Išėjo tyliai paskui save užvėręs duris. Vargu ar kieno pastebėtas, nors visiems – ar bent jau amžininkams – gerai žinomas, daugelio gerbiamas, nuoširdžiai laikomas nepalaužiamo žmogaus pavyzdžiu. Taip traukiasi vyresnioji Lietuvos disidentų karta, neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyviai. Kodėl jų gyvenimo pavyzdys ir tada, ir dabar lieka viešojo gyvenimo paraštėse?

Ledlaužis, įkvėpėjas, išskirtinis patriotas

Pasvarstyti apie tai paskatino politinio kalinio, Lietuvos laisvės lygos kūrėjo ir vadovo, reikšmingiausiu neginkluoto pasipriešinimo sovietinėje Lietuvoje politiniu dokumentu laikomo „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriaus Antano Terlecko netektis. Dabartiniai valstybės vadovai į ją reagavo skambiais žodžiais, pavadinę jį „išskirtiniu Lietuvos patriotu“, „vienu ryškiausių kovotojų už laisvę“, „pavyzdžiu daugeliui kartų“. Prezidentas Gitanas Nausėda, savo užuojautoje pabrėžęs, kad Lietuva neteko vieno ryškiausių kovotojų už laisvę, kuris nuo jaunų dienų atsisakė paklusti okupacijos primestai sovietinei tikrovei, ryžtingai jai priešinosi ir nesileido įbauginamas, A.Terlecką palygino su ledlaužiu: jis esą laužė ledus ir sudarė galimybę paskui jį eiti kitiems.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pareiškė, jog A.Terleckas daugeliui kartų buvo pavyzdys, kad laisvės siekio negali užgožti net ir visa represinė sovietų sistema. „Nepalaužiamas ryžtas ir valia, įkvėpusi bendražygius, padėjo pasiekti svarbiausią gyvenimo tikslą – Lietuvos Nepriklausomybę. Netekome vieno ryškiausių laisvės kovotojų“, − teigė ji.

Pareiškusi užuojautą dėl A.Terlecko mirties, Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė jam taip pat skyrė didelės pagarbos žodžius. „Netekome išskirtinio Lietuvos patrioto, net ir sunkiausiomis, ne kiekvienam pakeliamomis aplinkybėmis nepailsusio ir nepalaužto kovotojo už laisvę, tačiau visuomet turėsime jo drąsos, atkaklumo ir tikėjimo pavyzdį. Sovietų valdžios persekioto, kalinto ir tremto A.Terlecko atsidavimas laisvos Lietuvos tikslui žadino ir drąsino kitus, jis skyrė šiai kovai ilgus gyvenimo metus, niekuomet nesuabejojęs jos prasmingumu ir nesileisdamas į kompromisus su savąja sąžine“, – sakė premjerė.

Kadangi nėra jokio pagrindo abejoti nei tokių žodžių teisingumu, nei valstybės vadovų nuoširdumu, intriga, kodėl ir paties A.Terlecko, ir kitų antisovietinių disidentų balsas pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos visuomeniniame gyvenime, viešojoje erdvėje, politikoje buvo girdimas taip retai, daugiausia minint svarbiausių pogrindžio veiklos okupuotoje Lietuvoje įvykių sukaktis, tik dar labiau stiprėja. Kodėl šitų žmonių gyvenimo pavyzdys, kaip teigiama, įkvėpęs ištisas lietuvių kartas, buvo paliktas nepriklausomos Lietuvos valdžios, politinio elito dėmesio nuošalyje? Ką reiškia toks iškalbingas Lietuvos laisvėjimo ledlaužių ignoravimas? Ypač šiuo neramiu istoriniu metu, kai geopolitinis speigas kaip niekada kelia labai realų pavojų mūsų valstybės išlikimui – juk, regis, nepalaužiamo disidentų tvirtumo, jų pasiaukojimo ir drąsos pavyzdžiai šiandien visuomenei reikalingi kaip niekada anksčiau?

Vasario 16-ąją išėjo ir J.Basanavičius, ir J.Marcinkevičius, ir A.Terleckas. Kaip sakoma, vienas kartas – atsitiktinumas, du – sutapimas, o trys – jau dėsningumas. Nejau dangus netikrų pranašų apglumintai Lietuvai šitaip rodo, kad būtent jie yra didieji mūsų tautos žadintojai, tikrieji nepavergtos jos dvasios patriarchai?

Atsakymų ieškoti skatina ir simbolinė A.Terlecko išėjimo data – į tai dėmesį atkreipė ir prezidentas. Vasario 16-ąją išėjo ir Jonas Basanavičius, ir Justinas Marcinkevičius. Kaip sakoma, vienas kartas – atsitiktinumas, du – sutapimas, o trys – jau dėsningumas. Nejau dangus netikrų pranašų apglumintai Lietuvai šitaip rodo, kad būtent jie yra didieji mūsų tautos žadintojai, tikrieji nepavergtos jos dvasios patriarchai? O neatmetantiems tokios galimybės klausimų turbūt kiltų dar daugiau...

Nesėda prie bendro stalo

Politologė Lidija Šabajevaitė atsakymą į klausimą, kodėl sovietmečio disidentai yra viešosios erdvės ir politikos lauko užribyje, yra linkusi sieti su garbingu jų amžiumi. „Jie jau yra garbaus amžiaus žmonės. Nežinome, gal ir dėl sveikatos būklės jie patys nelabai jau galėjo aktyviau reikštis. Aš manau, jog čia nieko blogo, kad jie sau ramiai leidžia gyvenimo saulėlydžio dienas. Kitas dalykas – nei A.Terleckas, nei kiti antisovietiniai disidentai jau niekur nebepretendavo, turiu mintyje politines pareigas. Žinome, kaip buvo anksčiau: kai 1989–1990 m. vyko rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, valdžios siekiantys nauji kylantys politikai disidentus stūmė sau iš kelio. Ir nustūmė: aš atsimenu, kaip Kaune buvo pasielgta su rezistentu, politiniu kaliniu Liudu Dambrausku. Tie naujieji politiniai iškilėliai labai negražiai jį sudorojo. Tad kai kurių šiandieninių politikų požiūris į disidentus, esą jie jau savo padarė, o kai numirs, tai mes juos prisiminsim, nėra naujas“, – sakė politologė.

Kita vertus, pasak jos, visą laiką minėti disidentus irgi turbūt nėra būtina, bet pagarba jiems turi būti matoma. „Taigi, kai svarstome, kodėl šiandien visuomenė negirdi disidentų balso svarbiais valstybės gyvenimo ar politikos klausimais, čia turbūt reiktų atkreipti dėmesį į du dalykus: jų pačių amžių ir galbūt apsisprendimą, ir tai, kaip dabartiniai politikai kartais su jais elgiasi. Šia prasme antroji priežastis nėra aktuali, nes disidentai jau nepretenduoja į valdžią, nesiekia būti renkami, tad dabartiniams politikams jie nekelia jokios grėsmės. Skirtingai nei prieš 30 metų, kai pirmuose laisvuose rinkimuose šituos atsikūrusiai Lietuvos valstybei nusipelniusius žmones buvo stengiamasi pastumti iš kelio, ir jie nebuvo išrinkti“, – teigė L.Šabajevaitė.

Ar tai, kad disidentai ne vieną dešimtmetį palikti viešojo gyvenimo paraštėse, prisimenant juos nebent itin ritualinėmis politinėmis progomis, neverčia ieškoti gilesnių priežasčių, nei galima politinė ar pilietinė konkurencija? Gal visų pirma reikėtų kalbėti apie moralinę konkurenciją, kurios dabartinis politinis elitas neturi jokių šansų atlaikyti? Juk moralinis kontrastas – šokiruojantis: iš vienos pusės – žmonės, už Lietuvos laisvę drąsiai ėję į sovietinius lagerius ir tremtį, iš kitos – dažnai sovietmetį patylomis pratupėję konformistai, neretai – kailį perdažę uolūs sovietinės valdžios kolaborantai, o kai kuriais atvejais – net ir tikėtini KGB agentai, dėl įrodymų trūkumo ir parodomosios lietuviškos liustracijos gavę galimybę pulti į politinę areną ir grumtis dėl valdžios.

„Šioje vietoje labai tiktų žodis „moralė“. Gal ir gerai, kad disidentai nesėda prie vieno stalo su politikais. Juk pažiūrėkim, kaip jie elgiasi – štai kad ir paskutinis skandalas Seime, tie bjaurūs reikalai. Toks atvejis gali atsitikti bet kurioje partijoje, bet kaip jūs patys elgiatės? Apie kokią moralę galime kalbėti, kai bandoma išsisukti fraze „Man nebuvo užduotas toks klausimas, todėl apie tai ir nekalbėjau“? Juk ir nusikaltėliai, būna, atšauna: „Manęs neklausė, aš ir nesakiau.“ Bet kad taip atsakinėtų politikas... Todėl jiems sėsti prie stalo kartu su moraliais žmonėmis, manau, labai nesinori. Suprantama, kad jie iš to galėtų laimėti, bet reikia ir pačiam būti truputėlį padoresniam“, – sakė politologė.

L.Šabajevaitė pridūrė visą laiką prisimenanti Vaclavo Havelo, buvusio disidento, vėliau tapusio Čekijos prezidentu, žodžius, kad ne politika yra amorali, o žmonės, kurie dalyvauja politikoje. „Kad ir kaip interpretuotum šiuos žodžius, dorai, tiesiai veikti politikoje turbūt neįmanoma. Nenorėčiau politikų vadinti melagiais ar kaip nors kitaip, bet nepaneigsi, kad jiems būdinga demagogija, manipuliavimas kitų žmonių sąmone. Tai yra faktas, lydintis visuomenę nuo Antikos laikų. Užtat tiesūs, užsispyrę Laisvės lygos nariai ar kiti disidentai, nepriklausomai nuo jų pažiūrų, politikams buvo nelabai parankūs, todėl jie buvo arba atstumti, arba nutylimi, kad netrukdytų“, – apibendrino pašnekovė.

Suteikti gyvenimui prasmę

Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius įvardijo dvi priežastis, kodėl, jo manymu, disidentų vaidmuo viešajame valstybės gyvenime nustumtas į paraštes. „Pirmoji priežastis: Lietuvoje kuriamas mitas, neva egzistuoja tik vienas disidentas, garbės partizanas, valstybės atstatytojas ir gynėjas. Bet kadangi Vytautas Landsbergis sovietiniais metais buvo eilinis tarybų valdžiai pataikaujantis inteligentas, naudojęsis išskirtinėmis sąlygomis, kokių neturėjo net aukšti nomenklatūros pareigūnai – turiu mintyje išvykas į kapitalistines šalis, butus ir kitus panašius dalykus, tai priminti apie disidentus reikštų sumenkinti „didžiojo Lietuvos patrioto“ nuopelnus. Todėl konservatoriams esant valdžioje žmonės, kurie iš tikrųjų kovojo su sovietų režimu, yra tiesiog ignoruojami.

Antroji priežastis ta, kad Lietuvos valdžia ir politinis klimatas šalyje vis labiau pradeda priminti Tarybų Sąjungos režimą. Jeigu priminsime visuomenei, kad yra toks reiškinys, kaip disidentai – žmonės, rizikuojantys savo gyvenimu, kad valdžia neturėtų teisės kontroliuoti visuomenės, kad visi galėtų gyventi laisvai, tai, neduok Dieve, tai gali pasikartoti ir dabar. Kai valstybė talkininkauja vagiant iš žmonių pensijų fondų pinigus, kai vis dažniau pasigirsta keisti leftistiniai pareiškimai, esą senų žmonių gyvenimas turėtų pasibaigti eutanazija, jog naujoji karta turėtų erdvės gyventi. Kai panašūs niekai, kurie visą laiką buvo priešiški Lietuvoje vyraujančiai pagarbos senam žmogui nuostatai, tampa šios dienos gyvenimo norma, tai natūralu, kad bet kokios disidentinės nuotaikos valdžiai tampa pavojingos“, – sakė signataras.

Pastebėjus, kad požiūris į disidentus nelabai keitėsi ir valdant ne konservatoriams, A.Butkevičius pasiūlė pradėti nuo to, kad socialdemokratų valdymas nelabai kuo skyrėsi nuo konservatorių. „Juk iš esmės ir vieni, ir kiti mito tais pačiais valstybės ištekliais. Ir vieni, ir kiti sėkmingai pasidalino elektros ir dujų skirstomuosius tinklus, energijos išteklių tiekimus. Veikdami išvien sunaikino Lietuvos atominę energetiką. Tad manyti, kad tai yra skirtingi žmonės vien dėl to, kad dėvi skirtingos spalvos kojines, yra didelė klaida“, – teigė pašnekovas.

A.Butkevičius pridūrė gana neblogai pažinojęs A.Terlecką. „Susipažinome 1988 metais, kai vienas kitam paspaudėme ranką mitingo Vilniuje metu. Kadangi tuo metu ir aš pats, ir mano bendražygių grupė siekėme tam tikrų politinių tikslų, galvojome apie Lietuvos valstybės atstatymą, buvome ne tik palaikantys vieni kitus pasipriešinimo Tarybų Sąjungai judėjime. Nesakau, kad disidentiniame, nes jam nepriklausiau – jį reikėtų traktuoti kaip tarybinio periodo iki „perestroikos“ pradžios fenomeną. Bet mes buvome ir kritiški vieni kitiems. Garbstyti A.Terlecką tada, kai jis numirė, žinoma, yra tipiška mūsų valdžiukei. Ignoruoti jį, nepasveikinti svarbių sukakčių proga, kai buvo gyvas – taip pat“, – sakė signataras.

Paklaustas, ar disidentų moralinis pavyzdys šiuo geopolitiškai įtemptu metu galėtų būti pasitelktas viešojoje retorikoje ar politikoje, patriotinio jaunimo auklėjimo srityje, A.Butkevičius atsakė, kad viena svarbiausių žmogaus gyvenimo reikmių – prasmės pojūtis. „Žmonės, kuriuos mes šiandien vadiname disidentais, turėjo išskirtinai stiprų gyvenimo prasmės pojūčio poreikį. Jie savo kovą su sovietiniu režimu pavertė galimybe pajusti, kad gyveni, suvokti, dėl ko gyveni. Kova už savo valstybės egzistavimą, už savo tautos laisvę, už geresnį visuomenės gyvenimą šiems žmonėms buvo labai svarbus dalykas. Ir manau, kad jeigu yra kokia nors šitų žmonių gyvenimo pamoka mums, tai ji tokia: mes taip pat turime ieškoti, kas mūsų gyvenimams suteikia prasmę“, – sakė signataras.

Ar minės istorijos vadovėliai?

Ekspremjeras Gediminas Kirkilas iš esmės sutiko su tuo, kad pastaraisiais dešimtmečiais disidentų balsas ir politikoje, ir viešajame valstybės gyvenime buvo menkai girdimas. „Ypač A.Terlecko atveju. Sakysim, kad ir toks faktas, kad jis nė karto į Seimą nebuvo išrinktas, nors kelis kartus kandidatavo. Tai mane irgi truputėlį stebina. Kelia nuostabą ir tai, kad nebuvo skiriama jokios paramos jo leistoms knygoms – pats jas leisdavo, pats pardavinėdavo. Tad dėmesio tikrai nebuvo. Nelabai prisimenu, kad jį kas nors iš politikų būtų pasveikinęs 90-mečio proga. Po mirties pasigirdo gražūs žodžiai, bet lig tol dėmesio A.Terleckui, kuris turbūt yra – neįžeidžiant kitų – pats ryškiausias lietuvių disidentas, tikrai nebuvo“, – sakė G.Kirkilas.

Pasak pašnekovo, tai galbūt galima paaiškinti tuo, kad politikai vengia ryškesnių asmenybių, ypač tokių „nesušukuotų“, kaip A.Terleckas. „Aš tikrai maniau, kad jį pasikvies kažkurios politinės jėgos, pavyzdžiui, dešinieji, bet taip nenutiko. Politikoje taip dažnai būna. Politikai vengia konkurencijos, dėl to tokias asmenybes dažnai palieka paraštėse. Žinoma, šiuo atveju mums tai didelis nuostolis. Sutinku, kad jeigu A.Terleckas būtų dalyvavęs kokios nors politinės partijos veikloje, tai jį tikrai būtų buvę sunku suvaldyti. Kita vertus, jis iš tikrųjų buvo tas žmogus, kuris būtų galėjęs pasakyti tiesą – tai neabejotina. Tad šiuo atveju iš tikrųjų taip jį užmiršdami ar ignoruodami nemažai praradome“, – svarstė pašnekovas, pridūręs, kad daug Lietuvos disidentų išėjo iš šio pasaulio praktiškai palikti nežinioje, tam tikroje izoliacijoje.

G.Kirkilas pritarė, kad disidentų gyvenimas galėtų būti pasitelktas kaip tvirtumo, principingumo, narsos pavyzdys mūsų dienomis. „Bent jau dabar tas pavyzdys yra labai svarbus, ypač jaunimui. Jis rodo, kad buvo žmonės, kurie aktyviai priešinosi sistemai, daugeliu atvejų buvo nepalaužiami, nedarė kompromisų. Todėl jų pavyzdys labai svarbus. Kaip juo bus pasinaudota, kitas klausimas. Šiuo metu atrodo, kad politikai pernelyg susikoncentravę į savo vidines problemas ir vargu ar apie tai galvoja. Vyksta švietimo reforma – svarstau, ar naujuose Lietuvos istorijos vadovėliuose bus kas nors paminėta apie mūsų disidentinį judėjimą? Sovietmečiu Lietuvoje vykęs disidentinis judėjimas – labai svarbi pasipriešinimo dalis. Kol kas, vartydamas savo anūkų Lietuvos istorijos vadovėlius, nelabai matau, kad disidentai juose būtų minimi“, – sakė G.Kirkilas.

Nepatogūs žmonės

„Tiesiog šitie žmonės yra nepatogūs. Nepatogūs dėl to, kad turi savo nuomonę, kuri ne visada sutampa su oficialiąja politika. Ta nepatogi nuomonė yra išsiugdyta per tremtis, kalėjimus, kuriuose praleista dešimtys metų“, – sakė advokatas, Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Ignas Vėgėlė. Anot jo, šia prasme reikia paminėti ne tik amžinąjį atilsį A.Terlecką, bet ir Viktorą Petkų, visą Lietuvos Helsinkio grupę, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjus, aibę kitų žmonių, kurių daugelio turbūt ir pavardžių nežinome.

„Vieni gavo valstybinius apdovanojimus, kiti – ne. Jei paskaitytume, kas yra gavę ordinus, medalius, tai pamatytume, kad ne visi tie žmonės yra labiausiai žinomi, nors jie iš tikrųjų ir iškovojo mūsų nepriklausomybę. Kaip sakiau, jie yra nepatogūs. Kalėjimai juos išmokė drąsiai kalbėti, reikšti savo nuomonę, ir tai pagrindinė priežastis, kodėl jie nebuvo parankūs nė vienai politinei daugumai, kurios skirtingais laikotarpiais valdė valstybę“, – sakė profesorius.

Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad buvę disidentai drąsiai dalyvauja visuomeninėje veikloje, tuo tarpu daugelis mūsų dėl įvairių asmeninių rūpesčių nuo jos yra atitolę. Tuo tarpu šitie žmonės, pašnekovo teigimu, visą laiką gyveno vienintele savo idėja – Lietuva, ir tos Lietuvos jauseną jie drįsta garsiai reikšti, kartais – nepatogiai.

Kai viešojo gyvenimo lauke prireikia atsiremti į patriotizmą, pasiaukojimą Tėvynei, pilietiškumą, dažniausiai pasitelkiamas Lietuvos ginkluotos rezistencijos pavyzdys. Tačiau antisovietinio pogrindžio dalyviai, disidentai šia prasme pamirštami, nors jie tebėra mūsų amžininkai. Kodėl?

„Žinote, žuvusį žmogų garbinti yra labai lengva. Jis niekada neprieštaraus, nereikš savo nuomonės, nesipiktins. Jis negali pasakyti kažko nepatogaus. Jis visiems tampa geras. Kol žmogus gyvas – kalbu ir apie mūsų rezistentus, kurių dar yra likę tarp mūsų – tol jis bus nepatogus. Čia pagrindinis dalykas, kodėl taip vyksta. Jis gali pasakyti tai, kas galbūt privers nepatogiai pasijusti tuometinius valdančiuosius. Ar pastebėjote, kad aukščiausiais valstybės apdovanojimais disidentai būna pagerbiami tik tada, kai jų pozicija nesikerta su to meto valdančiosios daugumos požiūriu? O tie, kurie kritikavo, kurie kitaip matė Lietuvos ateitį, tuo metu buvo pamiršti. Juos prisimindavo – arba ne – tik atėjusi kita valdančioji dauguma. Visa tai labai simptomiška“, – sakė I.Vėgėlė.

Profesorius atkreipė dėmesį ir į kitą šios problemos aspektą. „Kita vertus, nereikia pamiršti, kad neretai pradedame abejoti ir žuvusiais mūsų tautos didvyriais, jų kova už Lietuvą. Daužome jiems atidengtas paminklines lentas, naikiname kitus jų atminimo ženklus. Gerai, kad Ukrainos karo akivaizdoje stiprėja patriotizmas, reikia auginti jaunąją kartą, tačiau tą reikia daryti suvokiant patriotizmo kainą, kurią jau sumokėjo kiti, kad mes galėtume būti patriotais. Už mūsų laisvę eiti su vėliavomis, džiaugtis, šypsotis jie sumokėjo kalėjimo metais. Viktoras Petkus 25 savo gyvenimo metus praleido kalėjimuose ir lageriuose. Ar dabar Lietuvoje gyvenantiems įmanoma tai įsivaizduoti?“ – klausė pašnekovas.

Traukiasi senoji disidentų karta: paklaustas, ar mato, kas galėtų juos pakeisti, ar apskritai dar reikia kovojančių už tiesą, pamintas žmonių teises, drąsiai sakančių savo nuomonę, I.Vėgėlė atsakė, kad kol kas galime džiaugtis laisva Lietuva, o tai esąs didžiulis tų jau išeinančių žmonių iškovojimas.

„Žinoma, visada yra rizika, kad demokratija ims siaurėti, jeigu žmonės rūpinsis tik savais reikalais, o tai, deja, dažnam yra prioritetas. Tačiau jei bus demokratijos suvaržymų, žmogaus teisių pažeidimų, visada bus ir „disidentų“. Vargu ar dabartiniu mūsų demokratijos raidos laikotarpiu tie žmonės bus sodinami į kalėjimus, nors grėsmių, kad gali būti suniokotas geras žmogaus vardas, yra ne viena. Tad grėsmės kovojantiems už teisingumą, ko gero, skirtingos, bet tokių kovotojų visada yra. Visada asmuo, atkreipiantis dėmesį į tuos dalykus, kurie atrodo nusistovėję ir jau tarsi nebepakeičiami, tampa panašus į disidentą. Viliuosi, kad tų disidentų nereikės tiek ir tokių, kad būtume priversti kalbėti apie laisvės netekimą – tai, ką patyrė tikrieji Lietuvos disidentai. O kova už laisvą žodį, nepriklausomybę, demokratijos principus, mano supratimu, vyks visada. Taip ir turi būti, taip vystosi visuomenė“, – pridūrė I.Vėgėlė.