Pelkių būklei gerinti pakeistos medžioklės taisyklės, pagal kurias balandžio 1 d. įsigalios draudimas medžioti paukščius švininiais arba švino junginių turinčiais šratais.

Per vandens paukščių medžiokles neretai pasipila šratų krūša, paliekanti taršos švinu, kuriai itin jautrios pelkės ir kitos šlapynės, pėdsaką. Pelkės neįkainojamos gausia biologine įvairove, retomis ir saugomomis augalų bei gyvūnų rūšimis, nekalbant apie pelkių svarbą kovojant su klimato kaita, praneša Aplinkos ministerija.

Lietuva, kaip ir dar 170 valstybių, yra pasirašiusi pelkėms apsaugoti skirtą Ramsaro konvenciją. Šiuo lygiai prieš 50 metų Ramsare (Irano mieste) sudarytu tarptautiniu susitarimu saugomos ne tik visos planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens: žemapelkės, aukštapelkės, nendrynai, dirbtiniai ir natūralūs vandens telkiniai, pastoviai ar laikinai užmirkusios teritorijos. Visos jos vadinamos šlapžemėmis.

Mūsų šalyje tarptautinės reikšmės saugomomis šlapžemėmis yra paskelbti Čepkelių, Kamanų, Viešvilės gamtiniai rezervatai ir Žuvinto biosferos rezervatas, Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė ir Adutiškio–Svylos–Birvėtos šlapžemių kompleksas.

Šiuo metu natūralios pelkės užima vos apie 2,73 proc. Lietuvos teritorijos, o pažeistos – dar beveik 7 proc. Dauguma jų yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubuotame reljefe, Vidurio žemumoje, Pietryčių lygumos upių slėniuose.

Daugelį metų į pelkes ir kitas šlapynes žiūrėta kaip į nevertingą žemę. Jos buvo nusausinamos, iškasamos, paaukojamos miestų infrastruktūrai. Iš Lietuvoje XX a. buvusių 1,5 tūkst. didesnių kaip 50 ha pelkių likę tik kiek daugiau nei pusė. Tai sausinimo, melioracijos padariniai.

Pelkių hidrologiniam režimui atkurti saugomų teritorijų direkcijos, nevyriausybinės organizacijos aktyviai įgyvendina gamtotvarkos priemones. Esama apie dešimt pelkių, kurių hidrologinis režimas atkurtas, kitąmet planuojama atgaivinti dar penkias.