Verebiejuose. Čia turėjęs puikiausias sąlygas: nauji kultūros namai, erdvi salė, patogiai įrengta aparatinė. Ir žiūrovams skirtos minkštos kėdės, o ne suolai, kaip anksčiau. Prieš demonstruodamas filmą jis nuleisdavo ekraną, užgesindavo šviesą. Pilnoje žiūrovų salėje įsivyraudavo tyla. Rūpesčio buvo: rūpintis įranga, garsu ir vaizdu, įleisti ir išleisti žiūrovus, ekraną sutvarkyti.
Pašnekovas mena, kad daugiausiai žiūrovų pritraukdavo indų filmai: „Kai rodydavau „Gėlę dulkėse“ būdavo sausakimša. Moterys verkdavo ir juostai pasibaigus. Patikdavo ir filmai apie karą, ypač vyrams. Reklaminiuose skelbimuose aš mėgdavau įrašyti, kad tai kariškas filmas, tuomet tiek žmonių ateidavo, kad užsipildydavo visa salė. Lietuviškų filmų buvo mažai, bet kai juos rodydavo irgi anšlagas būdavo. Visus žiūrovus žavėjo kino juosta apie pokarį „Niekas nenorėjo mirti.“
Ir neatsimena kino mechanikas Pranciškus, kad kada nors salė būtų tuščia. Buvo daug gausių šeimų, mokyklos pilnos mokinių. Specialiai vaikams skirtų filmų peržiūras nupirkdavo kolūkis ar mokykla. Bilietai buvo pigūs, jo atlyginimas nedidelis, bet kartais buvo galima ir pasirinkti pinigėlių. Tuomet, kai salėje jau nėra sėdimų vietų, o žmonės prašo įleisti, stovintiems bilietų nebuvo, taip ir nubyrėdavo jam koks rublis.
Kino direkcija buvo įsikūrusi Alytuje, dabartiniame kino teatre „Dainava“. Direkcijos darbuotojai Kaune užsakydavo kino juostų ir parveždavo. Kaimiškų teritorijų kino salėms gerų filmų tekdavo ir šiek tiek palaukti, kol juos miestiečiai peržiūrės.
Kino mechaniku dirbo tris dešimtmečius
„Tėveliai, neturėdami kur manęs palikti, į kiną vesdavosi ir mane, dar vaiką. Karinių filmų aš bijodavau, išgirdusi tankų gausmą net tamsoje surasdavau išėjimą ir du kilometrus laukais parskuosdavau namo. Įlįsdavau į mylimo šuns būdą ir laukdavau, kada pareis tėvai. Jie žinojo, kur mane rasti. Išsitraukdavo miegančią. Mama tuomet pagirdavo tėtį už tai, kad didelę būdą šuniui pastatė. Atsimenu 1966 metais rodytą indų filmą „Gėlė dulkėse“. Rami muzika užmigdė kino salėje. Tėvelis mane namo nešė susijaudinęs, mamytė – apsiverkusi. Į „Motinos meilę“ irgi ėjau su tėvais. Mano scenarijus toks pat – pramiegojau“, – greta Verebiejų praleistą vaikystę prisimena Monika Jaciunskienė.
Laimutis Labutis irgi prisimena pilnas sales žmonių, kai Pranciškus rodydavo indų juostą „Zita ir Gita“ ar „Disko šokėjas“. „Smagus laikas buvo. Mes, berniukai, labiau laukdavome kariškų filmų, baisiai geras daiktas buvo kinas, o ir kino mechanikas – puikus žmogus, stengėsi dėl žiūrovų. Moksleiviams dažniausiai filmus rodydavo po pamokų. Mokėti nereikėdavo. Suaugusieji mokėjo: jeigu filmas dviejų serijų – 50 kapeikų, jeigu vienos – 30 kapeikų. Kartais kėdžių pritrūkdavo, tekdavo įsitaisyti ant laiptų, bet tai būdavo dar įdomiau“, – pasakoja L.Labutis.