Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Per gyvenimą – su draugu ir asistentu, su tėvais…

28-erių mikoliškietė Vaiva Dulevičiūtė, nepaisydama tik penktadalio savo darbingumo, jau ketverius metus dirba projektų koordinatore labdaros ir paramos fonde „Algojimas“, per nuotolį bendrauja daugiausia su neįgalių vaikų tėvais.

Beveik prieš trejus metus Vaiva internetu susipažino su finansų analitiku Robertu, kilusiu iš Marijampolės ir dirbančiu Vilniuje. O savaitgalius, šventes arba dirbdamas nuotoliu jis leidžia Mikoliškyje su Vaiva, kartu nemažai keliauja. 

Robertas – draugas ir neįgalios merginos asistentas. Per asistentų mokymus juos abu bene labiausiai pralinksmino įspėjimas, kad vienam kito negalima įsimylėti. Bet ar įmanoma pagal instrukcijas sutramdyti jausmus. Juk širdžiai tikrai neįsakysi… 

Vaiva – šešių mėnesių gimusi devynių šimtų gramų ankstukė, ir dar prisidėjęs cerebrinis paralyžius. 

Mama Laima prisimena, jog pagrandukė Vaivutė į šį pasaulį atėjo kitokia, nei du vyresni jos broliai, svėrę daugiau negu po keturis kilogramus, bei kiek lengvesnė sesė. Jie ir užaugo aukštaūgiai. 

– Vaivutė man buvo kontrastas, – prisipažįsta Laima Dulevičienė, anksčiau dirbusi Mikoliškio ir Pušaloto darželiuose, vėliau – parduotuvėje, o gimus Vaivutei, su ja ir liko namuose.

Taigi visiškai atsidėjo jaunėlės dukros, kuri visą laiką juda tik vežimėliu, gyvenimui ir lavinimui… 

– Vežimėlis – mano kojos. Aš taip ateinu, o važiuoju tik automobiliu, – Vaiva paaiškina, kad ją net piktina, kai vežimėliu prašo atvažiuoti, nes ji šitaip eina. 

Todėl šiai mikoliškietei patogus vežimėlis – didelis turtas: 

– Dabar laukiu, kada galėsiu pasiimti naują, už kurį sumokėjau pustrečio tūkstančio eurų. 1 400 eurų kompensuos. Tai vienas iš geresnių paprastesnių vežimėlių. Jis patogus ir lengvas, sveria keturis kilogramus. O už dyką vežimėlis labai nepatogus, sunkus. Mes juk daug keliaujam. 

Vaiva susitaupo ir perka trečią vežimėlį, nes iš dalies kompensuoja tik kas penkerius metus. Šis tarnauja jau šešerius…

Nors pradžioje šeima pajutusi lengvą spaudimą neįgalią dukrą mokyti namuose arba vežti į „Vilties“ centrą, tačiau patys apsisprendė, kad Vaiva bus vežiojama į Valakėlių mokyklą, po to baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, o Panevėžio kolegijoje – buhalteriją.

– Bet buhaltere nedirbau, gal per mažai patirties. Aukštasis išsilavinimas vertingas ir dėl bendro išprusimo, o mokytis buhalterijos įkalbėjo mama. Aš norėjau psichologijos. Tačiau dabar šios patirties įgyju ir darbe bendraudama, be to, mėgstu skaityti, – pasakoja Vaiva. 

Ji prisimena, kad Pasvalio gimnazijoje buvo sudarytos puikios sąlygos mokytis pirmame aukšte, o Panevėžio kolegijoje ne viskas klostėsi taip sklandžiai: 

– Nors žadėjo, kad su vežimėliu kolegijoje judėti bus patogu, bet nuvykusi pabučiavau laiptus. Padėjo du kursiokai, šalia Savivaldybėje dirbusi sesuo, nes keltuvas tai veikdavo, tai neveikdavo, neįgaliųjų tualetas buvo rūsyje. Tiesiog fiziškai nebeatlaikiau ir vėliau perėjau studijuoti į neakivaizdinį skyrių. Tada jau visos kursiokės pakovodavo už mano galimybę pasiekti reikalingą aukštą – eisime visos kartu arba nė viena. 

Į kolegiją vežiojo tėtis Vidmantas. Kilęs iš Kalneliškių, dirbantis Mikoliškio paukštyne elektriku. 

– Labai seniai gyvenam Mikoliškyje, mano tėvų namuose. Tačiau viską čia reikėjo pritaikyti Vaivai, patys pasidarėm, – Laima Dulevičienė atskleidžia, kad jos vyras nagingas. 

– Tėtis daug padarė. Jis buvo stiprus, mane kilnojo, visada būdavo kartu, ir į šventes, į keliones važiuodavom. Bet dabar nebegali kelti, šiemet kovo pabaigoje ištiko infarktas ir pats liko neįgalus, – jautriai pasakoja Vaiva. – Tačiau jis vis tiek dar dirba. 

O mama prisiminė, kaip pernai surinko visą krūvą dokumentų ir paaiškėjo, kad už šildymą priklauso… keturių eurų kompensacija… 

– Kai prieš ketverius metus pradėjau dirbti labdaros ir paramos fonde „Algojimas“, nuotolinis darbas dar nebuvo įprastas. Viskas pasikeitė tik per karantiną. Taigi tuomet, 2018-aisiais, Darbo biržos specialistus teko įtikinti, jog turėdama dvidešimties procentų darbingumą susiradau darbą, – prisimena Vaiva. – Bet aš galiu bendrauti, rašyti, dirbti su kompiuteriu, pavalgyti. 

Kartu pašmaikštaujam, kad Vaivos diagnozė – optimizmas. Dar reikėtų pridurti – aktyvumas, visapusiškos informacijos ir žinių siekimas, stengimasis lygiuotis ir sekti naujienas iš Vilniaus. 

Taip sužinojo, kad Robertui kaip asistentui per dieną gali būti skirtos ne keturios, o aštuonios valandos. 

Robertas visą laiką Vaivos draugas, o savaitgaliais ir švenčių dienomis – dar ir asistentas. 

Paklaustas, kuo Vaiva sužavėjo, santūrus vaikinas atsakė paprastai: 

– Protinga, graži mergina. 

– Aš apskritai pirmas neįgalus žmogus, su kuriuo jam tenka bendrauti, – išsitaria Vaiva. 

Beje, Marijampolėje Roberto tėvai įrengė į savo namus specialų įvažiavimą, kad Vaivai būtų lengviau… 

Miela besišypsanti mikoliškietė džiaugiasi septyniomis dukterėčiomis ir sūnėnais, tarp jų ir trylikamete krikšto dukra Ugne. Sesers ir brolių šeimos įsikūrusios Panevėžyje, kuris nuo Mikoliškio arčiau nei Pasvalys

Asta BITINAITĖ

Rekomenduojami video