Medžių apsuptis, kraštovaizdis su medžiais buvo ne tik gamtinė, bet ir per šimtmečius susiformavusi mūsų krašto kultūrinė vertybė. Lietuvio sąmonėje ir folklore medis, miškas buvo ir yra užsifiksavę kaip daugiaprasmiai simboliai, turintys pačių įvairiausių paskirčių ir vaizdinių.

Tačiau dabar stebimas baisus kultūrinis virsmas, kai medžiai šalinami reikia nereikia vien todėl, kad jie rudenį barsto lapus, kurios reikia kartą per metus sugrėbti. Arba jų buvimas toje vietoje neatitinka kažkokių menamų instrukcijų ar rekomendacijų. Tie, kieno rankose valdžios ir galios svertai, yra negailestingi, pragmatiški ir bekompromisiai: jiems medis tai arba lenta, arba kuras, visa kita tik bevertės emocijos. Rezultatas – klaikiai nuplikintos kapinės, bedvasės betoninės viešosios erdvės, stepėmis virtę laukai.

Kai kas tokį barbariškumą aiškina taip besielgiančių žmonių vaikystėje užfiksuotais vaizdais – kai vienkiemiuose žydinčias obelis buldozeriai stūmė į iškastas duobes, žemėm užpildavo senųjų sodybų vietas, kad kolūkio kombainams ir plūgams būtų lygūs ir platūs laukai.

Tokios mintys kyla regint Agaro ir Smėlio gatvėse raudonais dažais sunaikinimo kryžiumi pažymėtas obelis, kažkada pasodintas ir puoselėtas čia gyvenančių žmonių. Ar kalbantis su garbaus amžiaus vyru, su pjūklu rankoje einančiu tvarkingai apgenėto bei prižiūrėto medelio link ir slepiančiu akis, tarsi darytų nedorą darbą: „Verčiau jau aš savo rankomis, nei tie, valdžios samdyti“.

Valstybinėje žemėje, prie gatvės, augančių ir žmonių prižiūrimų obelų problema kilo dabar, savivaldybei tvarkant A. Dauguviečio parką. Ištisus dešimtmečius tai niekam neužkliuvo, kaip valdžiai nerūpėjo ir tai, kad gyventojai savo iniciatyva grėbė ir valė šio parko pakraščius, sodino dekoratyvinius medžius, iš akmenų dėstė gėlynus.

Apie tai kalbėjo Agaro seniūnaitijos seniūnaitis Romas Gendvilas. Anot vyro, neaišku, kodėl tvarkingos ir prižiūrėtos obelys negali likti parko pakraštyje. „Ir pavasarį žiedais gatves papuošia, ir obuolį tikrą turistas ar praeivis pro šalį eidamas gali nusiskinti. Žmonės jas prižiūri, lapus sugrėbia, vaisius nuo žemės surenka“, - sakė seniūnaitis.

Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Vaida Bajorūnienė, „A. Dauguviečio parko kraštovaizdžio formavimas ir ekologinės būklės gerinimas“ projekto vadovė, sakė, kad pagal parko sutvarkymo projektą vaismedžiai parke nėra pageidautini. Esą dabar pastebima tendencija sodinti parko teritorijoje naujus vaismedžius ir obelis. V. Bajoriūnienė sakė suprantanti gyventojų emocijas dėl savo rankomis pasodintų ir augintų medelių, ir tai buvo sunkus sprendimas, dėl kurio daug diskutuota ir kalbėta. Anot specialistės, seniūnaitis nuo pat pradžių buvo priešiškai nusiteikęs, pats nesiėmė padėti išaiškinti žmonėms, juos kiršino. Pasak V. Bajorūnienės, „kažkada turėjo būti žengtas tas žingsnis, kad žmonės suprastų, jog tai yra valstybinė žemė, parkas, ir čia nevalia šeimininkauti kaip savo kieme“. Specialistė kalbėjo: „Ne visos obelys vienodai prižiūrimos, tačiau kas gali įvertinti, kurios prižiūrimos tinkamai, o kurios ne. Jei paliksime vienas, kaimynai ims sakyti, kodėl tie paliekami, o mano ne? Priimtas sunkus sprendimas šalinti visus vaismedžius, žengti atgal neketiname“.

Anot V. Bajorūnienės, parke bus pasodinti nauji želdiniai, dekoratyviniai medžiai, atkurtos kai kurios erdves. „Visada ateina toks laikas, kai reikia keistis – keičiasi kartos, turi keistis ir medžiai“, - sakė specialistė.

Agaro ir Smėlio gatvių gyventojai žada eiti užtarimo ieškoti pas merą Vytą Jarecką. Sprendimas teisingas, tik sklando bjaurus gandas, jog dabar meras į panašius prašymus žmonėms atsako maždaug taip: „Kol buvau seniūnas, viską galėjau. O dabar, kai tapau meru, nieko nebegaliu. Dovanokite“.

Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"